Rūkymo profilaktika yra ir panaši, ir skiriasi nuo girtavimo profilaktikos. Panašios yra organizacinės priemonės. Rūkymo profilaktika tuo specifiška, kad jis turi būti visiškai išgyvendintas. Alkoholį vartojantys žmonės dar skirstomi į: saikingai vartojančius, girtaujančius ir alkoholikus, o rūkantys taip neskirstomi. Žmogus arba rūko, arba ne. Todėl reikia atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad vaikas, paauglys, jaunuolis, suaugęs žmogus niekada nepabandytų užsirūkyti.
Antinikotininį auklėjimą reikia pradėti kuo greičiau, nuo pat mažens. Svarbu vaikui išugdyti griežtai neigiamą požiūrį į rūkymą ir rūkančius. Prirūkytoje aplinkoje reikia atkreipti ir mažo vaiko dėmesį į nemalonų kvapą, į tai, kad čia bjauru ir sunku kvėpuoti. Reikia jį pripratinti vertinti gryną orą ir rodyti pasibjaurėjimą matant tabako gaminius, per kuriuos žmonės netenka oro. Tačiau kai vaikas yra dar mažas, nebūtina jam kalbėti apie rūkymo žalą, nes dar per sunku suvokti.
Kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, nereikia nustoti diegti neigiamą požiūrį į rūkymą, tik reikia pabrėžti rūkančių žmonių neigiamas savybes, kad rūkymas nėra suaugusiojo ar mados požymis,tik vergai labai kenksmingo įpročio, kurio mielai atsikratytų, jei jiems užtektų valios pastangų. Taip pat dera paaiškinti, kad pirminė apsauginė reakcija į nikotiną, taip pat kaip ir į alkoholį, nėra žmogaus nepilnavertiškumo ar silpnumo, o priešingai, sveikumo įrodymas. O rūkymas rodo esant ne stiprius ir sveikus, bet labai apsinuodijusius tabako nuodais, į kuriuos organizmas nebeatsako išorine apsaugine reakcija todėl, kad yra nusilpę apsauginiai mechanizmai. Reikia įteigti, kad rūkantys „herojai“, artistai – įžymybės, yra tokios pat pragaištingo pomėgio aukos, kaip ir kiti rūkoriai.
Svarbu atidžiai stebėti mokinio kontaktus, rūpintis, su kuo jis bendrauja. Dažnai berniukai nori greičiau tapti vaikinais, suaugusiais, todėl ir bendrauja su vyresniais vaikinais – todėl reikia atidžiai sekti bendravimo pobūdį. Jeigu kyla įtarimas, kad jie rūko, reikia skatinti nutraukti bendravimą, bet nereikia vaikui griežtai uždrausti, barti jų, nes tai dar labiau gali paskatinti užmegzti artimesnius santykius, siekiant pasipriešinti suaugusiojo įtakai (įsakymams).
Paauglystėje labai išauga draugystės su bendraamžiais poreikis. Todėl prevencinėje programoje turi būti įjunktos ir pamokėlės, kuriose būtų lavinami atsisakymo draugų įkalbinėjimui įgūdžiai. Paaugliams reikia įdiegti, kad kitų žmonių neapgalvotas mėgdžiojimas – žmogaus nesavarankiškumo požymis, o nepakankamo subrendimo pasireiškimas. Reikia, mokyti, kad priimdamas ne kiekvieno žmogaus pasiūlymą, paauglys tuo parodo ne bailumą, o savarankiškumą – tai subrendusio, suaugusio žmogaus bruožas. Kadangi sportas yra vienas mėgstamiausių paauglių užsiėmimų, reikia priminti, kad rūkymas ir sportas – du labiausiai tarpusavyje nesuderinami dalykai ir rūkant neįmanoma pasiekti aukštų rezultatų. O merginoms reikia paaiškinti, kad nors visuomenėje rūkanti moteris ir nėra retenybė, tačiau vis tiek į rūkančią merginą žiūrima su nepasitikėjimu, kaip į nevertą būsimos geros mamos vardą. Vaikui augant, jo požiūris ir vertybės, mąstymas keičiasi kaip ir rizika susidraugauti su cigarete, todėl labai svarbu niekados neužmiršti kovos su rūkymu.
