Audito planavimas ir organizavimas

Auditas – tai nepriklausomas įmonės finansinės atskaitomybės ir su ja susijusios finansinės informacijos tyrimas užbaigiamas nuomonės apie ją išreiškimu.

Audito tėvyne laikoma Didžioji Britanija. Svarbiausiuose jūrų uostuose maždaug nuo 1790 m. kai kurie buhalteriai jau vertėsi vieša apskaitos praktika. Pirmosios pasaulyje profesinės apskaitos organizacijos pradėjo kurtis Škotijoje 1853 m. Ta čiau tikrąją audito atsiradimo data yra laikoma 1854 m. spalio 23 d., kai Edinburgo buhalterių sąjungai buvo suteiktas karališkasis statusas. Toks buhalterių profesijos įvardijimas rodė jos reikšmingumą, naują buhalterių kvalifikacinį lygį, netgi jų privilegijuotą padėtį. Lietuvoje buhalterių ir auditorių asociacija įkurta 1990 m. rugsėjo mėn. Auditas yra viena iš šiuolaikinių Lietuvos ekonominės kontrolės sistemos grandžių. Ši grandis yra

kūrimosi  stadijoje  tiek  praktinės  veiklos,  tiek  josreglamentavimo,  tiek  specialios  literatūros
požiūrių. Audito Lietuvos Respublikoje   nuostatainustato auditoriaus ir audito įmonės sąvoką,
audito atlikimo tvarką, rezultatų įforminimą ir atsakomybę.

Kaip matome auditas egzistuoja jau pakankamai ilgai. Kai XIX a. viduryje pradėjo steigtis įvairios akcinės bendrovės. Apsukriausi šių bendrovių vadovai, su pasamdytais buhalteriais sąmoningai apskaičiuodavo didelius pelnus ir dividendus. Tuo “pakeldami” akcijų kainą biržoje. Po to šias akcijas parduodavo už nerealią kainą. Todėl Europos šalių vyriausybės, siekdamos užkirsti kelią nesąžiningiems sandėriams, pradėjo reguliuoti apskaitos darbuotojų profesinę veiklą. Tai buvo vienas iš veiksni ų reikalingų auditui atsirasti. Audito atsiradimas tiesiogiai surištas su interesų išsiskyrimu tų kurie tiesiogiai valdo įmonę (administracija) ir tų kurie nori investuoti savo pinigus į įmonę. Auditas turi savo tikslą, logiką ir pagrįstas struktūrizuotu priėjimu prie sprendimų. Jis nėra chaotiškas ir nesuplanuotas. Jo metu gaunami ir įvertinami duomenys, įtakojantys audito išvados priėmimą.

Audito planavimas

1.1 Esmės ir būtinumas

Apibrėžus konkrečius audito tikslus kiekvienam finansinės atskaitomybės elementui galima pradėti faktinės informacijos rinkimą, t.y. pradėti auditavimą. Auditorius nustato, kokius paliudijančius (įrodančius, patvirtinančius) duomenis reikia surinkti. Jis remiasi tam tikrais audito organizavimo metodais, kurie padeda auditoriui surinkti pakankamą kiekį paliudijančių duomenų. Auditavimo procesas apima 7 etapus. Vakarų autorių literatūroje pateikiamas labai nevienodas audito etapų skaičius. Kai kurie autoriai labai detaliai aprašo daugelį darbų, kuriuos reikia atlikti audito metu, vadindami juos audito nuoseklumu, fazėmis arba etapais.

Pirmas audito etapas – audito strategija. Nuo geros strategijos parinkimo priklauso audito sėkmė. Audito strategija – tai pirmiausia audito tikslų, krypčių ir apimties nustatymas.

Antras audito etapas – susipažinimas su įmonės veikla. Kai kurie autoriai teigia, kad jis yra pagrindinis sėkmingam audito atlikimui, nes pateikia visą būtiną pradinę informaciją. Šiame etape auditorius susipažįsta su įmone, valdymo struktūra, technologiniais procesais. Studijuoja įmonės steigimo ir valdymo normatyvinius dokumentus.

