auto nuoma
auto nuoma

2.1.Ekonomikos ir verslo internacionalizavimo teorijos ir jų galimybes tiriant automobilizacijos verslo raidos procesus

 

Žinomas teoretikas P. Samuelsonas pažymi, kad ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kokius išteklius žmonės ir visuomenė, ilgainiui, įsigyja prekėms gaminti ir paskirstyti tarp įvairių visuomenės grupių, kad būtų galima jas vartoti dabar ir ateityje. Ekonomikos teorija – mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant įvairius išteklius, tenkinami žmonių poreikiai. Poreikiai – žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės, vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių. Tai žmonių tarpusavio santykiai gamybos, mainų ir vartojimo srityse įvairiais žmonijos vystymosi etapais.

Ekonomikos teorijos turi kelias ištakas, susijusias su politika. Pradedant šiuolaikinės ekonomikos teorijos pradininku A. Smith‘u, tradicinės ekonomikos atstovai stengėsi rasti atsakymą į klausimus: „ką?“, „kaip?“ ir „kam?“ gaminti. Pažymėtina, kad ekonomikos teorija, orientuota į etiką prasideda nuo Aristotelio, ekonomikos mokslą siejusio su žmogaus tikslais. Aristotelis pažymėjo žmogaus tikslų ryšį su gerove. Galima dar pažymėti, kad klasikinės ekonomikos teorijos atstovas A. Smith‘as pažangą vertino kaip nepertraukiamo ekonominio augimo užtikrinimą, stagnaciją laikydamas neperspektyvia būkle. Dauguma ekonomistų klasikų teigė, kad visuomenė iš prigimties vystosi, o žmonijos valdomi gamtiniai ištekliai yra riboti, lemia ekonominio augimo mastus. Tačiau žmonėms svarbus ne tik ekonominis augimas, bet ir socialiniai dalykai: teisingumas, laisvė, gamtinė aplinka. Kaip buvo konstatuota antrojoje Jungtinių Tautų aukščiausiojo lygio konferencijoje Rio de Žaneire 1992 m., verslas negali ignoruoti aplinkos apsaugos problemų, nes pats yra šių problemų dalis. Taigi verslininkai, tausodami aplinką turi saugoti natūralias sistemas, atsakingai eksploatuoti atsinaujinančius išteklius ir taupiai vartoti neatsinaujinančius, vadovaujamasis principu, kad atliekų šalinimo greitis negali pralenkti ekosistemos (natūralios ar dirbtinės) asimiliacijos greičio (H. E. Daly, 1994). Šie reikalavimai taikomi ne tik verslininkams, bet ir kiekvienam žmogui apskritai, tačiau dėmesys didesnis kreipiamas į verslininkus todėl, kad jie vienaip ar kitaip daro įtaką. Tobulas verslininkas yra organizatorius, išradėjas ir nugalėtojas.

Grįžtant prie ekonomikos teorijų, paminėtina, kad remiantis pradininkų tyrinėjimais, galima teigti, jog ekonomikos teorijos kyla iš rinkos funkcionavimo, logikos, gamtos bei technikos mokslų, iš techniškai orientuotos valstybės valdymo meno analizės, kūrėsi savarankiški ekonomikos mokslai, tačiau šis supratimas nėra teisingas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog klasikinėje ekonomikos teorijoje nebuvo griežtos ribos tarp analizės ekonominės gerovės požiūriu ir kitų ekonominių tyrinėjimų rūšių, tačiau didėjant nepatiklumui dėl etikos taikymo ekonomikoje, ekonominės gerovės teorija atsiribojo nuo kitų ekonomikos mokslo sričių. Šiuolaikinės ekonominės gerovės teorijos tradicinis kriterijus – sėkmės įvertinimas, matuojamas kaip suma visų individualių naudingumų. Su ekonomikos pagalba negalima tenkinti poreikių, prieštaraujančių bendram labui, juo labiau kurti tokius poreikius siekiant didesnio pelno. Iškeliama ekonominės veiklos svarba ne tiek tikslo, kiek proceso požiūriu.

