Apatinės kelnės
Kostiumų istorijos specialistai užsimena, kad XVI amžiuje Italijoje ir Prancūzijoje aukštuomenės moterys kartasi jodinėdavo vilkėdamos auksu siuvinėtomis kelnėmis arba kitaip “pantalonais”, tačiau plačiau jos dėvimos nebuvo.
Ir toliau tarsi kažkokia tamsi juosta apatinio drabužio istorijoje , kai apatinių darbužių, kaip galime spręsti iš daugelio dalykų, nebuvo. Tačiau tik pirmoje XIX amžiaus pusėje damos vėl pradėjo nešioti apatine kelnes, šnekamojoje kaboje vadinamomis “pantalonais”. Ir nors ši intymi apatinių drabužių detalė ypatingai demonstruojama nebuvo, iš šeimyninių portretų matyti, kad mergaitės iki 14 metų vilkėjo iš po suknelių išlendančiomis batistinėmis kelnaitėmis su nėriniais , kaspinėliais ir raukinukais. Vyresnės panelės ir damos šią drabužių dalį slėpdavo po sijonais. Apatinės kelnės būdavo siuvamos iš lininio arba medvilninio batisto, iškarpų būta pačių paprasčiausių. Vidinės siūlės nebuvo užsiuvamos beveik iki kelių. Tai paaiškinama labai paprastai. Po korsetu pakištų apatinių kelnių būdavo neįmanoma keletą kartų per dieną nusimauti ir užsimauti. Mat korsetą stipriai suverždavo šniūreliais ir kabėmis. Ir be tarnaitės pagalbos jį nusiimti būdavo labai sunku.
Apatiniai drabužiai iš šilko ir kitų audinių atsirado tik apie 1920 metus, tačiau apatinių kelnių spalva taip ir liko nepakitusi – balta.
Keliaraiščiai
Labai įdomi detalė siejanti į visumą kojines, apatines kelnes ir korsetą, buvo keliaraiščiai. Dar XVI amžiuje anglas Viljamas Li išrado kojinių mezgimo mašiną, beje labai produktyvią 0iki 600 kilpų per minutę. Antroje XVII amžiaus pusėje kojinės megztos ne tik stulpeliu, bet ir šilkinės ažūrinės. Keliaraiščiai ir prilaikydavo kojines ant kojos ir tuo pačiu būdavo puošmena. Su šia apatinio drabužio detale madoje buvo žaidžiama gana ilgai. Būdavo netgi madinga siuvinėti ant jų žodžius.Pavyzdžiui viena linksma paryžietė išsiuvinėjo: “Mylėk meilę, tu jai skolingas gyvenimą”.
Sagtys, dirbtinių gėlių puokštelių pavidalo spaudukai ir kitokios gudrybės.
XX amžiaus pradžioje kojinę juosiančius keliaraiščius pakeičia prie korseto prisiūtos juostelės su spaustukais , o dar vėliau prie liemens diržo imamos siūti gumos. Galime prisiminti jog dar ne taip seniai mūsų laikais šią detalę labai mėgo estrados artistai. Keliaraiščiai ir korsetai tapo žymių dainininkių koncertiniais drabužiais.
Krūtinlankis
“Biusthalteris” (pažodžiui iš vokiečių kalbos – krūtinės laikiklis ) – tikriausiai vienintelis vokiškas prigijęs, kalbant apie drabužių detales. Mat tekstilės pramonėje karaliavo mados diktuotojų prancūzų terminai ir pavadinimai. 1913 metais siuvėjas Džekobsas iš JAV sugalvojo liemenėlę su siaura juostele nugaroje. Ji labai primena šiuolaikinę. Medžiagos, iš kurių Europos korsetų meistrai pradėjo siūti šiuos apatinius drabužius, buvo tos pačios, kaip ir korsetų, 0 atlasas, damastas ir šilkas. Naujos audinių technologijos labai lėtai skverbėsi į buitį. Ir nors parduotuvės liemenėles reklamavo labai triukšmingai, šios moterų apatinių sąraše įsitvirtino tik apie 1920 metus.
