Kaimo turizmo plėtra

 Kaimo turizmas vis dar tebėra nauja, bet perspektyvi Lietuvos turizmo verslo rūšis. Kaimo turizmas, kaip sudėtinė turizmo dalis, Lietuvoje taipogi ir Klaipėdos apskrityje jau turi savo pripažinimą: jis įtrauktas į Turizmo įstatymą, Lietuvos turizmo generalinį planą, Nacionalinę turizmo  bei kaimo socialinės raidos ir gyventojų užimtumo  programas. Parengta Kaimo turizmo plėtros programa. Kaimo turizmo verslas turi nemažai ypatumų, lyginant su kitomis turizmo verslo rūšimis. Tai gamtinis, ekologinis ir kultūrinis, socialinis ir politinis reiškinys. Kaimo gyventojams tai alternatyvi žemės ūkio šaka. Kaimo turizmo sodybų skaičiaus augimas rodo, kad ateityje Lietuvoje bus plėtojamas vietinis turizmas. Tačiau dažnai susiduriama su kaimo turizmo problemomis: kaimo turizmo organizavimo įgūdžių stoka, kaimo turizmo paslaugų teikėjų pasirengimo svečių priėmimui praktikos trūkumas, užsienio kalbos barjeras, finansinių išteklių trūkumas, nepakankama informacijos stoka ir  rinkodaros veikla. Siekiant kaimo turizmo plėtros būtina visuomeninės veiklos ir asmeninės kaimo turizmo paslaugų teikėjų iniciatyvos.

1.     KAIMO TURIZMO VEIKLOS TEORINĖ APŽVALGA

1.1. Turizmo samprata, rūšys ir reikšmė

 

Turizmas – viena svarbiausių žmogaus rekreacinės veiklos sudedamųjų dalių. Savo prigimtimi ir esme turizmas pirmiausia yra keliavimas, kurio metu gaunami nauji potyriai, informacija. Tačiau keliaujant atgaunamos fizinės ir dvasinės jėgos, patiriame nuotykių, kuriame, bendraujame, sportuojame. Todėl kartais sunku identifikuoti, kur baigiasi rekreacijos procesas ir prasideda turizmas, ar atvirkščiai. Panašiai turizmas apibrėžiamas ir Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme.

  1. Turizmas – žmonių veikla, susijusi su kelione ir laikinu buvimu už nuolatinės gyvenamosios vietos ribų, ne ilgiau kaip vienerius metus, jei ši veikla nėra mokymas ar mokamas darbas lankomoje vietoje.
  2. Turistas – asmuo, kuris pažintiniais, profesiniais, kultūriniais, religiniais, verslo, profilaktinio gydimo ar kitokiais tikslais keliauja po šalis ar vyksta į užsienį ir apsistoja bent vienai nakvynei už savo nuolatinės vietos ribų.

Turizmas yra daugiametė bei daugiafunkcinė ekonominė veikla, turinti stiprų socialinį aspektą. 1991 metais Tarptautinė turizmo organizacija (WTO) parengė turizmo apibrėžimą, kur turizmas apibrėžiamas, kaip visos kelionių, ekskursijų rūšys, kai asmuo palieka savo nuolatinę darbo vietą ilgiau nei parą ir trumpiau nei 12 mėnesių ir kai išvykos tikslas nėra samdoma, apmokama veikla. Turizmas apima atostogas darbo atostogas, trumpas savaitgalio išvykas ar vienos dienos keliones, verslo keliones, draugų ar giminių lankymą, taip pat išvykas susijusias su mokslais, sportu, sveikata ar religija. Į turizmo sąvoką įeina žmogaus judėjimas iš vienos šalies į kitą. Be to, ši sąvoka apima šalies gyventojų rekreacijos bei sportinę veiklą jų gyvenamoje teritorijoje. Abi šios grupės naudoja tuos pačius gamtinius ar ekonominius resursus. Lyginant su visu pasaulio vystymusi, turizmo bei rekreacijos paklausa auga labai sparčiais tempais. Tokį staigų išaugimą įtakojo iki minimumo sumažėjusios transportavimo (mobilizacijos) problemos, padidėjusios turistinių produktų vartotojų pajamos bei pailgėjęs laisvas laikas. Pasaulyje turizmas teikia vienas iš didžiausių pajamų bei suteikia daugiausia darbo vietų nacionaliniame, regioniniame bei vietiniame lygmenyje. Jis yra dinamiškos bei jautrios pokyčiams industrijos šaka, kadangi jį stipriai įtakoja katastrofos, karai, politinių jėgų kaita.

Pvz., 2001 metais Didžiojoje Britanijoje turizmo srautas sumažėjo dėl kempinligės, 2001 metų teroristų išpuolis Jungtinėse Amerikos Valstijose dramatiškai palietė turizmą.

Turizmas taip pat labai konkurencinga industrija. Tų įmonių, asmenų, kurių sėkmė priklauso nuo turizmo, turi pastoviai gerinti produkto kokybę, didinti marketingo komplekso kaip vietovė, esanti už miesto arba didmiesčio ribų. Pasaulinės turizmo tendencijos yra nukreiptos į turizmo produkto kokybės gerinimą bei augantį susidomėjimą tokiu turizmu, kuris nedaro žalos gamtai. Kad lengviau būtų galima operuoti turizmo srities informacija, kelionės įvairiais būdais klasifikuojamos ir skirstomos į rūšis. Populiariausias yra turizmo klasifikavimas pagal kelionės tikslą.

 

Pagal šį kriterijų turizmas skirstomas į šešias rūšis:

 

Gydomasis turizmas
Sportinis turizmas
Profesinis turizmas
Kaimo turizmas
Laisvalaikio ir pramogų turizmas
Verslo turizmas
Turizmas

 

 

1.2. Kaimo turizmo samprata, raida ir reikšmė

 

Kaimo turizmas plačiai paplitęs daugelyje pasaulio šalių, tačiau pasigendama visuotinai pripažinto kaimo turizmo apibrėžimo. Terminai “kaimo turizmas”, “agroturizmas”, “subalansuotas turizmas” ir “ekoturizmas” reikalauja išsamesnio paaiškinimo. Jie apima keletą skirtingų sričių, todėl jų samprata – skirtingų autorių nuomonių skirtumo šaltinis

Kaimas yra teritorinė ir erdvinė samprata. Kaimo vietoves sudaro žmonės, žemė, ir kiti ištekliai, esantys atviroje erdvėje ir mažose gyvenvietėse. Taigi kaimas gali būti apibrėžiamas :

 

Pramoginis turizmas
Kultūrinis- pažintinis turizmas
Agroturizmas
Profesinis turizmas
Kaimo turizmas
Religinis turizmas
Etninis turizmas
Gamtinis- pažintinis turizmas

 

Tai ir pramoginis turizmas, kai keliaujama norint pasilinksminti, pašvęsti. Dar visai neseniai Lietuvoje šitokio pobūdžio kelionės į kaimą buvo dominuojančios. Tai kultūrinis – pažintinis kaimo turizmas, kai keliaujama norint pažinti gimtąjį kraštą, kai lankomi kaimo teritorijoje esantys kultūriniai objektai – sodybos, bažnyčios, muziejai, gamtos paminklai ir pan. Glaudžiai su kaimo turizmu yra susijęs gamtinis ir gamtinis – pažintinis turizmas, nes svarbiausias kaimo turizmo elementas yra gamtinė aplinka. Kai kuriais aspektais su kaimo turizmu yra susiję religinis, etninis bei profesinis turizmas. Taigi kaip matome, kaimo turizmas apima visas turizmo rūšis, susietas su kaimo aplinkos pažinimu ir poilsiu joje. Kaimo turizmo esmę sudaro poilsio paslaugų kaip prekės visuma. Šių paslaugų įvairovė susijusi ne tik su konkrečiu sodybos šeimininko nuosavų išteklių panaudojimu, bet ir su visa kaimo infrastruktūra bei socialine aplinka.

