Sporto medicina

1. 1.       Sporto medicina, jos turinys ir uždaviniai. Sporto medicinos ryšys su kitais mokslais.

Sporto medicina yra medicinos mokslo šaka, kuri nagrinėja fizinių pratimų ir atskirų sporto šakų poveikį visam žmogaus organizmui, atskiroms jo sistemoms ir organams, siekiant atskleisti jų adaptacines galimybes, apsaugoti nuo fizinių pratimų ir sporto neigiamo poveikio, o esant reikalui, laiku suteikti medicininę pagalbą – gydymą. Dėl to sporto medicina apima tiek teorinės, tiek ir klinikinės medicinos pagrindus, leidžiančius pažinti ir koreguoti fizinių pratybų ir sporto specifinį poveikį žmogui. Teorinės medicinos pagrindą sudaro anatomija, fiziologija, biochemija, farmakologija, mikrobiologija ir keletas kitų disciplinų. Šios disciplinos būtinos žinoti, norint suprasti ir atskleisti gyvosios gamtos dėsnius ir pažinti gydytojo stebimų reiškinių biologinę prigimtį. Klinikinė medicina apima diagnostiką, įvairių ligų profilaktiką ir gydymą, nagrinėja sveiko žmogaus organizmą, faktorius leidžiančius stiprinti ir palaikyti sveikatą, taip pat žmogaus organizmo reagavimą į įvairius aplinkos poveikius. Klinikinei medicinai priklauso terapija, chirurgija, stomatologija, psichiatrija, pediatrija, ginekologija ir kt. disciplinos.

Sporto medicinos uždaviniai:

1. Nustatyti kūno kultūros ir sporto kaip masinių sveikatą stiprinančių faktorių reikšmę augančios kartos harmoningam vystymuisi, pagyvenusių žmonių ligų profilaktikai, aktyvios senatvės išsaugojimui.
2. Medicininiais ir biologiniais tyrimais pagrįsti atskirus įvairaus meistriškumo sportininkų rengimo etapus.
3. Kurti medicinos kontrolės metodus, leidžiančius teisingai įvertinti žmogaus sveikatos būklę, bendrąjį ir specialųjį darbingumą, adaptacinių ir rezervinių galimybių diapazoną.
4. Vykdyti profilaktinį darbą, savalaikę organizmo būklės pakitimų diagnostiką ir gydymą, siekiant atstatyti sveikatą ir normalų fizinį darbingumą.
5. Tobulinti aukštos klasės sportininkų medicininio aptarnavimo organizavimą ir turinį, kad jie atitiktų didžiojo sporto poreikius.

1. 2.       Sporto medicinos raida. Tarptautinės sporto medicinos organizacijos.

Sporto medicinos raida.  Sportininkų sveikatą pradėta tikrinti 18 amžiuje, kai buvo įvestas privalomas fizinis lavinimas. Sporto medicinos raidą labai paspartino olimpinių žaidynių atnaujinimas. Jau 1984m įsteigus organizacinį komitetą, Norvegijoje susikūrė speciali valstybinė komisija, kurios nariai gydytojai tyrė sportininkų sveikatą. Vėliau sporto medicinos draugijos buvo įsteigtos Šveicarijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitose valstybėse. 1928. San- Morico žiemos olimpiados metu buvo įkurta tarptautinė medicinos federacija.

Skiriami keturi sporto medicinos vystymosi etapai:

PIRMASIS ETAPAS  1918 – 1928 buvo daugiau organizacinio ir metodinio gydytojų ruošimo laikotarpis. Sveikatos apsaugos komisaras N.Semaška 1924m. nurodė, kad sportas negali būti be medicininės kontrolės. V.Gorinevskis tyrinėjo fizinio, protinio ir dorovinio auklėjimo ryšius. Jis parašė pirmąjį „kūno kultūros ir medicininės kontrolės“ vadovėlį (1935) ir nemažai veikalų kūno kultūros klausimais.   („kūno kultūra“, „fizinių pratimų higiena“, „vaiku sportas ir vaikų bei paauglių amžiaus ypatumai“.) V.Ignatjevas domėjosi kūno kultūros svarba sveikatai bei sportininkų tyrimo metodika. Jis pirmasis pasiūlė terminą „kūno kultūra“.

ANTRASIS ETAPAS  1928 m. Šiuo laikotarpiu nemažą indėlį į medicininės kontrolės vystymą įnešė B.Ivanovskis. Buvo pradėta ieškoti naujų sportininkų tyrimo metodų., domėtis sportiniu traumatizmu,. Didelę reikšmę turėjo ir sporto fiziologija. Šis etapas tęsėsi iki Didžiojo Tėvynės karo.

TREČIASIS ETAPAS  prasidėjo tuoj po Didžiojo Tėvynės karo. Ir tęsėsi iki 1966m. Gerinant sportininkų medicininę kontrolę įvestas jų dispanserizavimas. Nuo 1950 metų įkuriami medicinos fizkultūros dispanseriai. Sporto medicinai šiame etape daug pasitelkia kiti mokslai. Biochemikai analizuoja įvairių šakų sportininkų mitybos ir medžiagų apykaitos procesų ypatumus, didelis dėmesys skiriamas sporto patologijai, įsteigiama sportinės kardiologijos laboratorija., analizuojami sportininkų endokrininių liaukų veiklos mechanizmai.

KETVIRTASIS ETAPAS  šis etapas prasidėjo 1966m ir tęsiasi dabar. Šiuo laikotarpiu sporto medicina praturtėja naujomis tyrimo metodikomis ypač hemodinamikai įvertinti, sportininkų tyrimams pradedamas naudoti vektokardiografija, telerentgenografija. Sporto gydytojai tiria išorinį ir audinių kvėpavimą, šarmų ir rūgščių pusiausvyrą, plačiai taiko elektroencefalografija, miografija ir kt. tyrimo metodus.

Tarptautinės sporto medicinos organizacijos.

• § 1984 Norvegijoje susikūrė speciali komisija, kurios gydytojai pradėjo tirti sportininkų sveikatą. Vėliau sporto medicinos draugijos įsteigtos Italijoje, Rusijoje, Šveicarijoje ir kt.
• § 1928 Įkurta pirmoji sporto medicinos organizacija, tai tarptautinė sporto medicinos organizacija.

Šios organizacijos tikslas:

• § Teigti mokslinę ir organizacinę paramą sporto šakų federacijoms
• § Organizuoti sporto medicinos tarptautinius ir pasaulinius kongresus ir mokslines konferencijas.
• § Leisti sporto medicinos žurnalus ir kitus leidinius.
• § Tarptautinio olimpinio komiteto komisija rengia sporto medicinos kodeksą skirta visiems sportininkams, treneriams, medicinos personalui rengiantiems sportininkus.
• § Nusako ir apibrėžia sportininko medicinines aptarnavimo priemones ir formas.
• § Sutelkia sąrašus preparatų, kuriuos gali sportininkui naudoti ir traumoms gydyti.
• § Apibrėžia ir uždraudžią dopingą ir nusako dopingo taisykles.
• § Sudaro draudžiamų naudoti vaistų sportininkams sąrašus

Tarptautinių sporto šakų federacijos..Jų tikslai:

• § Organizuoja sveikatos apsaugą ir medicinos aptarnavimą
• § Diegia sporto medicinos naujoves.

1. 3.       Sporto medicina Lietuvoje, jos raidos etapai ir apibūdinimas

Lietuvoje sporto medicinos klausimais pradėta domėtis XIX a. pradžioje. Pirmuoju darbu, skirtu kūno kultūros  ir sporto medicininėms problemoms, reikia laikyti Vilniaus universiteto prof. Andriaus Sniadeckio (1768 -1838) „Pastabos apie vaikų fizinį auklėjimą“ išspausdintas 1905-1906 metais. 1918m atkūrus Lietuvos valstybingumą, Lietuvoje pradėta steigti kūno kultūros ir sporto organizacijos, gydytojai susidomėjo kūno kultūros ir sporto medicinos problemomis.

Antanas Jurgelionis.1931m. Pradėjo leisti ir redagavo žurnalą “Fiziškas auklėjimas”. 1950 metais apgynė medicinos mokslų kandidato disertaciją.

Vladas Kviklys. 1933 – 1934 redagavo savaitinį žurnalą „Kūno kultūra ir sveikata“. Po karo domėjosi higiena, 1969 apgynė medicinos mokslų disertaciją. 1970m tapo profesoriumi.

Kęstutis Šimkus- Šimelevičius. Jis buvo pakviestas skaityti paskaitų medicinos klausimais Aukštųjų kūno kultūros kursų studentams. Įkūrė kūno kultūros rūmuose pirmąjį Lietuvoje medicinos kabinetą.

Atkūrus tarybinę santvarką Lietuvoje 1940m kūno kultūros rūmų medicinos kontrolės kabinetas perorganizuotas į fizkultūros medicinos kabinetą, kuriame veikė ne tik medicinos kontrolės, bet ir gydomosios kūno kultūros skyrius. Visų sportuotojų medicinos kontrolę atliko gydytojai K.Šimkus, ir V.Kviklys.

Pirmoji sporto medicinos katedra įsteigta 1947 metais Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute. Iš pradžių jis vadinamas higienos ir medicininės kontrolės katedra. 1948 metais ši katedra sujungiam su anatomijos katedra ir pavadinama anatomijos ir medicininės kontrolės katedra, o nuo  1963 ji jau anatomijos ir sporto medicinos katedra. Nuo pat katedros įsteigimo iki šių dienų sporto medicinos paskaitas skaitė K.Labanauskas ir nuo 1976 m doc. J.Skirius. Katedros  dėstytojai nagrinėja organizmo kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sisteminius adaptacinius pokyčius bei ypatumus sportinės veiklos metu, nervų raumenų sistemos ypatumus ir organizmo imunologinio reaktyvumo pokyčius dėl treniruočių, kompleksinės reabilitacijos priemones sportuotojo organizmo funkcijoms atgauti. 1951 metais fizinio auklėjimo, medicininės kontrolės ir gydomosios kūno kultūros katedra įsteigiama Kauno medicinos institute. 1975 ji pavadinama fizinio auklėjimo ir sporto medicinos katedra. Katedroje nagrinėjami studentų fizinio išsivystymo ir funkcinio pajėgumo kitimai dėl fizinio lavinimo pratybų ir kūno kultūros  poveikis vidutinio amžiaus žmonių darbingumui bei sveikatingumui. Vilniaus universitete sporto medicinos problemas dėsto ir nagrinėja fakultetinės terapijos ir kardiologijos katedrų darbuotojai.

1961 įkurta Respublikinė sporto medicinos ir gydomosios kūno kultūros mokslinė draugija, kuriai vadovavo M. Preikšas (1961-1973), E.Švedas (1974 – 1982) dabar vadovauja J.Skirius (1983) draugija turi per 200 narių, surengė penkias respublikines mokslines praktines konferencijas, kuriose apibendrino atliktų tyrimų rezultatus. 1967 metais įkurta LTSR sporto medicinos federacija. Federacijos nariai sudaro respublikinės sporto medicinos sekciją ir dalyvauja draugijos veikloje. Sporto medicinos moksliniam tiriamajam darbui koordinuoti Respublikinėje medicinos mokslų koordinavimo taryboje 1982 sudaryta kūno kultūros ir sporto medicininių problemų komisija (pirmininkas J.Skirius) Labanauskas parašė ir išleido vadovėlį studentams „sporto medicina“ J.Skirius kartu su kitais parengė ir išleido sąjunginį vadovėlį „sporto medicina“. Daug išleista mokymo priemonių: „ medicininės kontrolės laboratoriniai darbai“, „medicininės kontrolės praktikos darbai“ ir tt.

Lietuvoje sporto medicinos klausimais pradėta domėtis  XIX a. pradžioje. Pirmasis darbas, skirtas kūno kultūros ir sporto medicininėms problemoms nagrinėti, profesoriaus Andriaus Sniadeckio “Pastabos apie vaikų fizinį auklėjimą”, išspausdintas 1905-1906 m.

1918 m., atkūrus Lietuvos valstybingumą, Lietuvoje pradėta steigti kūno kultūros ir sporto organizacijos, gydytojai susidomėjo kūno kultūros ir sporto medicinos problemomis. Ryškesnį pėdsaką tuo laikotarpiu paliko gydytojai Antanas Jurgelionis, Kęstutis Šimkus-Šimeliavičius, Vladas Kviklys.

4.  Pagrindinės sporto medicinos mokslo kryptys ir problema

Šiandieną aktualiausios sporto medicinos kryptys ir problemos yra:

1. Sportas ir sveikata. Sprendžiamos tokios problemos: kūno kultūros ir sporto profilaktinė ir socialinė bei higieninė reikšmė; sporto medicinos klinikiniai aspektai; sportas ir imunologinis reaktyvumas; medicininės kontrolės tobulinimas įvairiose gyventojų grupėse pagal amžių, lytį, profesiją; normatyvinių reikalavimų PDG kompleksui medicininis pagrindimas.
2. Kompleksinės medicininės kontrolės metrologiniai pagrindai: sportininkų medicininių tyrimų metodikos pagrindiniai principai; funkcinės diagnostikos klinikinių, biocheminių, endokrinologinių metodų efektyvumo įvertinimas; specialūs funkciniai mėginiai bendrajam ir specialiajam darbingumui nustatyti laboratorinėmis ir sportinės veiklos sąlygomis; automatinio reguliavimo teorijos ir matematinio modeliavimo principų taikymas sporto medicinoje; masinės medicininės kontrolės metodų tobulinimas.
3. Treniruotės medicininiai ir biologiniai pagrindai: funkcinių sistemų teorijos pritaikymas tiriant treniruotumo ir sportinės koordinacijos procesą; treniruotės proceso planavimas, remiantis medicininių ir biologinių tyrimų duomenimis; funkcinės būklės atstatomuoju periodo diagnostikos metodai; atstatymo pagreitinimo ir darbingumo kėlimo priemonės; vegetarinio aprūpinimo charakteristikų modeliavimas įvairiose sporto šakose.
4. Sportas ir amžius: sporto poveikio morfologinėms ir funkcinėms organizmo savybėms ontogenezėje įvertinimas; ankstyvos sportinės specializacijos medicininis įvertinimas; sportinės atrankos ir orientacijos visuose sportinio tobulėjimo etapuose medicininiai ir fiziologiniai pagrindai; hipodinamija ir aktyvaus judėjimo režimo profilaktinė reikšmė suaugusiems gyventojams; aktyvios sportinės veiklos tolimieji padariniai;
5. Prepatologinės ir patologinės sportinės būklės: sportininkų sergamumo įvairiais metinio treniruočių ciklo etapais epidemiologija ir struktūra; morfofunkcinis fizinio pertempimo ir persitreniravimo įvertinimas; fizinio pertempimo klinikinės formos; fizinio pertempimo ir persitreniravimo profilaktikos, diagnostikos, gydymo ir medicininės reabilitacijos metodai.
6. Medicininės kontrolės formų tobulinimo pagrindimas: aukšto meistriškumo sportininkų medicininio aptarnavimo formos; sportinio rezervo medicininio aptarnavimo formos centralizuoto rengimo sąlygomis.
7. Genetika ir sporto medicina: genetiniai tyrimo metodai sportinės atrankos kompleksas; fizinės treniruotės reikšmės kai kurių genetiškai sąlygojamų širdies ir kraujagyslių sistemos ligų profilaktinis tyrimas.

5. Sporto medicinos centrai ir jų sprendžiami uždaviniai. Dispanserizacijos principai

Sportininkų ir asmenų, kultivuojančių kūno kultūrą ir sportą, sveikatos būkle rūpinasi medicinos fizkultūros kabinetai. Nuo 1954 metų sportininkų sveikatą taip pat seka fizkultūros dispanseriai, kurie vadovauja medicinos fizkultūros darbui.

Dispanserinis metodas plačiai taikomas, o jo esmę sudaro:

1. nuosekli ir sisteminga žmogaus sveikatos būklės kontrolė,
2. žmogaus darbo ir buities sąlygų tyrinėjimas ir gerinimas sveikatos stiprinimo linkme,
3. susirgimų profilaktika, aktyvus jų išaiškinimas ir savalaikis gydymas.

Visi medicinos fizkultūros dispanseriai sprendžia tokius uždavinius:

1. atlieka sistemingą sportininkų medicininę kontrolę, tvarko jų dispanserizavimą,
2. vykdo medicininius ir pedagoginius stebėjimus per treniruotes ir varžybas,
3. atlieka medicininį ir sanitarinį treniruočių, varžybų ir gamybinės mankštos užsiėmimų, masinių kūno kultūros renginių aptarimą,
4. vykdo sportinių traumų, pakenkimų ir susirgimų profilaktiką ir gydymą,
5. teikia medicinines konsultacijas kūno kultūros ir sporto klausimais,
6. vykdo kultivuojančių kūno kultūrą ir sportą sanitarinį švietimą,
7. propaguoja kūno kultūrą ir sportą tarp gyventojų.

