Pastaruoju metu gamtininkai dažnai sulaukia klausimo, kaip elgtis su šikšnosparniais, ypač jų kolonijomis, įsikūrusiomis gyvenamųjų namų palėpėse, stogo dangos plyšiuose ar kiaurose sienose. Daugelis tokios kaimynystės nenori, todėl teiraujasi, kokios prevencinės priemonės gali nuo to apsaugoti.
Šikšnosparniai – jautrūs saugomi gyvūnai, o kūdrinis pelėausis įrašytas į Griežtai saugomų rūšių sąrašą. Jie taip pat yra aktyvūs skraidančių vabzdžių, ypač uodų, naikintojai. Todėl vietose, kur įsikūrusi šikšnosparnių kolonija, uodų ir mašalų būna daug mažiau.
Žmogaus aplinkoje šikšnosparniai gyveno visada, nes čia vietų įsikurti yra daugiau, nei miškuose. Be to, čia palankesnė temperatūra, gausu vabzdžių.
Dalis šikšnosparnių žiemoti išskrenda į šiltuosius kraštus, kiti įsikuria rūsiuose. Tinkamų gyventi vietų jie ima dairytis balandį po žiemos miego ar grįžę iš tolimų kraštų. Jiems patrauklios senos sodybos, pastatai su šiferio stogu (dėl jų „bangose“ esančių ertmių), mažai vėdinamomis palėpėmis, taip pat sodo nameliai su konstrukcinėmis, todėl dažnai tuščiavidurėmis, sienomis.
Jeigu sąlygos tinkamos, tokiose vietose gali įsikurti ir gausios net 100–200 šikšnosparnių kolonijos. Veisimosi metu patinų kolonijos būna atskirai, jos ne tokios skaitlingos, tačiau patelių kolonijos, kuriose auginami jaunikliai, būna gausios, judrios ir triukšmingos.
Jeigu gyvenamojo pastato palėpėje, stoge ar kiauroje sienoje gyvena keletas šikšnosparnių, to galima ir nepastebėti. Tačiau kai įsikuria kolonija, žmones trikdo dieną naktį sklindantis cypimas, brazdėjimas. Iš dienojimo vietų išskrisdami šikšnosparniai išmatomis apteršia namų sienas ir langus.
Buvę šikšnosparnių kaimynais ir nenorintys šios kaimynystės žmonės dar prieš žvėreliams sugrįžtant pavasarį turėtų sandarinti plyšius, užtaisyti įskridimo angas. Jeigu apsižiūrėta tada, kai žvėreliai jau pradėjo lankytis, juos išprašyti galima tik sukuriant skersvėjus (kai kas siūlo naudoti ventiliatorių), skleidžiant aukšto dažnio garsus. Bet koks trikdymas šikšnosparniams tampa kliūtimi kurti naują koloniją, todėl jie persikelia į ramesnes vietas.
Jeigu kolonija jau įsikūrė ir jau gimę jaunikliai, tokios priemonės būtų pražūtingos. Jaunikliai gimsta pliki, iš pradžių juos patelės nešiojasi, po to palieka kolonijoje ir išskrenda maitintis. Kai jaunikliai jau patys gali skraidyti, kolonija gali persikelti į naujas vietas. Nors persikraustyti šikšnosparniai dažnai nusprendžia ir neraginami, jaunikliams paaugus ir ėmus skraidyti juos galima paskatinti minėtomis priemonėmis.
Norėdami apsaugoti šiuos retus gyvūnus ir tuo pat metu netapti jų kaimynais, gyventojai gali iškelti jiems specialius inkilus ar, dar geriau, kolonijoms apsigyventi tinkamas dideles „dėžes“. Jos tvirtinamos prie galinių sienų, frontonų, kuo aukščiau, ryto saulės apšviestoje pusėje, nes šikšnosparniai taip pat mėgsta šilumą.
