Teismų ir administracijos reforma 1564—1566 m.
Teismai buvo nevienodi: jie buvo atskiri kiekvienam luomui. Valstiečiai anksčiau turėjo savo teismus, kurie palengva išnyko, ir valstiečių teisėjais pasidarė tie, kurie valdė dvarą; taigi valdovo dvaruose teisė vietininkai, o bajorų dvaruose — bajorai. Dvasininkai, miestiečiai ir žydai turėjo savo atskirus teismus, o bajorai nuo seno priklausė didžiojo kunigaikščio teismui. Bet kadangi pats didysis kunigaikštis negalėjo išspręsti visų bylų, tai paprastai ir bajorus teisdavo jo paskirti urėdai — vietininkai, seniūnai, vaivados. Šių sprendimus buvo galima apskųsti pačiam didžiajam kunigaikščiui. Bet ir tokiais atvejais bylas paprastai spręsdavo ne jis vienas: kai kurias iš jų jis spręsdavo kartu su taryba, o kitas — viena taryba. Apskritai teismų srity buvo painiava, ir bylos iš vieno teismo eidavo į kitą be jokios tvarkos; be to, jos labai ilgai užsigulėdavo. Dėl to bajorija seimuose nuolat kėlė teismų klausimą, reikalaudama reformos.
Teismų reforma 1564 m. Lietuvos bajorijai labiausiai nepatiko, kad teismai priklauso didžiojo kunigaikščio skirtiems urėdams. Ji reikalavo, kad Lietuvoje būtų įvesti tokie pat pačių bajorų teismai, kokie buvo Lenkijoje. Pagaliau 1564 metų seime didysis kunigaikštis su tuo bajorijos reikalavimu sutiko, ir buvo pradėti steigti nauji bajorijos teismai; jie galutinai buvo sutvarkyti tiktai 1566 m.
Naujieji teismai buvo trejopi. Pirmiausia buvo įkurti pačių bajorų renkamieji teismai, vadinami žemės teismais. Jiems buvo pavestos spręsti visos bylos dėl turto, t. y. vadinamosios civilinės bylos. Tik bylos dėl žemės ribų (ežių) buvo pavestos atskiram pakamorės teismui. Kiekviename dabar naujai sudarytame paviete buvo vienas didžiojo kunigaikščio skiriamas urėdas — pakamorė, kuris visas tokias bylas spręsdavo vietoje. Pagaliau baudžiamosios (kriminalinės) bylos buvo pavestos spręsti trečiam, vadinamajam pilies teismui. Pilies teismai priklausė seniūnams, kurių buvo palikta nebe tiek daug, kaip kad anksčiau, o tik po vieną kiekvienam paviete. Tuo būdu visi kiti vietininkai, didžiojo kunigaikščio dvarų valdytojai, nebeteko teisės teisti bajorus; vėliau jie paprastai buvo vadinami laikytojais (tenutarii).
Pilies teismas priklausė vaivadai arba didžiojo kunigaikščio skirtajam seniūnui. Dažniausiai teisdavo ne patys seniūnai, o jų paskirti vietininkai ir teisėjai. Sprendimams rašyti ir teismo knygoms vesti buvo seniūno arba vaivados skiriamas „pilies raštininkas”. Pakamorė teisė patsai; jis irgi buvo skiriamas didžiojo kunigaikščio. Renkamas buvo tik žemės teismas; jis susidėjo iš teisėjo, teisėjo pavaduotojo ir raštininko, kuriems rinkti buvo šaukiamas pavieto bajorų seimelis.
Krašto padalinimas į pavietus ir vaivadijas. Visas kraštas jau anksčiau buvo padalintas į vaivadijas, ir didelių sričių, buvusiųjų kunigaikštysčių, vietininkai jau buvo gavę vaivadų vardą dar XVI amž. pradžioje. Įvedant naujuosius teismus, buvo sudaryti teisminiai pavietai. Kai kurie iš jų sutapo su vaivadijomis, bet iš kai kurių didelių vaivadijų buvo išskirti net keli pavietai; pav., iš Vilniaus vaivadijos buvo išskirta Ašmenos, Lydos, Ukmergės ir Breslaujos, o iš Trakų vaivadijos — Gardino, Kauno ir Upytės pavietai. Pilies teismai pavietuose priklausė seniūnams, o vaivadijose — vaivadoms. Tad administracijos urėdai ir teismai buvo sujungti. Toks krašto padalinimas į vaivadijas ir pavietus išbuvo iki valstybės pabaigos.
Seimeliai. 2emės teismams rinkti buvo įvesti viso pavieto arba vaivadijos bajorų suvažiavimai, vadinami seimeliais. Seimeliuose bajorija apsvarstydavo savo reikalus, išsirinkdavo teismą ir kitus urėdus. Taip pat seimeliuose buvo renkami atstovai į seimą ir surašomos jiems instrukcijos. Vėliau seimeliai buvo šaukiami vienam kuriam reikalui, ir kiekvienas iš jų turėjo atskirus vardus: priešseiminiuose seimeliuose būdavo renkami atstovai į seimą; reliaciniuose atstovai, grįžę iš seimo, padarydavo pranešimus apie seimo darbus; elekciniuose būdavo renkami pavieto arba vaivadijos urėdai, ir t. t.