Atskirų regionų gamtos turtingumas bei įvairovė, ją papildantys kultūros paveldo objektai, palyginti geras kelių tinklas sudaro palankias sąlygas kaimo turizmui. Šios paslaugos vis populiarėja tarp šalies miesto gyventojų. Kaimo turizmas tampa pagalbiniu kaimo ūkio verslu, galinčiu duoti 30- 40 procentų pajamų, svarbia regiono plėtros kryptimi. Kaimo turizmas yra nauja, bet perspektyvi Lietuvos turizmo verslo rūšis. Kaimo turizmo bumas, taip staigiai šoktelėjęs Lietuvoje, būdingas ne tik reformų išvargintoms Rytų Europos tautoms. Turtingoje ir stabilioje Vakarų Europoje šis verslas klesti daugiau kaip trys dešimtmečiai. Ten fermeriai iš turizmo paslaugų sugeba gauti net pusę visų ūkio pajamų

Kaimo turizmas – tai mažas, bet sparčiai augantis ekonominis sektorius. Lyginant su visa turizmo rinka, kaimo turizmas užima nedidelę jos dalį. Jis gali būti kaip vietinės ekonomikos diversifikavimo įrankis, padedantis užkariauti naujas rinkas vietiniams produktams. Tai papildomas pajamų šaltinis ūkininkams ar kitiems su žemės ūkiu susijusiems žmonėms. Kaimo turizmas gali tapti nauja sritimi, nešančia pajamas ir pelną kaimo vietovėse bei keičiančia žemės ūkio gamybinę veiklą į paslaugų sektorių. Kaimo turizmas taip pat teikia socialinę ir kultūrinę naudą, tai yra socialiniai kontaktai tarp vietinių gyventojų ir turistų – išaugęs kultūrinio paveldo svarbumo ir apsaugos suvokimas, atsiradę tvirtesni tarpusavio ryšiai tarp vietos gyventojų. Tai leidžia vietinei bendruomenei vystyti vietinę ekonomiką, gerinti pragyvenimo lygį, tausoti kultūrinį paveldą bei socialines vertybes. Tačiau turizmo augimas gali iššaukti kai kurių pavojų atsiradimą. Išaugusi paklausa kaimo turizmui:

  1. gali įtakoti paslaugų, žemės ar gyvenamų patalpų kainos padidėjimą;
  2. gali išbalansuoti darbo vietų rinką dėl sezoniškumo;
  3. žmonės yra viliojami palikti tradicinį žemės ūkio verslą ir verstis alternatyvia žemės ūkio veikla;
  4. sunku išsaugoti vietinių gyventojų identitetą;
  5. galimas kriminalinių nusikaltimų išaugimas, užterštumo padidėjimas ir t. t.

Didžiausias pavojus kyla, kai vietinių gyventojų kultūrinis ir etnografinis identitetas tampa vien patogiu turizmo produktu. Norint pranašauti, kokiu greičiu įmanoma kaimo turizmo plėtra, reikia grįžti į praeitį ir prisiminti kaimo turizmo raidą Lietuvoje. Kaimo turizmo raidoje galėčiau išskirti tris etapus. Reikia nepamiršti, kad kaimo turizmo raidą lėmė politinė situacija šalyje, nes tai vienas iš pagrindinių rodiklių, įtakojančių kaimo turizmo plėtrą.

 

  1. Poilsis kaime tarpukario Lietuvoje (1918- 1941).

Kaimo turizmo paslaugos tada buvo dvejopos, priklausomai nuo poilsiautojų poreikių. Pasiturintieji vykdavo ilsėtis į užmiesčio vilas. Jaunimas keliaudavo po šalį, pakeliui apsistodami pernakvoti pas ūkininkus. Dažnai ta nakvynė buvo šieno kupetoje.

  1. Atostogos kaime kolūkinės sistemos periodu (1945- 1990 m.).
  2. Kaimo turizmas atkūrus nepriklausomybę (nuo 1991 m.)

Nuo 1994 metų įvairių  užsienio ekspertų skatinami Lietuvos kaimo žmonės susidomėjo kaimo turizmo verslu. 1996 metais turizmo agentūros paslaugų kataloge atsirado pirmoji keturių kaimo sodybų reklama. 1997 metais išleistas pirmas sodybų katalogas. Tais pačiais metais įsikūrusi Lietuvos kaimo turizmo asociacija ėmė aktyviai reklamuoti kaimo turizmo sodybų teigiamas paslaugas. Darbo autorė norėtų dar panagrinėti Lietuvos kaimo turizmo asociacijos  veiklą ir iškelti retorinį klausimą: “Ar verta tapti Lietuvos kaimo turizmo asociacijos nariu?”

Reikia pabrėžti, kad tai savarankiška ne pelno siekianti organizacija, vienijanti Lietuvos kaimo turizmo paslaugų tiekėjus, bendriems jų poreikiams tenkinti ir uždaviniams įgyvendinti. Kaimo turizmo asociacijos uždavinys – atstovauti asociacijos narių interesus įvairiose institucijose ir organizacijose, rengti seminarus, konferencijas, muges, parodas, ruošti metodines priemones, kelti asociacijos narių kvalifikaciją, organizuoti stažuotes šalyje ir užsienyje ir t. t. Šiuo metu asociacija vienija per 300 narių. Tai ne tik kaimo gyventojai, teikiantys kaimo turizmo paslaugas, bet ir žemės ūkio mokyklos ir kitos mokymo institucijos ir kai kurių rajonų savivaldybės.

Asociacija turi savo patentuotą ženklą. Tai žaliame fone stovintis baltas gandras. Jis žymi poilsio kaime sodybą – asociacijos narę. Ženklą naudoja asociacijos nariai savo reklamos priemonėse. Be to, juo žymimos kaimo turizmo sodybų kvalifikacinės (komfortiškumo) kategorijos. Jas savo nariams, teikiantiems poilsio kaime ir kaimo turizmo paslaugas, suteikia asociacijos taryba, įvertinusi sodybos įrengimo ir poilsio kaime paslaugų teikimo lygį. Visos asociacijos narių sodybos skirstomos į 4 kategorijas, suteikiant joms vieno, dviejų, trijų ir keturių gandrų ženklus. Šios komfortiškumo kategorijos nustatomos pagal asociacijos tarybos patvirtintus kvalifikavimo nuostatus.

 

1.3.    Kaimo turizmo vystymo teisiniai aspektai

 

Kalbant apie verslo kūrimą, gali kilti klausimas, kas tie žmonės, kurie lemia kaimo turizmo verslą ir kodėl jie tai daro. Yra daug pavyzdžių, kad svarbiausia priežastis imtis verslo buvo nepasitenkinimas savo padėtimi, noras nepriklausyti nuo kitų valios, panaudoti sukauptas lėšas. Dažniausiai tai yra energingi, veiklūs žmonės, sugebantys įvertinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Tai optimistai, nebijantys rizikuoti, nes vertindami save įvertina ir rizikos faktorius, nes sunkumus numato iš anksto. Šie žmonės ieško naudos sau, o tuo pačiu teikia naudą ir visuomenei. Kaip ir kiekvienam verslui, taip ir poilsio kaime organizavimui yra reikalingas jo įteisinimas. Kaimo turizmo paslaugas gali teikti gyventojai, gyvenantys kaimo vietovėje ar mieste, kuriame gyvena ne daugiau kaip 3000 gyventojų, ūkininkai savo sodyboje ar individualiame gyvenamame pastate. Įteisindami kaimo turizmo paslaugas sodyboje, tiekėjai privalo

  1. Turėti turistams apgyvendinti pritaikytą sodybą ar atskirus pastatus, kuriuose apgyvendinimui skirtų kambarių (numerių) yra ne daugiau kaip 6;
  2. sudaryti kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimus atitinkančias sąlygas.

Fiziniai asmenys gali teikti kaimo turizmo paslaugas tik turėdami savivaldybės išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimai įvykdyti. Poilsiui kaime, kaip ir kaimo turizmo organizavimui, nebūtina steigti įmonių, galima šiai veiklai įsigyti verslo liudijimą. Pradedantieji teikti turizmo ir poilsio paslaugas įsitikino, kad net ir turint pakankamai lėšų, negalima pradėti šio verslo, neišsiaiškinus kai kurių svarbių sąlygų, tokių kaip:

  1. Ar iš tikrųjų dabar pats tinkamiausias metas pradėti verslą;
  2. Į kokį turistą reikėtų orientuotis;
  3. Ką turiu ir kuo disponuosiu;
  4. Kaip išradingiau reikėtų pasitelkti tai, kas man naudingiausia;
  5. Ką turėčiau padaryti, kad niekas nesutrukdytų;
  6. Kaip vertinti savo konkurentą.