Trečias audito etapas – tai audito plano sudarymas. Audito planas – tai numatomų priemonių ir darbų visuma, padedanti auditą atlikti nuosekliai, objektyviai ir visapusiškai, su minimaliomis išlaidomis. Audito planas padeda apibrėžti tikslus, darbų apimtį, nustatyti veiklos sritis, kurias reikia tikrinti. Be to, jis padeda sukoncentruoti dėmesį į pagrindines sritis ir atsiriboti nuo nereikalingo, antraeilio darbo (o juk tai būtų buvę papildomos išlaidos). Auditorius beveik niekada nedirba vienas, todėl planas taip pat padeda paskirstyti užduotis personalui. Paprastesnes užduotis gauna jaunesnysis personalas, o sunkesnės užduotys atitenka daugiau praktinės patirties turintiems darbuotojams.

Ketvirtas audito etapas – audito medžiagos rinkimas . Šiame etape renkami būtini ir patikimi duomenys auditui atlikti. Duomenys gali būti iš vidinių ir išorinių šaltinų. Kaip praktika rodo, išoriniai duomenys būna patikimesni.

Penktas audito etapas – tikrinimas. Čia įvertinama bendra apskaitos būklė, apskaitos darbuotojų kvalifikacija, pirminės informacijos apdorojimo kokybė, buhalterinių įrašų teisingumas, finansinių ataskaitų tikslumas.

Šeštame etape pateikiama audito išvada. Šis etapas apibendrina sunkų ir sudėtingą visų ankstesnių etapų darbą. Išvadoje auditorius, nurodęs tam tikrus trūkumus, turi pateikti ir pasiūlymus jiems likviduoti.

Paskutiniame etape auditorius turi patikrinti, ar trūkumai, nurodyti jo pranešime, buvo pašalinti. Audite yra daugybė metodų, kurių pagalba auditorius gali surinkti patvirtinančius faktus (duomenis) tam, kad pasiektų audito tikslus. Audito atlikimo būdo ir priemonių pasirinkimas sąlygojamas dviem pagrindiniais kriterijais: 1) reikia surinkti pakankamą kiekį patvirtinančių duomenų, kad būtų galima pareikšti savo nuomonę apie   įmonės   finansinę atskaitomybę ir;   2)   tokių patvirtinančių

duomenų surinkimo (audito atlikimo) išlaidos turi būti kaip galima mažesnės. Pirmas kriterijus yra svarbesnis, tačiau ir audito išlaidų minimizavimas yra būtinas, jeigu audito firma nori būti konkurentabili ir duoti pelną (jeigu audito atlikimo išlaidos bus didesnės nei jo duodama nauda, tokia audito firma neturės klientų). Todėl siekimas auditą atlikti kaip galima geriau su minimaliomis išlaidomis reikalauja gero auditinės veiklos planavimo (audito plano sudarymo).

Auditorius turi gerai paruošti audito planą dėl šių priežasčių: 1) tai leis auditoriui surinkti pakankamai kliento būklę patvirtinančių duomenų; 2) leis minimizuoti audito išlaidas; 3) padės išvengti nesusipratimų su klientu. Daugelis autorių audito planavimą ir jo plano sudarymą laiko pirmuoju audito etapu ir į jį įtraukia audito strategiją bei visas priemones, skirtas susipažinti su audituojamos įmonės veikla.

3.2. Audito planavimo schema

Audito patikrinimas paprastai vyksta apibrėžta laiko tarpą (dažniausiai 2 savaites); dėl šio apribojimo audito  firma  turi  gerai  susiplanuoti  savo  darbus,  įvertinti kiek  reikės  žmonių ir  t.t.  kadangi tikrinamos įmonės skiriasi pajėgumais, dydžių, darbo specifika ir t.t. Planavimas ir audito plano bei programos paruošimas gali būti išskaidyti į keletą etapų. Autoriai audito planavimo etapus ir jų eiliškumą išskiria įvairiai. Paveiksle pateikta bendra audito planavimo schema.

