Astravo rūmai anksti patraukė tyrinėtojų dėmesį. Pirmasis rezidenciją paminėjo Eustachijus Tiškevičius 1869 m. Sankt Peterburge išleistoje knygoje apie Biržų praeitį. Joje publikuota M. Fajanso litografija, vaizduojanti rūmus iki išplėtimo (knygos autorius specialiai užsakė M. Fajansui iliustracijas), tačiau nieko nerašoma apie statybas ir sodybos ypatybes.
XX amžiuje Astravo dvaras ir jo originalios architektūros pastatai ne kartą minėti įvairiuose kraštotyriniuose leidiniuose. Antai Bronius Kviklys „Mūsų Lietuvoje“14 plačiai aprašo Astravo dvaro valdytojų kaitą, nurodo rūmų statybos datą (1862 m.), mini gražų parką su vietiniais ir svetimšaliais medžiais. Rūmų architektūrą B. Kviklys apibūdina esant ankstyvojo renesanso ir rusų klasicizmo stiliaus, V. P. Stasovo kūrinių dvasios. Nuorodos į renesansą ir vėlyvąjį klasicizmą nėra klaidingos, tačiau architektūros istorikas apibūdintų šią kryptį kaip romantinį klasicizmą arba, sekant XIX a. terminologija, „itališkų vilų stilių“. Pasak B. Kviklio, rūmuose buvę 44 kambariai, prieš Pirmąjį pasaulinį karą juose gyveno ir dirbo Biržų majorato administracija.
Jonas Yčas knygelėje „Biržai. Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė“ (Kaunas, 1931 m.) perpasakoja Eustachijaus Tiškevičiaus tekstą apie Radvilų laikus ir pateikia duomenų apie esamą situaciją; Tiškevičių valdymo laikotarpis jį mažiausiai domino. Tarpukariu dvare, be linų fabriko, veikė garinė pieninė (vėliau iškelta į Biržus), buvo sutvarkytas ir veikė malūnas. 1924 m. Variakojis nupirko iš Tiškevičiaus Biržų alaus bravorą, Astravo vandens malūną, vadinamą mažuoju, ir žemutinį malūną ant Apaščios upės, taip pat vilnų verpimo fabriką ir plytinę Dirvoniškių palivarke. Dvaro centrą jis išsinuomojo iš savininko ilgam laikui. 1929–1930 m. kartu su M. Pakščiu ir H. Jansonu jis įkūrė didelį linų ir pakulų apdirbimo fabriką. Parke esančiame fabriko pastate dirbo per 150 darbininkų.
Lenkų tyrinėtojas Romanas Aftanazis Astravo dvarą apžvelgia kartu su Biržų valdomis15. Majorato steigėją Joną Tiškevičių jis vadina angliškojo stiliaus šalininku; naujus rūmus esą pastatydinęs XIX a. 6 dešimtmetyje. Rūmai itališkų vilų stiliaus. R. Aftanazis publikavo plačiai žinomą M. Fajanso litografiją ir N. Ordos pieštus rūmų atvaizdus iš priekio ir nuo ežero pusės.
Itališkų vilų stiliaus Astravo rūmai yra viena gražiausių romantizmo laikotarpio dvarų rezidencijų Lietuvoje. Kartu su parku ir keliais kitais pastatais 1963 metais jie paskelbti architektūros paminklu.
Astravas – tai Biržų miesto dalis, esanti širvėnos ežero šiauriniame krante. XVII a. pirmoje pusėje ši vietovė minima kaip Kristupo Radvilos Biržų valdų palivarkas.
Biržai Radvilų valda tapo XV a. pabaigoje. Biržų-Dubingių Radvilų giminės atšakos pradininku laikomas Jurgis Radvila, Lietuvos didysis etmonas, dar vadinamas Lietuvos Herakliu. Jo duktė Barbora ištekėjo už Lietuvos ir Lenkijos karaliaus žygimanto Augusto. Po jo valdė Mikalojus Radvila Rudasis, kuris 1547 m. gavo šventosios Romos imperijos kunigaikščio titulą. Jo sūnus Kristoforas Mykolas Radvila Perkūnas pirmas apsigyveno Biržuose ir pastatė pirmąją pilį, be to, 1589 m. išrūpino iš karaliaus Biržams Magdeburgo teises. Miesto herbe įteisintas Radvilų ženklas – juodas Romos imperijos erelis geltoname fone. Radvila Perkūnas praplėtė tėvo įsteigtą mokyklą, XVII a. tapusią įžymia reformatų kolegija, kurią lankė Lietuvos ir Kuršo bajorų vaikai. Diegdami protestantizmą, Radvilos siekė išlaikyti Lietuvos atskirumą nuo Lenkijos ir įtvirtinti racionalistinę Vakarų Europos kultūros dvasią.
