PIRMIEJI SĖSLUS
LIETUVOS GYVENTOJAI
Neolite (IV-III tūkstantmetis pr. Kr.) klimatas tapo dar šiltesnis. Žiemos švelnios ir gana šiltos, vasaros ilgesnės nei dabar, miškuose daugybė žvėrių, o upėse ir ežeruose gausu žuvų. Rytų Pabaltijyje išplito šilumą mėgstantys augalai: liepos, ąžuolai, lazdynai, guobos, beržai, agaro riešutai. Žmonių gyvenimas tampa pastovesnis, gyvenama sėsliau, nuolatinėse gyvenvietėse, o ne laikinose stovyklavietėse. Tokios gyvenvietės didesnės, dažniausiai aptinkamos prie seklių ežerų ar lagūnų pakrančių, jos dažnai išsidėstė grupėmis: žinomiausios prie Biržulio ežero (Telšių raj.), Kretuono ežero (Švenčionių raj.) baseinų ir prie Šventosios ežero Baltijos pajūryje. Neolite žmonės išmoko lipdyti ir degti puodus, tobulai apdirbti akmens dirbinius: akmuo gręžiamas, gludinamas ir kitaip apdirbamas, pradėjo gyventi ne
palapinių tipo, bet keturkampiuose stulpinės konstrukcijos pastatuose, pamažu pereidami prie gamybinio ūkio.
1. ANKSTYVASIS NEOLITAS. Ankstyvajame neolite (IV-III tūkstantmečio pradžia pr. Kr.) pietinėje Lietuvoje, buv. Rytprūsiuose, Šiaurės rytų Lenkijoje ir didžiojoje Baltarusijos dalyje, kaip rodo tyrinėtos gyvenvietės ir ten rasti radiniai, toliau be pertrūkio gyvavo Nemuno kultūra. Neolite atsiranda naujų jos bruožų ir
1 pav. Smailiadugnis puodas. IV tūkstantmečio pr. Kr. pabaiga. Keramika. D=20,5 cm, H=19 cm. Šventoji
dirbinių tipų, prastėja daiktų formos, pasirodo pirmoji keramika. Lipdytos puodynės storu, smailu dugnu, beveik stačiomis sienelėmis, molyje daug augalinių ir grūsto granito priemaišų. Tokių puodų aukštis paprastai didesnis už plotį, o viršutinė dalis kartais puošta apvalių ar trikampių duobučių eilutėmis. Taip pat būdingi episvidriniai, lancetiniai, trapeciniai strėlių antgaliai, įtveriamieji kirveliai ir kt. titnago dirbiniai. Mezolito tradicijų tąsa Nemuno kultūroje pastebima ir vėlyvojo neolito paminkluose. Beveik visi neolito dirbiniai turi savo mezolito prototipus, o naujieji dirbinių tipai tebėra reti. Neolitinė Nemuno kultūra apėmė visą Nemuno vidurupį, aukštupį bei plotus tarp Nemuno ir Pripetės.
Siaurinėje Lietuvoje (Pajūryje ir Rytų Lietuvoje), Latvijoje, Estijoje ir šiaurės vakarų Baltarusijoje taip pat be pertrūkio rutuliojosi mezolitinė Kundos kultūra (pavadinimas pagal savo metu geriausiai ištirtą radimvietę šiaurės rytų Estijoje), kuri irgi įgauna tik neolitui būdingų bruožų ir toliau archeologų jau vadinama Narvos kultūra (Lietuvoje jai priskiriamos gyvenvietės Kretuono ežero baseine, Šventojoje ir kitur). Jai, kaip ir iki tol, itin būdingi gausūs kaulo ir rago dirbiniai (ietigaliai, strėlių antgaliai, žeberklai, durklai, peikenos) ir palyginti negausūs, neįvairūs titnago dirbiniai. Narvos kultūros žmonės lipdė dideles puodynes smailiu, storu dugnu, kurių molio masėje daug grūstų sraigių kriauklių. Tokių
puodų aukštis beveik lygus jų pločiui. Dažnai randama ir pailgų laivelio formos, o vėliau ir apskritų dubenėlių, kuriuos naudojo kaip žibintus. Narvos kultūra, apėmusi tokį didelį plotą, nebuvo vienalytė. Lietuvoje išskiriamos dvi jos sritys: šiaurės rytų (į rytus nuo Šventosios upės, Merkio ir Neries tarpupis) ir pietvakarių (į vakarus nuo Vidurio Lietuvos žemumos). Taigi jau šiuo metu atsiranda nedideli kultūriniai skirtumai tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos, kurie dar labiau ryškės vėlyvajame neolite ir metalų epochoje.
Dar iki XX a. septintojo dešimtmečio archeologinėje ir istorinėje literatūroje vyravo nuomonė, kad neolite, iki indoeuropiečių pasirodymo, Lietuvoje gyveno fino-ugrai, kurie paliko jiems būdingą sukinę duobelinę keramiką ir apie 30 hidronimų visoje Lietuvoje. Dabar, ištyrus keletą naujų, didelių neolito gyvenviečių, paaiškėjo, kad to meto Lietuvos kultūrinė situacija buvo kiek kitokia. Fino-ugrai buvo tik negausi ateivių banga, jie nepadarė lemiamos įtakos Lietuvos gyventojams. Finougriški vietovardžiai žymi greičiau prekybos kelius ir vietas, kur keliaujančios mažos ateivių grupelės įsikurdavo mažose stovyklavietėse. Sukinės duobelinės keramikos kultūros žmonės iš šiaurės rytų Baltijos link pajudėjo III tūkstantmetyje pr. Kr. Tai visai nauji, seniesiems Rytų Pabaltijo neolito gyventojams negiminiški ateiviai. Jų palikti dirbiniai, ypač keramika (puodai smailiadugniai ir apvaliadugniai, kurių visas paviršius dengtas tankiais šukučių įspaudais) visai kitokie. Ateiviai visiškai įsigali dabartinėje Estijoje, bet iki šiaurės vakarų Lietuvos atėjo tik nedidelės fino-ugrų grupelės. Čia jos galėjo įsikurti kiek ilgiau (tyrinėtos stovyklavietės: Jaros 6-ta, Anykščių raj., Kretuono 1A, Švitinio Pakruojo raj.), bet ilgainiui šie svetimi, negausūs ateiviai susiliejo su senaisiais gyventojais. Pietinėje Lietuvoje, kur vyravo Nemuno kultūra, fino-ugrai didesnės įtakos neturėjo.