 

  • Gamtinių ir kultūrinių turizmo išteklių įtaka kaimo turizmo plėtrai

 

Gamtinė aplinka – tai aplinka, kurioje vyrauja natūralios gamtos elementų visuma: klimatas, atmosfera, vandenys, reljefas, augalija, gyvūnija.

Formuojant turizmo sistemas ir teikiant paslaugas, gamtinė aplinka paprastai įvardijama gamtinių rekreacinių išteklių sąvoka. Pasaulyje yra nemažai teritorijų, atliekančių tik vieną funkciją. Pasikeitus visuomenės poreikiams, keičiasi ir vietovės funkcinė paskirtis. Gamtos ištekliai (žemės naudmenos, miškai, vandenys, klimatas) naudojami  ne tik žemės, miškų ir žuvininkystės ūkiuose, bet ir rekreacijai. Kaimo turizmas vyksta ne tik kaimo (t.y. iš dalies urbanizuotame), bet ir natūraliame kraštovaizdyje.

Gamtiniai turizmo ištekliai – tai gamtiniai veiksniai, naudojami turistų poreikiams tenkinti. Yra kaimo turizmo plėtros pagrindas.

Tiesioginiai gamtiniai rekreaciniai ištekliai – tai gamtiniai kompleksai, erdvės, teritorijos, kuriose žmogus būna tam tikrą laiką betarpiškai jais naudodamasis turizmo procese.

Kaimo turizmo gamtinius išteklius sudaro:

  1. Klimatas;
  2. Turizmui ir rekreacijai tinkantys vandenys;
  3. Rekreaciniai miškai;
  4. Augalija;
  5. Gyvūnija;
  6. Reljefas;
  7. Dirvožemis.

Paprastai turizmui yra naudojami ne pavieniai gamtiniai ištekliai, o atskiri jų kompleksai, kaip antai – miškai ir vandens telkiniai, parkai ir turistinės trasos ir t. t.

Kultūra – tai žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines ir dvasines vertybes. Kultūrinė aplinka nuo senų laikų buvo vienas iš svarbiausių turizmą skatinančių veiksnių.

Kultūrinė aplinka – tai visuomenės veiklos produktas, jos formos ir sistemos, kurios leidžia suprasti atitinkamų ekonominių, informacijų ypatumus, skirtumus. Kultūrinė aplinka perteikia bendruomenės materialinių bei dvasinių vertybių visumą, jų lygį regiono ar pasauliniu lygmeniu. Kultūrinė aplinka suteikia galimybę kaimo turistams dalyvauti kultūriniame gyvenime, susipažinti su liaudies tradicijomis, keliauti po apylinkes, kuriose yra kultūros paveldo vertybių. Turizmo kultūriniams ištekliams priskiriami archeologijos, mokslo ir technikos, urbanistikos paveldo objektai, folkloro tradicijos ir liaudies amatai, šiuolaikiniai meno kūriniai ir mokslo laimėjimai, kolekcijos, kiti kultūros objektai ir saugomos teritorijos, kurių vertybės sudaro galimybes naudoti juos pažintiniam, kultūriniam ir kitokiam turizmui. Išnaudojant šias gamtos ir kultūros sąlygas, galima sėkmingai kurti ir plėsti aktyvų poilsį, kaimo turizmo veiklą. Lietuvos kultūrinis ir gamtinis turizmo potencialas yra didelis, įvairus, patrauklus, išsiskiriantis iš kitų šalių, todėl Lietuvos gamtiniai ir kultūriniai ištekliai sudaro palankias sąlygas kurti turistinius produktus. Tačiau ne visi  kultūros paveldo objektai yra parengti turistų lankymui, nors jie galėtų būti pritaikomi turizmui, įrengiant juose ekspozicijas, pritaikant juos turizmo paslaugų infrastruktūrai. Taip pat beveik visi turizmo ir kultūros objektai nėra pritaikyti neįgaliesiems- nėra reikiamų aikštelių, pandusų, liftų.

 

 

2.     KAIMO TURIZMO PLĖTROS ANALIZĖ

2.1. Kaimo turizmo paslaugų organizavimas

 

Turizmo paslauga – veikla, susijusi su turistų poreikių tenkinimu, suteikiant turistams kelionės organizavimo, transporto, apgyvendinimo, maitinimo, informacijos ar specialias paslaugas.

Kaimo turizmo produktu vadinama apgyvendinimo paslauga, kai už nustatytą mokestį ar be mokesčio išnuomojama apgyvendinimui įrengta individuali gyvenamoji patalpa arba atskiri kambariai ir papildomai suteikiamos aktyvaus poilsio galimybės. Kaimo turizmo produktą sudaro sodyboje apsigyvenusiems turistams teikiamų paslaugų ir prekių visuma:

  1. Gamtinis kompleksas;
  2. Apgyvendinimas;
  3. Maitinimas;
  4. Pramogos;
  5. Transportavimas;
  6. Buitinės paslaugos;

Kaimo turizmo produktas dar nėra suformuotas ir atvykstamojo turizmo firmos kol kas neorganizuoja užsienio šalių turistų poilsio Lietuvos kaimo sodybose. Produktas palaipsniui formuojasi kaip apgyvendinimo ir poilsio paslaugų kaimiškoje aplinkoje paketas bei patalpų nuoma ir paslaugos nedideliems renginiams. Kaimo turizmo produkto perspektyvumas kito turizmo atžvilgiu yra vidutinis. Pagal siūlomų kaimo turizmo paslaugų lygį ir struktūrą skiriamos trys grupės šių paslaugų: nebrangios sezoninio pobūdžio paslaugos su minimaliu servisu, tipiškos ilgo pobūdžio paslaugos, ištisus metus teikiamos paslaugos su gera infrastruktūra poilsiui ir renginiams. Apgyvendinimo paslauga – būtinos apgyvendinti sąlygos ir veikla, kuria tenkinami turisto nakvynės, higienos, maitinimo ir poilsio poreikiai Reikia pabrėžti, kad apgyvendinimui gali būti skirta ne daugiau kaip šeši nuomojami kambariai (numeriai). Jei kambarių (numerių) skaičius didesnis, tokioms patalpoms taikomi apgyvendinimo paslaugų įmonės reikalavimai.

Apgyvendinimas – viena svarbiausių turizmo paslaugų sistemos sudėtinių dalių. Kaimo turistams apgyvendinti tinka kaimo sodybos, vasarnamiai, sodo, medžiotojų, žvejų nameliai, individualūs gyvenamieji namai, ūkininkų sodybos ar jų dalys. Organizuojant kaimo turizmą, galioja taisyklė – visur yra panašūs minimalūs reikalavimai būsto kokybei. Poilsiautojų kaime priėmimas ir aptarnavimas nėra paprastas trumpalaikis svečio priėmimas. Tai verslas, kuris turi daugybę normų ir reikalavimų. Šioje dalyje pateiktos pačios svarbiausios ir būtiniausios žinios pradedantiems kaimo turizmo verslą.  Šios dienos vartotojas nori kokybiškos apgyvendinimo paslaugos. Kitaip tariant, turi būti švaru, tvarkinga ir jauku, taip pat privalomos sąlygos asmens higienai palaikyti. Nakvynės ir poilsio kambarys gali būti vienvietis, dvivietis ar šeimyninis, bet jokiu būdu ne „bendrabučio kambarėlis“.

.4 pav. Kaimo turizmo paslaugos prioritetai patogumams

 

Tačiau kaimo turizmo paslaugų organizavimui kaimo sodybose reikia pasirengti. Nevažiuos turistas net į gražiausią sodybą, jeigu iki jos nebus kelio, o joje – minimalių gyvenimo ir higienos sąlygų. Būtina sudaryti potencialių kaimo turizmo paslaugų tiekėjų duomenų banką ir inventorizuoti turimas apgyvendinimo patalpas, kad jos atitiktų Valstybinio turizmo departamento nustatytus minimalius reikalavimus patalpoms turistams apgyvendinti, teikiant kaimo turizmo paslaugas. Kaimo turizmo paslaugos teikimo pažymėjimą turės išduoti rajono savivaldybės Turizmo paslaugų komisija. Ūkininkas ar individualių namų savininkas, norintis teikti kaimo turizmo paslaugą, privalės turėti patentą teikti apgyvendinimo paslaugas. Patentas išduodamas įstatymo nustatyta tvarka, savininkui pateikus rajono savivaldybės Turizmo paslaugų komisijos išduotą pažymėjimą, patvirtinantį minimalių reikalavimų vykdymą. Kaimo turizmo paslauga turėtų būti teikiama tik atsižvelgiant į rajono savivaldybės reikalavimus, susijusius su vandens tiekimu ir kanalizacija, atliekų šalinimu, priešgaisrinėmis priemonėmis, higiena- sanitarija, bendru saugumu. Už teikiamų paslaugų kokybę privalo atsakyti kaimo turizmo paslaugų tiekėjas.