Maudymosi kostiumai
Europoje nuo seno žmonės maudėsi nuogi, tai buvo įprasta ir laikoma naudinga. XIX amžiaus aukštuomenės damos vilkdavosi specialias sukneles, nepatogias plaukioti arba pasinerdavo į vandenį specialiose pintose kabinose.
Šiaip ar taip, besimaudančiųjų niekas nematydavo ir kuo moterys vilkėjo – neturėjo didelės reikšmės. Tačiau XX amžiaus pradžioje atsirado bendri paplūdimiai ir į mados akiratį pateko maudymosi kostiumas.
Pirmieji buvo panašūs į kombinezonus medvilninius su prie jų prisiūtomis skrybėlaitėmis. 1920 metų mada suteikė damoms galimybę iškišti rankas iki pat pečių. 1930 metais maudymosi kostiumėlis tapo panašus į šiuolaikinį, jis susidėjo iš dviejų dalių. Tokie kostiumėliai siūti iš figūra aptempiančio trikotažo.
XIX amžiaus viduryje paplūdimiuose pasirodė pirmieji vyrai su maudymosi kostiumais iš vilnos ir medvilninio trikotažo baltom ir raudonom juostelėm. Apykaklės nebuvo, rankovės – iki alkūnių. Vyrų maudymosi kostiumai ankščiau nei moterų tapo panašūs į dabartinius. Jau XX amžiaus pradžioje atsirado glaudės – kūną aptempiančios kelnaitės. Nors mados svyravo, maudynių kostiumai visą laiką būdavo siuvami iš medvilnės arba vilnos trikotažo.
Apatiniai drabužiai iki šių dienų
Vėliau mada labiau ėmė domėtis moters judesiais. Moterys ėmė daugiau dirbti ir joms reikėjo darbui tinkamų, judėti netrukdančių drabužių. Ir jau XIX amžiaus pradžioje moterys pradėjo nešioti trumpesnius sijonus, jau matydavosi kojos. Daugybė įvairių priežasčių nulėmė apatinio drabužio gamintojus atsižvelgti į moters poreikius. Viena iš tokių svarbių priežasčių buvo moterų masinis noras sportuoti. Jos norėjo užsiimti gimnastika, žaisti krepšinį ir tt.
ideali firūra buvo statiška, ne tokia kaip Viktorijos laikų. vietoj to kad susikoncentruotu į liemeniu daugiau dėmesio skyrė kitoms kūno dalims: ilgoms kojoms, klubams ir nuostabiai krūtinei. 1800 metais pailgėjo korsetas, jis ne tik buvo korsetu, bet kartu ir atliko liemenėlės vaidmenį. jie buvo siuvami žemiau vidurinės krūtinės linijos, taip kad moterys turėjo kažką apsivilkti, kad uždengtų krūtinę. daug metodų buvo išbandyta. todėl buvo buvo sukurti krūtinės idėklai kad išryškintų ir išgautų norimą krūtinės formą. jie buvo labai populiarūs nes moterys norėjo pasiekti norimą, bei madinga biusto formą bet kokia kaina. liemenėlės vėliau tapo
visokių formų ir dydžių. Kai kurios liemenėlės buvo gaminamos vien tik is plieninių vielučių, o kitos buvo įvairiausios iš įvairių medžiagų ir į jas įdėdavo arklio plaukų, kad išgautų norimą pilnumą. tuo metu labai daug buvo tyčiojamasi spaudoje iš liemenėlių. tačiau nežiūrint to net jei jos būdavo labai nepatogios ar juokingos jos tiksliai madingos formos. Dabar randamos muziejuose liemenėlės ištikrųjų neatrodo tokios nenormalios. veliau moterys nešiodavo įvairiausiu dydžių, įvairių stilių liemenėles priklausomai nuo to ką jos dirbo. mažai pakeltos buvo dėvimos pasivaikščiojimui, mažiau pakeltos- popietei, kad dėvint su suknele neatrodytų plokščios. O labai pūstos vakariniam baliui. 1880 metų pabaigoje madoje visiškai apsisakoma papūstos formos krūtinės. taigi arklio plaukų padėlį po suknele siuo laiku pritaikė sėdmenų ir išlaikė „S” formos figūrą. Šis padėlis būdavo dėvimas kartu su korsetu. tuo pat metu vėl didelis dėmesys buvo skiriamas liemens plonumui.
