Lietuvos apsaugos organizacija XVI amžiuje.
Bajorų karinė prievolė. Pirmoji krašto gynėja nuo senų senovės buvo bajorija. Jos pagrindinė pareiga buvo kariauti. Buvo net toks įstatymas, kuriuo iš bajoro, neinančio į karą, turėjo būti atimta žemė. Duodamas bajorams naujų žemių, didysis kunigaikštis visada reikalaudavo, kad jie eitų į karą.
Bajorai turėjo eiti kariauti ne tik patys, bet ir su savo tarnais. Juo kuris bajoras buvo turtingesnis, daugiau turėjo žemės, juo daugiau turėjo vestis į karą tarnų. Buvo sudaryti sąrašai, kiek kuris bajoras turi statyti ginkluotų karių. Paprastai nuo 5—8-nių bajoro valdomų valstiečių sodybų (vėliau — valakų) turėjo būti duodamas vienas karys. Neturtingas bajoras turėdavo eiti kariauti pats vienas, o patys neturtingieji bajorai pastatydavo vieną karį bent keliese susidėję.
Samdyta kariuomenė. Karo prievolė bajorams buvo labai nemaloni, tad juo toliau, juo labiau jie pradėjo jos vengti. O be to, ne kokie iš bajorų buvo ir kariai: nedrausmingi, dažnai, susirinkę į karą, pradėdavo svarstyti valstybės reikalus, tartis,
236
|uip išvengti karo, ir siųsdavo didžiajam kunigaikščiui įvairiau-•.M/ reikalavimų. Dėl to pamažu bajorų kariuomenė buvo kei-fiama samdyta kariuomene. Zigmanto II, vadinamo Senuoju, laikais jau daug daugiau buvo pradėta samdyti kariuomenės; pagaliau buvo kariaujama vien tik su samdyta kariuomene, o bajorijos buvo šaukiamasi tik ypatingai sunkiais laikais, kai samdyta jai kariuomenei reikėdavo pagalbos.
Tuo metu ir visoje Europoje kariuomenė buvo samdyta. Lietuvoje ji atsirado ne iš karto. Pirmieji samdiniai kareiviai buvo svetimšaliai; jie buvo pradėti samdyt Vytauto laikais. Samdytinių, ypač čekų, buvo jau garsiame Tanenbergo mūryje. Neišnyko jie ir vėliau. Ypač jie buvo reikalingi specialioms kariuomenės rūšims, — pavyzdžiui, artilerijai, nes šauk-tiniai bajorai sudarydavo vien kavaleriją. Taikos metu samdiniai buvo reikalingi pilių įguloms. Tuo būdu buvo pradėtos laikyti nuolatinės samdytosios kariuomenės dalys, kurios būdavo hetmonų žinioje.
Kariuomenei samdyti būdavo skiriamos tam tikros sumos pinigų. Pinigai būdavo įteikiami karininkams, kurie kiekvienas susamdydavo sau pavestą dalį. Toliau algas kareiviams mokėdavo iždas. Kiekvieną metų ketvirtį kareiviai gaudavo po 5—6 auksinus. O iždas tam reikalui pinigų surinkdavo iš valstybės dvarų. Zigmanto Augusto laikais buvo nustatyta, kad visi, gaunantieji valdyti valstybės dvarus, t. y. seniūnai ir laikytojai, turi atiduoti kariuomenės reikalams 1U seniūnijos dvarų pajamų (tas mokestis buvo vadinamas kvarta). Ramiu laiku tų mokesčių pakakdavo, o karo metu, kai daugiau reikėdavo samdyti kariuomenės, būdavo uždedami specialūs mokesčiai.
Kareiviui, mokant vidutiniškai po 5 auksinus už metų ketvirtį, per metus būdavo sumokama 20 auksinų, arba 600 skatikų (vieno skatiko vertė tada buvo lygi maždaug 5 litams, t. y. už skatiką buvo galima nupirkti maždaug tiek pat, kiek dabar už 5 litus). Kariuomenės Zigmanto II laikais Lietuvoje buvo išlaikoma apie 5.000, taigi jai būdavo išmokama apie 3 milijonus skatikų, arba 15 milijonų litų (iš tos algos kareiviai turėdavo ir pragyventi). Be to, valstybei dar atsėjo artilerija ir kitos karo reikmenės. Žodžiu, kariuomenei būdavo išleidžiama didžiausia visų valstybės pajamų dalis.