6. Sportininkų medicininių tyrimų turinys, Išplėstinai, etapiniai, einamieji ir operatyvūs medicininiai tyrimai.

Klinikinėse medicininėse laboratorijose išplėstinių medicininių tyrimų metu sportininkams tiriama:

1)       pilnas kraujo ir šlapimo vaizdas;

2)       urėjos, arba šlapalo, kiekis kraujuje ir šlapime;

3)       chloridų kiekis kraujuje;

4)       laktato, arba pieno rūgšties, kiekis kraujuje;

5)       gliukozės kiekis kraujyje;

6)       šarmų ir rūgščių pusiausvyra;

7)       išmatos ir kt.

7. Klinikiniai, instrumentiniai ir laboratoriniai sportininkų tyrimo metodai.

Sportininkų medicininis tyrimas pradedamas klinikiniais metodais:

I. Anamnezė, arba apklausa, yra vienas iš labiausiai medicinoje paplitusių tyrimo metodų. Ji apima visas žmogaus gyvenimo sritis iki jo kreipimosi į gydytoją. Planingai, kruopščiai ir detaliai surinkta anamnezė leidžia:

1)       Susipažinti su tiriamuoju ir padaryti preliminarią išvadą apie jo sveikatos būklę bei organizmo funkcinę būklę;

2)       Įvertinti negalavimo ar ligos priežastį, eigą;

3)       Išryškinti pagrindinius ligos simptomus

4)       Išaiškinti nusiskundimų ryšį su vienos ar kitos organų sistemos veikla;

5)       Ištirti tiesioginį aplinkos poveikį organizmui;

6)       Numatyti tolesnių tyrimų planą.

II. Inspekcija, arba apžiūra,- tai objektyvus tyrimo metodas, kuriuo stengiamasi išryškinti požymius, padedančius įvertinti organizmo funkcinę būklę ir sveikatą. Apžiūros kryptingumas ir turinys priklauso ir nuo anamnezės. Apžiūrint tiriamąjį pirmiausia kreipiamas dėmesys į bendruosius pokyčius (kūno sandaros, mitybos, odos), o po to detaliai tikrinamos atskiros kūno dalys. Įvertinama veido išraiška (ji gali parodyti tiriamojo nuotaiką, išgyvenimus), odos paviršius ir matomų gleivinių spalva (pablyškusi, paraudusi, pamėlusi, išbėrimai, paburkimai), kūno sandara, poza (aktyvi, pasyvi ar priverstinė), eisenos ypatumai, prakaitavimas, riebalinio audinio ir raumenyno išsivystymas, galimos kaulų ir krūtinės ląstos deformacijos, nuovargis pagal išorinius požymius. Patikrinama burnos ir ryklės gleivinių, tonzilių būklė, liežuvis, dantys. Per apžiūrą turi būti stengiamasi tiksliai įvertinti visus matomus pokyčius ir susieti juos su vidaus organų projekcija į kūno paviršių.

III. Palpacija, arba apčiuopa, pagrįsta sudėtingais tyrėjo rankų odos, raumenų ir sąnarių pojūčiais. Sporto praktikoje ir medicinoje ji labai dažnai naudojama tiriamojo pulso ir kvėpavimo dažnumui išmatuoti, širdies tvinksniui įvertinti. Apčiuopiant galima iširti odos paviršiaus (standumas, drėgnumas, temperatūra ir kt.), limfmazgių, vidaus sekrecijos liaukų, kaulų, raumenų būklę. Iš apčiuopos galima daryti išvadą apie tiriamojo reagavimą į prisilietimą ir spaudimą, apie skausmingumą (pagal veido išraišką ar nusiskundimus spaudžiant), nustatyti skausmingus taškus, jų tikslią lokalizaciją ir iradiaciją. Be to, ji yra labai vertingas vidaus organų būklės, ypač virškinimo sistemos, tyrimo būdas. Palpuojant pilvą galima nuspėti vidaus organų (kepenų, skrandžio ir kt.) padėtį ir dydį, jų santykį su kitais organais, išsiaiškinti juntamą skausmą skrandžio, žarnyno, kepenų srityje ir kt.

IV. Perkusija, arba stuksenimas, yra garsų, atsirandančių stuksenant organą, įvertinimas. Į tiriamą kūno vietą stuksenama tiesiog pirštu galais arba vienos rankos pirštu per kitos rankos pirštą. Kadangi ne visi kūnai vienodai virpa, tai stuksenant atsiranda nevienodas garsas. Žmogaus kūno įvairiose vietose taip pat kyla nevienodi garsai. Girdėti skardūs (pvz., plaučių, žarnyno, skrandžio srityse) ir dulsūs garsai (beoriuose organuose- šlaunyje, širdyje, kepenyse). Dėl to, radus duslų garsą plaučių srityje, galima manyti tos vietos audinį esant sutankėjusį dėl besiformuojančio patologinio proceso. Pagal garsus galima nustatyti širdies bei pilvo ertmėse ir kt.

V. Auskultacija, arba klausymas, yra tyrimo metodas klausant įvairių silpnų garsų, atsirandančių organizme organų veiklos metu.

Klausyti galima:

• ausimi, tiesiog priglaudus ją prie ligonio kūno tiriamo organo projekcijoje,
• specialiu prietaisu stetoskopu- kietu arba lanksčiu kiauraviduriu vamzdeliu,
• fonendoskopu- lanksčiu stetoskopu su garsą sustiprinančia membrana, pritaikytu klausyti abiem ausimis.

Dažniausiai klausomi širdies tonai ir įvairūs ūžesiai kituose organuose. Sveikų sportininkų širdies srityje girdimi du tonai, vykstant patologiniams procesams tonai gali pasikeisti, atsirasti sistoliniai ir diastoliniai ūžesiai. Plaučiuose girdėti aiškus, vezikulinis kvėpavimo ūžesys. Dėl patologinių procesų jis pakinta, atsiranda karkalai ir kiti garsai. Auskultuojant galima išgirsti žarnų peristaltikos garsus. Sporto praktikoje auskultacija dažnai naudojama arteriniam kraujospūdžiui matuoti.

Instrumentinio tyrimo metu naudojami įvairūs prietaisai, kurie gali būti paprasti ir sudėtingi. Prie paprastų prietaisų skiriami: kraujospūdžio matavimo aparatai, spirometrai, termometrai, dinamometrai, svarstyklės, ūgio matuoklės ir kt. Sudėtingi yra specialūs prietaisai atskiroms organizmo sistemoms tirti. Per išplėstinius medicininius tyrimus kūno kultūros medicinos dispanseriuose sportininkų širdies ir kraujagyslių veiklai tirti naudojami elektrokardiogramai, polikardiografai, echokardiografai, fonokardiografai, reopletizmografai ir kt. prietaisai. Kvėpavimo sistema tiriama spirografais, dujų analizatoriais, oksihemografais ir kt., nervų ir raumenų sistemos– elektroencefalografais, biografais, chronaksimetrais, miorefleksometrais ir kt. Yra daug įvairių sudėtingų instrumentinio tyrimo metodų ir visoms kitoms sistemoms įvertinti.

Visiems sportininkams privalomi šie instrumentiniai tyrimai:

1)       arterinio kraujospūdžio matavimas;

2)       elektrokardiografija;

3)       spirometrija;

4)       krūtinės ląstos rentgenoskopija.

Be to, atskirų šakų sportininkų funkcinės būklės išplėstinių medicininių tyrimų metu rekomenduojama atlikti ir specialius instrumentinius tyrimus:

1)       ištirti sportinių žaidimų atstovų regėjimo lauką;

2)       įvertinti dailiojo čiuožimo, gimnastikos, šuolių į vandenį, šuolis su slidėmis nuo tramplino atstovų vestibiulinio aparato funkciją;

3)       atlikti bokso, visų rūšių šaudymo, penkiakovės, biatlono sporto šakų atstovų audiometriją;

ištirti sudėtingos technikos sporto šakų atstovų nervų ir raumenų aparato funkcinę būklę ir atlikti reakciometriją

Laboratoriniai sportininkų tyrimo metodai

Šiandien nėra nė vienos gydymo profilaktikos įstaigos, kurioje nebūtų medicininės laboratorijos. Šios laboratorijos gali būti ir siauresnio profilio, pvz., klinikinė biocheminė, klinikinė imunologinė, klinikinė mikrobiologinė ir kt. Klinikinėse medicininėse laboratorijose daugiausiai tiriamos įvairios organizmo išskyros (šlapimas, išmatos, skrepliai ir kt.), punktuotai ir transudatai (kaulų čiulpai, stuburo smegenų skystis, krūtinplėvės ertmės skystis ir kt.), skrandžio ir dvylikapirštės žarnos sekrecija, kraujas ir homeostazės sistema. Populiariausi yra klinikiniai cheminiai ir mikroskopiniai biologinių medžiagų tyrimo metodai, hematologiniai, klinikiniai biocheminiai, imunologiniai, mikrobiologiniai ir kt. tyrimo metodai.

Ne visi laboratoriniai tyrimai atliekami per kiekvieną apsilankymą kūno kultūros medicinos dispanseryje. Privalomi yra:

1)       pilnas kraujo vaizdas;

2)       pilnas šlapimo tyrimas;

3)       išmatų tyrimas kirmėlių kiaušinėliams rasti.

Kiti tyrimai paskiriami priklausomai nuo rūpimų klausimų ir medicininių indikacijų. Daugelis yra labai informatyvūs testuojant fizinį darbingumą, organizmo atsigavimą ir atliekant dažniausiai prieš krūvį ir po krūvio, ypač visiškai nuvargus.

1. 8.   Sportininkų tyrimas funkcinių mėginių metodais. Funkcinių mėginių klasifikacija

Sportininkų tyrimas funkcinių mėginių metodais.

Klinikiniai, instrumentiniais ir laboratoriniai sportininko tyrimo metodai naudojami ramybės sąlygomis ir funkcinių mėginių metu.

Funkcinės diagnostikos pagrindą sudaro įvairūs  funkciniai mėginiai. Funkciniai mėginiai – tai organizmo reakcijos į vienokį ar kitokį dozuotą krūvį tyrimas. Sporto praktikoje terminą „funkciniai mėginiai: dažnai bandoma pakeisti terminu „testai“, o funkcinę diagnostiką „testavimas“. Funkciniai mėginiais ne tik nustatoma sportininko būklė,bet išryškinami ir nepastebimi organizmo sistemų ar organų priešpatologiniai, patologiniais pokyčiais, jų dydis, atskleidžiamos organizmo adaptacijos mechanizmas pakitusiomis sąlygomis. Funkcinių mėginių metu skiriamas labai įvairus dozuotas krūvis. Dažniausiai naudojamas fizinis krūvis.

 Pagal tipą fizinis krūvis gali būti:

1. nepertraukiamas vienodo intensyvumo krūvis, kurio galingumas visiems tiriamiesiems yra vienodas arba priklauso nuo kūno masės, lyties, amžiaus ir fizinio pasirengimo.
2. nepertraukiamas krūvis kurio, galingumas didėja tolygiai arba beveik tolygiai.
   1. laipteliais didėjantis krūvis su poilsio pertraukomis po kiekvieno laiptelio (krūvio intensyvumas didinamas ir poilsio trukmė priklauso nuo sprendžiamų uždavinių.
   2. nepertraukiamas laipteliais didėjantis krūvis be poilsio pertraukų.

Pagal pobūdį fiziniai krūviai skirstomi taip:

1. adekvatūs, arba specifiniai, kuriuos sudaro judesiai ir veiksmai, imituojantys konkrečią sporto šaką (pvz., irkluotojams- irklavimas irklavimo aparate ir pan.). Naudojami norint sužinoti sportininko pasirengimą konkrečioje sporto šakoje, apie specifinę adaptaciją;

2. neadekvatūs, arba nespecifiniai, būdingi arba nebūdingi visoms sporto šakoms (pvz., bėgimas vietoje, pritūpimai, laipiojimas laipteliais ir kt.). Šie krūviai naudojami norint spręsti apie sportininko bendrąjį fizinį pasirengimą.

Sporto medicinoje visi funkciniai mėginiai skirstomi į 2 stambias grupes:

ü  Funkciniai mėginiai  atskirų organizmų sistemų funkciniai būklei įvertinti, kurių metu apie organizmo reakciją į poveikį sprendžiama pagal vienos kurios nors konkrečios (pvz: kvėpavimo) sistemos rodiklių kitimus.

ü  Funkciniai mėginiai viso organizmo kaip vieneto funkcinei būklei įvertinti, kai organizmo reakciją į poveikį rodo kelių arba daugumos organizmo sistemų rodiklių kitimai.

9. Mokymas apie sveikatą, ligas ir patologinius procesus.

 Sveikata, ligos, patologiniai procesai. Liga-organizmo būklė, kada dėl kokių nors priežasčių sutrinka organizmo ir supančios aplinkos įprastinė pusiausvyra. Dėl to žmogus ima negaluoti ir sumažėja jo darbingumas. Patolog. procesas-organizmo pakitimai, stengiantis pašalinti ligą sukėlusio faktoriaus veikimą ir atstatyti sutrikusias organizmo f-jas.

10. Etiologija. Išorinės ir vidinės ligų priežastys.

                Etiologija-nagrinėja ligų atsiradimo priežastis ir sąlygas. Šis tyrimas svarbus profilaktikai, nes jų nežinodami negalime ieškoti būdų apsaugančių nuo ligos. Faktoriai galintys sukelti ligą skirstomi į 2 grupes: išorines (esančias žmogų supančioje aplinkoje) ir vidines (kurios glūdi organizme).

Išorinės ir vidinės ligos priežastys.

 IŠORINĖS: 1) Fizinės:

a)mechaninės-sumušimai, patempimai, išnirimai, lūžiai, žaizdos, smegenų sutrenkimai ir kt. sužalojimai. b)terminės-šaltis ir šiluma.

c) spindulinės-ultravioletinė radiacija, infraraudonieji spinduliai, rentgeno spind.

d) sužalojimai elektra.

e) atmosferinės-oro slėgio pakitimai.

2) Cheminės: gali sukelti įvairius pažeidimus priklausomai nuo medžiagos ypatybių ir jos patekimo į organizmą kelių. Rūgštys ir šarmai gali nudeginti odą, nuodingos medžiagos gali sukelti kvėpavimo takų ir plaučių uždegimą ar organizmo apsinuodijimą.

3) Biologinės- priklauso ligų sukėlėjai (virusai, parazituojančios kirmėlės) patenkantys pro virškinimo traktą, kvėpavimo takus, žaizdas.

4) Socialinės-gyvenimo sąlygos, sunkus varginantis darbas, maisto nepriteklius.

5) Psichogeninės-pergyvenimai, psichinė būklė, neigiamos emocijos, sutrikdančios CNS veiklą.

6) Fizinis krūvis.

VIDINĖS:

1) Paveldimumas (patologiniai pakitimai ir ligos);

2) Konstitucija-funkcinių ir morfologinių savybių visuma, kūno sandara įtakoja polinkį sirgti tam tikromis ligomis.

3) Diatezės-tai patologinės reakcijos į normalius dirgiklius (odos išbėrimas, traukulių, spazmų atsiradimas, padidintas jautrumas).

4) Organizmo reaktyvumas-nuo jo priklauso sugebėjimas mobilizuoti gynybines jėgas kovai su ligų sukėlėjais. Reaktyvumas-svarbus prisitaikant prie nuolat besikeičiančių aplinkos sąlygų. jį mažina ilgalaikis badavimas, peršalimas, perkaitimas, alkoholizmas.

11. Patogenezė. Ligos vystymosi ir eigos ypatumai. Ligų komplikacijos ir liekamieji reiškiniai.

Patogenezė–visuma procesų vykstančių organizme dėl ligą sukėlusio patologinio veiksnio. Ji priklauso nuo ligos sukėlėjo ir organizmo pastangų atstatyti sutrikusią homeostazę ir likviduoti patologinio veiksnio sukeltus reiškinius.

Jos eiga skirstoma į 4 periodus:

1) slaptasis-nuo kelių min. iki kelių dienų arba nuo kelių mėn. iki kelių metų.

2) prodrominis-nuo pirmųjų ligos požymių iki ryškių ligos reiškinių atsiradimo. Jei periodas trumpas-ligos eiga ūminė, jei ilgokas progresuojantis, tai lėtinė.

3) Ryškių ligos reiškinių trunka nuo kelių dienų ar sav. iki kelių metų. Šiuo metu išryškėja būdingi šiai ligai simptomai.

4) ligos baigtis.

(NERA Ligų komplikacijos ir liekamieji reiškiniai.)

