Kiekvienas žmogus visuomenėje atlieka tam tikrą vaidmenį, kurį sąlygoja aplinka. Vaidmuo nustato schemą, pagal kurią žmogus turi elgtis konkrečioje situacijoje. Palyginkime benamį elgetą ir aukštą visuomeninę padėtį užimantį verslininką. Jų vaidmenys absoliučiai skiriasi: verslininkas turi išmokti jiems būdingų manierų, elgsenos taisyklių, o elgetos vaidmuo tokių suvaržymų neturi, visos tos taisyklės jam nepriimtinos. O visuomenė netgi smerktų bet kokį nukrypimą nuo normų, kurias ji suteikia kiekvienam vaidmeniui, todėl žmogus dažniausiai ir tampa tuo, ką vaidina.
Taigi kiekvienas vaidmuo visuomenėje yra susietas su tam tikru identitetu, tai yra, su kuo individas save tapatina (identifikuoja). Kitaip tariant, sociologijos požiūriu, identitetas nėra kažkas įgimta, jis įgyjamas veikiant socialiniams veiksniams. Mes tampame tokiais, kokiais mus laiko. žinoma, negalima kategoriškai tvirtinti, kad žmogus neturi įgimtų savybių, paveldėtų genetiniu keliu. Tačiau kiekvienas sutiks, kad vaikas, nepatyręs žmogiškos meilės, galų gale tampa šiurkštus ir kietaširdis.
Atrodytų, kad identiškumas absoliučiai priklauso nuo to, ką mums primeta visuomenė. Tačiau svarbus asmenybės bruožas yra poreikis palaikyti savo identiškumą. Todėl sociologijos mokslas ir tiria tokį reiškinį, kaip identiškumo palaikymo strategijos.
šią sociologinio tyrimo kryptį yra apibendrinęs prancūzų mokslininkas K.Kamilleri. Jo teigimu, individas jaučia savo identiškumą tol, kol realybės kitimas jam atrodo logiškai susijęs ir vientisas. Taipogi identifikacijos procese žmogui būdingas “idealaus aš” siekimas, kuriam priešpastatomas “suteiktasis identiškumas” – tas, kurį mums įteigia aplinkiniai, primesdami kai kurias normas ar ypatybes. žmogus paprastai stengiasi kiek galėdamas sumažinti prieštaravimus tarp šių dviejų polių. Tokiu būdu į žmogaus identitetą galime žvelgti kaip į susidedantį iš trijų skirtingų dalių: faktiško, idealaus ir suteikto identiškumų, kurių įvairūs deriniai ir sudaro visumą.
Ypač palankios sąlygos stebėti identifikacijos ypatumus, kai individas patenka į kitą kultūrinę terpę. Kuo šis kultūrinis skirtumas ryškesnis, tuo didesnė grėsmė iškyla individo vidiniam prasmės vientisumui ir savęs vertinimui. Ir tuo aiškiau pastebimi tampa vykstantys identiškumo formavimosi procesai.
Pirmiausia identiškumo formavimosi procese žmogus susiduria su savęs vertinimo problemomis. šiuo atžvilgiu K.Kamilleri išskiria dvi individų elgesio grupes – tai priimančių visuomenės nuomonę elgesio tipai (vadinami “priklausomi”) ir reaktyvieji tipai.
Viena elgesio rūšių, priklausanti pirmajam tipui, apibrėžiama kaip neigiamas identiškumas. Tai toks elgesys, kai individas save ir savo realybę suvokia pritardamas aplinkinių neigiamam vertinimui.
Tiesa, ne kiekvienas taip reaguoja į neigiamą visuomenės požiūrį. Jį dažnas atsisako priimti kaip sau skirtą, o nukreipia jį į kitus savo sluoksnio narius, save tarsi atskirdamas nuo jų ir prijungdamas save prie palankesnes sąlygas turinčio sluoksnio. Toks elgesio tipas vadinamas perkeltu negatyviuoju tapatumu.
šios dvi elgesio rūšys priskiriamos “priklausomųjų” tipui, turi bendrą bruožą– visišką pasidavimą aplinkos poveikiui.