Iki J. M. Keynes ekonomikos literatūroje buvo plačiai paplitusios pažiūros, skyrusios daugiausia dėmesio santaupoms, kurios gali nuvesti į investicijas. Lūžį ekonomikos moksle padarė 1936 m. John M. Keynes darbas, leidęs suprasti, kad apgalvotas valstybės kišimasis į ūkio reikalus netrukdo išsaugoti Vakarų civilizacijos tradicines vertybes: demokratiją, asmens laisvę, privačią nuosavybę, laisvąją konkurenciją. Jo teorija – tai pirmiausia efektyvios paklausos teorija. J. M. Keynes apvertė iki tol galiojusią formulę: sprendžiamą vaidmenį turi investicijos, o santaupoms tenka pasyvus vaidmuo. (Čičinskas, 2003)

T. Levitt, G. S. Yip, C. A. Barlett ir S. Ghoshal nuomone, pagrindinis pasaulio ekonomikos pokytis – rinkų globalizacija, kurią veikė telekomunikacijų, transporto pažanga, gamybos proceso naujovės, mažėjantys prekybos barjerai bei tarptautinių organizacijų siekis sumažinti tarifinius užsienio prekybos ribojimus. Tiek globalizacija, tiek regionalizacija savo esme nusako tą patį procesą – ūkinės (taip pat socialinės, politinės – kultūrinės) veiklos internacionalizavimąsi.

Internacionalizacija – tai būsenos pakitimas, vykstantis įmonės augimo fone, todėl skirtumas tarp internacionalizacijos ir augimo yra gana sąlyginis. Į tarptautinio verslo koncepciją, kurios dėmesio centre yra sprendimų seka, internacionalizacija įneša laiko momentą, t. y., kai įmonė nuosekliai įtraukiama į eksportines operacijas, apimančias geografinį rinkų plėtimą ir vis platesnio produktų rato pateikimą, taip pat operacijų vykdymo metodų keitimą, elgsenos pokyčius. Internacionalizacijos pasėkoje prekės vertė formuojasi pagal turimų šalių nacionalinę vertę, tokiu būdu atsiranda antiglobalinis judėjimas.

Internalizacijos ir transakcinių sąnaudų teorijos internacionalizacija suprantama kaip priklausoma nuo ekonominių sprendimų, t. y. kaip įmonės priima strateginius tarptautinio verslo sprendimus – pasirenka rinkas, patekimo į jas būdus, išdėsto verslą. Šiomis teorijomis teigiama, kad įmonė, pasirinkdama tarp atskirų alternatyvų, paremtų racionaliais, ekonominiais kriterijais, tokiais kaip sąnaudos, rizika ir kontrolė, priima internacionalizacijos sprendimus (Jones, Coviello, 2002).

J. Johanson ir L. G. Vahlne, teigia, kad internacionalizacija yra ilgas laipsniškas procesas, kai įmonė vis daugiau sužino apie užsienio rinkas ir, tuo pačiu, didina savo išteklius, siekdama didinti įsitraukimo laipsnį užsienyje. Tai tarptautinės plėtros ir įsipareigojimų sąveika. Įmonė, valstybė yra veikiamos besikeičiančių vidaus ir išorės sąlygų. Internacionalizacijos tinklo modelis rinkas analizuoja kaip įmonių tarpusavio santykių tinklus. Pagrindinė to priežastis – reikia išplėstinių žinių.

Įdomu tai, kad terminams „internacionalinis“, „globalus“ tinka vienas apibrėžimas – tai sklidimas už nacionalinių ribų. Tokiu atveju valstybės siekia susijungti, siekia bendros gamybos, bendro veiklos proceso ir t. t. Globalizacija – tai ėjimas link vieningos visuomenės. Vis dėlto internacionalizacijos terminas globalizacijai yra tarsi prieskonis, kuris neleidžia visko sujungti į vientisą visumą. Internacionalizacija reiškia, kad valstybės veikia kartu, ieško bendrų tikslų, veiklos sferų, tačiau iš dalies iš lieka sienos. Valstybės išlieka pagrindiniai veikėjai.

Pasaulio ekonomiką galima laikyti ir globalizacijos atspindžiu, ir laidininku. Šis procesas daro reikšmingos įtakos tarptautinėms kapitalo rinkoms, prekių rinkoms, makroekonominei (biudžeto) politikai, pramonės santykiams ir darbo rinkos reglamentavimui. Galima skirti tris globalizacijos lygius: (1) transakcijas per sieną (cross-border transactions), (2) transakcijas bendroje rinkoje

(open-border transactions) ir (3) transakcijas be sienų (transborder transactions) – dažniausiai naudojamą „interneto amžiaus“ ekonomikos pavyzdį.