Pirminis audito  veiklos  planavimas vyksta  pradinėje  audito  stadijoje.  Pirminis  audito  veiklos atlikimui parinkimas ir raštiškas abiejų pusių (auditoriaus ir užsakovo) įsipareigojimų sudarymas.

planavimas    apima tokiussprendimus,kaipsutikimas    pradėti(arba    tęsti)    kliento
auditavimą, priežasčių,  dėlkurių klientasužsakoauditą,  nustatymą,reikiamo  personalo audito

 

Bendrų duomenų apie klientą rinkimas. Kad auditorius galėtų tinkamai ir objektyviai atlikti auditą, jis turi būti pakankamai gerai susipažinęs su kliento verslu ir ta pramonės šaka, kurioje dirba kliento kompanija. Didžioji dalis šios informacijos gaunama audituojant klientą, ypač jeigu tai naujas klientas. Kad surinkti reikiamą informaciją, auditoriui reikia: susipažinti su kliento verslu ir pramonės šaka; apžiūrėti įmonę ir tarnybines patalpas;susipažinti su įmonėje vykdoma veiklos politika (tai turi glaudų ryšį su finansinėmis ataskaitomis); identifikuoti tarpusavio ryšius (tiek

įmons viduje, tiek įmonės išore); įvertinti kitų (pašalinių) specialistų ir ekspertų poreikį.

Informacijos apie kliento juridinį statusą ir įsipareigojimus rinkimas. Šiame audito etape tikrinami trijų tipų, glaudžiai tarpusavyje susiję, juridiniai dokumentai ir jų archyvai:

1) kompanijos įregistravimo dokumentai, patvirtinantys jos juridinį statusą, ir jos įstatai;

2) direktorių tarybos susirinkimų ir akcininkų susirinkimų protokolai;

3) sutartys ir kontraktai.

Reikšmingumo įvertinimas, bendros verslo (vidinės), verslo kontrolės ir auditoriaus rizikos įvertinimas. Planuojant auditą labai svarbu įvertinti klaidų reikšmingumą (arba materialumą) ir bendrą audito riziką. Nuo pirminio šių elementų įvertinimo labai priklauso audito darbų apimtis, o tuo pačiu ir plano apimtis bei sudėtingumas ir, žinoma, audito kaina.

Susipažinimas su verslo kontrolės sistema ir kontrolės rizikos įvertinimas. Nustatyti kontrolės rizikos lygį yra labai sunkus. Pirmiausia auditorius turi įsitikinti, ar vidinės kontrolės sistema padeda apskaitos sistemai siekti savo tikslų, t.y. ar visos ūkinės operacijos atliekamos neviršijant įgaliojimų, o kitu atveju tik vadovybei leidus; ar visos operacijos nedelsiant įrašytos teisingomis sumomis į atitinkamas sąskaitas ir tuo laikotarpiu, kuriuo padarytos; ar nustatytais terminais su lyginami apskaitiniai ir faktiniai duomenys ir ar padaryti atitinkami veiksmai nustačius neatitikimus. Auditorius turi gerai ištirti vidinės kontrolės sistemos aplinką, kad galėtų

įvertinti vadovybės požiūrį į kontrolę, jos informuo tumą ir veiksmus įvairiais kontrolės klausimais. Tirdamas kontrolės aplinką, auditorius kartu gauna informacijos apie kontrolės procedūras ir gali nuspręsti, ar jas naudoti ar ne, ar reikia atlikti papildomus tyrimus, ar ne.

Bendroaudito plano ir audito programos paruošimas .Audito plane nurodoma jo pradžia ir pabaiga, tikrinamas laikotarpis, tikrinami darbo barai, tikrinamų darbų apimtys ir atlikimo laikas, atrankinių tikrinimų sritys, apimtys ir laikas, konkrečių darbų vykdytojai (jei auditorius samdo padėjėjus, ekspertus ar kitus auditorius), numatomi svarbiausi audito testai (tikrinimas, apžvalga, apklausa, patvirtinimas, skaičiavimas ir perskaičiavimas, analizė). Planas turi būti parengtas taip, kad iš jo būtų galima matyti, kaip auditorius vykdys sutartyje numatytus darbus.

Visi klausimai, kuriuos reikia tirti ir nurodyti plane, išdėstomi taip, kad audito metu būtų ne tik visapusiškai, bet ir nuosekliai patikrinta kliento veikla, nustatyti ne tik pažeidimai, bet ir jų priežastys bei padariniai. Audito planas turi būti suderintas su užsakovu, tačiau visa atsakomybė už plano kokybę tenka auditoriui. Tai padeda išvengti nesusipratimų dėl darbų apimties (ir kainos tuopačiu) ir konkrečių kontrolės veiksmų atlikimo laiko ir būdo.

