Bendravimas – vieno asmens komunikavimas su kitu. Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės pažįsta vienas kitą. Asmuo siekdamas geriau suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net ir rizikuodamas. Tik esant tokiam atsivėrimui, bendravimas turi prasmę.
Egzistuoja dvi pagrindinės žmonių komunikavimo rūšys:
- Verbalinis bendravimas
- Neverbalinis bendravimas
Tyla taip pat yra bendravimas.
Nebendrauti neįmanoma: ryšys užsimezga per bet kokį dviejų individų susidūrimą – net jei tai tik judesiai ar, atvirkščiai, visiškas nejudrumas.
Žmogus savo žodine kalba gali kažką nuslėpti, tačiau tai, ko jis nepasako žodžiais, išduoda kūno kalba. Taigi, mes kalbame ne tik balsu, bet ir visu kūnu.
LITERATŪROS APŽVALGA
Išsamiais moksliniais tyrimais įrodyta, kad žmonės bendraujant tik 7 proc. informacijos perduoda žodžiais, 38 proc. – balso tonu, o net 55 proc. – kūno kalba. Taigi, kad ir kaip pašnekovas gražiai kalbėtų, pokalbio sėkmę daugiausia lemia tai, kokia pašnekovo laikysena, ar buvo naudojami teisingi kūno judesiai bandant išreikšti arba pabrėžti mintį, ar sakomi žodžiai atitiko pašnekovo kūno kalbą.
Judesiai lyg vaiduokliai tyčiodamiesi šmėkščioja mums po nosimi, o mes neįžvelgiame jų prasmė. Mano nuomone, judesys nusipelno tapti interviu objektu ir šia neverbalinę bendravimo formą būtų įdomu gvildenti. Knygos „Kūno kalba“ (autorius – Anna Guglielmi) ir „Kūno kalba – kelias į sėkmę“ (autorius – Samy Molcho) atveria naujus potyrius ir dar nepažintas žinias mūsų smalsiems protams. Pastaruoju metu nežodinis bendravimas susilaukė didelio dėmesio visame pasaulyje. Tai įrodo vis labiau populiarėjančios knygos ir žurnalų straipsniai aprašantys kūno kalbą. Tai tarsi universali kalba, kuomet žmogus, nemokėdamas kitos kalbos, savo kūno signalų dėka gali parodyti, kad jis yra alkanas, piktas, linksmas, liūdnas ir pan.
Apžvelgsime dvi knygas, kuriose gausu informacijos, tačiau vertėtų neužmiršti, kad tie patys gestai skirtingose kultūrose gali turėti kitas, arba net visiškai priešingas reikšmes. Lietuvoje sunertos rankos reiškia užsidarymą, pyktį, o Japonijoje – mąstymą. Iškeltas nykštys į viršų mums reiškia „gerai !“, o Japonijoje būtų traktuojama, kaip „eik tu…“. Taip pat nežodinio bendravimo reikšmė priklauso ir nuo konteksto. Taigi bendraujant su žmogumi arba jį tik stebint iš šalies, labai svarbu skaityti ne vient tik kūno kalbą, t.y. pritaikyti kūno kalbos šablonus, tačiau labai svarbu atsižvelgti ir į esamą situaciją, aplinką ir tikus veiksnius.
Knygoje „Kūno kalba“ autorius teigia, jog per pirmąsias pažinties minutes kitas asmuo susiformuoja apie mus nuomonę „Atminkite, kad turite tik vieną progą padaryti pirmą įspūdį <…>. Šią nuostatą – teigiamą ar neigiamą – vėliau labai sunku pakeisti“. O autorius Samy Molcho pirmąją pažintį apibūdina taip „Prisiminkime, jog dažniausiai viską nulemia pirmasis įspūdis“. Abu autoriai mano, jog tinkamų judesių pagalba jau po pirmojo susitikimo su asmeniu, galime judėti sėkmės link. Taigi šios knygos mums atvers neverbalinės kalbos paslaptis ir interviu metu padės padaryti teigiamą įspūdį mūsų respondentams.