Globalizacija lemia tai, jog esami integracijos atvejai – kaip ir teorijos – apima pirmiausia prekių bei paslaugų, taip pat kapitalo judėjimo įvairius reglamentacijos lygius. (Pugačiauskas V., 2000)

Tad dėl internacionalizacijos, globalizacijos prekių gyvavimo ciklas trumpėja, konkurencija aštrėja, prekių pasiūla auga, o naujų technologijų plėtra spartėja, sėkminga įmonių veikla užsienio rinkose priklauso nuo efektyvių įmonės veiklos sprendimų. (Alimienė M., Kuvykaitė R., 2004) Tai reiškia, kad tiems, kas nori ir gali plėsti veiklą pasaulio mastu (išdėstyti gamybą, komplektavimą, prekybą, paslaugas vartojimo ar naudojimo metu taip, kaip racionaliau, nes kliūtys tokiems sprendimams sunyko), nusimato vis didėjančios galimybės. Tai reiškia, kad kiekvienas ekonomiškai stiprus subjektas gali plėsti veiklą ir didinti turtą, o kiekvienas atsiliekantis atsiduria prieš vis realesnę perspektyvą būti išstumtam iš rinkos ir netekti savarankiško verslo.

Internacionalizacijos procese tradiciškai bendradarbiaujančios šalys ima globalizacijos procesą į rankas ir sutelktomis pastangomis, per regioninės ekonominės organizacijos institucijas siekia semtis globalizacijos nešamos naudos kartu išvengiant jos stichiškumo sąlygojamų praradimų. Lietuva pasirinko valdomą dalyvavimą globalizacijoje įstodama į ES. Šalys paaukoja savo ekonominio savarankiškumo elementus, keisdamos juos į platesnį priėjimą prie išteklių ir rinkų su stipriomis kontraktinėmis ir institucinėmis bendradarbiavimo garantijomis, nes valstybių veikimas pavieniui yra ribotas, ir nacionalinių valstybių susiliejimas atveria didesnę bendrą rinką. Regioninė plėtra ES kontekste suprantama kaip bendruomenės gyvenimo socialinio, ekonominio, aplinkosaugos, technologijos, kultūros ir rekreacijos aspektų plėtra.

Tebesitęsiančiame globalizacijos procese vis dažniau akcentuojama regioninių veiksmų lygių ir problemų sprendimo svarba. ES regioninės politikos bendrasis tikslas – siekti valstybių socialinės ir ekonominės sanglaudos. Regioninės politikos objektas yra laisvos ekonomikos rinkų augimo tarpsnių rezultatų koregavimas, siekiant dviejų susijusių tikslų: ekonomikos plėtros ir socialinės gerovės augimo. Ekonominės raidos priežiūra ES yra labai išplėtota, nemaža joje yra ir intervencionistinės ekonominės politikos elementų. ES pasisakoma už aktyvų, t. y. intervencionistinį, valstybės ekonominį vaidmenį, kuriame svarbiausi, kaip visada tokiu atveju, valstybės fiskalinės (biudžetinės) politikos instrumentai. (Lietuvos rytas, 2002). Tačiau problema išlieka ta, kad šio internacionalizacijos arba globalizacijos proceso atveju vienos šalys pasinaudoja atsiveriančiomis galimybėmis ir globalizacijos dėka ima kilti ekonominės bei socialinės pažangos laiptais, kitos gi blaškosi kaitaliodamos nacionalines strategijas ar išvis grimzdamos žemyn. Tik nacionalinė ekonominė politika pasirenka, kiek dėmesio šalis savo institucinėse reformose skirs prekių ir kapitalo srautams ir kiek – kaupimui šalyje, technologinei pažangai bei institucijoms, skirtoms ne globalizacijos procesams aptarnauti, bet vietos ūkio ir visuomenės reikmėms.

Kokią reikšmę internacionalizacija turi automobilizacijai, matyti iš jau vykstančių procesų. ES teisės aktai taikomi visoje ES. Žinome, kad automobilizacijos procesams reguliuoti taip pat priimti teisės aktai, neleidžiantys nė vienai valstybei atsilikti nuo keliamų reikalavimų. Tai matyti ir iš transportui keliamų reikalavimų, numatytų specialiuose standartuose. Globaliai sprendžiamos taršos, žmonių sveikatos ir saugumo klausimai, o tai nėra ir negali būti atsieta nuo automobilizacijos procesų.