Audito programa paprastai sudaroma pagal tris segmentus: 1) operacijų patikrinimas; 2)analitinės procedūros; ir 3) atskirų elementų patikrinimo. Kiekvienas iš šių segmentų apžvelgiamas pagal ūkinių operacijų ciklus ir atskiras sąskaitas.

Audito programa ūkinių operacijų segmente gali būti labai įvairi. Jos gali įtraukti pilną patikrinimą (kada vidinė verslo kontrolės sistema yra silpna), arba priešingai, labiau akcentuojamas kontrolinių momentų testavimas (kada vidinės kontrolės sistema laikoma efektyvia).

Kadangi analitinės procedūros nėra brangiai kainuojančios, daugelis auditorių atlieka pakankamai didelį jų kiekį. Analitinės procedūros atliekamos trijuose audito atlikimo stadijose: 1) planavimo metu (kad padėtų auditoriui nuspręsti, kokie įrodymai jam reikalingi kad pasiekti planuojamą audito riziką); 2) operacijų ir atskirų elementų patikrinimo metu; 3) audito pabaigoje, kai norima įsitikinti patikrinimo rezultatų atitikimu planuotiems.

Atskirų elementų saldo testų paruošimas paprastai būna sunkiausias planavimo procesas.Tai labiausiai subjektyvus procesas, reikalaujantis daugiausiai profesinio mąstymo.

3.3.Rizikos ir klaidų materialumo rodikliai

Auditorius, tikrindamas finansines ataskaitas, įvertina nustatytas jose klaidas, kurios gali būti reikšmingomis ir nereikšmingomis. Be to auditorius įvertina savo veiklos rizikos laipsnį. “Reikšmingumo” ir “rizikos” terminai dažniausiai vartojami kartu. Jie vartojami rengiant audito planą, tikrinant kliento ūkinę veiklą tiksliau sakant visuose audito etapuose. Tarptautinėje audito praktikoje įprasta, kad visos klaidos, kurias nustato auditorius kliento finansinėje atskaitomybėje, yra laikomos reikšmingomis, jeigu dėl jų informacijos vartotojai buvo suklaidinti priimdami sprendimus.

Klaidų reikšmingumas(materialumas) – tai maksimaliai leistina klaidinga suma, kuri gali būti toleruojama finansinėje atskaitomybėje ir kuri neklaidina duotos atskaitomybės vartotojų priimant sprendimus.Materialumas nustatomas jau planavimo stadijoje tam, kad užtikrinti atliekamo audito efektyvumą. Auditorius, tikrindamas finansines ataskaitas, įvertina nustatytas jose klaidas, kurios gali būti reikšmingos (esminės, materialinės) ir nereikšmingos (neesminės, nematerialinės). Dažniausiai “reikšmingumo” sąvoka naudojama nustatant finansinės atskaitomybės patikimumą. Auditoriai reikšmingumo(materialumo) koncepciją naudoja sekančiais būdais: 1) kaip pagrindą patikrinimo planavimui ir nustatant svarbius, netipiškus ir turinčius klaidų balanso straipsnius ir sąskaitas, kuriems reikia skirti daugiau dėmesio; 2) kaip pagrindą surinktų duomenų įvertinimui; 3) kaip pagrindą priimant sprendimą dėl audito išvados turinio.

Tarptautinėje audito praktikoje įprasta, kad visos klaidos, kurias nustato auditorius kliento finansinėje atskaitomybėje, yra laikomos reikšmingomis (materialinėmis), jeigu dėl jų informacijos vartotojai buvo (ir yra) dezorientuojami priimdami sprendimus arba turėjo (turės ateityje) nuostolių. Skiriami trys pagrindiniai reikšmingumo (materialumo ) lygiai:

Pirmajam lygiui priskiriamos tokios klaidos, kurių sumos mažos, savo turiniu neesminės, jos jokiu būdu negali paveikti informacijos vartotojų sprendimų. Tokios klaidos finansinėje atskaitomybėje laikomos nereikšmingomis. Paprastai nereikšmingos klaidos neturi įtakos surašant auditoriaus išvadą dėl finansinių ataskaitų patikimumo.