12. Organizmo kova su ligomis. Supratimas apie reaktyvumą, stresą, imunitetą ir alergiją.

Organizmo kova su ligomis. Organizmo apsigynimą galima suskirstyti į išorinį ir vidinį:

a)ląstelinį, b)humoralinį. Išorinį sudaro oda ir gleivinės, kurių sandara padeda apsaugoti organizmą nuo aplinkos poveikio. Odos paviršius padengtas epiteliu, jo ląstelės nuolat ragėja ir atkrinta su visais prilipusiais prie jos svetimkūniais. Taip pat į odos paviršių atsiveria riebalų ir prakaito liaukos, kurių sekretas sulipdo dulkes ir bakterijas. Jei išorinis nesulaiko ligų sukėlėjų, tai padaro vidinis pvz. kepenys,blužnis, limfmazgiai. nervų sist. saugo spec. neuroglijos ląstelės.

Supratimas apie infekcines ligas, alergiją, imunitetą, stresą. Infekcinės ligos sporte nepageidaujamos, nes sutrukdo sportines treniruotes, išsekina organizmą, kartais tenka atsisveikinti su sportu. Sportininkai dažnai serga gripu, kurį sukelia virusai su įvairiomis antigeninėmis savybėmis.Užsikrečiama lašeliniu būdu per orą: kosint, čiaudint, kalbant. Dizenterija-ifekc. storosios žarnos uždegimas, kurį sukelia dizenterijos lazdelė patekusi į organizmą su maistu. Simptomai: krečia šaltis, skauda galvą ir kūną, atsiranda raižančio pobūdžio vidurių skausmai ir prasideda viduriavimas. Išmatos su gleivėmis, vėliau su krauju. Temper. nukrenta anksčiau, bet kiti reiškiniai laikosi dar kelias dienas. Ji gali būti ūminė ir lėtinė. Alergija- Tai pakitęs organizmo jautrumas nuo pakartotinai į organizmą patekusių antigenų. Medžiagos, kurios sukelia alergines reakcijas–alergenai-tai patogeniškos bakterijos. Jų toksiniai bei irimo produktai, įvairios organizmui svetimos baltyminės medžiagos, patekusios į jį per virškinimo traktą, kvėpavimo takus į audinius ir kraują. Imunitetas-organizmo atsparumas ligoms.Gali būti bendras, kai organizmas atsparus visiems ligų sukėlėjams, ir specifinis-tik kokiam nors vienam. Taip pat skirstomas į įgimtą ir įgytą. Kaikurie nuo pat gimimo esame atsparūs kokiai nors ligai, nes tėvai persirgo ja. Įgytas imunitetas skirstomas į natūralų, kuris susidaro persirgus kokia nors liga ir į dirbtinį, kuris sukeliamas skiepais.

(nėra apie stresą)

13. Vietiniai ir bendrieji kraujo apytakos sutrikimai. Limfos apytakos sutrikimai.

Bendrieji. Jų priežastimi gali būti širdies varomųjų jėgų nusilpimas, kraujospūdžio, kraujo sudėties pakitimai, nervinės veiklos, reguliuojančios širdies darbą, sutrikimai. Esant širdies f-jos nepakankamumui organai negauna reikiamo o2 kiekio. Dėl to padažnėja kvėpavimas atsiranda pridusimas. Nepakankamai siurbiant kraują į širdį jis užsistovi venose, kapiliaruose ir odos, veido spalva darosi melsva. 3 šird. nepakank. laipsniai:  

1) pirmas(slaptasis)-normaliai dirbdamas žmogus jaučiasi patenkinamai, nepakank. išryškėja tik didesnio fiz. įsitempimo metu.

2) antras-kai dirbant nesunkų fiz. darbą padažnėja pulsas, atsiranda dusulys, pamėlynuoja veidas.

3) treč.-visi šie reiškiniai atsiranda ramybėje, net gulint.

Vietiniai. – atskirų organų ar kokios nors kūno dalies kraujo apytakos. sutr., jų yra 8 formos:

1) Arterinė hiperemija-susidaro kai į organą priplūsta daug kr. dėl padidėjusio arterinio kr. pritekėjimo. Organų f-ja pagerėja. priežastys: kraujag. išplečiančių nervų dirginimas; kraujag. siaurinančių nervų paralyžius; uždegimas; nušalimas; masažas; fiz. darbas; neigiamos emocijos.

2) Veninė hiperemija-susidaro kai į organą priplūsta per daug kraujo dėl pasunkėjusio veninio kraujo nutekėjimo.Organų f-ja pablogėja.Priežastys: širdies nepakank.; sumažėjęs stambių venų spindis.

3) Stazė-tai vietinis kraujotakos sustojimas kapiliaruose, smulkiose arterijose, venose. Priežast: perifer. kraujag. sienelių paralyžius; spazmas.

4) Išemija-susidaro, kai į organą priteka per mažai arterinio kraujo.Jis sukelia hipoksija.Priežast: arterijos užspaudimas, užsikimšimas; arterijos susiaurėjimas dėl atero sklerozės; arter. susiaurejimas dėl refleksinio spazmo.

5) Infarktas-tai tam tikros organo vietos apmirimas. Priežast: maitinančios arterijos spindžio užsidarymas. Infarkto ir išemijos baigčiai reikšmės turi kolateralinė kraujotaka. užsikimšus magistralinei kraujagyslei, kolateralės išsiplečia ir pradeda aprūpinti organą krauju. Galvos smegenys, širdis, inkstai, blužnis turi nepakankamą kolateralinę kraujotaką, todėl jų infarktai gali sukelti mirtį.

6) Trombozė-tai kr. krešulių susidarymas kraujag. Trombai būna prilipę prie kraujag. sienelės ir didėdami mažina jos spindį. Priež: pažeista vidinė kraujag. sienelė; sulėtėjusi kraujotaka; po operacijos; padidėjus kraujo krešumui.

7)Embolija-kraujag. užsikimšimas embolais. Jie gali būti:atitrūkę trombai, riebalų lašiukai ir oro burbuliukai.

8) Kraujo išsiliejimai-atsiranda prakiurus kraujag. sienelei dėl mechaninio poveikio arba kai ją pragraužia pūlingas uždegimas arba navikas.

                Limfos apytakos sutrikimai. Limfagyslės sudaro dalį krujo apytakos sist., iš organų, audinių, lastelių surenka dalį skysčių ir nuneša į venas. Limfag. supa visus vidaus org. Limfmazgiuose gaminami limfocitai reikalingi kovai su infekcija. Juose vyksta pirmasis limfos apvalymas nuo nuodingų medž. Patekus į limfos sist. infekcijai, jie smarkiai padidėja ir stengiasi sulaikyti patologinio proceso veržimąsi į organizmą. Sergant kaikuriomis ligomis limfmazgiai gali supūliuoti ir išopėti. Augliui, jungiamojo audinio sąaugoms užspaudus stambesnes limfag. gali išsivystyti limfos stazė: išsiplėtusios limfag. gerai matomos poodyje. Ilgiau užtrukusi limfos stazė gali sukelti pabrinkimus, nes limfa išsiskiria į audinius. Sužalojus limfag. pradeda sunktis balzganas skystis, kuris sukreša panašiai kaip kraujas. Gali susidaryti trombai ir embolai. svarbiausias patologinis procesas limfos apytakoje-meta stazavimas- infekcijos arba vėžio audinio gabaliukų pernešimas į įvairius organus bei audinius.

14. Medžiagų apykaitos sutrikimai. Hipertrofija, atrofija, distrofija.

 Hipertrofija patologijoje ir normoje. tai organo ar jo dalies padidėjimas sustambėjus ląstelėms ar jų padaugėjus. Ji gali būti fiziologinė (susijusi su funkciniais organizmo pakitimais) ir patologinė (atsirandanti dėl ligos). Fiziologinė-kai dėl fizinio darbo sustiprėja raumenys, jai galima priskirti sportininkų širdies hipertrofiją. Jos metu padidėja ląstelių skaičius ir sustiprėja f-ja. Patologinė-organo f-ja tik laikinai sustiprėja, nes dėl patologinio proceso staigumo ir poilsio nebuvimo organizmas nesugeba adaptuotis. Patologinė hipertrofija skirstoma: Tikroji-kai kartu su organo padidėjimu pagerėja ir jo f-ja. Netikroji-kai organas didėja, o jo f-ja silpnėja.

Atrofija jos rūšys. Tai audinių ir organų dydžio bei f-jų sumažėjimas. Sumažėja ląstelių dydis, skaičius nes dalis jų sunyksta. Ji gali būti fiziologinė susijusi su amžiumi, bei senėjimo procesais, ir patologinė- atsirandanti po ligos. Fiziologinė atrofija – užkrūčio liaukos sunykimas, pasibaigus augimui, bendras organizmo sunykimas dėl gilios senatvės, judėjimo-atramos organų f-jos sutrikimas dėl jų nepakankamo veiklumo. Dėl neveiklumo gali išsivystyti patologinė atrofija, jei visai nejuda kokia nors kūno dalis. Dėl nepakankamos mitybos atrofija. Neretai organai atrofuoja sutrikus jų inervacijai. Patologinė atrofija gali išsivystyti dėl hormoninių sutrikimų. Taip pat audiniai sunyksta juos spaudžiant.

Distrofija jos rūšys ir išeitys. Tai audinių ir ląstelių struktūros bei f-jos pakitimai dėl medžiagų apykaitos sutrikimo.

Rūšys:

1) baltyminė-ląstelės baltyminių medžiagų struktūros pakitimas. Jie yra vertinga statybinė ir energetinė medžiaga bet distrofiškai pakitę yra nenaudingi ląstelei.

2) riebalinė-gali išsivystyti jungiamajame audinyje, parenchiminėse ląstelėse. Jungiamajame audinyje visada yra riebalų atsargų, kurios sudaro organizmo energijos atsargas. Riebalinės distrofijos metu riebalų susikaupia labai daug ir jie gali sukelti patologinius procesus. Riebalai kaupiasi organuose kuriuose yra energetinių medžiagų atsargų.

3) mineralinių medžiagų apykaitos sutrikimai-kai kurių vidinės sekrecijos liaukų f-ju sutrikimai,vitaminų stoka. Trūkstant vitamino D išsivysto rachitas, kaulai netenka Ca druskų todėl suminkštėja. Dažnas reiškinys kraujagyslių sienelių kalkėjimas, šlapimo rūgšties druskų nusėdimas sąnariuose, akmenų susidarymas.

4) angliavandeninė-išsivysto sergant cukralige. Trūkstant kasos hormono insulino, raumenys nebesugeba sunaudoti angliavandenių fizinei veiklai, jų perteklius išskiriamas pro inkstus. Distrofiškai pakitusius audinius galima atstatyti pašalinus distrofiją sukėlusius reiškinius. Dažnai jie pažeidžia sąnarius, raumenis, kaulus. Širdies raumens distrofija vystosi sportininkams kurie dažnai persitempia.

15. Uždegiminė reakcija. Jos požymiai, rūšys, stadijos ir svarba.

Uždegimo požymiai,rūšys, svarba, baigtys.

Požymiai:

1)paraudimas-susidaro išsiplėtus kraujag., padaugėjus kraujo uždegimo židinyje.

2)patinimas-dėl gausios eksudacijos ir padaugėjusių proliferacinių elementų.

3)karštis-suplūdęs kraujas padidina uždegimo vietos temperatūrą.

4)skausmas-dėl nervinių šakelių mechaninio spaudimo uždegiminiu patinimu.

5) sutrikusi f-ja dėl audinių pažeidimo ir skausmingumo.

Rūšys:

1)alteraciniai-labiausiai išryškėja audinių distrofija ir irimas, o eksudacija ir proliferacija neryškios.

2)eksudaciniai-daug kraujo skysčio išsiskiria į uždegimo židinį, o alteraciniai ir proliferac. pakitimai nedideli. Šie uždegimai pagal pobūdį gali būti:

a) seroziniai-kai per kraujag. sieneles išsiskiria skaidrus, turintis gana daug baltymų skystis, kuris arba persunkia audinį arba susirenka kūno ertmėse.

b) pūlinis-jame yra labai daug leukocitų, kuriuose esantys fermentai tirpdo uždegimo vietos audinius.

c) fibrininis-jame yra daug fibrinogeno, kuris sukreša ir gali sulipdyti aplinkinius audinius.

d) hemoraginis –vyrauja eritrocitai dėl to jis raudonas.

e) katarinis-jo metu išsiskiria daug gleivių į kvėpavimo takus, virškinimo traktą.

3) proliferaciniai-dalyvauja daug ląstelių, išbujojus jungiamajam audiniui jis užpildo žuvusių parenchiminių ląstelių vietą ir vystosi organo cirozė. Uždegimas išsivysto organizmui kovojant su patologiniu faktoriumi ir jo veikimo padariniais. Jo užd.-sunaikinti ligos sukėlėją, pašalinti jo sukeltus pažeidimus. Tačiau ne visada uždegimas pasibaigia visišku organizmo pasveikimu. Dažnai po jo lieka suaugimai, randai. Kartais jis pereina į lėtinį, kuris gali dažnai kartotis.

(nera, eigos, baigties)

16.  Termoreguliacijos sutrikimai. Karščiavimas, jo rūšys, stadijos ir svarba.

Termoreguliacija-procesas padedantis išlaikyti pastovią kūno temper., neatsižvelgiant į aplinkos temper. svyravimus. Pastovi kūno temper. išlaikoma CNS reguliuojant šilumos susidarymą organizme ir jos atidavimą aplinkai. Šiluma organizme gaminasi raumenų bei vidaus organų darbo metu. Ji išskiriama į aplinką laidumu, spinduliavimu, prakaitavimu. Termoreguliacija gali sutrikdyti nepalankios išorinės aplinkos sąlygos. Sunkiai dirbant karštą dieną, galima perkaisti nes organizmas nebespėja išskirti į aplinką raumenų pagamintos šilumos. Ilgai būnant šaltyje ar staigiai pasikeitus oro temper., termoreguliacijos centrai nebesugeba suderinti šilumos gamybos ir jos išskyrimo, todėl galimi peršalimai. Sportininkai gali dažniau peršalti ar perkaisti, nes sportinė apranga neapsaugo nuo peršalimo suprakaitavus. Peršalimų profilaktikai reikalingas organizmo užgrūdinimas, kuris tobulina termoreguliacijos centrų darbą.

Karščiavimas–tai organizmo reakcija į patologinį dirgiklį temper. pakilimu dėl termoreguliacijos procesų sutrikimo.

Karščiavimo stadijos:

1) temper. gali pakilti staiga, krečia šaltis, per kelias ar net 1 val. temper. pakyla 3-4 laipsniais. Kartais kyla lėtai, laipsniškai ir tik kelių dienų laikotarpyje pasiekia max.

2) temper. svyruoja ne daugiau kaip vienu laipsniu ir būna vienoda visą stadiją.

3) Temper. gali kristi staiga 3-4 laipsniais per kelias val. ar lėtai laipsniškai, kasdien po kelias dešimtasias laipsnio dalis. Kai kurioms ligoms būdingas specifinis karščiavimas:temper. svyravimas. Karščiuojant pagreitėja medžiagų apykaita, padažnėja pulsas, pablogėja žarnų sekrecija, gali būti galvos skausmai, CNS sudirginimas

(nėra svarbos)

17. Fizinis išsivystymas, jo dinamika ir jį veikiantys faktoriai. Akceleracija ir retardacija.

Fizinis išsivystymas – tai žmogaus morfologinių ir funkcinių savybių visuma, kuri lemia organizmo fizines galias. Kompleksinę fizinio išsivystymo sąvoką apibūdina daug požymių. Svarbiausi jų yra kūno ilgis, masė ir krūtinės apimtis. Fiziniam išsivystymui įvertinti didelės reikšmės turi kūno paviršius ir sudėtis, atskirų kūno dalių išilginiai matmenys, diametrai ir apimtys bei gyvybinės plaučių talpos ir raumenų jėgos matavimai. Visi šie rodikliai atskleidžia ne tik organizmo struktūros ypatumus, bet ir funkcines galimybes.

Fizinis išsivystymas priklauso nuo žmogaus genotipo ir fenotipo. Genotipas – tai individualūs morfofunkciniai organizmo ypatumai, paveldėti iš tėvų. Fenotipas priklauso nuo išorės aplinkos veiksnių (ekonominės ir socialinės sąlygos, profesinė veikla, mityba, persirgtos ligos, fizinės veiklos pobūdis ir intensyvumas, jauno amžiaus žmonių sportavimas ir kt.). Jis kinta per visą žmogaus gyvenimą ir rodo fizinio išsivystymo kitimą tam tikrais žmogaus amžiaus tarpsniais.

Žmogaus fiziniai rodikliai nuo pat gimimo iki mirties nuolat kinta. Organizmas 18 – 20 metų vystosi, auga – vyksta evoliucijos procesas, – o po to prasideda priešingas procesas involiucija.