VIRŠININKO NEVERBALINĖ KALBA
Tikriausiai daugeliui žmonių nerimą kelia pokalbiai su viršininkais. Ne kiekvienas žino, jog tik įėję į kabinetą jau galime geriau pažinti savo bosą. Autorius Anna Guglielmi atvirai rašo – „Kabinetas – tai jį užimančio darbuotojo asmenybės raiška <…> kas kabinama virš rašomojo stalo <…> skirta sustiprinti įspūdį. Paprastai tai būna įvairūs diplomai, apdovanojimai, garbės raštai“. Taip pat autorius Samy Molcho atkreipia dėmesį į rašomąjį stalą „visiškai tuščias stalas rodo, kad už jo sėdintis asmuo <…> skirsto veiklas kitiems. Jei ant stalo guli tik vienas aplankas <…> viršininkas užsiima vienu konkrečiu projektu, o jį įvykdęs pereis prie kitų reikalų; jeigu ant stalo tvarkingai išdėliota daugybė pagal temas suskirstytų dokumentų, tai reiškia, kad jo užduotis – koordinuoti ir kontroliuoti skirtingas užduotis. Per visą stalą netvarkingai paleistos popierių ir dokumentų šūsnys liudija <…> nemokėjimą efektyviai ir metodiškai dirbti“. Šis rašytojas aprašo apie vadovo sumanymus pagal sėdimąją vietą paruoštą darbuotojui prie jo rašomojo stalo „<…> darbuotojui liepus sėstis prieš viršininką – ketinama išbarti pavaldinį arba duoti kokį nurodymą. Kampinė padėtis – padeda ramiau dirbti. <…> Jei leidžiama prisėsti toje pačioje barikados pusėję, labai aiškiai parodoma: žmogus, su kuriuo dirbate, įsitikinęs, kad judviejų pareigos lygios, o idėjos ganėtinai panašios“.
Apie žmogaus asmenybę išduoda ir jo kėdė – knygoje „kūno kalba“ tai aiškiai išnarpliota „<…> kuo aukštesnė kėdė, tuo didesnis ant jos sėdinčio asmens statusas ir galia“. Kai kurie viršininkai norėdami pabrėžti savo viršenybę ir priminti darbuotojams žemesnę jų padėtį ar nejaukiai pasijusti, tiesiog sėdi prie rašomojo stalo didžiuliame krėsle, o svečiui priešais pastato žemesnę nepatogią kėdę be ranktūrių, arba (lankytojo) darbuotojo kėdę pastato kuo toliau nuo rašomojo stalo. Taip nuo pat pradžių sumažina darbuotojo pasitikėjimą savimi. Rašytojas Anna Guglielmi rašo – „<…> kitus gerbiantis vadovas, kad ir kokio dydžio būtų jo kėdė, įžengus svečiui apeis rašomąjį stalą ir atsisės tiesiai priešais jį be jokių barjerų“.
Gestais, tiksliau, viršutine kūno dalini – rankomis ir delnais, vadovaujantis žmogus, atlikdamas konkrečius veiksmus, sąmoningai išreiškia ketinimus ir emocijas. Anna Guglielmi rašė: „kuo aukštesnis socialinis sluoksnis ar įtaka, tuo mažiau ir santūriau žmogus gestikuliuoja“. Jei vadovas kalbėdamas su jumis rankas laiko laisvai, atvirais delnais, vadinasi yra nuoširdus, bet į judesys, kai rankos išskečiamos į šalis, bet delnai pasisuka į save, reikėtų atkreipti didelį dėmesį. Taip dangstydamas kūną, žmogus kažką slepia, o jei dar švarkas užsagstytas – toks elgesys rodo, kad jis nenori per daug atsiverti ir nemano, kad tai būtina. Kartais vadovai kalbėdami vertikaliai judina delnus, tarsi kapodami orą iš viršaus į apačią, tai aprašo Samy Molcho: „Delnai atrodo it kertantys peiliai, bet kartu jie tarsi kažką laiko ir riboja – jais nubrėžiamos labai aiškios ribos, kurių kalbantysis neketina peržengti, nors tuo metu gal kaip tik porina apie savo didelį atvirumą ir lankstumą“. O jeigu viršininkas sėdi ir su jumis kalbėdamas plaštakas sudeda stogelio, pastarasis rašytojas rašo: „Taip rankas laikantis asmuo parodo žinantis savo vertę ir trokštantis pademonstruoti viršenybę – kalbant toks gestas dažniausiai atliekamas į viršų nukreiptais pirštais“. Į apačią nukreiptas stogelis – žmogus mano, kad žino daugiau už kalbantįjį ir yra labiau už jį kvalifikuotas. Pokalbio metu sugniaužtas kumštis – agresyvus signalas, o sunerti pirštai – uždarumo ženklas. Jei vadovas barbena pirštais – rodo nekantrumą, laukia pokalbio pabaigos.
