Lietuvos Respublikos Draudimo įstatyme numatyta, kad draudimas gali būti privalomasis ir savanoriškas [28]. Minėto įstatymo ketvirtajame straipsnyje nurodoma, kad privalomojo draudimo rūšis ir pagrindines nuostatas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Tuo teisinis privalomojo draudimo reguliavimas ir baigiasi. Šiuo metu nė viena draudimo rūšis Lietuvoje nėra privaloma (tuo tarpu Prancūzijoje yra virš 20 privalomojo draudimo rūšių). Privalomasis draudimas Lietuvos visuomenėje, kuri nėra pakankamai suvokusi draudimo svarbą, jo teikiamos pagalbos krizinėse situacijose būtinumą, būtų labai sveikintinas reiškinys. Be jau minėto privalomojo transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimo projekto ruošiami darbdavio privalomojo draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir statybų, vykdomų visuomenės lėšomis, privalomojo draudimo įstatymų projektai.
Savanoriškasis draudimas vykdomas draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu, patvirtintu draudimo sutartimi.
Lietuvos Respublikos Draudimo įstatyme taip pat nurodoma, kad draudimo objektai gali būti turtiniai interesai:
- Susiję su asmens gyvenimo trukme, sutuoktuvėmis, gimimu, kapitalo kaupimu.
- Susiję su kūno sužalojimais, taip pat su nelaimingais atsitikimais ir ligomis.
- Susiję su turto valdymu, naudojimu, disponavimu.
- Susiję su draudėjo padaryta žala fizinio asmens ar tam fiziniui asmeniui, taip pat žala, padaryta juridiniam asmeniui.
Draudimo įstatymo 5 straipsnis reglamentuoja draudimo šakas ir grupes. Draudimo šakos – tai gyvybės ir ne gyvybės draudimas (plačiau žr. 3 priedą). Toks skirstymas į gyvybės ir ne gyvybės draudimą buvo sudarytas atsižvelgiant į Europos Sąjungos Ministrų Tarybos direktyvas draudimo klausimais, kuriose aiškiai išskirtos gyvybės ir ne gyvybės draudimo šakos.
Įstatyme yra išskirtos tik bendresnės draudimo grupės. Draudimo įmonėms palikta laisvė formuoti ir vykdyti draudimą pagal konkrečias savo sukurtas draudimo rūšis, kurių gali būti daug ir labai įvairių. Čia svarbią reikšmę turi draudimo rūšies taisyklės, kurias nustato pačios draudimo įmonės. Draudimo rūšies taisyklės – tai “pagal atskirą draudimo grupę draudimo įmonės nustatytos draudimo rūšies sąlygos, pagal kurias draudimo įmonė, turėdama Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos leidimą, vykdo savanoriškąjį draudimą” .
Ne gyvybės šakoje LR draudimo įstatymas išskiria aštuoniolika grupių. Jos yra tos pačios kaip ir ES Ministrų Tarybos numatytos pirmoje ne gyvybės draudimo direktyvoje. Tuo siekta pritaikyti Lietuvos draudimo santykių reguliavimą prie ES standartų. Kita vertus, tai atskleidžia Lietuvos draudimo rinkos nedidelį išsivystymą ir sritis jai tobulėti, nes, pavyzdžiui, teismo išlaidų draudimo ar pagalbos draudimo grupei priklausančių rūšių nėra suformavusi nei viena draudimo įmonė Lietuvoje.
Taigi draudimo skirstymo pagrindas gali būti įvairūs klasifikavimo kriterijai. Visuotinai pripažintos vieningos klasifikacijos nėra, ir tai visai suprantama, nes draudimo santykių įvairovė, skirtinga draudimo raida bei reglamentavimas neišvengiamai sąlygoja tokį skirtumą.