Lietuvos rajonų savivaldybės, suteikdamos kaimo turizmo paslaugų tiekėjams kaimo turizmo paslaugos teikimo pažymėjimą, privalės kontroliuoti, kad apgyvendinimo paslaugoms būtų naudojami tik individualūs gyvenamieji namai, ūkininkų sodybos ar jų dalys (svirnai, žvejų, medžiotojų nameliai ar pan.), vasarnamiai, sodo nameliai arba kambariai išvardintose patalpose. Apgyvendinimui negali būti skirta daugiau šešių nuomojamų kambarių. Esant didesniam kambarių skaičiui, turi būti taikomi apgyvendinimo paslaugų įmonės reikalavimai. Kaimo turistų negalima apgyvendinti virtuvėje, pereinamuose kambariuose. Apgyvendinimui skirtose patalpose neturi būti vabzdžių, pelių ar kitokių kenkėjų. Visuose turistų nuomojamuose kambariuose turi būti palaikoma nustatyta temperatūra. Turistams turi būti užtikrinta ramybė ir tyla. Jeigu kambariuose nėra televizoriaus, jis turi būti įrengtas atskiroje patalpoje. Kaimo turizmo paslaugų tiekėjas privalo užtikrinti turistų daiktų saugumą. Šalia namo turi būti įrengta vieta mašinų parkavimui. Turistams turi būti prieinamos pirmosios medicinos pagalbos priemonės bei ryšio priemonės nelaimės atveju.

Pretenzijas dėl kaimo turizmo paslaugų kokybės vartotojai turi pateikti rajono Turizmo paslaugų komisijai. Jei kaimo turizmo paslaugų tiekėjas nesilaiko minimalių reikalavimų patalpoms, pažeidžia įstatymus, Turizmo paslaugų komisija turės sustabdyti jo kaimo turizmo paslaugos teikimo pažymėjimo galiojimą. Sėkmė priklauso nuo sodybos, kuriose greta apgyvendinimo paslaugų, organizuojamas ir maitinimas.

Maitinimą kaimo turizmo sodyboje galima teikti šiais būdais:

1.Maitinimasis kartu su sodybos šeimininkais;

2.Savitarnos virtuvė;

3.Viešojo maitinimo įstaigos;

4.Mišrūs.

Šiuo metu populiariausias maitinimo būdas – savitarnos virtuvės. Paprastai jų pageidauja tie turistai, kurie suinteresuoti mažinti poilsiavimo išlaidas. Kita vertus, šeimininkai sutaupo nemažai laiko. Ši paslauga gali būti teikiama dviem būdais:

1.Įrengus vieną atskirą virtuvę visiems sodyboje gyvenantiems turistams;

2.Įrengus nedideles virtuves kiekvienai į sodybą atvykusiai turistų šeimai.

Daugelis užsienio svečių, atvykę į Lietuvoje esančias kaimo sodybas, pageidauja maitinimo paslaugos. Juos domina įvairūs firminiai šeimininkės patiekalai. Tai tam tikra prasme susipažinimas su mūsų krašto kulinarinio paveldo ypatumais, su  kultūra, mitybos papročiais. Kokias investicijas bedarytume, kaip beįrengtume kambarius, reikia įvertinti tai, kad viskas keičiasi: keičiasi patogumų supratimas, gyvenimo lygis, kaimo turizmo produkto vartotojų poreikiai. Planuojant reikia nepamiršti, jog po 10 metų viską reikės iš esmės atnaujinti. Vadinasi, kambarių įrengimo išlaidų tam tikra dalis jau dabar turi būti įtraukiama į kaimo turizmo paslaugų kainą arba kitaip tariant, per kainą reikia sukaupti reikiamą kapitalą, susidėvėjusiai įrangai nuolat atnaujinti. Kai kurių inventorių, tai pat žaislus, reikia atnaujinti kiekvienais metais, todėl šią vertę reikia įskaičiuoti į einamųjų metų kainą. Yra apskaičiuota, kad teikiant tik apgyvendinimo paslaugas vienos paros kaina turėtų būti ne mažesnė kaip 13 litų vienam asmeniui. Pigiau išnuomoti patalpas šeimininkui būtų nuostolinga. Be to darbo autorė kaimo turizmo paslaugų teikėjams nuolat domėtis konkurentų veikla. Sodybų šeimininkams praverstų atostogų metu išvykti į kitas Lietuvoje sodybas, pasidomėti, kaip jie bus priimami ir aptarnaujami. Visą laiką būdamas savos sodybos teritorijoje gali nepastebėti, kaip greitai viskas keičiasi. Reikia nepamiršti, kad poilsiautojai kasmet nori rasti kažką naujo. Todėl  kaimo turizmo paslaugų teikėjas gali sėkmingai dirbti tik glaudžiai bendradarbiaujant su įvairiomis organizacijomis: turizmo firmomis, kelionių agentūromis, informaciniais centrais, žiniasklaidos informacijos priemonėmis, reklamos konsultavimo firmomis, mokymo įstaigomis

  • . Pramogų įtaka kaimo turizmo plėtrai

 

Ką gali turistas veikti kaime, kad įdomiai praleistų laisvalaikį ir pailsėtų? Sodybos šeimininko rūpestis – tinkamai aptarnauti atvykusius poilsiauti svečius, pasiūlant rekreacinę veiklą, kuri jiems būtų įdomi ir patraukli.

Rekreacinė veikla – sąmoningas žmogaus užsiėmimas, skirtas fizinių ar dvasinių jėgų atstatymui.

Pramogos – tai tokia rekreacinė veikla, kuri teiki malonumą, nereikalauja susikaupimo, žinių, fizinių sugebėjimų ir neteikia jokios materialinės naudos.

Pramogaudami rekreantai siekia:

1.Malonumo;

2.Atitrūkimo nuo kasdienybės;

3.Neįsipareigojančio bendravimo.

Pramogas ir veiklą turi pasiūlyti svečius priimantys šeimininkai. Yra veiklos rūšių, kurioms nereikia ypatingai ruoštis, nes jos priklauso nuo vietovės ypatybių. Tačiau norint pasiūlyti jodinėjimą ar medžioklę, reikia ne tik turėti tvarkingą inventorių, finansinių išteklių, bet ir žinoti reikalavimus ir taisykles, kaip garantuoti turistų saugumą. Žemės ūkio pramoginė veikla pirmiausia yra susijusi su svečių ar jų vaikų mokymu ir parodymu, kaip dirbamas vienas ar kitas ūkio darbas.

Pagrindinės pramogos, susijusios su žemės ūkiu:

1.Gyvulių priežiūra;

2.Paukščių priežiūra;

3.Bičių priežiūra;

4.Augalų (linų, daržovių, vaismedžių ir vaiskrūmių) priežiūra;

5.Vaisių skynimas ir uogų rinkimas;

6.Darbai laukuose (šieno vartymas, grėbimas, vežimas);

7.Darbai netradiciniame ūkyje.

1 lentelė. Pramogų kaime formos

Vasaros pramogosŽiemos pramogos
Augalų rinkimas

Bendravimas su senaisiais kaimo gyventojais

Dalyvavimas kaimo šventėse ir kituose renginiuose

Gyvūnų ir paukščių stebėjimas

Grybavimas

Grožėjimasis kraštovaizdžiu

Jodinėjimas arkliais

Medžiojimas

Meškeriojimas

Pasivaikščiojimai

Poilsis prie ežerų

Plaukimas

Plaukiojimas valtimis, vandens dviračiais ir t. t.