Mažiau “priklausomas” lyginant su aukščiau aprašytais dviem elgesio tipais, yra tapatumas, kartu “pabrėžiant skirtingumą”. šiuo atveju individas besąlygiškai nepriima aplinkinių neigiamo požiūrio. Jis paprasčiausiai visuomenės realybę suskirsto į dvi dalis: “mes” ir “jie”.
Reaktyvieji elgesio tipai skiriasi nuo “priklausomų” tuo, kad jie iškyla kaip priešstata aplinkai. Vienas iš tokių yra gynybinė identifikacija –tai tokia reakcija į aplinką, kai tam tikras susitapatinimas padeda apsiginti nuo tos aplinkos (pavyzdžiui, individas tapatina save su tam tikru visuomenės sluoksniu vien tam, kad pateisintų savo nesugebėjimą keistis – tai tarsi gynybinė reakcija į aplinkos pokyčius).
Antras reaktyviojo elgesio tipas – polemiškas identiškumas. šiuo atveju individas ne tik atskiria save nuo kitų, bet ir stengiasi pakelti savo vertę kitų atžvilgiu, kas gali sukelti netgi priešiškumą aplinkiniams.
Kita žmogaus identiškumo formavimosi dalis – poreikis išlaikyti vidinį prasmės vientisumą. šiam reiškiniui paaiškinti naudojamos tokios sąvokos: vertybės ir vaizdiniai, kurių pagalba žmogus formuoja ir grindžia savo būties prasmę, apibrėžiami kaip “ontologinė” funkcija, o vertybės ir vaizdiniai, padedantys prisitaikyti prie aplinkos – “pragmatinė” funkcija. Kol individas savo prasmę suvokia kaip vientisą, vadinasi jo atžvilgiu šios dvi funkcijos yra suderintos (t.y., jų kombinacija suvokiama kaip neprieštaringa). Tačiau staiga patekęs į visiškai kitokią aplinką, žmogus gali patirti buvusių vertybių neatitikimą ar net prieštaravimą. Skirtingi žmonės sikrtingai elgiasi tokiose situacijose norėdami neardyti identiškumo vientisumo. Tokios identiškumo palaikymo strategijos – tai ontologinių bei pragmatinių vertybių derinimas, ieškant konflikto sprendimo kelių.
Išskiriamos paprastos (elementarios) ir sudėtingos prasmės vientisumo palaikymo strategijos.
Paprasta strategija – kai problema, sukelta prieštaravimų, sprendžiama panaikinant vieną iš prieštaraujančių pusių. Vienas tokių atvejų, kai individas stengiasi išlaikyti ontologines vertybes ir tuo pačiu atmeta pragmatines. Tokia konservatyvi strategija gali būti trijų lygių. Pirmas – “totaliniai” konservatoriai – tai žmonės, visiškai užsidarę ontologinėje sistemoje ir nepripažįstantys priešingos realybės, kurią, tačiau, gali ir toleruoti. Antras – tai ne tokia konservatyvi strategija, kai žmogus išoriškai lyg ir palaiko ryšį su antrąja vertybine sistema, nors viduje pripažįsta tik pirmąją. Trečias – kai individas sutinka dalinai pripažinti naują vertybių sistemą, tačiau ji tampa tik priemone siekti tradiciškai nusistovėjusių tikslų.
Yra ir tokių žmonių, kurių noras prisitaikyti prie esamų aplinkybių iškyla į pirmą planą. Tokį individo elgesį kartais galima apibūdinti kaip identifikaciniu neapibrėžtumu, kuris kai kuriais atvejais suprantamas kaip visuomenės vertybinių sistemų sutrikimas, kas gali sukelti nukrypstantį nuo normos elgesį (pavyzdžiui, tai gali būti nusikalstamumo priežastimi).