Pasikeitusios gyvenimo sąlygos per pastaruosius 100- 150 metų žymiai pakeitė žmonių fizinį išsivystymą, jo rodikliai visame pasaulyje gerėja. Fizinio išsivystymo tempų paspartėjimas vadinamas akceleracija. Pagrindinės akceleracijos priežastys yra pakitęs žmonių gyvenimo būdas ir jo faktorių tarpusavio ryšys.

 Tarp tų faktorių svarbią reikšmę turi:

1. Mitybos pakitimai. Žmonės daugiau vartoja gyvulinės kilmės produktų, kuriuose yra organizmo lengviau pasisavinamų baltymų, riebalų ir lipoidų, maistas kokybiškesnis, jame daugiau vitaminų, mikroelementų ir kt.

2. Padidėjęs informacijos kiekis žadina protinį aktyvumą, nervų sistemos dirglumą, o per tai ir kitų organizmo sistemų dirglumą.

3. Pasikeitusi judėjimo veikla. Vystosi kūno kultūra ir sportas, sumažėjo sunkus paauglių fizinis darbas.

4. Pagerėjo įvairių gyventojų amžiaus grupių medicininis aptarnavimas ir sanitarinių higieninių žinių propaganda.

5. Mokslo ir technikos revoliucija pakėlė gamybos ir gyvenimo lygį.

6. Padidėję intelektualiniai ir emociniai krūviai veikia nervų ir endokrininę sistemas.

7. Genetiniai faktoriai dėl pagausėjusių santuokų tarp žmonių, gimusių skirtingose vietose.

8. Padidėjusi saulės radiacija ir kiti kosminės erdvės faktoriai.

 Akceleracijos ir retardacijos tipai.

Kai kurie mokslininkai mano, kad akceleracija paspartina žmogaus senėjimo procesą, tačiau gyvenimas rodo ką kitką – senėjimo procesas sulėtėjo. Tai patvirtina 6 – 8 metais prailgėjęs moters reproduktyvusis periodas.

Palyginus vaikų, paauglių ir jaunuolių faktišką ir biologinį amžių matomi keli fizinio vystymosi variantai:

• § Normalaus fizinio vystymosi  individai – tai individai, kurių biologinis amžius atitinka savo amžiaus grupės fizinio išsivystymo rodiklius;
• § Harmoninga akceleracija arba retardacija – visi individo fizinio išsivystymo rodikliai 1 – 2 metais pralenkia arba atsilieka nuo bendraamžių;
• § Neharmoninga akceleracija arba retardacija – kai individas bendraamžius pralenkia arba nuo jų atsilieka vienu ar keliais morfofunkciniais rodikliais, o visi kiti rodikliai sutampa.

18. Fizinis išsivystymas – gyventojų sveikatos rodiklis, kūno sudėjimas ir konstitucija.

Fizinis išsivystymas – gyventojų sveikatos rodiklis.

Fizinis išsivystymas kartu su žmonių sergamumu ir mirtingumu yra vienas pagrindinių sveikatos rodiklių. Jau seniai pastebėta, kad sveikata priklauso nuo fizinio išsivystymo. Tik pagal sveikatos būklę galima teisingai įvertinti fizinį išsivystymą, kaip morfologinių ir funkcinių rodiklių visumą. Endokrininės sistemos sutrikimai dažnai sukelia svarbius fizinio išsivystymo pakitimus (neūžaugos, gigantai ir kt.). Rachitas, lėtinė dizenterija, persirgti jaunystėje, sulėtina fizinį vystymąsi.

Vaiko organizmas ypač jautriai reaguoja į įvairius aplinkos pokyčius. Pakitusios  mokslo, auklėjimo ir gyvenimo sąlygos, mityba pirmiausia atsiliepia augančio organizmo fiziniam vystymuisi. Dėl to gydytojas per medicininius patikrinimus reguliariai matuoja vaikų fizinio vystymosi rodiklius. Kuo mažesnis vaikas, tuo dažniau šie rodikliai matuojami. Pastebėjus, kad ūgio didėjimas sulėtėjo, nustojo augti kūno masė, galima manyti, kad organizmą veikia nepalankūs faktoriai.

Svarbus suaugusių žmonių fizinio išsivystymo kriterijus yra kūno sudėjimo ypatumai. Kūno sudėjimas – tai atskirų kūno dalių dydžiai, formos proporcijos (įvairių kūno dydžių santykiai) ir tarpusavio išsidėstymo ypatumai.

Žmogaus fizinio išsivystymo ir kūno sudėjimo ypatumus nusako jo konstitucija, t.y. sąlygiškai stabilių žmogaus organizmo morfologinių ir funkcinių savybių visuma, įgyjama dėl paveldėjimo ir ilgalaikio intensyvaus aplinkos poveikio.

Žmogaus konstituciją nulemia palyginti stabilūs organizmo struktūros ir funkcijos rodikliai, nuo jos tipo daigiausia priklauso žmogaus organizmo reaktyvumas ir atsparumas.

¨Asteniško tipo žmonių būna dirglesnė nervų sistema, dažnai sutrinka vidaus organų funkcija, jie turi polinkį į neurozes ir sumažėjusį arterinį kraujo spaudimą, tuberkuliozę, skrandžio ir dvylikapiršės žarnos opaligę. Jie rečiau serga ateroskleroze, nutukimu, diabetu.

¨ Normasteniško tipo asmenys energingi, pasitikintys savo jėgomis. Jie linkę sirgti viršutinių kvėpavimo takų ir judamojo aparato ligomis, turi polinkį į neuralgiją, širdies vainikinių kraujagyslių aterosklerozę, miokardo infarktą.

¨ Hipersteniško tipo žmonės mėgsta bendrauti, judrūs, praktiški. Nuo kitų skiriasi didesniu kraujo spaudimu, dominuojančiais asimiliacijos procesais, padidėjusia lytinių liaukų ir antinksčių funkcija. Šio tipo žmonės linkę sirgti nutukimu, diabetu, ateroskleroze, hipertonine liga, tulžies pūslės disfunkcija bei akmenlige.

19. Fizinio išsivystymo tyrimas ir vertinimas antroskopijos metodu.

Antroposkopija (gr. anthropos – žmogus, scopeo – žiūriu, stebiu) – tai fizinio išsivystymo nustatymo metodas išoriškai apžiūrint žmogau kūną. Šis metodas dar vadinamas somatoskopija (lot.  soma, somatos – kūnas). Išoriškai apžiūrint žmogau kūną, vertinama laikysena, atramos judesių aparato būklė, kaulų, riebalų ir raumenų išsivystymo ypatumai, pagrindiniai kūno matmenys ir proporcijos, kūno fizinės sandaros, arba konstitucijos tipas.

Laikysena – tai įprastinė žmogaus kūno padėtis stovint arba sėdint. Dažniausiai ji vertinama žmogui stovint arba sėdint – apžiūrint nustatoma žmogaus galvos, kaklo ir liemens padėtis vertikalios linijos atžvilgiu. Jei laikysena taisyklinga, galva ir liemuo yra vertikalioje linijoje, pečiai truputį atlošti atgal, šiek tiek nuleisti ir yra vienoje linijoje, mentės prigludusios, stuburo fiziologiniai linkiai normalūs, krūtinės ląsta truputį išgaubta, pilvas įtrauktas, kojos per kelių ir klubo sąnarius tiesios. Laikysena pradedama tirti nuo galvos padėties ir baigiama kojomis.

Galvos padėtis vertinama atsižvelgiant į jos santykį su liemeniu. Žiūrima, ar ji ir liemuo yra ties viena vertikalia linija, ar neatsikišusi į priekį, ar nepakrypusi į dešinę arba kairę pusę.

Paskui vertinama pečių juosta. Žiūrima, ar nesiskiria vieno ir kito peties aukštis, ar abu vienodo pločio, ar nepakitusios mentės, jų padėtis.

Labai įdėmiai apžiūrimas stuburas. Atkreipiamas dėmesys į kaklo ir juosmens lordozę (išlinkimą pirmyn) bei krūtinės ir kryžkaulio kifozę (išlinkimą atgal). Šie linkiai yra svarbūs stuburo resorinei funkcijai, t.y. mažina sukrėtimą einant, bėgant, šuoliuojant. Jei laikysena taisyklinga, stuburo linkiai nedideli. Jų pakitimai nulemia nugaros formą. Nuo jų priklauso ar nugara būna:

1)       Normali, jei fiziologiniai kaklo ir juosmens linkiai esti 3 – 4 cm;

2)       Plokščia, jei linkiai mažesni kaip 3 cm;

3)       Pakumpusi, jei kaklo linkis esti didesnis kaip 4 cm;

4)       Balno pavidalo, jei krūtinės ir juosmens linkiai didesni kaip 4 cm.

Tiriant stuburą nustatoma, ar jis neišlinkęs į šoną – skoliozė. Skoliozės yra parastosios, jei stuburas turi tik vieną iškrypimo lanką, ir sudėtingosios, kai yra keli iškrypimo lankai, pvz., S formos skoliozė. Stuburo iškrypimai nustatomi tiriant talijos trikampius, t.y. ertmių, esančių tarp laisvai nuleistų rankų ir talijos formą ir dydį. Talijos trikampiai nustatomi tiriamąjį apžiūrint iš nugaros pusės. Jei stuburas išlinkęs į vieną ar kitą pusę, ar pasisukęs liemuo (vienas petys išsikišęs į priekį), talijos trikampių forma ir dydis skiriasi. Jei trikampiai lygūs, vadinasi stuburas tiesus, arba matomieji iškrypimai vienas kitą kompensuoja. Jeigu kairysis ir dešinysis talijos trikampiai nevienodi, yra skoliozė arba pečių juostos asimetrija.

Krūtinės ląsta yra:

1. Plokščia, jei sumažėjęs priekinis užpakalinis krūtinės ląstos diametras, šonkauliai nusileidę žemyn, smailus šonkaulių kampas;

2. Cilindro formos, jei šonkauliai yra horizontalūs, o tarpšonkaulinis kampas yra 90^o;
3. Kūgio formos, jei šonkauliai yra horizontalūs, bet tarpšonkaulinis kampas bukas.

Sirgus tam tikromis ligomis krūtinės ląstos forma gali pasidaryti patologiška (rachitiška, įdubusi, iškilusi, asimetriška ir kt.).

Pilvo forma priklauso nuo pilvo sienelės raumenyno ir riebalinio sluoksnio išsivystymo. Ji aprašoma žiūrint iš šono. Pilvas būna įdubęs, lygus, iškilęs, labai aptukęs (nudribęs). Apžiūrint priekinę pilvo sienelę atkreipiamas dėmesys, ar nėra trūkio požymių (bambos, kirkšnių, baltosios pilvo linijos). Įvertinama odos būklė, jos pigmentacija, išbėrimai, randai, kraujagyslių, ypač stambių venų, būklė, limfmazgiai. Riebalų kiekis poodyje būna normalus, padidėjęs arba sumažėjęs. Raumenyno išsivystymas vertinamas pagal raumenų reljefo ryškumą įtempus atskirų kūno dalių raumenis. Jis yra ryškus, vidutinis ir neryškus. Palyginami abiejų kūno pusių raumenys, įvertinamas jų asimetriškumas. Apčiuopiant įvertinama raumenyno konsistencija, skausmingumas.

Įvertinama kojų ir pėdos forma. Kojos būna:

1. Normalios, kai stovint ramiai susiglaudžia šlaunys, keliai, blauzdos bei kulnys ir lieka nedidelis tarpas žemiau kelių ir virš vidinių kulkšnelių;
2. X – formos, kai suglaudus kelius kulnys nesusiglaudžia;

O – formos, kai suglaudus kulnis keliai nesusiglaudžia, o tarp jų galima įkišti šonu pasuktą delną. Apžiūrint apytikriai įvertinamas pėdos skliautas – ar jis normalus, plokščias ar pusiau plokščias.

20. Sportininko pėdos būklės tyrimas ir vertinimas.

Įvertinama kojų forma. Kojos būna:

ü  Normalios, kai stovint ramiai susiglaudžia šlaunys, keliai, blauzdos bei kulnys ir lieka nedidelis tarpas žemiau kelių ir virš vidinių kulkšnelių;

ü  X – formos, kai suglaudus kelius kulnys nesusiglaudžia;

ü  O – formos, kai suglaudus kulnis keliai nesusiglaudžia, o tarp jų galima įkišti šonu pasuktą delną.

Apžiūrint apytikriai įvertinamas pėdos skliautas – ar jis normalus, plokščias ar pusiau plokščias.

Pėdos būklė vertinama dviem būdais:

¨Plantaskopija – apžiūrint pėdos skliautą apytikriai galima vertinti pėdos formą. Atliekant plantaskopiją tiriamasis atsistoja basomis kojomis ant kieto atraminio pagrindo  ir žiūrima, ar yra pėdų skliautas. Jeigu pėdų vidinės pusės nesiekia atraminės plokštumos ir yra ryškus pėdos skliautas, tai pėda normali. Jei skliautas prisispaudžia prie atraminės plokštumos, gali būti plokščiapadystė.

¨Plantagrafija (pėdos matavimas) – taikant šį metodą, padaromas pėdos antspaudas – plantagrama ir apskaičiuojamas pėdos plokštumos koeficientas. Jei nustatytas koeficientas yra mažesnis kaip 1,0, vadinasi, pėda normali, jei jis yra tarp 1,0 – 2,0 – pėda pusiau plokščia, ir jei daugiau kaip 2 – pėda plokščia.

21. Antropometrija. Antropometrinių matavimų prietaisai ir taisyklės. Pagrindiniai antropometriniai ir fiziometriniai matavimai.

Antropometrija (gr. anthropos – žmogus, metreo – matuoju) – tai žmogaus kūno matavimas. Antropometrija yra veiksmingiausias ir tiksliausias fizinio išsivystymo tyrimo metodas. Pagrindiniais antropometriniai matavimai yra:

1. Antropometrinių taškų matavimas, t.y. kaulinių tam tikrų taškų aukščio nuo atraminės plokštumos (žemės, grindų ir pan.) matavimas, kuriais remiantis nustatomi kūno ir tam tikrų kūno dalių ilgiai;
2. Kūno apimčių matavimas;
3. Kūno diametrų matavimas- kūno skersiniai matmenys, arba diametrai yra atstumai tarp dviejų kūno taškų. Jie matuojami antropometriniais skriestuvais;
4. Fiziometriniai matavimai.

22. Kūno masės komponentų, tankio ir paviršiaus ploto bei sąnarių lankstumo nustatymas ir vertinimas.

Riebalinės raukšlės, jų matavimas. Kūno masės komponentų nustatymas ir įvertinimas.

Riebalinės odos raukšlės matuojamos norint nustatyti poodinių riebalų kiekį. Dažniausiai matuojamos išilginės riebalinės raukšlės. Kairės rankos pirštais 5 cm atstumu suimama odos raukšlė, ant jos uždedamos kaliperio kojytės ir suspaudžiama iki padalos (10 g/mm²). Užrašoma kaliperio indikacija (±0,5 mm).

Kasdienėje praktikoje matuojamos 9 odos riebalinės raukšlės. Matuojama dešinėje pusėje:

1. Po apatiniu mentės kampu;
2. Užpakaliniame žasto paviršiuje, virš trigalvio žasto raumens netoli jo vidinio krašto;
3. Virš dvigalvio žasto raumens;
4. Dilbio priekiniame paviršiuje;
5. Krūtinės priekiniame paviršiuje ties priekine pažasties linija (suimama įstrižai);
6. Pilvo priekinės sienos – bambos lygyje, per 5 cm į šoną nuo jos (galima suimti horizontaliai);
7. Šlaunies raukšlė matuojama sėdint ant kėdės, kojos sulenktos stačiu kampu. Matuojama priekinėje šoninėje šlaunies dalyje, ties kirkšnio raiščiu;
8. Blauzdos raukšlė matuojama toje pačioje padėtyje. Raukšlė suimama vertikaliai užpakalinėje šoninėje blauzdos pusėje ties apatiniu pakinklio duobės kampu;
9. Virš nugarinio plaštakos paviršiaus – ties III delnakaulio galvute. Laikoma, kad ši raukšlė parodo odos storį (kontrolinė).

Tiriamojo kūno masė nustatoma jį pasvėrus medicininėmis svarstyklėmis 50 g tikslumu. Tiriamąjį sverti reikia rytą nevalgiusį.

Žmogaus fizinei ir mitybos būklei įvertinti labai svarbu nustatyti kūno masės komponentus. Intensyviai dirbant, treniruojantis auga raumenų masė, dingsta riebalų perteklius. Mažai judant organizme kaupiasi riebalų atsargos, mažėja neriebalinė masė. Riebalų atsargos didėja ir dėl per gausios mitybos, jos išeikvojamos badaujant.