Sportavimas

Susipažinimas su tradiciniais verslais

Susipažinimas su vietos kultūros paveldu

Rankdarbiai

Uogavimas

Važinėjimas dviračiais

Važinėjimas arkliais kinkytu vežimu

Žoliavimas

Žvejyba

Bendravimas su senaisiais kaimo gyventojais

Dalyvavimas kaime organizuojamuose renginiuose

Gyvūnų, paukščių ir jų pėdsakų stebėjimas, fotografavimas

Grožėjimasis kraštovaizdžiu

Jodinėjimas arkliais

Medžiojimas

Poledinė žūklė

Pasivaikščiojimai

Slidinėjimas

Važinėjimas rogėmis ir rogutėmis

Sportavimas

Susipažinimas su tradiciniais verslais

Susipažinimas su vietos kultūros paveldu

Rankdarbiai

Žaidimai su sniegu

 

Kaimo sodybų savininkai, norėdami suteikti turistams kuo daugiau pramogų, gali įrengti įvairiausių įrenginių turistams ir jų vaikams. Tai sūpuoklės, karuselės, vandens karuselės ar mediniai sportiniai įrenginiai. Vaikus sudomins ir žaidimų įrenginiai: žiedo mėtymo, virvinių kilpų mėtymo ir t.t. Supamieji įrenginiai gali būti labai įvairūs: sūpynės, supamieji krėslai, karuselės, kalneliai ir autodromai. Jei sodyba yra netoli vandens telkinio, kaimo turizmui tiks ir vandens įrenginiai bei priemonės: vandens karuselės ir dviračiai, valtelės, plaustai. Galima daryti išvadą, kad kaimo turizmo paslaugos gali būti įvairios, įdomios ir patrauklios, galinčios konkuruoti ir tarptautinėje rinkoje. Tačiau, kad turistų srautas būtų dar didesnis, kaimo sodybų šeimininkams reikėtų daugiau dėmesio skirti lankytojų aktyvaus poilsio kūrimo paslaugoms: sporto aikštynams, vaikų žaidimų aikštelėms ir kitoms pramogoms. Daugelis užsienio turistų iš Vokietijos, Danijos, Norvegijos svečiavęsi Lietuvoje esančiose kaimo sodybose, pabrėžė – tai didžiausias trūkumas. Taigi, galima daryti išvadą, kad užsieniečiams liūdna, jiems trūksta užimtumo, aktyvaus poilsio, atrakcijų. Kad kaimo turizmo paslaugų kokybė pakiltų iki norimo lygio, daugumai šių paslaugų tiekėjų reikėtų investuoti apie 50- 100 tūkst. Lt. Todėl būtina finansinė parama iš valstybės. Ūkininkas ar individualiųjų patalpų savininkas, teikdamas kaimo turizmo paslaugas, už papildomą mokestį sudaro galimybes aktyviam poilsiui. Didelė tikimybė, kad plėtojantis kaimo turizmui, daugelis kaimo turizmo paslaugų tiekėjų orientuosis į specializuotų kaimo sodybų kūrimą. Todėl būtina nepamiršti, kad ir pramogos, kokios jos bebūtų pasyvios ar aktyvios, turi būti susietos su specializacijos pasirinkimu.

2.3. Kaimo turizmo paslaugų vartotojų motyvacija ir poreikiai

 

Kaimo turizmo verslas niekad nebus efektyvus, jei paslaugų tiekėjas gerai nežinos, kokie žmonių poreikiai, poilsio kaime motyvacija, lūkesčiai ir t. t. Turistų keliavimo motyvai yra svarbūs dviem atvejais. Pirmuoju – reikia žinoti, kas nulemia turistų sprendimą keliauti, antruoju – jei nusprendžia keliauti, tai kas nulemia pasirinkimą, kur bus keliaujama, kokios papildomos paslaugos pasirenkamos. Taigi motyvacija apima veiksmus, kurie sužadina elgesį, norint pasiekti tikslą. Vartotojo motyvai yra svarbūs tuo, kad parodo, ką žmonės nori daryti ar turėti ir stiprumą, kokio norėtų daryti ar turėti. Kuo stipresnis poreikis, tuo stipresnis noras veikti. Galima išskirti ir pritaikę keliavimo motyvų kategorijas, išsiaiškinti, kas lemia turisto apsisprendimą atostogas praleisti kaimo  turizmo sodybose:

 

2 lentelė. Kaimo turizmo vartotojų motyvacijos kategorijos

Fiziniai motyvaiLabai stipriai susiję su fiziniais poreikiais ir stimulais- relaksacijos, klimato, sveikatos, sportinės veiklos.

Turistai pavargę nuo triukšmo, intensyvaus gyvenimo, ieško ramaus poilsio, siekia atgauti jėgas, poilsį suderinti su pomėgiais. Pvz., plaukiojimas valtimi, žvejyba, irklavimas ir t. t.

 

Kultūriniai motyvaiSusiję su tradicijomis, paveldu. Tai poreikis susipažinti su šio regiono vietove, gamta, įžymybėmis. Galima veikla- gamtinių ir kultūrinių paveldo objektų, etnografinių kaimų lankymas (natūralios gamtos mylėtojams galimybė tyrinėti miškus, stebėti gamtą ir t. t.
Emociniai motyvaiNostalgijos, estetikos, romantiškumo, fantastiškumo. Galimybę pasirinkti ilsėtis kaime gali nulemti tai, kad turistai ieško naujos poilsio formos, ar paprasčiausiai nori pabėgti nuo žmonių ir romantiškai pailsėti kaime.
Socialinės padėties ir prestižo motyvaiŠiuos motyvus turi žmonės, kurie vertina įvairaus pobūdžio garsenybes- tiek vietas, tiek žmones ir įvykius. Madingumo ir išskirtinumo paieška taip pat priskirtina. Kai kurių pasirinkimą lems ir tai, kad dabar madingas kaimo turizmas, todėl jie norės išbandyti šią turizmo formą.

Galima pažymėti ir tai, kad daugelis turistų, gyvenančių Pajūryje, trokšta ilsėtis ežeringuose regionuose, būtent dėl to, kad jis išsiskiria iš visos Lietuvos (gamtiniu požiūriu).

Tarpasmeniniai motyvaiApima socializacijos galimumą, bendravimą.
Tobulėjimo motyvaiKalbos mokymasis, naujos sportinės veiklos ar naujų sugebėjimų vystymo. Pvz., kaimo verslų pažinimas, slidinėjimas, medžioklė.

 

Daugelis kaimo sodybų norėtų orientuotis į tikslinę rinką. Vieni pageidauja užsienio svečių ir paslaugas organizuoja būtent tokias, kokių, šeimininkų manymu, jie pageidautų. Kiti laukia šeimų su vaikais. Bet daugelis yra priversti teikti paslaugas, neatsižvelgiant į rinkos segmentavimą. Siekiant kaimo turizmo plėtros ir turistų srautų didėjimo, svarbu, kad kaimo turizmo produktas tenkintų ir įvairius skirtingų vartotojų segmentų poreikius.

Pagal paslaugų vartotojų tipus, kaimo turizmą pasirenka:

1.Keliaujantis Lietuvos ir užsienio šalių jaunimas;

2.Vyresnio amžiaus pažintinio turizmo tikslu atvykę užsienio turistai;

3.Šeimyninio poilsio tikslu Lietuvos ir užsienio gyventojai;

4.Nedidelių renginių nuošalioje aplinkoje rengėjai.

Taigi kaimo turizmo savininkai vienodai dėmesio turėtų skirti visų šių grupių turistų norų bei pageidavimų analizavimui, turėtų maisto ir pramogų kainas taikyti prie jų pajamų lygio.

Reikia pabrėžti, kad siekiant kaimo turizmo plėtros, didelį dėmesį reikia skirti bendravimui su svečiais. Daugelis pradedančių kaimo turizmo verslą turėtų suprasti, kad investicijos į materialines vertybes yra paprastesnės už intelektualinį produktą. Gražiai įrengta sodyba – tai dar ne sėkmės garantas. Kaimo sodyba – tai ne viešbutis, o sodybos šeimininkas – ne samdytas administratorius, kuriam pakanka komercinės šypsenėlės. Reikia suvokti, kad atvykę į kaimo sodybą poilsiautojai yra ne nuomininkai, o svečiai, kuriems priimti reikia ne tik lėšų, gražios aplinkos, bet viso šeimininkų laiko, kantrybės ir geranoriškumo, mokėjimo bendrauti. Kiekvienas mes lyg ir mokame priimti svečius. Rodos, ką čia ir bekalbėti, juk lietuviai nuo seno garsėja savo svetingumu ir vaišingumu. Bet poilsio kaime organizavimas – tai pilnas įvairių paslapčių, savitas verslas. Poilsiautojas, atvykęs į kaimą, nori pamiršti miesto įtampą, patirti naujų įspūdžių, maloniai praleisti laiką. Sodybos šeimininko uždavinys – patenkinti svečio lūkesčius, t. y. pasirūpinti svečio teigiamomis emocijomis. Kaimo turizmo organizavimo patirtis rodo, jog nuo svečio sutikimo priklausys, ar vasarotojas ilgiau pasiliks šioje sodyboje. Draugiškas rankos paspaudimas, šilti pirmieji šeimininko žodžiai, maloni šypsena, puodelis kaimiškų žolynų arbatos su medumi ar naminiu sviestu aptepta duonos riekelė – tai vizitinė sodybos kortelė. Geri prisiminimai, nostalgija buvusioms poilsio vietoms, poreikis pamatyti pasikeitimus, galimybė pabendrauti – paskatins poilsiautojus dar kartą grįžti.