Taigi nuėjus pas viršininką į kabinetą vertėtų atkreipti dėmesį į tai, ant kokios kėdės pasiūloma sėstis. Žinoma apžvelgti rašomąjį stalą, kaip išnaudotas jo paviršius: iš to suprasite ketinimus ir vadovo nuomonę apie jus. Svarbu sekti rankų judesius – jos išduoda nuoširdumą ir nepasitenkinimą.
DARBUOTOJO KŪNO KALBA
Nežodinė kūno kalba, mandagumas ir tinkamos manieros gali padėti lipti karjeros laipteliais. A. Baltrūnas yra pasakęs: „Svarbiausia – padaryti nors truputį daugiau, negu gali“.
Pozityvi neverbalinė komunikacija – tai tiesiausias kelias į pozityvius dalykinius santykius. Nesunku įsitikinti, kaip tokios komunikacijos puoselėjimas padeda kurti draugiškus ir produktyvius ryšius su kolegomis, o negatyvūs neverbaliniai signalai tampa konfliktų ir kitokių nesusipratimų priežastimi.
Mums reikia įsisąmoninti, jog mūsų veiksmai sąlygoja kitų žmonių atsakomąją reakciją. Sėkmei pasiekti būtinas kitų asmenų pripažinimas. Jei tinkamai mokėsime išreikšti neverbalinę kalbą, greičiau galėsime džiaugtis paaukštinimu pareigose. Taigi pradedame analizuoti darbuotojo, norinčio pasiekti gerų rezultatų, komunikavimą kūnu.
Svarbu nepažeisti kito asmens teritorijos, o ypač savo vadovo. Knygoje „Kūno kalba – kalias į sėkmę“ patariama, kaip įeiti į kabinetą, prieš tai pasibeldus ir sulaukus kvietimo „Sėkmės lydimas žmogus įėjęs į kambarį niekad nepasiliks stovėti ant slenksčio, o, savaime suprantama, žengs vidun, net tuomet, kai tai yra ne jo, o visai svetima teritorija“. Žmogus žengęs tik iki kabineto vidurio arba lūkuriuojantis ant slenksčio, parodo nepasitikėjimą savimi arba leidžia manyti, jog nedrįsta įsiveržti į svetimą erdvę.
O veikale „Kūno kalba – kelias į sėkmę“ rašoma: „<…> pokalbio metu mes turime parodyti savo pašnekovui dėmesingumą, pavyzdžiui, kilstelėti antakius, pritariamai linkčioti galva bei kitokia veido mimika“. Tiesioginis akių kontaktas parodo, kad domitės tuo, ką kalba pašnekovas, todėl bet kokiame pokalbyje vertėtų jį išlaikyti. Rodomas abejingumas ir šaltumas viršininkui „užmuša“ pokalbį ir taip nebus pasiektas geras rezultatas. Po pokalbio kabinete, turime atsiminti, kad išeidami esame įdėmiausiai stebimi ir vertinami. Kaip tik tą akimirką susikūprinusi nugara ir atsaini eisena nulemia, kitiems paliksime teigiamą ar neigiamą įspūdį. Anna Guglielmi rašo: „Tad atminkite, kad nugaros atsukimas ir išėjimas gal net svarbesnis nei prisistatymas, nes nusisukę negalime nukreipti kito žmogaus dėmesio šypsena ar atviru žvilgsniu“.
Net visai nejudant daug ką gali išduoti laikysena. Stebėdami, kaip žmonės stovi ar sėdi vienas kito atžvilgiu, galite nemažai sužinoti apie jų emocinę būseną ir preferencijas. Pavyzdžiui, sėdėjimas atsilošus rodo nesidomėjimą ar net atvirą prieštaravimą. Jei norite parodyti, kad esate įsitraukę į pokalbį, sėdėkite tiesiai, atsisukę ir lengvai palinkę savo klausytojų ar kalbančiojo pusėn.
Veido išraiška yra gana universalus neverbalinės kalbos elementas, kuriuo, neatsižvelgiant į kultūrinius skirtumus, perteikiamos emocijos. Suraukti antakiai – tai akivaizdus nepasitenkinimo, nepritarimo ženklas, tad norėdami sukurti draugišką, jaukią atmosferą, nepamirškite šypsenos.