Ankstyvojo neolito kultūros Pabaltyje
(pagal R. Rimantienę)
1. Narvos kultūra
2. Nemuno kultūra
Paskutiniųjų dešimtmečių archeologiniai tyrimai (Biržulio ežero, Kretuono ežero baseinai, Šventoji) davė daug duomenų apie senųjų neolito Lietuvos gyventojų ūkį ir visuomenę. Savo nuolatinėse gyvenvietėse jie įsikurdavo šalia vandens, dažnai prie ežero ir upelio santakos. Ten statėsi stulpinės konstrukcijos, plačius, žemus, apie 5-6 x 6-8 m dydžio, keturkampius, dvišlaičiu stogu namus (Šventoji). Pagrindinis verslas ir toliau buvo medžioklė, žvejyba ir augalinio maisto rinkimas. Medžioklės ir žvejybos įrankiai tapo vis įvairesni ir tobulesni: išmokta iš medžio skaptuoti luotus, iš liepos karnų vyti virves, iš siūlų megzti tinklus. Gyvenvietėse laikyta ne tik jau anksčiau prijaukintų šunų, bet ir vienas kitas galvijas, smulkių raguočių. Šventosios 6-osios gyvenvietės tyrimai pateikė daug naujų duomenų apie vidurinio neolito pabaigos (apie 2600 m. pr. Kr.) žemės ūkio pradžią Lietuvoje. Gyvenvietėje tarp daugybės Narvos kultūros puodų šukių, įvairių
2 pav. Dubenėlis-šviestuvas. III tūkstantmečio pr. Kr. vidurys. Keramika. Narvos kultūra. T=22 cm, H=7 cm. Šventoji
medinių ir kaulinių žūklės įrankių surasti 3 mediniai rankiniai arklai, padaryti iš aptašytų, lenktų uosio šakų. Jie 63,55,44 cm ilgio, kotai aptašyti, o kaplio pavidalo arklo galva apie 17 x 6,5 cm dydžio. Tokį arklą, užsinėręs diržą, traukė žmogus. Jie naudoti vagoms varinėti, o dirvonams plėšti vartoti akmeniniai, mažai apdirbti kapliai. Šventojoje rasta sorų grupės augalų, šiek tiek kviečių. Javus, matyt, dar raudavo rankomis, o kuldavo mediniais kulstais ir grūsdavo medinėse piestose. Šventąją tyrinėjančios archeologės R. Rimantienės nuomone, šiuo laikotarpiu žemdirbiai išdegtą žemę įdirbdavo nekeisdami jos vietos. Pastovi lydiminė žemdirbystė buvo nepraktiška ir, matyt, greitai ją pakeitė primityvi dvilaukė sistema (vienas iš naudotų plotų metams paliekamas pūdymuoti). Tai patvirtina Šventosios gyvenvietėje rastos tik dirvonams būdingos piktžolės.
Pastovus gyvenimas, gausesnis ir geresnis maistas leido sukurti tuo laiku aukštą kultūrą. Lietuvoje šiuo metu pasirodo pirmosios gintaro dirbtuvės (Šventosios 23 gyvenvietė), iš kurių papuošalai pasiekdavo net dabartinės Suomijos ir Rusijos teritorijas. Apdirbtas gintaras, gintaro karoliai ir amuletai, vaizduojantys žmones ir žvėris, buvo mainomi į atvežtinį titnagą. Gintaro papuošalais domėjosi finougrai, ir jie jį mainė į savo skalūno dirbinius. III tūkstantmečiu pr. Kr. datuojami du dideli gintaro lobiai, rasti Juodkrantėje ir Palangoje.
Senieji europiečiai garbino Gamtos viešpatį, Gamtos valdovą. IV tūkstantmečiu pr. Kr. datuojamas dviejų metrų aukščio medinis Šventosios stabas – dievybės atvaizdas su išskaptuotu žmogaus veidu. Rastos ir trys apeiginės lazdos su išdrožta briedės galva. Biržulio ežere, Donkalnio saloje, maždaug III tūkstantmetyje pr. Kr. buvo alkavietė su aukų židiniu ir kapinynu (rasta 14 kapų). Viename kape palaidotas žynys – 25 metų vyras. Prie jo palaidota moteris, kapai užpilti raudona ochra, žyniui ant galvos uždėtas vėrinys iš briedžio ir šerno dantų, žvėrių dantimis uždengtos žynio akys, burna, šnervės, ausys. Alkavietė Biržulio ežero saloje naudota net apie 2000 metų.
Archeologiniai duomenys, negausi antropologinė medžiaga rodo, kad senieji Lietuvos gyventojai, priklausę Nemuno ir Narvos kultūroms, buvo gana giminingi ir artimi.