Antrajam lygiui priskiriamos tokios materialinės klaidos, kurios turi įtaką informacijos vartotojui priimant vienokius ar kitokius sprendimus. Tačiau atskaitomė objektyviai atspindi realią įmonės ūkinę veiklą ir ji naudinga vartotojui.

Trečiajam lygiui priskiriamos tokios klaidos, kurias auditorius nustatė apskaitoje ir atskaitomybėje ir dėl kurių negalima laikyti patikima ir objektyvia visos apskaitos informacijos. Remdamiesi tokia klaidinga informacija, vartotojai gali priimti visiškai neteisingus sprendimus. Nustatęs trečiąjį klaidos reikšmingumo lygį, auditorius rašo neigiamą išvadą, detaliai aprašydamas atskleistas apskaitos ir atskaitomybės klaidas bei trūkumus.Dabar auditas traktuojamas kaip rimtas biznis, susijęs su tam tikra rizika, t.y. su audito rizika. Yra išskiriami trys audito rizikos tipai: 1) įgimta rizika; 2)kontrolės rizika; 3) neaptikimo rizika.

Įgimta rizika (IR)– tai tokia rizika, kai klaidos gali atsirasti dėl apskaitos sistemos netobulumo. Ji vadinama įgimta, neišvengiama, paveldėta, nes audito klaidas nulemia netobula apskaitos sistema.

Kontrolės rizika (CR)– tai tokia rizika, kai klaidos atsiranda dėl netobulos vidinės kontrolės. Ji tuo didesnė, kuo blogiau sutvarkyta vidinės kontrolės sistema.

Neaptikimo arba neatpažinimo rizika (DR) – tokia rizika, kai audito procedūros nepadeda nustatyti (neaptinka, neatpažįsta) klaidų, jas praleidžia. Ši rizika ypač priklauso nuo auditoriaus kvalifikacijos ir patirties. Ji visada egzistuoja, nes auditas yra neištisinis.

Įgimtos ir kontrolės rizikos laipsnio nustatymas daro tiesioginę įtaką tolesnei audito eigai, planavimui, jo procedūroms, terminams ir apimčiai, o kartu ir neaptikimo rizikai. Nepriklausomai nuo to, kaip buvo įvertinta įgimta ir kontrolės rizika, būtinai turi būti atliekamas reikšmingiausių sąskaitų ir ūkinių operacijų tyrimas. Kuo įgimta ir kontrolės rizika yra didesnė, tuo detaliau turi būti audituojama. Be to, šiuo atveju auditorius turi nuspręsti, ar audito procedūromis įmanoma sumažinti neaptikimo riziką iki priimtino laipsnio.

Galutinį audito rizikos laipsnį auditorius nustato naudodamas tokią formulę:

 

Auditorizika = Įgimta rizika x Kontrolės rizika x Neaptikimo rizika;

arba

AR =IR x CR x DR ;

 

Taigi, audito rizika yra visų trijų audito rizikos rūšių rezultatas. Atliekant finansinių ataskaitų auditą manoma, kad maža rizika (efektyviausia) sudaro 30%, vidutinė – 50% ir didelė – daugiau kaip 70%. Kaip matome, rizikos laipsnis priklauso nuo daugelio veiksnių, bet pirmiausia nuo auditoriaus kvalifikacijos, apskaitos būklės ir naudojamų audito procedūrų.

 

4. Audito organizavimas

 

4.1.  Audito organizavimo etapai

 

Vakarų autorių literatūroje pateikiamas labai nevienodas audito etapų skaičius. Kaikurie autoriai labai detaliai aprašo daugelį darbų, kuriuos reikia atlikti audito metu, vadindami tai audito nuoseklumų. Įvairūs autoriai siūlo skirtingus audito organizavimo etapus ir jų nuoseklumą. A.A.Arens’o ir J.K.Leobbeck’o knygoje “Auditing- an intergrated approach” pateikta tokia audito organizavimoetapų schema.

