Čiurlionis gyveno neilgai — vos 35 metus ir savo kūry bines galias plėtojo trijose plotmėse: muzikoje, dailėje, literatūroje. Muzikos mokėsi keliolika metų, o kaip tapytojas, mažai tesimokęs, dirbo tik šešetą. Literatūros nesi
mokė jokioje mokykloje. Tačiau pasaulyje garsėja kaip
dailininkas, kartu prisimenant , kad buvo ir muzikas. Lite
ratūrinis talentas daugeliui beveik nežinomas, o jis, nors
negausus, taip pat spalvingas.
Spalvingas ir raiškus jo paties paveikslas. „Atsime
nu,—-rašo dailininkas M. Dobužinskis,— jo nepaprastas
mėlynas, tragiškas akis su įtemptu žvilgsniu […], gerą ir
nedrąsią šypseną” (MKC, 1938, p. 95). „Atsimenu jo skam
bų juoką — ilgą, tęsiamą,— rašo sesuo Jadvyga,— […] ta
čiau matydavome jį ir tylų, susimąsčiusį, sėdintį darželio
altanoje arba vaikščiojantį darželio takeliu. […] Tik nie
kad nematėme jo užsirūstinusio ant savųjų” (Atsm, p.
16—17).
Jis „turėjo lygų, švelnų ir gana stiprų balsą. […]
Kalba jo buvo paprasta, bet raiški ir vaizdinga. […] Kal
bėjo negreitai . Buvo gyvas, atviras, nuoširdus ir mėgo da
lintis įspūdžiais. […] Būdavo kuklus, bendraudamas su
žmonėmis, ir nenorėdavo išsiskirti iš kitų” (ten pat, p. 15).
O išsiskyrė savo asmenybe, išsilavinimu, kūrybiniu inten
syvumu ir originalumu. Išsiskyrė giliu žvilgsniu į gamtą,
žmogų ir visą visatą.
Kūrybinis išsiskyrimas — po jo mirties — sukėlė pate
tiškų bangų, ir prasidėjo „kūryba” apie patį Čiurlionį — pakiliu tonu, aukštom frazėm, įvairiom prielaidom. Realus
Čiurlionis, kai sklaidai jo laiškus ir artimųjų atsiminimus,
atrodo paprastesnis. Tame paprastume stebina asmenybės
integralumas, kūrybinis veržlumas, herojiška grumtis su
gyvenimo kliūtimis ir optimistinis lyrinis nusiteikimas.
Kaip jis išaugo — kokioj prigimties dirvoj, kokių sukėlė
atgarsių ligi mūsų dienų, yra šios apybraižos tikslas. Ra
šyta ji taip, kad suprastų kiekvienas, o svarbiausia, kad
pajustų kūrėją ir žmogų.
M. K. Čiurlionio laiškuose minima, kad stiklo negatyvai buvo saugomi ir retkarčiais iš jų spausdinamos fotografijos. Kyla klausimas, kur tie negatyvai dabar, ar išliko per dviejų karų audras ir visas negandas? J. Čiurlionytė atsiminimuose mini, kad Druskininkuose tarp kitų dailininko daiktų buvo saugoma ir „geroka krūva sąsiuvinių su juodais ceratiniais viršeliais… Turbūt tai buvo dienoraščiai. Šiandien, visa tai prisiminus, graužia sielvartas. Juk tuose sąsiuviniuose gal buvo neįkainojami turtai. Gal jie atskleistų labai svarbias jo dvasios paslaptis, gal kai kas paaiškėtų, ko mes nesugebame suprasti… Gal tie dienoraščiai atsiras, kaip atsirado Čiurlionio laiškų juodraščiai. O žinių apie dienoraščius tik tiek turiu, kad 1911 metų balandžio pabaigoje atvykęs iš Vilniaus Lietuvių dailės draugijos įgaliotinis išvežė visus Kastuko stalčiaus turtus kartu su paveikslais.“[19] Reikia manyti, kad kartu su dienoraščiais ir kitais daiktais buvo išvežti ir stiklo negatyvai, kurie vieną dieną gali išplaukti į paviršių kokio nors kolekcininko rinkinyje ar muziejaus saugykloje, jeigu nebuvo sunaikinti kaip nevertingi, o tokių pavyzdžių turime ir mūsų dienomis.