 Kūno paviršiaus ploto ir kūno lyginamojo svorio nustatymas.

Žmonių, aukštesnių nei 160 cm, kūno paviršiaus plotas apskaičiuojamas pagal Izaksono formulę:

S = 1 + (P+(L-160)/100, kur S – kūno paviršiaus plotas; P –kūno masė; L – ūgis.

Mažesnių nei 160 cm ūgio žmonių kūno paviršiaus plotas apskaičiuojamas pagal Boido formulę:

S = 3.207*(L*0,3)*(P*0,7285)-0,0188 log P.

Žmogaus kūno lyginamasis svoris priklauso nuo jo masės komponentų. Juo daugiau riebalų ir mažiau neriebalinės masės, tuo žmogaus kūno lyginamasis svoris mažesnis.

Kūno lyginamajam svoriui nustatyti tiesioginių būdu naudojama sudėtinga aparatūra, kuria pasveriamas į vandenį panardintas žmogaus kūnas (hidrostatinis svėrimas). Sveriant tiriamasis maksimaliai iškvėpia orą ir kurį laiką nekvėpuoja. Norint tiksliai nustatyti lyginamąjį svorį, reikia apskaičiuoti individualų liekamojo oro tūrį plaučiuose.

Paprastesnis yra voluminometrinis kūno lyginamojo svorio nustatymo metodas, kai išmatuojamas kūno išstumto vandens tūris. Tiriamasis pasveriamas ore medicininėmis svarstyklėmis.

23. Antropometrinių duomenų vertinimo metodai (indeksų, standartų ir koreliacijos).

Antropometrinių duomenų įvertinimas standartų ir koreliacijos metodais.

Antropometriniai standartai – tai fizinio išsivystymo vidutiniai dydžiai, gauti taikant matematinės statistikos metodus apdorojus daug žmonių, gyvenančių toje pačioje vietovėje ir turinčių tą pačią profesiją, lytį bei amžių, fizinio išsivystymo duomenis. Gali būti grupiniai standartai – tai tam tikros asmenų grupės fizinio išsivystymo standartai, ir ūgio standartai – tai tam tikroms ūgio grupėms nustatomi visų kitų fizinio išsivystymo duomenų standartai. Visi standartai turi vidurkį ir vidutinį kvadratinį nukrypimą arba sigmą. Vertinant fizinį išsivystymą, tiriamojo asmens antropometriniai duomenys lyginami su atitinkamais standartų vidurkiais. Apskaičiuojamas skirtumas tarp nustatyto dydžio ir standarto vidurkio. Gautas skirtumas dalijamas iš standarto sigmos reikšmės dydžio ir sužinoma, kiek sigmų tiriamojo asmens rodmuo skiriasi nuo standartinio dydžio.

Fizinio išsivystymo rodmuo yra vidutinis, arba tipiškas, jei jis sutampa su standarto vidurkiu arba skiriasi nuo jo ne daugiau kaip ± 0,5 sigmos. Jeigu skirtumas nuo  ±0,5 iki ±1 sigmos, tai fizinio išsivystymo rodmuo yra didesnis  arba mažesnis (priklauso nuo teigiamojo arba neigiamojo sigmos ženklo) už vidutinį, jei skirtumas yra nuo ±1 iki ±2 sigmų, tai jis yra didelis arba mažas, o jeigu skiriasi daugiau kaip ±2 sigmos, tai fizinio išsivystymo rodmuo yra labai didelis arba labai mažas. Ūgiui vertinti naudojama ir ūgio vertinimo skalė.

Nustatytų fizinio išsivystymo rodmenų skirtumus pavaizduojame grafiškai – nubraižome antropometrinį profilį, kuris vaizdžiai rodo, kuo skiriasi tiriamojo asmens duomenys nuo standartų.

Jei dauguma duomenų yra tarp +0,5 ir – 0,5 sigmos, tiriamojo duomenys standartiniai, ir toks fizinis išsivystymas vadinamas normoplastiniu. Jei dauguma duomenų didesni už standartinius daugiau kaip +0,5 sigmos, tai fizinis išsivystymas hiperplastinis (iki vienos sigmos – I laipsnio hiperplastiškumas, iki 2 sigmų – II laipsnio ir t.t.). Jei tiriamojo asmens dauguma duomenų mažiau kaip –0,5 sigmos, tai fizinis išsivystymas hipoplastinis. Jei dalis duomenų yra didesni kaip +0,5 sigmos už standartinius, o dalis mažesni už -0,5 sigmos, tai toks išsivystymas neatitinka standartinių kategorijų ir laikomas displastišku.

Fiziniam išsivystymui vertinti labiau tinka koreliacijos metodas, nes jis nusako ryšį tarp atskirų rodiklių. Apdorojus duomenis statistiškai, apskaičiuojamas koreliacijos koeficientas r. Jo reikšmė svyruoja nuo 0 iki 1. Kuo reikšmė artimesnė 1, tuo koreliacijos ryšys  tarp dviejų fizinio išsivystymo rodiklių yra glaudesnis. Jei r=0,4+0,6, ryšys yra vidutinis, jei r=0,6+0,8 – stiprus, jei 0,8 – labai stiprus.

Antropometrinių rodiklių tarpusavio ryšį galima nustatyti iš regresijos koeficiento. Jis parodo, kiek pakinta vienas dydis, kitam dydžiui pasikeitus matavimo vienetu. Pagal regresijos koeficientą sudaromos nomogramos, iš kurių nustatomas nukrypimo dydis ir profilis. Nomogramos sudaromos atskirai vyrams ir moterims. Pagal nomogramas dažniausiai vertinamas svoris, krūtinės ląstos apimtis ramybėje ir gyvybinė plaučių talpa, priklausantys nuo ūgio.

Antropometrinių duomenų įvertinimas indeksų metodu (Broka – Brukšo, Ketle, Manuvrije, Erismano, Brugšo, spirometrijos ir rankos bei liemens jėgos indeksai).

Indeksai – tai fizinio išsivystymo rodiklių tarpusavio santykiai, kurie apskaičiuojami vartojant matematines formules ir vertinami kaip tam tikra norma. Indeksai yra paprastieji, kurie rodo 2 požymių, ir sudėtingi, kurie rodo daugiau kaip 2 požymių, santykius.

Indeksų metodas yra pats paprasčiausias, gana vaizdus, nesudėtingas indeksų apskaičiavimas, tačiau jis yra ir netiksliausias, nes neatsižvelgiama į tiriamojo amžių, profesiją. Dabartiniu metu indeksų metodas taikomas apytikriai vertinant fizinio išsivystymo duomenis. Jis yra informatyvus vertinant kūno masę, proporcijas, krūtinės ląstos išsivystymą, fiziometrinius duomenis.

• § Kūno masės vertinimas:

1. Broka – Brugšo indeksas, kuriuo nustatoma tiriamojo asmens norminė kūno masė, apskaičiuojamas atsižvelgiant į tiriamojo ūgį.
   1. Jei ūgis mažesnis kaip 165 cm, tai norminė kūno = ūgis (cm) – 100;
   2. Jei ūgis yra 165 – 175 cm, tai norminė kūno masė = ūgis (cm) – 105;
   3. Jei ūgis yra didesnis kaip 175 cm, tai norminė kūno masė = ūgis cm) – 110.

Šis indeksas dažnai vartojamas nutukimo laipsniui nustatyti. Skirtumą tarp faktinės tiriamojo kūno masės ir norminės dalijame iš norminės kūno masės ir dauginame iš 100. Jei antsvoris didesnis kaip 30%, tai yra 1-ojo laipsnio nutukimas, jei antsvoris didesnis kaip 50% – 2-ojo laipsnio nutukimas ir jei antsvoris yra didesnis kaip 80% – 3-ojo laipsnio nutukimas.

2. Ketlė indeksas literatūroje vadinamas kūno masės indeksas. Šis indeksas apskaičiuojamas tiriamojo kūno masę, išreikštą kilogramais, padalijant iš ūgio, išreikšto metrais kvadratu.

Kūno masė normali, jei indeksas yra 20 – 25, o ideali, jei indeksas – 22.

Vartojant šį indeksą galima laipsniais apibūdinti nutukimą ir mitybos nepakankamumą. Nutukimas yra 1-+ojo laipsnio, jei indeksas 25 – 30, 2-ojo laipsnio, jei indeksas – 30 – 40, ir 3-ojo laipsnio, jei indeksas – daugiau kaip 40. Mitybos nepakankamumas yra 1-ojo laipsnio, jei indeksas 17,5 – 18,5, 2-ojo laipsnio, jei indeksas – 16 – 17,5 ir 3-ojo laipsnio, jei indeksas – mažesnis kaip 16.

• § Krūtinės ląstos išsivystymo vertinimas:

1. Erismano indeksas apskaičiuojamas taip: iš krūtinės ląstos (ramybės būsenos) apimties, išreikštos cm, atimame 0,5 ūgio, išreikšto cm. Skirtumo norma vyrų yra 5,8 cm,  moterų – 3,3 cm. Vadinasi krūtinės ląstos apimtis ramybės būsenos turi būti ne mažesnė už pusę ūgio. Sportininkų ji esti 5-7 cm didesnė už nesportuojančių asmenų.
2. Brugšo indeksas apskaičiuojamas taip:

(krūtinės apimtis ramybės būsenos (cm)*100)/ūgis stovint (cm);

Norma suaugusių asmenų yra 20 – 55. Jei Brugšo indeksas yra mažesnis kaip 50, vadinasi, krūtinė yra per siaura, jei didesnis kaip 55 – krūtinė yra gerai susiformavusi.

• § Kūno sudėjimo ir proporcijų vertinimas:

1. Apie kūno proporcingumą sprendžiame iš Manuvrijė indekso, kuris apskaičiuojamas iš formulės:

((ūgis-ūgis sėdint)*100)/ūgis sėdint.

Remiantis šiuo rodikliu, normalus kojų ilgis sudaro 87-92% liemens ilgio (ūgio sėdint)> jei šis indeksas yra didesnis kaip 92%, nustatomas ilgakojiškumas, jei jis mažesnis kaip 87%, nustatomas trumpakojiškumas.

• § Fiziometriniai indeksai. Jie vartojami fiziometriniams matavimams vertinti.

1. Spirometrijos indeksas vartojamas gyvybinei plaučių talpai vertinti, juo apibūdinamos išorinio kvėpavimo aparato funkcinės galimybės. Jis nustatomas gyvybinę plaučių talpą, išreikštą ml, padalijus iš kūno masės, išreikštos kg, t.y. nustatoma, kiek ml gyvybinės plaučių talpos tenka 1 kg kūno masės. Vyrų šis indeksas 65 – 70, o moterų 55 – 60.
2. Dinamometrijos indeksaivartojami vertinant tam tikrų raumenų grupių jėgą palyginant ją su kūno mase. Jie nustatomi raumenų jėgą padalijus iš kūno masės, ir šis santykis išreiškiamas procentais, t.y. dauginama iš 100.
   1. Rankos raumenų indeksas apskaičiuojamas taip: (rankos jėga (kg)-100)/kūno masė (kg);

Jis nustatomas stipresnės rankos. Normali vyrų rankos raumenų jėga yra, jei ji sudaro 60 – 70% kūno masės, o moterų, jei 50 – 60% kūno masės.

2. 2. Liemens raumenų jėgos indeksas apskaičiuojamas taip: (liemens jėga (kg)-100)/kūno masė (kg);

Normali vyrų liemens raumenų jėga yra, jei ji sudaro 200 – 220%, o moterų, jei 100 – 150% kūno masės.

24. Jūsų sporto šakos atstovų fizinio išsivystymo ir kūno sandaros ypatumai????????????????????????

25. Pagrindinių centrinės nervų sistemos savybių vertinimas renkant anamnezę.

Sportininko CNS tyrimas pradedamas apklausa. Išsiaiškinami subjektyvūs duomenys, leidžiantys nustatyti CNS f- cinę būklę., jos pokyčius ir sutrikimus. Ypatingą dėmesį reikia skirti nusiskundimas dėl  judėjimo, jutimo, lytinių sutrikimų, galvos skausmų bei svaigimo, dėl savijautos, apetito, nuotaikos, darbingumo. Smulkiai klausinėjama apie persirgtas ligas ir patirtas nervų sistemos traumas, jų pobūdį, gydymo trukmę, apie treniravimąsi ir dalyvavimą varžybose, pasiteiraujama, ar buvo pasireiškę pervargimo, persitempimo simptomai.

                Specialia neurologine anamneze galima įvertinti pagrindines aukštosios nervinės veiklos savybes.

• Nervinių procesų jėgą. Apibūdina tokie kriterijai kaip drąsa, atkalumas, aktyvumas, ryžtas, valia, tikslo siekimas, užsispyrimas išsiugdyti naujus technikos įgūdžius. Svarbus požiūris  – sportininko požiūris į nesėkmes, gebėjimas sparčiai mobilizuotis.

• Nervinių procesų pusiausvyra įvertinama pagal nuotaikos pastovumą, gebėjimą susitvardyti, požiūrį į šeimą, draugus, elgesį treniruotėse ir varžybose.

• Nervinių procesų paslankumas apibūdina sportininko gebėjimas nedelsiant pereiti iš vienos rūšies veiklos į kitą, gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų, greitai užmigti bei stipriai miegoti.

26. Koordinacija, jos tyrimas ir vertinimas funkcinių mėginių bei stabilografijos ir tremorografijos metodais.

Tiriant ir įvertinant sportininkų nervų sistemos koordinaciją funkciją naudojami koordinacijos mėginiai.

STATINĖ KOORDINACIJA  vertinama pagal pusiausvyros išlaikymą Rombergo pozoje. Atliekančio paprastą Rombergo mėginį (stovima pėdas suglaudus, rankas ištiesus pirmyn ir užsimerkus) sportininko didesnį koordinacinės f-cijos sutrikimą rodo kūno svyravimai ir pusiausvyros neišlaikymą, o mažesnį – pirštų ir vokų drebėjimas. Sudėtingesnio Rombergo mėginio metu (stovima ant vienos kojos, kita sulenkta ir pėda atremta į pirmosios blauzdą, liečiant kelio sąnarį, rankos išties pirmyn ir akys užmerktos) koordinacija vertinama ne tik pagal pusiausvyros  išlaikymo laipsnį bei vokų ir pirštų drebėjimą, bet ir pagal pusiausvyros išlaikymo trukmę. Statinė koordinacija esti gera, jeigu sportininkas išlaiko pusiausvyrą toje pozoje nesvyruodamas daugiau kaip 15 sec,. Jeigu nedreba vokai ir pirštai, o jeigu siek tiek svyruoja. Pirštai bei vokai dreba – patenkinama, jeigu pusiausvyra išlaikoma mažiau kaip 15 sec., pirštai bei vokai dreba, tai statinė koordinacija vertinama nepatenkinamai.

DINAMINIAI KOORDINACIJAI  įvertinti naudojamas piršto ir nosies mėginys: užsimerkus – akis, smiliumi greitai siekima siekima pataikyti į nosies galą. Jeigu judesiai netvirti, iš karto nepataikoma, dreba plaštaka, laikoma, kad dinaminė koordinacijos f-cija yra pažeista.

Koordinacinės f-cijos tyrimas stabilografijos, tremografijos metodais.

Kur kas tiksliau įvertinti gebėjimą išlaikyti kūno pusiausvyra normaliomis sąlygomis ir sudėtingesnėje pozoje galima Stabilografijos metodu, o viso kūno, atskirų jo dalių drebėjimas tiriamas Tremorografijos metodu.

STABILOGRAFIJA –  tai viso kūno svyravimo judesių registravimas.

Tyrimo tikslu naudojami tenzoplatforma su registratoriumi. Tiriama dažniausiai ramybės būklėje po fizinių krūvių fizinių mėginių metu sporto šakai būdingose pozose. Šie tyrimai gana svarbūs tokios sporto šakoms kaip akrobatika, šuoliai į vandenį, gimnastika, šaudymas.  Stabilogramų kokybinė analizė leidžia nustatyti svyravimų skaičių per laiko vienetą, kiekvieno atskiro svyravimo periodą, svyravimo judesių kryptį ir amplitudę, kitus nervų sistemos koordinacinės f-cijos rodiklius, labai priklausančius nuo individualių savybių ir sporto šakos.

TREMOROGRAFIJA – tai kūno ar atskirų jo dalių drebėjimo (tremoro) registravimas.

Naudojamas seismodaviklis  ir saviraištis. Daviklis pritvirtinamas prie galūnės (dažniausiai rankos) ar atskirų pirštų ir 5-6 sek rašoma tremorograma.