 

  1. 1. Stadija. Pagrindinė šios stadijos užduotis – sudaryti tokius audito planą ir audito programą, kad auditorius jais remdamasis ir pagal juos atlikdamas auditą pasiektų iškeltus tikslus.
  2. 2. Stadija. Tai praktinis ūkinių operacijų Uždaviniai: 1) surinkti duomenis, patvirtinančius konkrečius kontrolinius uždavinius ir procedūras, kad būtų galima nustatyti priimtiną (pagal auditoriaus vertinimą) kontrolės rizikos laipsnį (t.y. tuo atveju, kada jis sumažintas, o ne maksimalus); 2) gauti duomenis, kurie patvirtintų ūkinių operacijų piniginių sumų teisingumą.
  3. Stadija. Užduotis – gauti pakankamą kiekį duomenų, patvirtinančių, kad sąskaitų saldo atitinka pateiktą balanse ir duomenis prie finansinės atskaitomybės.
  4. 4. Stadija. Užduotis – apibendrinti gautus duomenis ir pateikti audito išvadą.

 

4.2. Audito procedūros

 

Analitinės procedūros yra vienas iš būdų auditoriams gauti įrodymus. Vykdant analitinės procedūras gali būti naudojami įvairūs metodai: nuo paprasto palyginimo iki sudėtingų analizių su matematikos panaudojimu. Planavimo stadijoje analitinės procedūros padeda auditoriui išsiaiškinti kliento veiklos ypatumus, galimus finansinės atskaitomybės trūkumus bei rizikos laipsnį. Vienas iš analitinių procedūrų panaudojimo tikslų – nustatyti tikrinamus objektus, kurie reikalauja ypatingo auditorių dėmesio. Analitinės procedūros leidžia įvertinti finansinius rodiklius, tikrinant jų tarpusavio priklausomybes. Pagrindiniai metodai naudojami analitinėse procedūrose yra:

  1. procentinis palyginimas
  2. įmonės analizė koeficientų pagalba
  3. balanso metodas
  4. regresinė analizė

Dažniausiai analitinės  procedūros  naudojamos:  planuojant  auditą,  įvertinant  balansą, palyginant

įmones, įvertinant įmonės gyvybingumą, vykdant eilinius patikrinimu sir analizuojant netikėtus nukrypimus.

 

Duomenų patikrinimo procedūros:

Patikrinimas natūroje įgalina identifikuoti kiekį ir kokybę fizinės inspekcijos ar suskaičiavimo natūroje keliu.

Tvirtinimas yra vienas iš apklausos tipų. Auditorius iš kitų kompanijų ar asmenų gauna raštiškus informacijos patvirtinimus. Tvirtinimas dažnai taikomas pakeičiant patikrinimo natūroje procedūras (kasos ar bankų depozitų debitorinio įsiskolinimo ir kt.)

Inspekcija yra bendras terminas, skirtas dokumentų apžiūrai apibūdinti. Inspektuojami kontraktai, draudimo polisai, nuomos sutartys, susirinkimų protokolai. Auditorius padaro sau reikšmingas ištraukas iš šių dokumentų. Kartais šios procedūros metu tik dokumentų duomenų apžvalga, juos paprasčiausiai perskaitant.

Patvirtinimas reikalingas, kai tikrinama, ar buhalteriniai įrašai patvirtinti pirminiai sdokumentais. Tikrinimo kryptis: įrašas – dokumentas.

Trasavimas yra atvirkščias patvirtinimui. Kryptis: dokumentas -įrašas.

Skanavimas naudojamas atidžiai vizualiai apžiūrint apskaitos įrašus ir lenteles. Tokio apžiūrėjimo tikslas – identifikuoti neįprastas ar nesuderinamas pozicijas. Kartais jis gali būti vadinamas kruopščiu apžiūrėjimu.

Apklausa. Apklausinėjama vadovybė ir darbuotojai apie auditui svarbius apskaitos dalykus. Atsakymai gali būti gaunami raštu ar žodžiu. Įprasta auditoriui apklausti darbuotojus ir surasti faktus, patvirtinančius apklausos informaciją. Tai įgalina atlikti auditą per trumpesnį laiką ir kryptingiau, negu išaiškinant faktus iš apskaitos do kumentų.

Stebėjimas– tai vizuali kliento veiklos ar buveinės apžiūra. Pvz., gali būti stebimas administracijos veiklos procesas.