Tačiau daug dažniau sutinkamas ne toks kraštutinis elgesio tipas. Viena tokių strategijų pragmatiškais pagrindais – tai maksimalios naudos siekimas, kai individo identifikacinis elgesys pagrįstas tik praktiniais sumetimais, tuo visiškai atsiribojant nuo antologinių vertybių. Kitas būdais realizuoti pragmatinę funkciją – kaitalioti skirtingus kultūrinius kodus pagal aplinkos pokyčius (pavyzdžiui, individas su vienais žmonėmis gali bendrauti atsižvelgdamas į vieno kultūrinio kodo standartus, ir tuo pačiu pripažinti tik kitą kultūrinį kodą).
Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad elementarios prasmės vientisumo palaikymo strategijos – tai vienos vertybinės sistemos priėmimas, kitą visiškai atmetant.
Sudėtingos prasmės vientisumo palaikymo strategijos – žmogaus siekimas išlaikyti senas tradicines vertybes (ontologinis poreikis) ir tuo pačiu sugebėti prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos (pragmatinis poreikis). Tai dviejų skirtingų vertybinių sistemų sintetinimas tam tikromis proporcijomis, kurias “atranda” individas, siekdamas išvengti jų konflikto.
K.Kamilleri išskiria dvi pagrindines šios sintezės grupes: kai nauja ir sena sujungiama ryšiais, nepagrįstais įprastiniu racionalumu, ir kai sistemos siejamos racionalumo pagrindu.
Pirmu atveju individas paprasčiausiai ketina suderinti jį tenkinančius bruožus iš skirtingų sistemų, nekreipdamas dėmesio į tai, kad jie gali būti prieštaringi.
Antru atveju stengiamsi sudaryti ryšį tarp prieštaringų sistemų besivadovaujant loginiais kriterijais.
Vienas tokios sintezės variantų – suteikimas senam naujos reikšmės, kai individas tvirtina, kad visa, kas nauja, yra paimta iš sena, tik kitokiomis formomis. Kitas variantas – kai individas vadovaujasi ir senos, ir naujos sistemos vertybėmis, o kylančius prieštaravimus sprendžia disociacijos būdu, t.y., atskirdamas objektus (pavyzdžiui, individas skirtingas vertybines sistemas pripažįstančius žmones vertina pagal visiškai skirtingus kriterijus). Trečias variantas – organiškas prieštaravimų sujungimas, kuomet naujos sistemos standartai logiškai išvedami iš senųjų vertybių.
Yra dar dvi strategijos, kurių pagalba kuriamas ryšys tarp vertybės ir jos pritaikymo praktikoje. Vienas tokio elgesio tipas, kai sureikšminama tik pažiūrų esmė, o konkretybės pakeičiamos taip, kad tilptų į naujos sistemos rėmus. Kitas atvejis – kai vertybės praktinis pritaikymas sustabdomas, jis nebėra elgsenos kriterijumi, o tampa tik simboliniu įvaizdžiu, nors jis vis dar pripažįstamas.
Visos aprašytos strategijos padeda išspręsti identiškumo formavimosi procese kylančius konfliktus, tačiau būna situacijų, kai neįmanoma išlaikyti vidinio prasmės vientisumo, todėl būtina aptarti strategijas, sušvelninančias skirtingų vertybinių sistemų sukeltus konfliktus.
Pagal K.Kamilleri yra trys tokios strategijos: 1. diferencijuota lygsvara tarp prieštaraujančių vertybių – kai individas prieštaraujančioms vertybėms suteikia skirtingą svorį, vertindamas jas nevienodu laipsniu; 2. apribojimai, taikomi probleminei sferai –šiuo atveju individas riboja priešingų vertybių pasireiškimą (pavyzdžiui, žmogus gali nutarti elgtis pagal vienos sistemos kodeksą tik iki tam tikro gyvenimo laikotarpio); 3. sisteminė kodų kaita – kai individas, persisotinęs nauja sistema, kartais pereina prie veiklos, susijusios tik su sena tradicine vertybių sistema.
štai ir aptarėme žmogaus identifikacijos palaikymo strategijas. Teoriškai, atrodytų, viskas gana paprasta, tačiau praktikoje, be abejo, taip nėra. čia jau reikia atsižvelgti ir į konkrečią situaciją, ir, svarbiausia, į konkrečią asmenybę.