Jūsų balso tonas, intonacijos ir skleidžiami garsai dažnai pasako daugiau nei žodžiai. Jie gali atskleisti aplinkiniams pyktį, neviltį ar sarkazmą. Siekiant harmoningo bendravimo darbo aplinkoje, bendriausi patarimai būtų kalbėti ramiai, vengti pakelto tono, per dažnų atodūsių ir kitų nuobodulio bei nepasitenkinimo ženklų.
Taigi jau žinome, kad pirmasis įspūdis turi didelę reikšmę pokalbiui, bet taip pat pozityvumas, atviras bendravimas, šiltas akių kontaktas ir netgi orus išėjimas padeda judėti sėkmės link.
MELAVIMAS
Pamelavęs vaikas sustoja vietoje, įsmeigia žvilgsnį į vieną tašką ir užsidengia burną, kad neišsprūstų nereikalingi žodžiai, tačiau šis gestas toks, jog suaugusieji iškart viską supranta.
Mums augant šie gestai vis labiau maskuojami ir tampa mažiau pastebimi, kol galiausiai virsta lengvu prisilietimu prie veido, bet prasmė išlieka ta pati. Tiksliau tariant, kai pamatome, išgirstame ar ištariame ką nors neteisingo, ranka savaime priartėja prie akių, ausų ar lūpų.
Kai burną prisidengiame ranka Anna Guglielmi rašo: „Smegenys burnai įsako sustabdyti iš burnos sklindančius žodžius, neatitinkančius minčių; tada keliais ar vienu pirštu paliečiame ar paglostome lūpas, pasikasome smakrą arba prisidengiame burną kumščiu it netikėtai užsikosėję.“. Jei kalbant pašnekovas priartina ranką prie burnos, vadinasi jis kažką slepia. Taip pat nosies – ausies lietimas, akies trynimas reiškia slapukavimą arba melavimą.
Apykaklės atlaisvinimas taip pat melavimo – stresinės situacijos lengvinimas. Knygoje „Kūno kalba“ apie apykaklės atlaisvinimą rašoma: „<…> tokio gesto gali griebtis meluojantis žmogus, išsigandęs, kad neatlaikys kamantinėjimo; be to, patempiant marškinių apykaklę, pasitaiko proga nuleisti žvilgsnį.“
Melagis vengia žvelgti tiesiai į akis. Vietoj to, klaidžioja kitur ar ima stipriai mirksėti. Asmuo gali žvelgti itin įdėmiai, bet be jokios išraiškos, stengdamasis visai nemirkčioti. Toks nenatūralus elgesys nesunkiai iššifruojamas – meluoja.
Žinoma, dėl vieno ar kito pastebėjimo negalima žmogaus apšaukti melagiu. Tokį elgesį būtina lyginti su įprastu, kai tik tai įmanoma. Dauguma ekspertų sutaria, kad norint padaryti tikslias išvadas, ar kas nors meluoja, reikia stebėti ne vieną simptomą, o visumą – tai yra, ne tik kūno kalbą, bet ir kitus signalus.
IŠVADOS
Mokslininkai pastebėjo sąsajų tarp žmogaus fizinio elgesio ir jo vidinės būsenos bei nuotaikos. Su laiku žmonių kūno kalba tapo mokslu, nagrinėjančiu aplinkinių elgesį ir to elgesio priežastis. Tikslesnis kūno kalbos skaitymas gali pagelbėti kasdienėse situacijose, išvengti nesusipratimų, o dažnai ir pasiekti tam tikros naudos.
Interviu atskleidė labai įdomų faktą – visi respondentai mano, jog verbaliniu bendravimu iš pašnekovo gaunama daugiau informacijos. Didžioji dalis apklaustųjų pritarė, jog jie kalbėdami stebi kito asmens judesius, bet žodinis bendravimas – faktorius, kuris nulemia pokalbio žinių lygį. Respondentai pasitiki žodžiais – ne kūno kalba.
Taigi mokslininkų tyrimai visiškai skiriasi nuo respondentų atsakymų. Nežodinis bendravimas yra naujas tyrinėjimo objektas mokslininkams, psichologams. Bet respondentams žodinis bendravimas priimtinesnis.