 

4.3. Audito darbo dokumentai

 

 

Visa auditoriaus dokumentacija paruošta prieš auditą ir patikrinimo metu yra laikoma darbo dokumentais ir padeda auditoriui planuoti ir vykdyti auditą, o taip patyra auditoriaus darbo

įrodymas. Auditoriaus darbo dokumentai  – tai užrašai, kuriuose auditorius fiksuoja audito atlikimo metu panaudotas procedūras, testus, gautą informaciją ir atitinkamas išvadas. Darbo dokumentuose turi būti ta informacija, kuri auditoriaus nuomone yra svarbi atliekant patikrinimus ir kuri padeda auditoriui susidaryti nuomonę (priimti sprendimą dėlaudito išvados) apie finansinės atskaitomybės objektyvumą. Auditoriaus darbo dokumentuose turi būti aprašytas audito planavimas, atliktų procedūrų pobūdis, apimtis, laikas, padarytos išvados. Darbo dokumentai turi būti pakankamai detalūs, kad patyręs auditorius galėtų visiškai suprasti atliktą auditą.

 

Auditoriausdarbo dokumentus, kaip nurodyta 9-ajame tarptautiniame audito standarte,sudaro:

1)    informacija, susijusi su įmonės teisine ir organizacine struktūra;

2)    svarbiausių teisinių dokumentų, susitarimų kopijos ar ištraukos iš jų;

3)    audito planavimo proceso ir audito programos aprašymas;

4)    apskaitos sistemos ir vidinės kontrolės sistemos aprašymas bei įvertinimas;

5)    sąskaitų ir ūkinių operacijų analizė;

6)    reikšmingiausių ekonominių rodiklių analizė;

7)    atliktų audito procedūrų pobūdis, laikas, apimtis bei tų procedūrų rezultatai;

8)    patvirtinimas, kad padėjėjų atliktas darbas buvo tinkamai prižiūrimas ir kontroliuojamas;

9)    aprašymai, kas ir kada atliko konkrečias procedūras;

10)    susirašinėjimų su kitais auditoriais, ekspertais, nesuinteresuotais asmenimis kopijos;

11)    reikalų aptarimo su klientu rašto (protokolo) kopijos;

12)    auditoriaus padarytos išvados svarbiausiais audito klausimais;

13)    kliento pateiktos finansinės informacijos ir atitinkamos auditoriaus ataskaitos kopijos.

 

Literatūroje visi darbo dokumentai skirstomi į 3 grupes:

1)    Nuolat tvarkomi dokumentai;

2)    Audito administraciniai dokumentai;

3)    Audito informacijos dokumentai.

Nuolat tvarkomi dokumentai yra tokie, kuriuose yra informacija, dominanti auditorius per visą to paties kliento auditavimo laiką. Prie tokių dokumentų priskiriama kopijos arba ištraukos iš kliento

įmonės statuso ar jos steigimo dokumentų, įvairių sutarčių, akcininkų susirinkimų, stebėtojų tarybos ir direktorių valdybos posėdžių, taip pat atitinkamų rodiklių analitinės lentelės, schemos, įmonės finansinės ataskaitos ir kt.

Audito administraciniai dokumentai – tai daugiausia dokumentai, kuriuose atvaizduotos audito planavimo pradinės stadijos. Paprastai tai būna auditorių pakvietimo laiškas, auditorių paskyrimo dokumentai, kai kuri informacija apie kliento veiklą, preliminarinio patikrinimo (diagnostikos) rezultatai, pradiniai audito rizikos ir materialumo (reikšmingumo) apskaičiavimai. Ypač svarbus šios grupės dokumentas yra audito planas ir programa.

Audito informacijos dokumentai yra tokie, kuriuose atsispindi informacija svarbiausiais atliekamo patikrinimo klausimais. Tai įrašai apie padarytas procedūras bei priimtus sprendimus audito metu. Jie parodo atliktų patikrinimų kokybę, todėl turi būti surašyti aiškiai, tiksliai ir tvarkingai.

 

                                    IŠVADOS

 

  1. Atlikus darbą buvo susipažinta su literatūroje naudojamais terminais ir sąvokomis
  2. Ruošiant darbą buvo susipažinta su pačia audito sąvoka bei veiksniais reikalingais atlikti kokybišką auditą bei bene svarbiausiu jų, audito planavimu
  3. Buvo susipažinta ir išanalizuota taipogi svarbi audito dalis tai audito organizavimas

 

Komentuoti

Please enter your comment!
Please enter your name here