Ekonominio reguliavimo metodai aplinkosaugoje pasiekia aplinkosauginius tikslus lanksčiau nei administraciniai, nes skatina teršėjus keisti savo elgesį aplinkai priimtina kryptimi ir perskirstyti finansinius išteklius numatytoms priemonėms įgyvendinti.

Pats savaime energetikos rinkos liberalizavimas negali užtikrinti nei neigiamos įtakos aplinkai mažinimo, nei energijos efektyvumą didinančių priemonių ir naujų technologijų plėtros. Tam būtina efektyvi kainodaros sistema, naikinanti tradicinių energijos šaltinių subsidijas ir įgalinanti plačiau įgyvendinti energijos taupymo priemones. Čia labai svarbus reguliuotojo energetikos sektoriuje vaidmuo.

Šiandieninė sanglaudos politika – tai visavertė plėtros politika, paremta vietinio lygio ištekliais ir vietiniu lygiu dirbančiųjų pastangomis. Ekonomikos plėtros valstybinę strategiją bendrai galima apibūdinti kaip sprendimų visumą, apibrėžiančią šalies ekonomikos plėtros strateginius tikslus ir svarbiausius valstybės veiksmus bei priemones šiems tikslams pasiekti ilgalaikiu laikotarpiu. (A. Vasiliauskas, 2000)

Ekonominio liberalizmo idėjų populiarumas ir XVIII a. sparti kapitalizmo raida, XIX a. pradžioje paskatino paplisti socializmo idėjoms Prancūzijoje, atsirasti istorinei mokyklai Vokietijoje, o vėliau – institucionalizmui JAV. Ekonomikos teorijų mūšis nesibaigė. Priekaištai kapitalizmui iš esmės orientuoti į du taikinius – į individualizmą ir į rinkos ekonomiką.

Būdingas liberalizmui pliuralizmo principas apima visas sferas: politiką, ekonomiką, kultūrą, žiniasklaidą ir kt. Šio principo realizavimas praktikoje reiškia, kad sukuriamos ne tik sąlygos konkurencijai ir vystymuisi, bet ir padidėja visuomenės bei politinės sistemos sugebėjimas reaguoti į vidaus bei išorinės aplinkos pokyčius, lengviau įsisavinti naujoves. Ekonominis liberalizmas apima valstybės veiklą ekonomikos srityje. Politinis liberalizmas nagrinėja valstybinės valdžios realizavimo būdus, valstybės ir piliečių tarpusavio santykius. Liberalizmas yra ideologija ir politika, ginanti individualias žmogaus teises, laisvos rinkos ekonomiką su būdinga jai konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje.

Liberalizmas atmeta išorinės, nesavanoriškos, savarankiškai neapmąstytos gyvenimo vizijos priskyrimo asmeniui galimybes ir tvirtina, jog tai, kas orientuoja (guide) į įstatymų leidybą, yra preferencijos, pačių žmonių išpažįstamos vertybės, nepriklausomai nuo to, ar šios preferencijos dera su kitomis gėrio sampratomis. Be abejo, mes galime diskutuoti apie gėrį su kitais žmonėmis ir raginti juos elgtis mūsų siūlomu būdu, tačiau mes negalime jų priversti taip elgtis: individai gali gyventi savo gyvenimus taip, kaip jiems atrodo geriausia. (Narveson J.)

Liberalizmui esmingos individo bei jo prigimties sampratos, pagarbos tiek asmeniui kaip moralės subjektui, tiek ir paprasto, o ne socialinio teisingumo normai.(Narbutaitė N.)

Rinkos ūkio transporto politikoje paprastai yra dvi kryptys. Viena iš jų yra liberalizavimas. Tuomet suteikiama kuo didžiausia laisvė transportinei veiklai ir įvedami mažiausi transporto veiklos bendros kontrolės apribojimai. Liberalizavimo sąlygomis yra įmonių, subjektų laisva nevaržoma rinkos jėgų veikla, visų transporto subjektų formali lygybė.

Transporto politikos kryptis istoriškai dominavo tada, kai sparčiai vystėsi jūrų laivininkystė, vyko konkurencinė kova pasaulio jūrose, taip pat vykstantis automobilių transportui ir vykstant konkurencinei kovai su geležinkelių transportu.

Pagrindiniai liberalizmo bruožai:

  • individo laisvė;
  • apribota, bet efektyvi valstybė;
  • galimybių lygybė;
  • visuomenė kaip bendradarbiaujantis individualizmas.