Nagrinėjama kreivės forma, amplitudė ir dažnis. Pagal šiuos tyrimo duomenis įvertinama emocinė būklė, sprendžiama apie nuovargį, funkcinės būklės dinamiką. Nuovargio, emocinio susijaudinimo, startinės karštligės būklėje, esant kitiems negalavimams. Tremoro amplitudė ir dažnis padidėja. Daugiau ir kokybiškiau treniruojantis tremoras mažėja. Nustatytas tiesioginis ryšys tarp treniruotumo ir kūno padėties pusiausvyros išlaikymo erdvėje: kuo geresnis treniruotumas, tuo stabilesnė kūno padėti, o mažiau treniruoto kūno padėties svyravimas, rankų tremoro amplitudė yra didesni.

Pablogėjusi koordinacija – vienas pirmųjų sportininko pervargimo simptomų. Nervų sistemos koordinacinės f-cijos tyrimas prieš treniruotes ir po jų leidžia išmatuoti sportininko nuvargimo laipsnį. Dinaminės koordinacijos sutrikimai dažniausiai pasireiškia po galvos smegenų traumų.

27. Sportininkų centrinės nervų sistemos funkcinės būklės tyrimas ir vertinimas tiriant judesio latentinį periodą.

CNS f-ciniai būklei įvertinti dažnai naudojamas REAKCIOMETRIJOS metodas., kuriuo nustatomas judesio sla ptojo periodo laikas. Judesio slaptuoju, arba latentiniu, periodu vadiname laiką nuo sudirginimo pradžios iki sureagavimo į tą sudirginimą. Judesio slaptasis periodas gali būti reflekcinis ir sąmoningas. Refleksinio judesio slaptasis periodas atitinka reflekso laiką ir apima šiuos momentus: receptoriaus sudirginimą, dirginimo perdavimą į nervinius centrus, o juose iš vienų neuronų  į kitus, dirginimo perdavimą iš centrų į efektorių ir organo latentinį periodą.

SĄMONINGO judesio slaptasis periodas apima tuos pačius momentus, kaip ir reflekcinio judesio, tačiau jo akte dalyvauja ir didžiosios galvos smegenys, jų žievė. Dalyvaujant smegenų žievei, žmogus reaguoja sąmoningai, pats įvertina dirgiklį arba išskiria jį iš kitų dirgiklių komplekso. Dėl to šis periodas vadinamas sąmoningo reagavimo laiku, arba psichine reakcija.

Sąmoningo  reagavimo laikui daug reikšmės turi tiriamojo individualios savybės, priklausančios nuo nervų sistemos tipo bei smegenų žievės funkcinių ypatybių. Be to, sąmoningo reagavimo laikas priklauso nuo dėmesio, nuotaikos, nuovargio dydžio, taip pat nuo įgūdžių, treniruotumo. Kiekvienam tiriamąjam būdingas maždaug vienodas reagavimo laikas atliekant tas pačias ar panašias užduotis. Sąmoningo reagavimo į garsą laikas yra vidutiniškai 140 msek., į šviesą – 180 msek., į odos dirginimą elektra – 155 msek,. Reagavimo laikas labai priklauso nuo užduoties. Kuo sudėtingesnė (deferencijuota) užduotis, tuo daugiau reikia laiko ją įveikti.jeigu skirtumas tarp sudėtingo ir nesudėtingo reagavimo laiko yra didesnis negu 100 msek,. Laikoma, kad nervinių procesų paslankumas nedidelis, o reagavimas lėtokas, užslopintas. Klaidų skaičius rodo, kad yra galvos smegenų žievės dirginimo procesų persvara: tiriamasis reaguoja greičiau negu įvertina dirgiklis, nes slopinimo procesai nesulaiko greito sudirginimo.

CNS f-cinę būklę galma įvertinti KOREKTŪRINIU tyrimo metodu. Tam naudojamos specialios korektūrinės lentelės, kuriose tiriamasis per tam tikrą laiką  turi išbraukti vieną arba keletą ženklų. Rezultatai vertinami pagal bendrą peržiūrėtų ženklų ir padarytų klaidų skaičių. Korektūrinio tyrimo duomenys įvertina tokius NS f-cinės būklės ypatumus, kaip judesio reakcijos specializacijos ir įsitvirtinimo greitį, taip pat tas aukštosios nervinės veiklos ypatybės.

Sportininko CNS tyrimai leidžia išsiaiškinti organizmo f-cinės būklės ypatumus ir pokyčius dėl treniruočių ir varžybų, kai kurias pasireiškiančias ligas. Nervų sistemos sutrikimas užima svarbią vietą bendrojo sportininkų ligų struktūroje. Dažnai tų ligų priežastys yra neracionalios sporto treniruotės, kuriose fiziniai ir psichiniai krūviai viršija organizmo f-cines galimybes, visų pirma nervų sistemos, sukelia pernelyg didelę psichinę įtampa.

28. Elektroencefalografija ir jos svarba sporto medicinai.

CNS f-cinei būklei įvertinti medicinoje naudojamas ir ELEKTROENCEFALOGRAFIJOS metodas. (EEG) – tai galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės bioelektrinių srovių registravimas. Sportininkų elektroencefalogramos priklauso nuo jų treniruotumo. Individualiai tiriant galvos smegenų biosroves ramybės būsenoje ir po fizinio krūvio, išaiškinta, kad, kuo didesnis treniruotumas, tuo ryškesnė aferentinė  impulsacijos ekonomija ir stipresnis galvos smegenų didžiųjų pusrytulių centrų tarpusavio ryšys.

Įvertinant CNS būklę elektroencefalografijos metodu nustatomas šviesos blyksnių susiliejimo kritinis slenkstis,  arba ritmų suvokimo reakcija. Pamažėle didinant dažnį, kol galvos smegenys reaguoja į signalą, elektroencefalogramoje matyti biosrovių ritmo pokyčiai, o kai tiriamasis nebeskiria dirgiklio dažnio – biosrovių ritmo pokyčių nebenustatoma. Tas dirgiklio dažnis, kuris nebesukelia elektroencefalogramos biosrovių pokyčių, vadinamos šviesos blyksnių susiliejimo kritiniu slenksčiu. Kai CNS f- cinė būklė gera, šviesos blyksnių susiliejimo kritinis slenkstis siekia 18 – 24 Hz, kai patenkinama – iki 16 – 20 H.kai bloga 12-14 Hh. Kuo geresnė CNS f-cinė būklė tuo didesnio dažnio suvokiami ritmai. Pervargus arba persitreniravus ritmų suvokimas beveik išnyksta.

(EEG) leidžia įvertinti CNS atsparumą hipokcijai, kuri dažnai atsiranda dėl  didelių fizinių krūvių. (EEG) vertė išryškėja atliekant nuodugnesnius CNS tyrimus, kai sportininko nusiskundimai yra neurologinio pobūdžio.

29. Centrinės nervų sistemos funkcijos pažeidimai sportuojant.

Iš CNS ligų tarp sportininkų labiausiai paplitusios neurozės ir į neurozes panašios – neurastenija, isterinė neurozė, įkyrios būklės neurozė, psichastenija, kardioneurozė ir kt. Pagrindinės priežastys, sukeliančios sportininkų neurozes, yra psichinis ir fizinis pervargimas, vidiniai ir išoriniai konfliktai, nepaliaujamas psichiškai traumuojančių faktorių srautas, aukštosios nervinės veiklos emocinės ir intelektualios sferų pertempimas, organiniai smegenų pažeidimai, galvos smegenų traumos, visiškas režimo nepaisymas. Dopingo ir svaigalų vartojimą, rūkymas irgi paspartina šių ligų pasireiškimą.

NEUROSTENIJOS – būna dvi stadijos: Hipersteninė (jos būdingas požymis yra vidinio aktyvaus slopinimo susilpnėjimas) ir hiposteninė (būdingas požymis yra slopinimo ir dirginimo procesų susilpnėjimas).

Hipersteninėje ligos stadijoje sportininkas skundžiasi periodiškai besukeičiančia nuotaika, padidėjusiu jautrumu. Sportininkas sunkiai užmiega, įtemptai laukia nemigos, miegas būna paviršutiniškas. Ligonis daugiau prakaituoja, dažniau plaka širdis, jaučia galvos skausmus. Sumažėja jo lytinis aktyvumas, susilpnėja erekcija.

Hiposteninėje ligos stadijoje sportininkas jaučia bendrą silpnumą, nuovargį, mieguistumą dieną ir nemigą naktį, nenorą treniruotis. Jis išglebęs, išsiblaškęs, užslopintas, apatiškas. Ligai įtakos turi ir psichiškai traumuojantys faktoriai bei pervargimas.

Isterinė neurozė pasireiškia psichiškai traumuojančiomis sąlygomis, ypač meniškos prigimties žmonėms, dažniausiai moterims. Isterinės neurozės simptomai tokie:

• Sutrinka judesiai (ligonis dreba, raitosi ant grindų, muša rankomis ir kojomis, išsilenkia lanku, urzgia, staugia, kandžiojasi ranka.
• Pasireiškia sensoriniai sutrikimai (sumažėja jautrumas, skausmo pojūtis ir kt.)
•  Psichiniai sutrikimai  (baimė, depresija, laikinas sąmonės netekimas)

Isterijos priepuolis kyla dėl didelio užsispyrimo, nenoru skaitytis su aplinkiniais, norint bet kokioje situacijoje išlaikyti savąjį „aš“ . priepuolis gali tęstis nuo kelių minučių iki kelių valandų ir gali būt nutrauktas netikėto garso., lengvo smūgio bei kitų išorinių veiksnių (apliejus šaltu vandeniu).

Įkyrios būklės neurozė. Ligonius kankina įvairios įkyrios mintys,. Sportininkas gali skųstis be perstojo jį persekiojančiais skausmais, jį erzina, nervina mintys, kad nesugebės atlikti reikiamų technikos elementų, ypač per atsakingas varžybas, kad patirs traumą, pralaimės, baimė , kad susirgs kokia nors sunkia liga ir kt. Dažnai pats sportininkas supranta savo nusiskundimus esant nepagrįstus.

Psichastenija – pasireiškia kaip asteninė psichopatija. Ja sergantiems ligoniams būdingas pavojinga įtarumas. Psichastenija paprastai sąlygoja psichinės traumos. Sportininkai susirgę šia liga, saugojasi įsivaizduojamų nemalonumų, abejoja savo veiksmų teisingumu, visada laukia tik blogo, būna sumišę, drovūs, neryžtingi, neaktyvūs.

Kardioneurozė – tai liga, kurios patogenezėje svarbią vietą užima nerviniai psichiniai išgyvenimai bei fizinis pertempimas, dažniausiai dėl režimo nesilaikymo, dėl stiprios kavos, svaigalų vartojimo., rūkymo.  Kardioneurozė yra viena iš daugelio vidaus organų neurozių pasireiškimo formų. Dažniausiai pasitaiko kvėpavimo, šlapinimosi, lytinės ir kt neurozės.

Sergant neuroze sportininkams neleidžiama dalyvauti varžybose, jam sumažinami treniruočių krūviai, skiriamos papildomos poilsio dienos ar net kelios savaitės.

30. Sportininkų periferinė nervų sistema, jos funkcinės būklės vertinimas ir dažnesni pažeidimai.

Periferinę nervų sistemą sudaro iš galvos smegenų einan­čių 12 porų galvinių nervų ir iš stuburo smegenų einančių 31 po­ra nugarinių nervų. Visi šie nervai turi susieti centrinę nervų sistemą su receptoriais ir efektoriais, išsidėsčiusiais peri­ferijoje:  judamajame   aparate, vidaus organuose, liaukose, akyse, odoje, klausos aparate ir kt. Periferinės nervų sistemos funkcinei būklei ir jos pažeidimams tirti ir įvertinti dažniau­siai naudojami klinikiniai metodai, visų pirma specialioji ap­klausa, apžiūra ir apčiuopa.

Sportininkų periferinės nervų sistemos dažnesnės ligos.

Sportininkų periferinės nervų sistemos funkcinės būklės tyrimai labai dažnai leidžia konstatuoti vienokias ar kitokias jos sutrikimus, kurie daro poveikį viso organizmo funkcinei būk­lei. Periferinės  nervų  sistemos  susirgimų ypač padaugėja didėjant sportininko amžiui, sportiniam stažui ir meistriškumui. Tris kartus dažniau šiomis ligo­mis serga vyrai. Tarp sportininkų labiausiai paplitęs yra radi­kulitas, gedimojo nervo neuritas ir neuralgija, tarpšonkaulinė neuralgijai trišakio nervo neuralgija, veidinio nervo neuritas ir kt.

Radikulitas – tai patologinis procesas, pažeidžiąs juosmeninės kryžmens srities periferinių nervų šakneles. Jis sudaro 10-20 proc. visų sportininkų nervų sistemos ligų. Radikulitu dažniausiai susergama peršalus (kenkia sėdėjimas ant drėgnos žemės, šlapi drabužiai, skersvėjai), gavus infekciją, apsinuodijus (po gripo, tonzilito, karieso), fiziškai persitempus, dėl pokyčių stubure, atsirandančių ilgą laiką treniruočių krūviais apkraunant stuburą. Radikulito priežastis gali būti patogeninių faktorių kompleksas: irkluotojams- įprasta kūno padėtis treniruotės metu (labai įtempiami nervų kamienai), juosmens srities peršalimai vandenyje, štangos kilnotojams – ypač dideli etatiniai krūviai ir lėtiniai infekcijos židiniai.

Pagrindiniai radikulito požymiai yra juosmeninės kryžmens srities skausmai. Skausmas atsiranda staiga treniruotės, varžy­bų metu arba peršalus ir sustiprėja atliekant įvairius judesius, fizinius krūvius, kosint, čiaudint. Liga progresuoja, kai skausmas pereina į sėdmenis, kirkšnis, šlaunis. Sergančiam radikulitu būdinga antalginė poza (sumažėjusi judesių apimtis juosmens srityje). Palpuojant nuatatomas skersinių stuburo slankstelių ataugų skausmingumas, padidėjęs juosmens ir ilgųjų nugaros raumenų tonusas. Užsitęsus ligai (iki keletos savaičių) pasireiškia hipotonija, o kai kada net sėdimųjų bei kojų raumenų atrofija. Ligos pradžioje sausgysliniai refleksai pažeistoje pusėje būna pagyvėję, o sunkiai sergant – sulėtėję arba visai išnykę. Sergančiam radikulitu ligoniui būdingas tempimo simptomas:  ištiestą koją sulenkęs per klubo sąnarį (Lasego simptomas) bei palenkęs galvą (Neri simptomas) ligonis jaučia skausmą juosmens srityje, sėdmenyse, pareinantį į koją.

Radikulitas labai dažnai pereina į lėtinę formą su recidyviniais paūmėjimais. To priežastys – savarankiškas sportinin­ko gydymasis pagal nenusimanančių apie mediciną asmenų patarimus, lėtinių infekcijos židinių buvimas, taip pat labai dideli, net per dideli krūviai treniruotėse ir varžybose, labiausiai veikią juosmeninę kryžmens sritį bei judamąjį aparatą.

Sportininkai, be radikulito, neretai serga sėdimojo  nervo  neuritu  ir neuralgija, arba ischiju ir ischialgija, kurių patogenezėje svarbų vaidmenį vaidina tie patys faktoriai, kaip radikulito. Sergant: ischiju ir  ischialgija būna pažeista ne tik juosmeninės kryžmens srities stuburo šaknelės, bet ir sėdimojo nervo kamienas, sutrinka šio kamieno ir jo apvalkalėlių kraujotaka. Be to, ischijo skausmas iradijuoja į užpakalinį šlaunies ir kelio paviršių, į išorinę pėdos pusę, o ischialgijos ryškiausi požymiai yra stiprūs, priepuoliniai, deginantys skausmai pagal nervo eigą ir priverstinė kūno padėtis. Visais atvejais būna pažeistas jautrumas ir jaučiamas skausmas pagal sėdimojo nervo eigą.

Sergantis  tarpšonkauline  neuralgija sportininkas skundžiasi skausmais viename arba keliuose tarpšonkauliuose pagal tarpšonkaulinių nervų eigą. Skausmai ga­li būti pastovūs arba priepuolinio tipo, jie smarkiai padidėja atliekant fizinį krūvį, kosint, giliai kvėpuojant. Palpuojant galima nustatyti hipertenzijos zonas ir aštrų skausmą tarpšon­kaulinių nervų išėjimo iš stuburo vietose. Ligą nukelia persirgtas tonzilitas, gripas, neurovirusinė infekcija, peršalimai, stuburo patologija.

Trišakio  nervo  neuralgija pasi­reiškia ryškiais priepuoliniais, maudžiančiais, diegiančiais bei deginančiais skausmais inervuojamose vienos nervo šakos ar­ba keleto šakų zonose. Skausmai atsiranda peršalus, persirgus tonzilitu, sinusitu, sergant dantų kariesu. Esant trišakio ner­vo neuralgijai vyksta vegetaciniai ir trofiniai pokyčiai, kram­tymo ir mimikos raumenų judesiai būna skausmingi. Ant veido odos, kaklo, burnos ertmės gleivinėje galima rasti 0,5 cm diametro zonas, kurias lengvai palietus sukeliamas skausmo priepuolis, o stipriai spaudžiant skausmas išnyksta.

