Cukrus – vandenyje tirpstanti saldi angliavandenių rūšis, dažniausiai gaminama iš
cukrinių runkelių, cukrašvendrių. Paprastieji cukrūs (kaip gliukozė) naudojami energijos saugojimui ląstelėse.
Biochemijoje cukrus – paprasčiausia molekulė, kuri identifikuojama kaip angliavandenis.
Valgomasis cukrus vartojamas įvairiais pavidalais:
Kristalinis cukrus – nuo 1840 metų gaminamas baltas cukrus. Tarpinėje stadijoje kristalai yra gelsvi ir su daug priemaišų, vėliau jis pakartotinai tirpinamas, kristalizuojamas bei rafinuojamas, taip pat spalvinamas žydru dažu, kuris suteikia baltumo. 99,7% šio cukraus sudaro sacharozė.
Cukraus pudra (miltinis cukrus) – labai smulkių grūdelių cukrus, naudojamas tik nuo XX a. pradžios.
Cukraus kristalai – gaminamas iš prisotinto cukraus tirpalo, kai gaunami nevienodo stambumo skaidrūs kristalai.
Geltonasis arba rudasis cukrus – ne visai išgrynintas cukrašvendrių cukrus.
Istorija
Dar VI a.pr.m.e. vienas iš Aleksandro Makedoniečio admirolų savo žygių dienoraštyje rašė, kad Indijoje auga tokios švendrės, kurios be bičių neša medų. Manoma, kad jis aprašė sirupą, kurį vietiniai gyventojai spaudė iš cukrašvendrių ir juo gardino maisto produktus.
Tačiau pirmasis cukrus pagamintas Persijoje tik mūsų eros VI amžiuje, tuo metu tai buvo labai prabangus produktas. Vėliau plečiant cukrašvendrių auginimo plotus cukraus žaliava kiek atpigo ir cukrus pradėtas gaminti Europoje. Po Amerikos kolonizacijos cukrašvendrės atvežtos į Naująjį Žemyną, kur pradėtos masiškai auginti, užtikrinant pigios žaliavos tiekimą Europos cukraus fabrikams.
Iki XIX a. Napoleono žygių Europoje buvo naudojamos tik atvežtnės žaliavos, bet karo metu anglams užblokavus jūrų kelius pradėti auginti cukriniai runkeliai, taip pat kaupiantys cukrų. 1802 m. dabartinės Vokietijos žemėse pastatytas pirmasis iš cukrinių runkelių produktą gaminantis fabrikas, netrukus tokie fabrikai paplito Europoje. Lietuvoje pirmasis cukraus fabrikas pastatytas 1931 m. Marijampolėje.