 

2.4. Sodybų, teikiančių kaimo turizmo paslaugas, marketingo veikla

 

Turizmo marketingas – tai nenutrūkstamo siūlomų ir pageidaujamų paslaugų derinimo ir vartotojų poreikių tenkinimo efektyviau  nei konkurentai sistema.

Marketingas – tai poreikių išsiaiškinimo ir jų tenkinimui reikalingų sprendimų priėmimas bei įgyvendinimo procesas, padedantis siekti žmogaus ar organizacijos tikslų.

Marketingo tyrimai – tai marketingo sprendimams reikalingos informacijos paieška, rinkimas, apdorojimas ir interpretavimas.

Sėkmingai kaimo turizmo plėtrai Lietuvoje didelę reikšmę turi marketingo informacija. Veikti besikeičiančioje aplinkoje ir priimti pagrįstus marketingo sprendimus galima tik turint patikimą, pakankamą, tikslią ir laiku gautą informaciją. Marketingo informacijos šaltiniai yra įvairūs duomenys: statistinės ataskaitos, atliktų tyrimų medžiaga, vartotojų atsiliepimai apie kaimo turizmo paslaugas.

Marketingo tyrimo tikslai:

  1. Potencialių vartotojų paieška;
  2. Jų poreikių, taip pat ir būsimos paklausos analizė;
  3. Tikslinės rinkos pokyčių stebėjimas;
  4. Ilgalaikių rinkos raidos tendencijų prognozės;

Vartotojas perka paslaugas tik tada, kai apie jas pakankamai žino. Būtiniausios žinios tai: paslaugos apibūdinimas ir vieta, kaina, mokėjimo būdas. Šios žinios dar neskatina įsigyti, tam būtina vartotoją paskatinti pirkti. Visa tai pateikiama vartotojui per marketingo komplekso elementą rėmimą.

Rėmimas – tai informavimo ir įtikinėjimo veiksmas, darantis įtaką vartotojo sprendimui pirkti siūlomą produktą.

Skiriamos keturios rėmimo veiksmų grupės:

  1. Asmeninis pardavimas;
  2. Pardavimų skatinimas;
  3. Populiarinimas;

Reklama – informacijos perdavimo būdas, kada visuomet žinoma, kas apmoka jos išlaidas. Kaimo turizmas gali būti reklamuojamas įvairiomis reklamos rūšimis.

Reklamos rūšys:

  1. Spausdintinė;
  2. Demonstracinė;
  1. Specialioji;
  2. Pardavimų skatinimas;
  3. Viešoji, išorinė;
  4. Transliacinė.

Kaimo turizmo sodybos spausdintos reklamos priemones pagal svarbą galima suskirstyti į rekomenduojamas ir papildomas.

Rekomenduojamos priemonės yra:

  1. Popierius laiškams;
  1. Vokai;
  2. Vizitinės kortelės;
  3. Lankstinukas;
  4. Atvirlaiškis;
  5. Svečių kartoteka;
  6. Pakelės rodyklės, iškaba sodyboje;
  7. Smulkios dovanėlės, suvenyrai.

Papildomai kaimo turizmo sodybos naudoja šias priemones:

  1. Atsakymo kortelę;
  1. Lipdukus;
  2. Skelbimus;
  3. Plakatus;
  4. Skaidres;
  5. Vaizdo filmus;
  6. Nuotraukas;
  7. Sodybos laikraštį;
  8. Marškinėlius, kelioninius krepšius, informacinį stendą ir kt.

Informacija apie teikiamas kaimo turizmo paslaugas yra platinama:

  1. Turizmo informaciniuose centruose;
  2. Įvairiose užsienio organizacijose ir Lietuvos konsulinėse įstaigose;
  3. Turizmo mugėse užsienio šalyse ir Lietuvoje;
  4. Žiniasklaidos priemonėse;
  5. Atskirame Interneto puslapyje.

.Kaimo turizmo paslaugų vartojimo plėtra susieta ne tik su asmenine kaimo sodybų šeimininkų veikla, bet ir priklauso nuo valstybės vykdomos veiklos.

Norint plėtoti vidaus rinką, būtina:

  1. Sukurti efektyvią kaimo turizmo paslaugų rinkodaros sistemą;
  2. Parengti ir įdiegti rinkodaros planus;
  3. Sukuiti ir kaimo objektuose įdiegti vietų rezervavimo sistemą.

Tarpusavyje susijusių veiksmų ir sprendimų, padedančių tenkinti kaimo turizmo paslaugų teikėjų tikslus, visuma vadinama rinkodaros kompleksu.

Sprendimai gali būti susiję su:

  1. Produktu;
  2. Kaina;

Kaimo turizmo rinkodara daugiausia finansuojama biudžetinėmis lėšomis, vykdant informacijos rengimą, leidybą ir platinimą. Tai būtų tikslinga vykdyti ir toliau, papildant rinkodaros veiklą ir kaimo turizmo veiklos tyrimais.

 

2.5. Kaimo plėtros įtaka kaimo turizmo vystymui

 

Kaimo politiką daugiau ar mažiau įtakoja radikalūs pasikeitimai žemės ūkyje. Buvo manyta, kad pirmoji kaimo vietovių užduotis – maisto produktų gamyba, o kaimo politikos varomoji jėga buvo maisto produktų gamybos didinimas kaip galima žemesnėmis kainomis. Tačiau svarbūs įvykiai, kaip žemės ūkio produktų perprodukcija ir Sovietų Sąjungos žlugimas radikaliai pakeitė šią nuostatą. Dėl šių priežasčių kaimo politikos tikslas pasikeitė iš “daugiau maisto žemomis kainomis” į tikslą, apimantį žmonių gerovės, ekonomikos bei aplinkos aspektus kaimo regionuose. Ūkininkavimas nebėra vienintelis ar net dominuojantis sektorius šioje ekonomikos šakoje. Ūkininkų vizija keičiasi – ateities ūkininkai – tai erdvės, skirtos rekreacijai kūrėjai, kultūrinio paveldo sergėtojai. Dėl šių priežasčių kaimo turizmo vaidmuo išauga – kaip vienas iš reikšmingiausių sektorių diversifikuotoje vietinėje ekonomikoje, bei kaip naujos veiklos bei naujų pajamų šaltinis ūkininkams. Visa kaimo plėtra yra kaip tarp dviejų ugnių: lokalios ir globalios plėtros – ką vietiniai gyventojai ir verslininkai norėtų veikti, remdamiesi esamais ištekliais ir tarp diktuojamų rinkos sąlygų, politikų ir taisyklių bei paramos siūlomos iš išorės. Kaimo turizmas gali smarkiai paveikti neurbanizuotų regionų ekonomiką. Kaimo turizmas  Lietuvoje gali būti kaip vietinės ekonomikos diversifikavimo įrankis, padedantis užkariauti naujas rinkas vietiniams produktams. Tai papildomas pajamų šaltinis ūkininkams ar kitiems su žemės ūkiu susijusiems žmonėms. Tačiau turizmo augimas gali iššaukti kai kurių pavojų atsiradimą. Sistemingas turizmo vystymas – tai šiandieninio kaimo turizmo plėtra, atsižvelgiant į ateities turizmo poreikius. Tokiu būdu visi ištekliai bus kontroliuojami taip, jog ekonominės, socialinės bei estetinės reikmės bus įgyvendintos palaikant kultūrinę integraciją, būtinus ekologinius procesus, biologinę įvairovę bei gyvybės palaikymo sistemas. Šis apibrėžimas susijęs su visomis keturiomis kaimo vystymo atramomis, kurio kriterijai gali būti tinkamai pritaikyti ir kaimo turizmui

INSTITUCIJOS

Ekonomika

Regioninės ir vietinės institucijos

Nacionalinės bei tarptautinės institucijos

EKONOMIKA

Gavybos pramonė

Gamybos pramonė

Paslaugos

ŽMONĖS

Žinios

Infrastruktūra

Socialinės paslaugos

APLINKA

Gamta

Gamtiniai resursai

Kultūra

Istorinis paveldas

 

Subalansuota plėtra yra šiuo metu labai populiari filosofija, užtikrinanti, kad turizmo išteklių naudojimas neviršys vietovės pajėgumų. Plėtra – tai šiuolaikinės kartos poreikių vystymas, turintis patenkinti dabartinius poreikius, nesukeliant pavojaus ateities kartoms.