Veidinio  nervo  neuritas iš pradžių pasireiškia skausmais ir parestezijomis veido srityje, kurią inervuoja pažeistasis nervas. Progresuojant ligai vyksta pokyčiai judamajame aparate arba veido raumenų parezė, t.y. veido raume­nų judesių silpnumas, arba paralyžius, t.y. visiškas mimikos raumenų nejudrumas pažeistoje veido pusėje. Sportininkai šia li­ga suserga dažniausiai ilgą laiką treniruodamiesi šaltyje, ypač gavę ūmią infekciją arba esant lėtinės infekcijos židiniams.

Periferinės nervų sistemos ligas gydo gydytojas medikamen­tais, fizioterapinėmis ir kitomis gydymo priemonėmis. Jei liga ūmi, skiriamas griežtas lovos režimas, dalyvauti treniruotėse ir varžybose draudžiama iki sportininkas visiškai pasveiksta. Laiku nesuteikus pagalbos liga gali įgyti sunkią bei lėtinę formą, o tada treniruočių ir varžybų bus praleista daug daugiau.

Šių ligų profilaktikoje svarbų vaidmenį turi pedagogas. Jis privalo pažinti ligų pagrindines žymes ir laiku imtis reikia­mų profilaktikos priemonių, sekti, kaip kuruojami lėtiniai infekcijos židiniai, ar saugomasi   persišaldymo ir pan.

31. Regos sensorinės sistemos funkcinės būklės ir pažeidimų tyrimas ir vertinimas.

Regėjimo analizatoriaus periferinę dalį sudaro tinklainė, esanti akies obuolio dugne. Emetropinėje, be refrakcijos trūku­mų akyje lygiagretūs  šviesos. Spinduliai, praėję  pro rageną, akies priekinės kameros skystį, lęšį, stiklakūnį, susikerta tinklainė­je. Laidininkinė dalis eina regimojo nervo skaidulomis į požie­vinius regėjimo orientacinių refleksų centrus, kurie yra keturkalnio viršutiniuose kalneliuose, ir į centrinę analizatoriaus dalį, kuri yra smegenų pusrutulių pentinėje vagoje ir medialinio pakaušinio smilkinio vingio srityje.

Regėjimo analizatoriaus funkcinei  būklei įvertinti naudojami paprasčiausi metodai: regėjimo lauko ir aštrumo matavimas, spalvų skyrimo,  akomodacijos, konvergencijos, aklas  judesių ir vyzdžių refleksų, akies dugno būklės tyrimas. Reguliariai treniruojantis tose sporto šakose, kuriose didesnis krūvis  tenka regėjimo analizatoriui (sportiniai žaidimai, boksas, dailusis čiuožimas ir kt.),  padidėja regėjimo laukas, pagerėja akies judamosios funkcijos.

Regėjimo analizatoriaus funkcinė būklė įvertinama ir pagal elektrinį akies jautrumą impulsiniu elek­troniniu stimuliatoriumi- chronaksimetru. Leidžiant pastovią elektros srovę per akies obuolį sukeliamas šviesos jutimas, vadinamas fosfenu. Elektrinio akies jautrumo matavimas dažniausiai vadinamas fosfenometrija. Minimali elektros srovės įtampa, sukelianti akyje šviesos blykstelėjimo pajautimą,  va­dinama reobaze. Ji svyruoja nuo 0,5  iki 7V. Reobazė iki 3V rodo padidėjusį  elektrinį akies jautrumą,  3-7 V – vidutinį, o daugiau negu 7 V- sumažėjusį. Elektrinis akies jautrumas mažėja dėl nuovargio: kuo jautrumas mažesnis, lyginant su pradiniu, tuo labiau pasireiškia nuovargis po treniruočių ar varžybų.

Akies refrakcijos sutrikimų vertinimas.

Tiriant sportininkų regėjimo analizatoriaus funkcijas kartais išaiškinama akių refrakcijos ydos: trumparegystė, toliaregystė, astigmatizmas. Trumparegystė arba miopija- tai regėjimo į tolį aštrumo sumažėjimas dėl sustiprėjusios laužiančių paviršių refrakcijos arba dėl per ilgos išilginės akies ašies, kada šviesos spinduliai susikerta prieš tinklainę. Visais atvejais miopija koreguojama akiniais. Vandensvydininkai, dvikovininkai, gimnastai, šuolininkai į vandenį ir kiti naudoja kontaktines linzes. Esant silpnai miopijai (iki -3 D), sportuoti nedraudžiama. Esant vidutinio laipsnio miopijai (iki -6 D), draudžiama kultivuoti kai kurias sporto šakas: boksą, dviračių sportą, šuolius į vandenį nuo tramplino, sunkiąją atletiką ir kt. Kai miopija stipresnė negu -6 D, sportuoti apsk­ritai draudžiama.

Sergant toliaregyste sumažėja regėjimo iš ar­ti aštrumas dėl laužiamųjų spindulių susikirtimo už akies tink­lainės. Akiniai būtini, kai regėjimas susilpnėja daugiau kaip +1 D. Astigmatizmas pasireiškia įgimta nevienoda ragenos ir lęšio išgaubtų paviršių laužiamąja galia, dėl kurios tinklainėse susidaro iškreiptas vaizdas horizontalioje ar verti­kalioje plokštumose. Astigmatizmo korekcijai gydytojai išrašo ci­lindrinius akinius.

32. Klausos ir pusiausvyros sensorinių sistemų bei somatosensorinės sistemos funkcinės būklės tyrimas ir vertinimas.

Klausos analizatoriumi suvokiame garsų stiprumą, kryptį, tonų aukštį, įvairius ūžesius ir jų savybes. Toks suvokimas leidžia organizmui prisitaikyti ir reaguoti į besikeičiančią aplinką. Periferinę klausos analizatoriaus dalį sudaro ausis (išorinė, vidurinė ir vidinė), o centrinę – galvos smegenų viršutinis vingis. Šias abi dalis sujungia laidinė analizatoriaus da­lis.

Klausos analizatoriaus funkcinę būklę  rodo klausos aštru­mas ir garsinio dirgiklio lokalizacija.  Klausos ašt­rumas tiriamas  kalba, kamertonais ir audiometru. Klausos aštrumui nustatyti vartojama kalba pašnibždomis ir įprasta šnekamoji kalba. Kalba pašnibždomis, esant sąly­ginei tylai (įprastomis tyrimo sąlygomis), girdima iš 5-6 metrų atstumo, o visiškoje tyloje- iš 20 ir daugiau metrų. Šneka­moji kalba girdima iš 10 kartų didesnio atstumo negu kalbant pašnibždomis. Klausos  tyrimas įvairaus dažnio  kamertonais yru tikslesnis metodas ir leidžia nustatyti klausos diapozono viršutines ir apatines  ribas, patologinio proceso lokalizaciją. Šiuolaikinis klausos tyrimo metodas  yra  audiometrija: juo matuojamas kiekybinis klausos analizatoriaus jautrumas decibelais įvairaus dažnio garsams, klausos funkcijos sutrikimo laipsnis, taip pat sutrikimo lokalizacija. Garso lokalizacija tiriama užsimerkus ir nurodant pirštu kryptį, iš kurios girdėti garsas.

Pablogėjusi klausos analizatoriaus funkcinė būklė neleidžia kultivuoti kai kurių sporto šakų. Dinaminiai  stebėjimai rodo, kad daugelio šakų sportininkų klausos analizatoriaus funkcija lavėja,   o kai kurių sporto šakų  (kulkinis  ir  stendinis  šaudymas, motociklų sportas, motorinių valčių sportas,  kartingas ir kt.) atstovų,   didėjant   sportiniam stažui,- blogėja. Techninių šakų sportininką klausos analizatoriaus funkcijos pablogėjimas susijęs su garso ir oro bangų veikimu į vidurinę ausį.   Dėl  šios priežasties pasireiškia klausos nervinių skaidulų neuritai.

Iš klausos analizatoriaus sutrikimų tarp sportininkų daž­niausi yra otitai. Išorinės ausies otitas – tai išorinės ausies uždegiminė liga, kurios metu išorinio klausos vamzdelio dalyje auga furunkulas. Būdingi ligos simptomai: ausies skausmai, ypač paspaudus jos vamzdelio kremzlę, sumažėjęs   klausos aštrumas. Vidurinės  ausies otitas-  tai uždegiminis procesas eustachijaus vamzdyje ir ausies  būgnelyje; gali būti ūmus ir lėtinis. Susirgęs ūmiu vidurinės ausies uždegimu sportininkas pajaučia staiga atsirandančius  ir greitai progresuojančius skausmus ausyse. Skausmas būna veriantis, priepuoliais, nepakenčiamas, dėl jo sopa galvą, užgula ausis, susilpnėja klausa, pakyla kūno temperatūra. Sergant lėtiniu vidurinės ausies otitu uždegiminis procesas vidurinėje ausyje tai aprimsta, tai veikiamas nepalankių faktorių (persišaldymo, anginos ir kt.) vėl paūmėja. Jo žymės: ausies skausmai, susilpnėjusi klausa, pastovios ar  protarpinės išskyros iš ausies. Sergantys otitais asmenys būtinai tu­ri kreiptis laiku į gydytoją, kad šis ištirtų ir gydytų. Kai kurių sporto šakų (plaukimo,  vandensvydžio ir kt.) atstovams ligos metu treniruotis draudžiama.

Somatosensorinės jutimo neurofunkcinės sistemos būklės tyrimas ir vertinimas.

Išlaikyti reikiamą kūno padėtį, įvertinti raumenų susitraukimo dydį ir amplitudę padeda judesių analizatorius. Judesių analizatorių receptoriai yra raumenų verpstėse ir Goldžio kūneliuose, o centrai- galvos raumenų žievės priekinio centrinio vingio srityje ir smegenėlėse. Laidinė dalis nuolatos informuoja centrus apue raumenų, sausgyslių, kaulų jungčių ir sąnarių būklę ir fizinę veiklą (kūno pozos, pusiausvyros, kūno ir atskirų jo dalių padėties išlaikymas ir keitimas erdvėje). Judesių analizatorius padeda atlikti veiksmus darniai, tiksliai ir laiku. Jo funkcinė būklė įvertinama paprastais būdais: tiksliai sulenkiant galūnes iki tam tikro kampo; užmerktomis akimis spaudžiant dinamometrą ir kt. Visais atvejais apskaičiuojamas procentinis nukrypimas nuo numatyto dydžio. Normaliu laikomas nukrypimas iki 10-20 procentų. Judesių tikslumas tiesiogiai priklauso nuo sportininko treniruotumo ir pasirengimo.

Odos analizatoriaus periferinėje dalyje yra lietimo, spaudimo, temperatūros, skausmo receptoriai, kuriuos periferinė nervų sistema jungia su centrais, esančiais galvos smegenų žievės užpakaliniame centriniame vingyje. Jo funkcinė būklė įvertinama tiriant skausminį, temperatūrinį, taktilinį odos jautrumą simetriniuose kūno paviršiuose. Skausminis jautrumas nustatomas lengvu dūriu į odą buku ar smailu adatos galu, temperatūrinis- prie odos prilietus mėgintuvėlį su šaltu ar karštu vandeniu, taktilinis- prie odos prilietus vatą, teptuką ar vos vos paspaudus. Esteziometru galima išmatuoti jautrumo slenkstį. Sportininkų odos analizatoriaus funkcijos dažniausiai sutrinka vykstant periferinių nervų uždegiminiams procesams.

33. Sportininkų autonominės nervų sistemos funkcinės būklės tyrimas ir vertinimas.

Autonominės nervų sistemos funkcijos įvertinimas, tiriant dermografizmą, pilomotorinį refleksą, odos galvaninį refleksą.

Vegetacinės nervų sistemos funkcinę būklę galima įvertinti visa grupe metodų, apibūdinančių simpatinės ir parasimpatinės inervacijos tonusą.

Brūkštelėjus per odą buku daiktu tiriama dermografizmas, arba odos kraujagyslių reakcijos. Dermografizmas gali būti raudonas arba ryškiai raudonas; toks rodo padidėjusį vegetacinės nervų sistemos parasimpatinės dalies jautrumą. Tai dėl žymaus odos kraujagyslių išsiplėtimo. Baltą dermografizmą rodo padidėjęs vegetacinės nervų sistemos simpatinės dalies jaudrumas, dėl kurio susiaurėja odos kraujagyslės. Rožinis dermografizmas- tai normalus simpatinės ir parasimpatinės inervacijos tonusas.

Autonominės nervų sistemos funkcijos įvertinimas atliekant klinostatinį, ortostatinį ir Ašnerio mėginius.

Vegetacinės nervų sistemos parasimpatinės dalies jaudrumas įvertinamas tiriant akies ir širdies refleksą Ašnerio mėginiu. Mėginys atliekamas taip: suskaičiuojamas tiriamojo gulimoje padėtyje pulsas, o paskui didžiuoju pirštu ir smiliumi 10 sek. atsargiai spaudžiami užmerktų akių obuoliai ir vėl skaičiuojamas pulsas. Kai vegetacinė nervų sistemos parasimpatinės dalies jaudrumas normalus, pulsas suretėja 5-12 dūžių per minutę, o kai sumažėjęs- pulsas nesikeičia. Mėginys laikomas teigiamu, kai atlikus jį pulsas suretėja, ir neigiamu- kai pokyčiai nepastebimi. Esant padidėjusiam vegetacinės nervų sistemos simpatinės dalies jaudrumui (atlikus mėginį pulsas padažnėja) mėginys laikomas iškrypusiu.

Apie vegetacinės nervų sistemos parasimpatinės dalies vyravimą galima spręsti ir iš klinostatinio mėginio. Normalus perėjimas iš vertikalios padėties į horizontalią suretina pulsą iki 4-12 dūžių per minutę. Daugiau kaip 12 dūžių per minutę suretėjęs pulsas rodo parasimpatinę dalį esant jaudresnę.

Vegetacinės nervų sistemos simpatinei daliai įvertinti naudojamas ortostatinis mėginys. Horizontalios padėties pakeitimas į vertikalią padažnina pulsą iki 6-18 dūžių per minutę. Daugiau kaip 18 dūžių per minutę padažnėjęs pulsas rodo, kad vyrauja vegetacinės nervų sistemos simpatinė dalis (padidėjęs dirglumas ir tonusas). Jei pulsas nepadažnėja mažiau kaip 12 dūžių per minutę, simpatinės dalies tonusas yra sumažėjęs.

34. Sportininkų judamojo aparato funkcinės būklės vertinimas, tiriant judesių greitį, dažnumą, jėgą ir statinę ištvermę.

35. Elektromiografija, chronaksimetrija, miotonometrija ir seismografija sporto medicinoje.

Nervų raumenų aparato funkcinės būklės ir jos sutrikimų diagnostikos metodas yra elektromiografija, t.y. skeleto raumenų veikimo biopotencialų užregistravimas. Raumenų biopotencialus galima registruoti ramybės būklėje, t.y. raumeniui maksimaliai atsipalaiduojant, taip pat raumeniui maksimaliai įsitempiant arba atliekat fizinį krūvį.

Kreivė, kuri rodo raumenų elektrinį aktyvumą, vadinama elektromiograma (EMG). Susitraukiančių ir atsipalaiduojančių raumenų biosrovių aktyvumo rodikliai yra svyravimų amplitudė, dažnumas ir trukmė.įvairių fizinių krūvių metu užregistruotos sportininkų EMG leidžia įvertinti raumeninių skaidulų ir motorinių vienetų būklę bei funkcinius ypatumus, duoda judesių koordinacijos ir judėjimo įgūdžių kokybinę charakteristiką, padeda atskleisti nervų raumenų aparato funkcinės būklės sutrikimo ir nuovargio dydį.

Paranki elektrodiagnostikos priemonė yra chronakimetrija – metodas, kuris leidžia išmatuoti iš pradžių reobazę, paskui chronakasiją. Reobazė – tai minimali elektros srovės įtampa, kuri sužadina slenkstinį audinio padirginimą. Kuo mažesnė reobazė. tuo dirglesnis tiriamas audinys. Chronaksija – tai minimalus laikas, per kurį, padvigubinta reobazė sužadina slenkstinį audinio padirginimą. Ji rodo tiriamo audinio paslankumą ir labilumą, t.y, greitį, kuriuo audinys sudirginamas. Nervų raumeny aparato funkcinę, būklę rodo reobazė ir chronaksija simetriniuose motoriniuose taškuose. Reobazę ir chronaksiją galima išmatuoti unipoliniu dirginimo metodu. Tam tikslui naudojamas vienas didelio (100, 50 arba 25 cm²) paviršiaus elektrodas (anodas), po kuriuo srovės tankumas yra mažas. Toks elektrodas nedirgina ir vadinamas pasyviuoju, arba indiferentiniu. Kito elektrodo (katodo), vadinamo aktyviuoju, arba diferentiniu, paviršiaus plotas yra mažas: 1 mm², 0,24, 0,5 arba 1,0 cm², priklausomai nuo to, kokio audinio reobazę ir chronaksiją matuosime (nervų, raumenų, akies obuolio ir t.t.). Aktyvusis elektrodas dedamas tiriamojoje vietoje.

