Draudimo veikla, kaip ji suprantama dabar, ėmė formuotis ankstyvaisiais viduramžiais, tačiau užuomazgų buta daug seniau.
Draudimo „gimtine“ tikslinga laikyti Kiniją, kurioje prieš 5000-6000 metų, pirkliams gabenant krovinius vandeningomis upėmis, būdavo nuolat patiriama mažesnių ar didesnių nuostolių. Ieškodami išeities pirkliai būrėsi į laikinas sąjungas. Sąjungos nariai, nelaimę patyrus vienam jų nariui, nuostolius pasiskirstydavo tarpusavyje. Tuo išmintingu sprendimu jie sukūrė pradžią naujai svarbiai veiklos sričiai. Jau tuomet pradėtas įgyvendinti principas: „Visi už vieną, vienas už visus“.
Tiek Kinijoje, tiek vėliau ir kituose kraštuose pirkliai burdavosi tik į laikinas sąjungas. Pirklių įnašų paprastai nebūdavo arba jie būdavo nereguliarūs. Tik įvykus nelaimei iš visų sąjungą sudariusių narių būdavo surenkama reikiama suma.
Atskiri draudimo fondai buvo pradėti formuoti žymiai vėliau – senovės Romos laikais. Pradžioje tai buvo būdinga jūrų transportui, bet vėliau savidraudos pagalba įgijo universalesnį pobūdį ir, be turto, buvo taikoma sveikatai ir gyvybei drausti. Senovės draudimui buvo būdinga tokie bruožai: draudėjai ir draudikai – tie patys asmenys, draudimas nebuvo pelno siekiantis verslas. Žlugus senovės Romos imperijai, atėjo ir pirminio draudimo pabaiga.
Vėliau tęsėsi ilgas sąstingio periodas. Draudimo veikla suaktyvėjo tik viduramžiais. Ypač miestuose pradėjo formuotis ir sparčiai plisti tarpusavio pagalbos principas, buvo pradėta reguliariai rinkti įmokas į draudimo fondą. Fondo lėšos buvo naudojamos gaisrų, vagysčių nuostoliams kompensuoti ir net padėti senatvėje.
Pastebėjus, kad draudimo veikla gali būti ir nemažai pelno duodantis verslas, XIV a. pradžioje ėmė formuotis komercinio pobūdžio draudimas, kurio skiriami 2 laikotarpiai: XIV-XVIII a. ir XVIII-XIX a. Šie etapai buvo išskirti pagal keturis svarbius principus:
- Pagal organizacinę ir teisinę formą.
- Pagal draudimo ir perdraudimo operacijų rūšis bei mastą.
- Pagal valstybės kišimosi į draudimo veiklą lygį.
- Pagal draudimo veiklos internacionalizavimo laipsnį.
Pirmojo etapo metu dominavo transporto draudimas. Tuo metu sparčiai vystėsi laivininkystė. Prekių pervežimas buvo pelningas, bet drauge ir rizikingas verslas dėl stichinių nelaimių ir piratų puldinėjimų. Todėl didžiausiuose Europos uostuose savo veiklą pradėjo draudimo formos. Pirmieji draudimo polisai įrašyti 1347 m. Barselonoje. Draudimą patvirtinančio dokumento – poliso – pavadinimas išliko iš anų laikų. Tuo metu pradėtos taikyti perdraudimo operacijos, nes draudimo formos įvertino, kad labai didelę reikšmę jų stabiliai veiklai turi rizikos padalijimas.
XVI a. pabaigoje jūrų prekybos draudimo centras buvo perkeltas į Londoną, kur darbą pradėjo ir specialūs teismai, nagrinėjantys ginčytinus draudėjų ir draudikų klausimus. Be laivų ir jais gabenamų krovinių draudimo, sparčiai pradėjo plisti pastatų draudimas nuo ugnies, gyvulių ir pasėlių draudimai. Tuo laikotarpiu atsirado ir gyvybės draudimo paslaugos. Taikant tikimybių teoriją, sudaromos mirtingumo lentelės, kurias galima vertinti kaip mokslinį gyvybės draudimo įmokų apskaičiavimo pagrindą.
Antrasis draudimo veiklos etapas susijęs su sparčia pramonės plėtra. Perėjimas nuo rankų prie mašinų darbo kartu reiškė ir naujos rizikos rūšių atsiradimą. Tuo metu atsirado būtinybė drausti samdomus darbininkus nuo žūties ar invalidumo. XIX a. pabaigoje kai kurioms Europos šalims priėjus įstatymus, įsipareigojančius darbdavius atsakyti už darbininkų sužeidimus ir mirtį, buvo įvestos trys socialinio draudimo rūšys: draudimas nuo ligos, draudimas nuo invalidumo ir senatves draudimas.
Antrasis draudimo veiklos laikotarpis pasižymėjo naujų draudimo formų ir rūšių atsiradimu, draudimo atsakomybės formavimusi. Sparčiai tobulėjant technikai, didėjo ir civilinės atsakomybės draudimo poreikis.
Trečiasis veiklos draudimo etapas prasidėjo XIX a. viduryje. Tuomet draudimas jau tapo svarbus ir Europos, ir Amerikos šalių ekonominėje sistemoje. Buvo kuriami stambūs koncernai, atsirado specializuotų draudimo kompanijų. Drauge toliau sparčiai daugėjo perdraudimo kompanijų. Draudimo veikla internacionalizavosi.
Labai svarbiu XX a. draudimo veiklos požymiu pagrįstai yra laikomas rinkos infrastruktūros formavimas. Išskiriami šios struktūros paviršinis institucinis „apvalkalas“ ir vidinis branduolys. Paviršinio „apvalkalo“ formavimuisi daug įtakos turi draudimo problemų mokslinis draudimas. Vidinio branduolio vystymasis – tai draudimo kompanijos specializacija.
XX a. draudimas kooperavosi su bankais. Tiek bankai, tiek draudimo kompanijos siekia bendradarbiauti, nori suteikti klientams finansinių paslaugų ir drauge gerai pasipelnyti.
Draudimo pokyčius lemia ir rinkos pokyčiai. Draudimo kompanijos, siekdamos išsilaikyti rinkoje, pateikia naujų draudimo produktų, tobulina jų pardavimo metodus. Aktyvėjant konkurencijai, smulkioms draudimo kompanijoms išsilaikyti darosi vis sudėtingiau.
Šiuo metu, kai draudimas gali naudotis tiksliais statistiniais ir ekonominiais duomenimis, yra sukurti detalūs draudimo įstatymai, draudimo taisyklės, draudėjai gali drąsiai pasitikėti draudimo kompanijomis.