Europos transporto politikai daug metų buvo būdingas liberalizavimas ir derinimas. Palaipsniui susiformavo tokia transporto sistema, kokia yra šiandien. Globalizacija ir didesnės Europos koncepcija iškelia naujus uždavinius. Greitas krovininiu transportu, kuriam visuotinai taikomi ekonominiai sprendimai, gabenamų krovinių apimties didėjimas prisideda prie ekonomikos augimo ir užimtumo didėjimo, bet taip pat yra grūsčių, avarijų, triukšmo, taršos, didėjančios priklausomybės nuo importuojamo iškastinio kuro ir energijos nuostolių priežastis. Infrastruktūros ištekliai yra riboti ir visi tiekimo grandinės sutrikimai (pvz., energijos) ES ekonomikai neišvengiamai turi neigiamą poveikį. Jei nebus taikomos tinkamos priemonės, padėtis toliau blogės, taip pat labai pakenks Europos konkurencingumui ir aplinkai, kurioje mes visi gyvename.

Visame pasaulyje šiuo metu vyksta dideli pokyčiai: viską apimanti ekonomikos restruktūrizacija, sparti technologijų raida, visuomenės perėjimas iš industrinės į poindustrinę „informacinės visuomenės“ stadiją, mažėjant tradicinės nacionalinės valstybės vaidmuo ir pereinama nuo nacionalinės prie regioninės skalės (Ch. Cusack, 1998: 365 – 378, J. S. Jauhiainen, 2000: 132, D. A. Schneider, 1998: 249 – 255). Dėl šios priežasties kalbėti apie automobilizacijos procesus tenka ne valstybės lygiu, bet visos ES mastu.

 

 

2.2. Automobilizacijos procesų ir jų poveikio socialinei ir ekonominei raidai atspindys šiuolaikinėse teorijose

 

Automobilizacijos procesai daug priklauso nuo technikos inovacijų, ekonominės valstybių ir gamintojų, vartotojų padėties. Vykstant globalizacijos procesams neišvengiamai susiduriama ir su tam tikrais privalumais, ir su tam tikrais minusais.

Tačiau kalbant apie ekonomikos teorijas, reikėtų pažymėti, kad naujos teorijos tėra tam tikros alternatyvios senosios teorijos, įtraukiančios masto, tinklo, inovacijų ir globalios konkurencijos sąvokas. Gamintojams, prekiaujantiems transporto priemonėmis galima būtų pritaikyti minėtas sąvokas, pvz., firmos sąnaudos gali būti sumažintos dviem būdais. Gamybos mastui augant pastoviosios vieneto sąnaudos mažės, o kintamųjų sąnaudų sumažėjimas jas padidins (vidinės masto ekonomijos); kaip ir sektoriaus, kurioje firma veikia, mastas, tos firmos išlaidos mažės ir jos tikimybė rasti kvalifikuotos darbo jėgos, įgalinančios kokybišką indėlį ir keitimąsi patirtimi, padidės.

Inovacijos gali padėti firmos išvengti aprūpinimo gamybos veiksniais apribojimų šalyje. Technologijų tobulėjimas ir lengvinantis R&D firmų poveikis inovacijoms daro pokyčius lemiantį poveikį aprūpinimui gamybos veiksniais, nes tarp daugelio gamybos veiksnių įtraukiamos ir žinios.

Darbas tinkle leidžia firmoms internalizuoti patirtį, įgytą keičiantis žiniomis, „greitas“ patirtis, mokymąsi stebint ir mokymąsi darant.

Firmų konkurencingumas pasauliniu mastu priklauso ne tik nuo nacionalinio aprūpinimo gamybos veiksniais ar firmos struktūros, bet ir nuo platesnio spektro kintamųjų, paminėtų Porter deimante, pavyzdžiui, veiksnio sąlygų, paklausos sąlygų, susijusių ir šalutinių sektorių, taip pat firmų strategijų, struktūrų ir konkurencingumo.