Subalansuotumas nėra tiesiog skambus žodis. Jis siejamas su visomis keturiomis kaimo plėtros “atramomis”- žmonėmis, ekonomika, aplinka bei institucijomis.

Žmonės. Tam, kad subalansuotumas realiai egzistuotų, plėtra privalo skatinti:

  1. Demokratiją ir saugumą;
  2. Teisingumą ir nešališkumą;
  3. Visų žmonių gyvenimo kokybės didinimą;
  4. Lyderiavimo principus bendradarbiaujant su vyriausybe;
  5. Pagarba protėvių atminčiai.

Ekonomika. Tam, kad subalansuotumas realiai egzistuotų, plėtra privalo:

  1. Padėti stiprinti ir diversifikuoti kaimo vietovių ekonomiką;
  2. Garantuoti, jog iš veiklos vietos gyventojai gaus realų pelną;
  3. Būti orientuota į ilgalaikę, o ne trumpalaikę gerovę;
  4. Išvengti žalingo pašalinio poveikio ekonomikoje.

Aplinka. Tam, kad subalansuotumas realiai egzistuotų, plėtra privalo:

  1. Atsižvelgti į gamtos bei aplinkos vientisumą;
  2. Mažinti neatsinaujinančių išteklių sunaudojimą;
  3. Vartoti atsinaujinančius išteklius ne didesniu tempu nei gamta gali vėl juos atkurti;
  4. Šalinti teršalus ir visa kita, kas sudaro aplinkai neigiamą poveikį.

Institucijos. Tam, kad subalansuotumas realiai egzistuotų, plėtra privalo:

  1. Žmogiškųjų išteklių kompetencijos, vadybos bei kontrolės srityse atitikti aukščiau išvardintus kriterijus;
  2. Tai negali būti nepateisinamų išlaidų šaltinis.

Sistemingas, visapusiškas kaimo turizmo vystymas pirmiausia remiasi bendruomenės iniciatyva. Kaimo turizmo planavimui būtina bendruomenės parama dėl dviejų priežasčių. Pirma, toks planavimas padės išvengti bendruomenės konfliktų, kurie atsiranda, kai turizmo interesai nedera su bendruomenės interesais. Antra, vietiniai gyventojai turi moralinę teisę dalyvauti bei kontroliuoti kaimo turizmo plėtrą, kurios dėka bendruomenė gauna didesnį pelną ir didesnę naudą. Vis dėlto yra labai sunku suderinti visų bendruomenės narių norus bei tikslus. Tai yra todėl, kad turizmas turi ne tik teigiamų, bet ir neigiamų aspektų. Tačiau šis procesas būtų daug sėkmingesnis, jei vietos gyventojai dalyvautų sprendimų priėmimo procese ir jei jie jaustų, kad plėtra jiems gali suteikti realios naudos.

 

 

Taigi drįstu daryti išvadą, kad kaimo turizmo planavimo procese gali dalyvauti tiek viešasis, tiek privatus, tiek “savanoriškas” sektorius. Viešas sektorius didžiausią dėmesį sutelkia viešųjų paslaugų tiekimui bei kaimo plėtros strategijos kūrimui (įskaitant ir kaimo turizmą). Privatus sektorius, siekdamas naudos dažniausiai suteikia apgyvendinimo ir kitas paslaugas. “Savanoriškas” sektorius apima gamtos apsaugos organizacijas bei kitas suinteresuotas grupes, besirūpinančias kaimo gamtos ar kultūros paveldu. Deja, kartais skirtingų interesų grupių siekiai yra skirtingi ir gali netgi prieštarauti vieni kitiems.

 

2.6. Kaimo turizmo plėtros perspektyvos

 

Kaimo turizmo plėtros galimybės surištos su subalansuota regionų plėtra. Ruošiant apskričių ir savivaldybių bendruosius planus, kaimo turizmui reikia skirti ypatingą dėmesį. Ypač apskritims, kuriose vyrauja kaimiški rajonai. Turizmo plėtros tikslai ir galimybės priklauso nuo procesų, vykstančių artimojoje aplinkoje. Yra prognozuojama tokios turizmo plėtros tendencijos artimiausiu laikotarpiu:

  1. Kūrimas naujų ir plėtojimas esamų turizmo paslaugų ir rinkų, remiantis gamtiniais, kultūriniais, istoriniais ir socialiniais turistus priimančio rajono ištekliais;
  2. Vietos bendruomenės ir savivaldybių bei valdytojų administracijų įtraukimas į kaimo turizmo planavimo ir plėtojimo veiklą bei turizmo saugumo garantavimą.
  3. Pagrindinis kaimo turizmo, kaip verslo rūšies, prioritetinės plėtros argumentas yra nederlingos žemės.

Daugelio nepasiturinčių, t.y., neturinčių palankių galimybių, kaimo vietovių plėtros ir verslo planuose kaimo turizmo veikla yra dominuojanti. Dar vienas faktas, kuris turi įtakos kaimo turizmo plėtrai, kad dėl miesto patrauklumo sumažėjimo, sumažėjo kaimo gyventojų emigracija į miestus. Bet labiausiai kvalifikuoti jauni žmonės vis dar palieka kaimą. Kaimo turizmo patrauklumas svarbus tiek paklausai, tiek pasiūlai. Jaunų, kvalifikuotų žmonių pasitraukimas į miestą sąlygojo rimtą ekonominį, socialinį, kultūrinį sąstingį kaime. Kaimo bendruomenė susiduria su faktu, kad jų ūkių plėtra nebus vykdoma iš išorės, ir kad jie turi vietinius išteklius investuoti į tą ekonominę veiklą, kuri bus konkurencinga. Tai, kad per pastarąjį dešimtmetį smarkiai augo miestiečių susidomėjimas rekreacine veikla kaime, tapo daugeliui varomąja jėga plėsti kaimo turizmo produktą. Siekiant sėkmingos veiklos ir pralenkiant iškilusias kliūtis, darbo autorė siūlytų kaimo paslaugos tiekėjui nepamiršti, kad paklausa yra įvairi, tačiau kiekvienam klientui privalu siūlyti specifinę turizmo formą, o tai reikalauja išankstinio produkto nustatymo ir pritaikymo jam. Kaimo sodybos šeimininkas turi nuolat ieškoti naujų turizmo paslaugų rūšių, nes tai didina konkurentabilumą, populiarumą. Labai svarbu turėti nuolatinius klientus, tačiau tai įpareigoja kasmet pateikti vis kažką naujo. Naujų idėjų galima ieškoti tyrinėjant konkurentų, šalies regionų ir užsienio kaimo turizmo patirtį. Didelių perspektyvų tikimasi iš agroturizmo. Stipresni ūkininkai gali teikti žirginio turizmo, jojimo paslaugas. Kitos turizmo šakos galėtų būti bitininkystės kultūra ar dekoratyvinė sodininkystė.

