DARNA – GYVENIMO PAGRINDAS
Darnos nuostata senojoje tikyboje visą laiką buvo svarbi. Žmogus gyvena ir pasaulis gyvuoja tik dėl darnios gyvenimo
pradų sąveikos ir paties žmogaus teisingo ir doro elgesio. Darnos idėja glūdi baltiškosios kultūros pradmenyse. Pati
lietuvių kalba rodo vieningą prasmių lauką: daryti, darbas,derlius, derėjimas, dermė, darna, dora ir kt. Darbas buvo tiesiogneatskiriamas nuo moralinės ir religinės gyvensenos. Žmogaus ir gamtos bei žmonių bendrijos (šeimos) derėjimas sukuria dorą ir darną. Darna yra svarbiausia gamtos ir žmogaus idealų siekiamybė, pasiekiama ir išlaikoma tik nuolatiniu triūsu, darbu. O garbingiausia mūsų tradicijoje profesija buvo žemdirbio. Darna nėra pastovi ir nekintanti laimė, ji labai priklauso nuo žmogaus ir dievų pastangų bei rūpesčių. Pati darna nėra žmogaus gyvenimo tikslas, darna yra priemonė palaikyti ir saugoti gyvastį. Lietuvių Darna labai artima indų Dharmai – pasaulio dorovinės tvarkos principui.
Darną kuria skirtingų ir net priešingų jėgų sąveika. Tokios skirtybių poros kaip šviesa-tamsa, ugnis-vanduo, vyras-moteris ir kt nebūtinai reiškia „gėrio-blogio” santykį. Šios priešybių poros nėra sustingusios, jos ne tik sąveikauja, bet ir kinta. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera, ir atvirkščiai. Žmogaus atžvilgiu nėra nei visiškai gerų, nei amžinai blogų dievų ir deivių. Blogis – darnos žlugimas, jos nebuvimas ar nesugebėjimas ją atkurti. Tai aiškiausiai pastebime gamtos niokojime, žmogaus veikloje, nukreiptoje prieš patį žmogų ir gamtą bei jos tvarką.
DOROVĖ
Paprasčiausias ir labiausiai visuotinis dorovinis teiginys kviečia daryti kitam žmogui ar gyvai būtybei tai, ką pats
norėtum, kad tau būtų daroma. Draudimas ragina nedaryti to, ko nenorėtum, kad tau būtų daroma. Doroviniai paprotiniai idealai sudaro tradicinės kultūros šerdį. Svarbiausias dorovinis reikalavimas – pagarba gyvybei, jos apsauga, iš čia išplaukia reikalavimas nežudyti. Kadangi supanti gamta buvo suvokiama esanti gyva, tad pagarba buvo
skiriama visoms esminėms jos apraiškoms. Štai kodėl lietuviai gerbė žemę, vandenį, saulę, mėnulį, ugnį, duoną, medžius, paukščius, gyvūnus ir pan. Nuodėme laikomas toks poelgis, kuris griauna ar žeidžia šias nuostatas. Todėl nuodėmė yra teršti vandenį ( šaltinio ir kt.), ugnį ( židinio ir kt.), mušti, t.y. niokoti žemę, teršti duoną. Bitės ar gandro nužudymas buvo tokia pat nuodėmė, kaip ir žmogaus nužudymas. Kadangi išvengti gyvų būtybių – medžių, augalų, gyvūnų – žudymo sunku, nes tokia gamtos sąranga, reikia vadovautis protėvių patirtimi: daryti tai tik būtinybės verčiamiems.
Senovėje kertamo medžio ar pjaunamo gyvulio būdavo atsiprašoma, tai pristabdydavo besaikį naikinimą ir vartojimą.
Žmonių santykiuose ypač svarbi pagarba motinai, tėvui ir vyresniam žmogui. Dar Gedimino laiškuose pastebime, jog
pagarba vyresniam žmogui yra kone svarbiausia dorovinė priedermė.
Prievartos vengimas ir nekerštavimas – svarbus mūsų krašto žmonių bruožas. Tai gali paliudyti ir senieji lietuvių
užkalbėjimai. Su įgėlusią gyvate buvo stengiamasi susitarti gražiuoju, bent jau nedaryti jai žalos. Pavyzdžiui, panašūs rusų užkalbėjimai yra grasinimų formos (TD, V, 1998, t. 9).
Konservatyvioji lietuvių liaudies kultūra išlaikė labai įvairų žmonių bendravimo dorovinį pobūdį. Paminėtinos talkos – bendras darbas be užmokesčio; bičiulystė – bitininkavimas, paremtas doroviniais, bet ne ekonominiais ryšiais. Vaišingumas – svečio pamylėjimas ir pagerbimas. Palūkanų siekimas arba gyvenimas iš palūkanų mūsų kultūroje buvo visiškai svetimas ir net amoralus.
Dorovingumą geriausiai nusako ne gero elgesio taisyklių ir bausmių už nuodėmes sąrašas, bet požiūrio į pasaulį, „pasaulio jausmo” turinys. Kitaip sakant, gyvenimą nulemia tai, kaip tu žvelgi į pasaulį – su pasitikėjimu, meile ar pesimistiškai, beviltiškai. Mūsų protėvių pasaulėjautoje daug šviesaus ir ramaus jausmo. Folkloras išsaugojo ypatingą meilės pasauliui jauseną, apimančią žmogaus ir gamtos pasaulį. Manoma, jog visose mūsų liaudies dainose vyrauja meilė, jos motyvai ir simboliai. Liudvikas Rėza 1825 m. rašė: „Lietuvių liaudies dainos, kaip šis rinkinys rodo, daugiausia yra meilės. Jose apdainuojami meilės ir džiaugsmo jausmai, piešiama šeimos gyvenimo laimė ir paprasčiausiu būdu parodomi švelnūs šeimos narių ir giminių santykiai”. Vinco Vyčino nuomone, ši lietuvių „meilės pasaulėjauta” yra baltiškosios tradicijos palikimas. Pasaulis taip pat geranoriškas žmogui. Saulė teikia žmogui šilumą ir šviesą, žemė duoda derlių, medžiai – vaisius ir pan. Atrodo, jog Gamta rūpinasi žmogaus gerove, nors neretai ji pasirodo ir grėsmingu pavidalu.
Jonas Balys rašė, jog nėra duomenų tvirtinti, kad senovės lietuviai, prieš susidurdami su krikščionybe, būtų žinoję blogio dievus ar kokias piktas dvasias. Atrodo, kad tos pačios dievybės galėjo žmogui ir padėti, ir jam kenkti. Užtat jas
reikėjo numaldyti ir sau palankiau nuteikti aukomis.