Globalizacija siūlo plačias galimybes vystymuisi, kuris yra iš tiesų pasaulinis, tačiau ji nevyksta tolygiai. Tiesa, globalizacijos teikiamas galimybes lydi rizikos – rizikos, kylančios dėl nepastovaus kapitalo judėjimo ir skurdo keliama socialinės, ekonominės ir aplinkos degradacijos rizika. Tai nėra priežastis pasukti atgal, tačiau visi, kuriuos tai liečia, turėtų pasinaudoti politikos pasikeitimais siekiant sukurti stiprias ekonomikas bei tvirtesnę pasaulio finansų sistemą, kuri duos spartesnį augimą ir garantuos skurdo sumažėjimą. Reikia prisidėti prie visa apimančios ir darnios globalizacijos – įveikti skurdą, sustiprinti augimą rūpinantis aplinka, suteikti galimybių ir vilties žmonėms bei remti idėjas apie tarptautinius projektus ir susitarimus dėl prekybos, finansų, sveikatos apsaugos, skurdo, švietimo, taip pat klimato kaitos, kad tai atneštų naudos visiems, ypač neturtingiesiems, kurie ieško naujų galimybių. Į šį procesą įeina lėšų generavimas, paskolos, dotacijos, analizės ir konsultavimo paslaugos bei gebėjimų formavimas. (M. A. Dulupçu, O. Demìrel)

 

2.3. Automobilizacijos bei jos sąlygojamiems verslo raidos ES ekonominėje erdvėje procesams skirtų empirinių tyrimų metodika

 

Automobilizacija šiais laikais yra svarbus reiškinys. Tobulėjant visiems technikos procesams, vis labiau tobulėja ar turi tobulėti ir transportas. Dėl šios priežasties ES yra ieškoma vis naujesnių ir tinkamesnių priemonių, kurios ne tik gerintų susisiekimą, transportavimą, bet būtų ir ekonomiškos bei ekologiškos.

Siekiant užtikrinti vis aktualesnį sveiką gyvenimo būdą, stengiamasi nustatyti vis didesnius standartus transporto priemonėms, keliami transporto priemonių ekonomiškumo, neretai ir didumo, ekologiškumo reikalavimai.

Taigi tolimesniame skyriuje bus siekiama atskleisti automobilizacijos raidos ES ekonominėje erdvėje procesus, taip pat automobilizacijos verslo raidos procesus.

Šiuos du tikslus padės atskleisti įvairios statistikos, moksliniai darbai.

Pagal Kioto protokolą ES-15 ir dauguma ES-25 valstybių narių įsipareigojo siekti tokių tikslų: iki 2008 – 2012 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, o ES – 15 tikslas – sumažinti emisijas 8 proc. palyginus su 1990 m. lygiu. Siekiama, kad žemės paviršiaus vidutinė temperatūra nepakiltų daugiau kaip 2o C palyginus su prieš industrializaciją buvusiu lygiu. Taip pat iki 2010 m. 5,75 proc. Transporto priemonių degalų turėtų sudaryti biokuras (orientacinis tikslas) (Direktyva 2003/30/EB), apsvarstant galimybę iki 2015 m. padidinti jo dalį iki 8 proc. ES Tvaraus vystymosi strategijoje numatyta, kad Komisija ir valstybės narės turi skatinti biomasės naudojimą siekiant diversifikuoti ES degalų tiekimo šaltinius, sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir suteikti naujas pajamų bei užimtumo galimybes kaimo vietovėse, įgyvendinant veiksmų plane dėl biomasės pateiktus pasiūlymus visuose trijuose jo sektoriuose: šildymo ir vėsinimo, elektros energijos ir transporto.

ES numatyti tokie veiklos tikslai ir užduotys: 1) atsieti ekonomikos augimą ir transporto paklausą siekiant sumažinti poveikį aplinkai; 2) pasiekti tvarius transporto sunaudojamos energijos lygius ir sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, taip pat transporto priemonių teršalų emisijas; 3) pereiti prie ekologiškų transporto priemonių rūšių, siekiant sukurti tvarią transporto ir mobilumo sistemą; 3) sumažinti transporto keliamą triukšmą ir t. t.

Taikant sisteminį, palyginimo bei analizės metodus bus mėginama atskleisti automobilizacijos raidą, transportui keliamus reikalavimus, kaip ES sekasi įgyvendinti užsibrėžtus tikslus bei uždavinius, kokia kryptimi suka automobilizacijos verslas, kokios automobilizacijos perspektyvos. Tik palyginus išanalizuotus duomenis bei juos sistemiškai pateikus, bus gauti teisingi, išvadoms ir pasiūlymams tinkami rezultatai.

Ankstesnis straipsnisAutomobilizacijos ES ekonominėje erdvėje sąlygojami iššūkiai verslui ir jų tyrimo prioritetai
Kitas straipsnisAutomobilizacijai bei jos sąlygojamiems verslo raidos ES ekonominėje erdvėje procesams skirti empiriniai tyrimai