Materialinės bazės plėtra. Vidaus vandens telkiniai ir miškai sukuria gamtinį rekreacinį potencialą, kurio vienas iš panaudojimo būdų yra kaimo turizmas. Dažnai nedidelis žemės valdų plotas (3- 10 ha), esančios geros rekreacinės galimybės ir mažo našumo žemės ūkio naudmenos formuoja palankesnę verslo aplinką kaimo turizmui nei žemės ūkio veiklai. Šių išteklių panaudojimas kaimo turizmui yra galimas tik sukūrus apgyvendinimo, maitinimo bei poilsio paslaugų materialinę bazę. Reikia pripažinti, kad didelė dalis gyvenamųjų pastatų nėra pritaikyti priimti poilsiautojus arba siūlomos gyvenimo sąlygos netenkina išaugusių vartotojo apgyvendinimo bei maitinimo poreikių. Todėl esamas materialinės bazės pritaikymas poilsiautojų priėmimui ir jos plėtra yra pagrindinė rekreacinių išteklių panaudojimo priemonė ir kaimo turizmo kaip produkto ir kaip verslo raidos prioritetas. Kaimo turizmo paslaugų materialinė bazė formuojama esamą gyvenamą būstą pritaikius poilsiautojų apgyvendinimui, rekonstruojant statinius į gyvenamas patalpas ar statant naujus, kaimo turizmui skirtus pastatus. Deja, statybų procesą reglamentuoja daugelis teisės aktų, kurių vykdymas susijęs su įvairiais prieš projektiniais, projektavimo bei objekto pridavimo leidimų ir derinimų formalumais. Esama išpūsta statybų reguliavimo sistema ir jos biurokratinis mechanizmas stabdo verslo iniciatyvą, reikalauja bereikalingų laiko ir finansinių sąnaudų, neatitinka reguliavimo principų rinkos sąlygomis. Todėl siekiant suaktyvinti apgyvendinimo bazės plėtrą, mano manymu, būtina supaprastinti gyvenamos statybos kaime reguliavimą: leisti formuoti naujas gyvenamosios statybos valdas supaprastintu būdu, reguliavimo sistemą grįsti rekomendacijų ir ekonominių paskatų veiksniais, leidimą statyboms įteisinti vieninteliu teisiniu dokumentu, tvirtinamu savivaldybėje ir leidžiančiu vykdyti statybas, parengti paskatų sistemą etnografinės architektūros statybų skatinimui.

Finansavimo galimybės. Kaimo turizmo verslui kurti ir plėtoti yra būtinas kapitalas. Jis gali būti nuosavas, skolintas, išsinuomotas. Absoliučios daugumos kaimo gyventojų disponuojami finansiniai ištekliai yra daug mažesni už investicinių lėšų poreikį. Kaip ir bet kokia veikla susiduria su finansinėmis problemomis. Šiandien visos ūkio šakos atsigręžia į valstybės biudžetą ir tikisi iš ten gauti lėšų. Bet Lietuvos valstybės biudžetas yra deficitinis, todėl visų norinčiųjų poreikių patenkinti negali. Žemės ūkiui iš biudžeto skirta šiais metais mažiau nei 10% BNP. Nors valstybė negali patenkinti kiekvienos kaimo turizmo sodybos finansinių poreikių, tačiau šio verslo plėtros programinės investicijos lėšų skiriama iš Lietuvos turizmo fondo, miškų, kaimo rėmimo fondų. Kaimo rėmimo fondo lėšomis gali būti finansuojama iki 25% vieno kaimo turizmo investicijų projekto einamųjų metų investicijų kaštų, bet ne daugiau kai 50 000 Lt. Šio fondo pagalba kaimo turizmui nėra pakankamai efektyvi dėl nustatytų finansavimo skyrimo metų eigoje terminų, neparengtos detalios ir tikslios finansavimo tvarkos, taip pat stinga vietose informacijos bei konsultacijų kaimo turizmo verslo klausimais. Kaimo gyventojams kaimo turizmo plėtojimui gauti paskolas iš Lietuvos komercinių bankų realiai nėra galimybės, nes nėra sudarytos sąlygos gauti kreditą įkeičiant žemę ar patį statomą objektą ir užstatomas turtas kaime vertinamas labai pigiai. Reikšminga kaimo turizmo plėtrai finansinė parama galima iš Europos Sąjungos PHARE ar SAPARD programų lėšų. Šiose programose kaimo turizmas priskiriamas tikslinei paramos gavėjų grupei. Kaimo plėtros programos SAPARD tikslai – pagelbėti Lietuvai nustatyti jos žemės ūkio ir kaimo plėtros prioritetus besirengiant stojimui į Europos Sąjungą, padėti suderinti Lietuvos vykdomą nacionalinę žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką su bendrąja Europos Sąjungos žemės ūkio politika, padėti išspręsti pagrindines žemės ūkio ir kaimo plėtros problemas. Kad būtų skiriamos lėšos, reikalingi gerai parengti ir ekonomiškai pagrįsti kaimo turizmo investiciniai projektai. Tokių projektų rengimas ir jų trūkumas yra aktuali tiek paramos gavėjams, tiek jos skirstytojams. Tačiau drįsčiau teigti, kad verslo projektai yra naudingi abiem pusėms. Visus investuotojus domina labai konkretūs verslo plano klausimai, o verslininkui naudingas jau pats atsakymo į klausimus ieškojimo procesas, kadangi tai verčia susimąstyti apie pajamas ir išlaidas, grynųjų pinigų panaudojimą, išanalizuoti galimas kliūtis, įvertinti savo jėgas, galimybes.

 

IŠVADOS

 

Kaimo turizmas apibrėžiamas kaip tikslinga žmonių kelionė į kaimo vietoves ir laikinas gyvenimas kaimo turizmo sodybose. Kaimo turizmas yra susijęs su daugeliu kitų turizmo rūšių, kurios persipina ir papildo viena kitą.

Atskirų Lietuvos regionų grožis bei įvairovė, kultūros paveldo objektai ir santykinai geri keliai sudaro palankias sąlygas kaimo turizmui. Ši paslauga populiarėja tarp Lietuvos miestų gyventojų, ją vis labiau domisi užsienio turistai. Galima drąsiai teigti, kad kaimo turizmo reitingas pamažu kyla. Kaimo turizmas tampa pagalbiniu verslu, galinčiu duoti 30-40% pajamų, svarbia atskiro Lietuvos regiono plėtros kryptimi, ypač ten, kur žemės nederlingos.

Tačiau kaimo turizmo verslas niekada nebus efektyvus, jei kaimo turizmo paslaugų teikėjas gerai nežinos kokie kaimo turizmo paslaugų vartotojų poreikiai, poilsio kaime motyvacija, lūkesčiai ir.t.t.

Kaimo turizmo sodybų augimas rodo, kad bus plėtojamas vietinis turizmas. Tačiau siekiant tolimesnės  kaimo turizmo plėtros, reikia išspręsti nemažai problemų. Reikia pripažinti, kad daugelis dar nėra pasirengę užsiimti kaimo turizmu ne tik dėl apgyvendinimo sąlygų, bet ir dėl svečių priėmimo praktikos stokos, bendravimo bei kalbos barjerų, verslo įgūdžių trūkumo. Todėl

itin svarbu, kad svečius priimantis asmuo turėtų reikiamą kvalifikaciją ir būtų pasirengęs teigti turizmo paslaugas. Padeda rengiami seminarai, kursai, o jaunimas žemės ūkio mokyklose jau gauna turizmo paslaugų teikimo žinias ir praktiką.

Kaimo turizmas turi dar vieną ypatybę. Tai individualaus turizmo rūšis. Vizų gavimo formalumų barjerai, nusikalstamumas, informacijos trūkumas, lėšų stygius, sunkiai ir vangiai sprendžiami finansinės paramos, verslo įforminimo klausimai, nėra lankytojų apskaitos, rinkos paieškos bei tyrimo sistemos, tai priežastys, trukdančios nemažai kaimo gyventojų daliai plėtoti šią veiklą.

Kaimo turizmo paslaugos gali būti įvairios, įdomios ir patrauklios, galinčios konkuruoti ir tarptautinėje rinkoje. Tačiau, kad turistų srautai būtų dar didesni, kaimo turizmo paslaugų teikėjams reikėtų daugiau dėmesio skirti lankytojų aktyvaus poilsio kūrimo paslaugoms.. Reklama – puiki sąlyga kaimo turizmo paslaugų populiarinimui.

Kad kaimo turizmo paslaugų kokybė pakiltų iki norimo lygio, daugumai šių paslaugų teikėjų reikėtų investuoti nemažus pinigus.. Todėl Valstybės politika investicijų srityje turėtų numatyti finansinę paramą ūkininkams ir kitiems kaimo gyventojams iš Kaimo rėmimo, Miškų ar kitų fondų.

Komentuoti

Please enter your comment!
Please enter your name here