Svarstymai apie lietuvių ir kitų baltų tautų kilmę istoriniuose šaltiniuose pasirodė gana anksti, tačiau ir mūsų dienomis tyrėjai negali pateikti aiškaus atsakymo į šį klausimą. Pirmosios pažiūrųų sistemos, šiandieną vadinamos romėniškąja ir gotiškąja lietuvių kilmes teorijomis, – legendine lietuvių tautos istorijos dalis. Romeniškoji teigė, kad lietuviai yra senovės Romos valstybes gyventojai, palikę gimtąją Italiją del Atilos vedamų hunų antpuolio ir po ilgų klajonių laivu pasiekę Lietuvos teritoriją. Pirmasis apie lietuvių kilmę iš romenų XV a. pirmojoje pusėje rado Lenkijos kronikininkas Janas Dlugodas (Jan Dlugosz). Veliau legenda buvo išplėtota Lietuvos Didžiosios Kuni gaikšltystės metraštyje (Bychovco kronikoje).
Gotiškąją lietuvių (tikriau prūsų kilmės versiją sukūrė vokiečių humanistas Erazmas Stella), 1518 Erazmas paskelbęs veikalą Apie prusrl kilmę, ku iame mėgino pagrįsti germanišką senųjų Prūsijos gyventojų kilmę. Stela remėsi Varmijos vyskupo Enejos Silviiaus Pikolominio (Enea Silvio Piccolomini), veliau Akmens omžious moters golvo (rekonsttukcija) tapusio f istoriko opi.zi,rr,Jiffiffiffi tų kilmes Jordano Gottl istorija. Jordanas apraie gotų genčių migraciją didžiojo tautų kraustymosi metu. Palikg gimtąją Jutlandiją, gotai kurį laiką gyeno Vyslos žiotyse ir iš tiesų buvo vakarinių balų genčių kaimynai. Po kurio laiko Pripetes pelkynų pakraiščiais jie patrauke Juodosios jūros šiaurinių pakrančių link. Dar veliau atsidūrė Italijoje. Pasak Stelos, dalis gotų genčių – alanai, herulai grįžo atgal prie Baltijos krantų ir čia apsigyveno.
Lietuvių kilmės hipotezės
Pirmosios moksliškai pagrįstos lietuvių kilmes hipotezės pasirode XIX a. pabaigoje XXa. pradž. Tuo hipoteze apie visų indoeuropiečių kalbų kilmę iš bendro kamieno. Šiou metu kalbotyros moksle Įsivirtino formuluota didžiosios indoeuropiečių migracijos ideja. Pradėtos jų protėvystės paieškos.
Lietuvių kalba – seniausia gyva indoeuropiečių kalba. Archajines mūsų kalbos ypatybes suartina ją su senosiomis indoeuropiečių tarmėmis – sanskritu (sen. Indijos gyventojų kalba), hetitų ar lotynų kalbomis. Istoriniu požiuriu šių dienų europiečių proteviai i Europą atklydo neseniai – prieš penkis ar šeišis tukstančius metų. Karingos indoeuropiečių genrys sunaikino vietines žemdirbiškas kulturas ir visiškai pakeitė etninį Europos veidą. Vakarų indoeuropiečių kalbos kilmės požiuriu dažiausiai yra jaunesnes už rytines indoeuropiečių kalbas. Todėl, ieškodami hipotetines indoeuropiečių tėvynės, tyrėjaiai savo žvilgnnius dažniausiai kreipia į rytus ar pietryčius.
XX a. pirmosios puses lietuvių kilmes hipotezės buvo kuriamos pagal vienodą schemą. Visos jos teigė, kad lietuvių proteviai prie Baltijos krantų atkeliavo per didžiąją indoeuropiečių migraciją. Labiau skyrėsi išeities taško pasirinkimas. Pvz., Jonas Basanavičius lietuvius kildino iš pietinių Balkanų, Vincas Krėvė – iš Indijos. Bene racionaliausiai šiame fone arodo kalbininkas Kazimieras Būga. Pasirėmęs dar XIX amžiuje pastebėtu faktu, kad baltiški vietovardžiai aptinkami gerokai toliau i rytus nei siekia etnografinės Lietuvos ribos, jis teige esą lietuvių tautinė bendruomenė formavosi atokiau nuo Baltijos jūlros. Prie Baltijos krantų lietuvių ir lavių proteviai esą atkeliavg tik VI-VII a., kai juos pradėjo spausti slavų gentys. Būgos teigimu, dabartines Lietuvos teritorijoje anksčiau rytuose gyvenusios finų-ugrų genrys.
Tačiau būta ir priešingos nuomonės. XiX a. pab. vokiečių archeologas ir kalbininkas Adalbertas Becenbergeris (Adalbert Bezzenberger), derindamas archeologijos, kalbos ir geologijos duomenis, priejo prie išvados, kad baltai rytiniame Baltijos jūros pakraštyje gyrveno bent jau nuo velyvojo akmens amžiaus pra džios. Rytų Prūsijos archeologinių paminklų tyrimai ilgainiui leido galutinai atmesti hipotezę apie velyvą baltų atėjimą ir toliau i Rytų Pabaltijįi, tadiau tarp archeologų Vavo teiginys, kad seniausi krašto gyventojai buvo finai-ugrai, kuriuos vėlyvajame neolite išstūmė indoeuropiediai – baltų proreviai. Pastarųjų atejimas siejamas su virvelines keramikos ir laivinių kovos kirvių kulttros plitimu.
XXa. septintajame dešimtmetyje dideliuose šiauriniuose Rytų Pabaltijo plotuose buvo išskirta ankstyvojo neolito Narvos kulturų grupe. Archeologes Ninos Gurinos prielaidai, kad Narvos kulturos nešejai gaiejo buti baltai, nebuvo prirarta, taiiau visi sutiko, kad tai ne finų-ugrų kultura. Tyreju metesi i ir pradejo neigti bet kokią finų-ugrų kitą kraitutinumą itakų Rytų Pabal tijo archeologinems kulturoms. ši blaškymasileme tai, kad akmens amžiaus archeologiniai paminklai Lietu voje ilgąlaika iš esmes nebuvo ryrineri. XXa. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje situacija pasikeite, ir šiandien archeologai gali pateikti apibendrintą archeologinių kultūrų kaitos vaizdą.
