Jurbarko piliakalnis arba Bišpilio piliakalnis, dar vadintas Višpiliu, Viešpiliu – piliakalnis Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje, Jurbarko šiaurės vakarų pakraštyje, Imsrės kairiajame krante.
Piliakalnį iš šiaurės, vakarų ir pietų juosia upės slėnis ir jos pakrančių daubos, rytuose yra aukštuma. Šlaitai nuo upės statūs, 17-20 m aukščio. Piliakalnio aikštelė 58×28 m dydžio, jos pietvakarinis galas smailesnis. Ji nuo aukštumos atskirta 5 m aukščio pylimu, kuris juosia aikštelės šiaurės rytų, pietryčių ir iš dalies pietinį galus.
Bišpilio piliakalnis buvo kiek kasinėtas šio amžiaus pradžioje. Piliakalnyje rasta žiestosios keramikos, arbaletinių strėlių antgalių, peilių, ylų, cilindrinių spynų raktų ir kt. Dalis radinių yra dingę Pirmojo pasaulinio karo metais, nes šie daiktai buvo Jurbarko valdytojo kunigaikščio Vasilčikovo rūmuose ir jų dalį išsivežė vokiečiai, kita dalis saugoma Kauno istorijos muziejuje.
Aikštelėje prieš piliakalnį stovi akmuo Jurbarko vardo 735 metų jubiliejui paminėti.
Manoma, ant piliakalnio stovėjo medinė Kolainių pilis, XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje priklausiusi Panemunių (Nemuno) gynybinei sistemai, 1291 m. sudeginta kryžiuočių. [1]
Manoma, kad 3 km į pietvakarius nuo Mituvos žiočių 1259 m. buvo pastatyta Georgenburgo pilis, viena seniausių kryžiuočių pilių prie Nemuno, šie po 1260 m. Durbės mūšio ją apleido, lietuviai sugriovė. Maždaug tuo pat metu ant Jurbarko piliakalnio pilį pasistatė lietuviai. 1336 m. kryžiuočiai atnaujino Georgenburgo pilį, pavadino ją Jurgenburgu. Iki XV a. pradžios vyko lietuvių kovos su kryžiuočiais. 1403 m. Vytauto kariuomenė paskutinį kartą sudegino Jurgenburgo pilį. Po Žalgirio mūšio 1410 m. gyvenvietė pradėjo plėstis. Po 1422 m. Melno taikos nustačius Lietuvos ir Vokiečių ordino sieną miestelis atiteko Lietuvai, tapo jos pasienio punktu, svarbiu prekybos centru.