Sportininkų nervų raumenų aparato chronaksimetrijos dinaminiai tyrimai rodo, kad gerėjant aparato funkcinei būklei mažėja reobazė ir trumpėja chronaksija. Tai ypač ryšku tiriant kvalifikuotus sprinterius. Pervargimas ir pertempimas, taip pat patologiniai procesai turi įtakos audinių dirglumui – gali smarkiai padidėti arba visiškai išnykti dirglumas. Taigi vertinant rezultatus svarbūs dinaminiai stebėjimai ir pokyčių simetriškumas motoriniuose taškuose.

Miotonometrija – tai įsitempusių ir atsipalaidavusių raumenų tonuso matavimo metodas. Raumens tonusas matuojamas ramybės būklėje visiškai atsipalaidavus ir maksimaliai įsitempus. Tonusas matuojamas miotonometru, kurio skalė suskirstyta sąlyginiais vienetais nuo 0 iki 10 miotonų. Skaičius 10 atitinka stiklo kietumą. Kuo didesnis raumenų tonusas, tuo didesni miotonometro duomenys.miotonometrijos metodas duoda kokybinį vaizdą apie raumens tonusą; kiekybiniam įvertinimui jis netinka. Išmatuodami raumens tonusą ir amplitudę, kokybiškai įvertiname raumens gebėjimą susitraukti arba atsipalaiduoti. Kadangi pastaruosius procesus tarpusavyje jungia tie ;patys sudėtingi nervinius centrus ir raumenų veiklą koordinuojantys mechanizmai, tai jų tyrimas leidžia spręsti apie nervų raumenų sistemos funkcinę būklę. Nervų raumenų sistemos funkcinė būklė gera, kai raumenų tonuso amplitudė yra 35 – 40 miotonų. Padidėjęs atsipalaidavusio raumens tonusas ir sumažėjęs įsitempusio raumens tonusas, t.y. sumažėjusi raumens tonuso amplitudė rodo, kad nervų raumenų funkcinė būklė blogėja. Padidėjusi raumenų tonuso amplitudė rodo, kad nervų raumenų sistemos funkcinė būklė gerėja. Iš miotonometrijos rodiklių prieš fizinius krūvius ir po jų galima spręsti apie nervų raumenų aparato nuovargio dydį bei organizmo atsigavimą po nuovargio.

36. Judesių aparato susirgimai neracionalių treniruočių pasekoje.

37. Sportinė širdis. Širdies dilatacija ir jos nustatymas rentgenologiniu ir echokardiografiniu būdu.

Sportinė širdis, jos esmė.

Jau prieš 100 metų buvo pastebėta, kad sportininkų širdis yra daug didesnė negu nesportuojančių asmenų. S.W. Henschen (1899) pasiūlė specialų terminą sportinė širdis, kuriuo gydytojai galėtų nusakyti širdies padidėjimą, kaip patologinį reiškinį, atsirandantį dėl sportinės veiklos.

Vėlesni tyrimai buvo atlikti rengiantis atnaujintoms olimpinėms žaidynėms ir pradėjus naudoti rentgeninius tyrimus. Jie parodė, kad sportininkai, turintys padidėjusią širdį, atlieka didelius treniruočių krūvius, pasiekia didelių ir vis didėjančių rekordų, o širdies didėjimas yra būtinas, norint pasiekti didelį sportinį darbingumą. Dėl to terminas sportinė širdis išliko iki dabar, ir jis plačiai vartojamas sporto medicinos nusakant ilgalaikes adaptacines širdies reakcijas į fizinius krūvius.

Širdies dilatacija, jos išsivystymo mechanizmai ir reikšmė.

Sportininkams dėl didelių ir intensyvių treniruočių ir varžybų krūvių atsiranda ir kitas svarbus sportinės širdies struktūros pokytis – visų širdies ertmių išsiplėtimas, arba širdies dilatacija.

Širdies dilataciją, pirmiausia sukelia l-hipertrofija, kai didėja aktyvi miokardo masė ir ryškiai pailgėja širdies raumens skaidulos. Nemažiau svarbią reikšmę sportininkų širdies dilatacijai atsirasti turi vegetacinė nervų sistema. Treniruotė aktyvina šios sistemos parasimpatinės dalies tonusą, ir ramybės sąlygomis (diastolės metu) širdies raumuo daugiau atsipalaiduoja ir į širdies ertmes patenka daugiau kraujo. Taip dėl struktūrinių (miokardo skaidulų pailgėjimo) ir struktūrinių funkcinių (miokardo atsipalaidavimo) pokyčių prasideda funkcinė širdies dilatacija.

Sportininkų širdies dilatacijos reikšmė – ji garantuoja vieną iš svarbiausių širdies veiklos savybių – didelį širdies darbo našumą fizinių krūvių metu. Išsiplėtusioje širdyje diastolės pabaigoje telpa daugiau kraujo, ir didėja galinis diastolinis širdies ertmių tūris (kraujo tūris prieš sistolę). Jeigu širdis išsiplėtusi, tai jos skilveliuose yra didesnis rezervinis tūris, kurį širdis naudoja fizinio krūvio metu didindama sistolinį tūrį. Dėl to išsiplėtusi širdis ir miokardo hipertrofija lemia greitą ir veiksmingą kraujotakos didėjimą fizinio krūvio metu.

Širdies tūrio nustatymas biplanės telerentgenografijos metodu.

Taikant biplanės telerentgenografijos metodą, iš dviejų metrų nuotolio sportininko padaroma viena frontalinės plokštumos širdies rentgenograma, t.y. gulint kniūbsčiomis (ant pilvo) iš nugaros pusės, o kita – strėlinės (sagitalinės) plokštumos, t,y. gulint ant kairiojo šono (dešinioji ranka pakelta, kad neužstotų širdies). Iš rentgenogramų gana tiksliai apskaičiuojamas absoliutusis širdies tūris, kuris priklauso nuo širdies ertmių išsiplėtimo dydžio.(14psl.)

Rentgenogramose nubraižomi širdies kontūrai (3 pav.). Priekinėje rentgenogramoje nubrėžiama linija, atitinkanti širdies ilgį (L), t.y. nuotolį nuo širdies viršūnės (apytikriai – diafragmos susilietimo su širdimi taškas) iki aortos atsiskyrimo vietos. Joje taip pat nubrėžiamos linijos, atitinkančios širdies ilgį (P), t.y. nuotolį nuo toliausių abejų jos pusių širdies kraštų iki širdies ilgį žyminčios linijos. Širdies plotis dažniausiai yra ne vientisa linija, dėl to jį atitinka abiejų pusių toliausių taškų nuotolių iki širdies ilgio linijos suma (P1+P2). Šoninėje rentgenogramoje nubrėžiama linija, atitinkanti širdies gylį (G), t y. plačiausią širdies vietą. Tiksliai pamatavus L, P ir G reikšmes, absoliutusis širdies tūris (HV) apskaičiuojamas remiantis K. Mushofo ir H. Reindelio pasiūlyta formule:

HV = L ´ P ´ G ´ 0,4;

kurios 0,4 yra koeficientas, rodantis širdies konfigūracijos ir projekcijos pataisą.

Echokardiografinis sportininko širdies dilatacijos įvertinimas.

Echokardiogramoje pamatuojami skilvelių skersmenys diastolės pabaigoje (2 pav.), ir apskaičiuojamas galinis diastolinis tūris. Pastarojo dydis rodo dilataciją. Nesportuojančių suaugusių sveikų vyrų galinis diastolinis tūris, atsižvelgiant į V. L. Karpmaną, vidutiniškai yra 119 ml (80 – 140 ml). Sportininkų šis tūris priklauso nuo sporto šakos. Didžiausi vidutiniai galinio diastolinio tūrio dydžiai yra ištvermės sporto šakų sportininkų (irkluotojų – 180ml, dviratininkų – 166 ml), o sudėtingos koordinacijos ir jėgos – greičio sporto šakų sportininkų – beveik nesiskiria nuo netreniruotų žmonių (žr.2lent). (13psl.) Nuodugnius medicininius tyrimus, padedančius nustatyti, ar funkcinis širdies išsiplėtimas netampa patologišku, reikia atlikti jei galinis diastolinis turis (kritinė riba) yra vidutiniškai 160 ml (tam tikrų sporto šakų sportininkų ji didesnė: ištvermės sporto šakų-200 ml, krepšininkų – 220 ml ir t.t.).

38. Sportininko širdies raumens funkcinė ir patologinė hipertrofija ir jų diagnostika.

Esant periodiniams ir ilgalaikiams krūviams, tenkantiems širdžiai, formuojasi struktūriniai jos pokyčiai. Jie pirmiausia pasireiškia funkcine širdies raumens, arba miokardo, hipertrofija, t.y. sustorėja širdies sienelės ir didėja širdies raumens masė.

Biologinė hipertrofijos reikšmė – sustorėjusios, arba hipertrofavusios, širdies raumens skaidulos gali labai didinti susitraukimo jėgą, kuri reikalinga garantuojant pakankamą ir intensyvią kraujotaką, galinčią tiekti reikiamą deguonies ir kitų maisto medžiagų kiekį dirbantiems organams, ypač raumenims. Fizinio krūvio metu hipertrofuota širdis, lyginant su ramybės sąlygomis, vieno susitraukimo metu iš širdies išmeta du tris karius daugiau kraujo per du kartus trumpesnį laiką. Tai gali atlikti tik hipertrofuota širdis, kurios raumens skaidulos sukuria gana didelę jėgą.

Pagrindinis aktyviklis, skatinantis miokardo hipertrofiją fizinių krūvių metu, yra širdies raumens skaidulų hipoksija. Dėl hipoksijos miokarde daugėja adenozino, kuris gerina vainikinę kraujotaką ir tiekia daugiau energinių medžiagų miokardo skaiduloms. Miofibrilėse intensyvėja baltymų sintezė, daugėja sarkomerų, didėja mitochondrijų ir ribosomų dydis ir jų kiekis, gausėja kitų sutraukimą gerinančių elementų. Dėl to kinta miokardo ląstelių struktūra, jos hipertrofuoja. Miokardo hipertrofija būna dviejų rūšių: d-hipertrofija, kurios metu storėja miokardo skaidulos, ir l-hipertrofija, kurios metu miokardo skaidulos ilgėja.

Funkcinės miokardo hipertrofijosmetu, kai širdies raumens skaidulos yra aprūpinamos pakankamu O₂ ir maisto medžiagų kiekiu, elektrokardiograma nustatoma padidėjusi Q, R, S dantelių amplitudė, pailgėjęs P- Q intervalas, stebimi tam tikri depoliarizacijos sutrikimai.

Prasidedant patologinei miokardo hipertrofijai repoliarizacijos procesai dar daugiau sutrinka, pakinta T dantelis (plokštėja ar didėja), išryškėja miokardo hipoksijos reiškiniai, miofibrilių nekrozės požymiai, atsiranda miokardo distrofija. Tiek sportininkų, tiek ir nesportuojančių žmonių miokardo hipertrofijos distrofiniai elektrokardiografiniai požymiai atrodo vienodai.

39. Elektrokardiografinis sportininko širdies pagrindinių funkcijų tyrimas.

Visus normalios ir pažeistos širdies automatizmo, dirglumo ir laidumo funkcijų ypatumus rodo širdies veiklos metu susidarančios veikimo biosrovės, t.y. potencialų skirtumai tarp sudirgintų (sujaudintų) ir ramybės būklės raumens skaidulų Širdies raumens veikimo biosrovės užrašomos specialiu aparatu – elektrokardiografu, kuris biosroves sustiprina ir užrašo grafinį jų vaizdą. Elektrokardiografu užrašyta kreivė vadinama elektrokardiograma (EKG). Elektrokardiograma išryškina visas širdies raumens savybes, išskyrus susitraukiamumą (kontraktiliškumą), nes šis yra susijęs su širdies veiklos mechanika.

Žmogaus širdies EKG užrašoma netiesioginiu būdu, prijungiant elektrodus tam tikrose kūno vietose, kurios geriausiai atspindi širdies veikimo potencialus. Sporto medicina vartoja 12 derivacijų (nuvedimų), kurias galima suskirstyti į tris grupes:

1)        Trys standartinės, arba klasikinės, kojų ir rankų derivacijos, pasiūlytos Einthoveno.

2)        Trys sustiprintos vienapolinės galū­nių derivacijos, pasiūlytos Goldbergerio.

3)        Šešios krūtinines derivacijos, pasiūlytos Wilsono.

Elektrokardiogramą sudaro penki ryškus (P,Q, R, S, T) ir vienas neryš­kus (U) danteliai, esantys aukščiau ar žemiau izoelektrinės linijos. Izoelektrinė linija – širdies raumens poilsio linija, danteliai, einantys į viršų nuo izolinijos, vadinami teigiamaisiais, o žemyn – neigiamaisiais.

40. Sportininkų širdies automatikos, dirglumo ir laidumo sutrikimai.

Širdies automatijos funkcija, jos tyrimas, vertinimas, pažeidimai.

Širdies automatizmą lemia joje savaime kylantis sujaudinimo potencialas. Normaliomis sąlygomis jis atsiranda pirminiame automatizmo centre – sinusiniame mazge ir išplinta į aplinkines širdies ląsteles. Sinusinis mazgas yra pagrindinis širdies ritmo vedlys. Širdis dirba sinusiniu ritmu. Sveikų netreniruotų žmonių sinusinis mazgas skleidžia 60—90 impulsų per minutę. Dėl to normalus širdies susitraukimų dažnis, atitinkantis pulso dažnį, yra 60-90 k./min. Toks širdies susitraukimų dažnis vadinamas normokardija.

Sportininkų vyrauja sumažėjęs sinusinio mazgo aktyvumas, ir jei pulsas yra mažesnis kaip 60 k./min., jiems nustatoma sinusinė bradikardija. Bradikardija  pagrindinės  medžiagų apykaitos  sąlygomis  gerai  treniruotų sportininkų gali siekti 50 ar net 40 širdies susitraukimų per minutę. Jeigu bradikardija būna rytais ir ją sukelia daugiametės treniruotės, tuomet bradikardija laikoma teigiamu širdies funkcinių galimybių požymiu. Tačiau jeigu bradikardija atsiranda staiga, vienos – dviejų savaičių laikotarpiu, suintensyvėjus treniruočių procesui, sportininkui treniruojantis, gal net sirgu­liuojant, ji gali būti ūminio širdies pertempimo simptomas.

Sutrikus nerviniam ir humoraliniam širdies veiklos valdymui taip pat prasi­dedant širdies pažeidimams, sportininkams galima nustatyti sinusinę tachi­kardiją. Jos metu širdies susitraukimų dažnis fizinės ir psichinės ramybės są­lygomis yra didesnis kaip 90 k./min.

Normalaus sinusinio ritmo metu intervalų R-R trukmė viso EKG rašymo metu beveik yra vienoda. Tačiau kai kurių sportininkų R-R trukmė svyruoja. Tai sinusinė aritmija. Intervalų R-R trukmės svyravimai susiję su kvėpavimo procesu: įkvepiant jų trukmė mažėja, ir širdies susitraukimų dažnis didėja, o iškvepiant intervalų R-R trukmės didėja, ir širdies susitraukimų dažnis mažėja. Dėl to sinusinė aritmija dar kitaip vadinama respiracine, arba kvėpavimo, aritmija. Ryški kvėpavimo aritmija yra vienas iš svarbių funkcinės širdies būklės rodiklių, rodančių sutrikusį sinusinio mazgo centrinį valdymą. Tai gali būti susiję su sportininko persitreniravimu.

Kitos laidžiosios sistemos dalys (prieširdiniame skilvelių, arba atroventrikuliniame, mazge, Hiso pluošto kojytėse, Purkinjė skaidulose) vadinamos slaptaisiais (latentiniais) širdies ritmo vedliais, arba antriniais automatizmo centrais. Patologinių pokyčių metu antriniai automatizmo centrai gali tapti širdies ritmo vedliais. Pažeidus širdies ląsteles dėl jų dalinės depoliarizacijos sujaudinimo impulsas gali kilti visiškai netipiškose (ektopinėse) vietose– paprastose prieširdžių ir skilvelių raumeninėse ląstelėse. Dėl to gali būti prieširdinis, atrioventrikulinis ir kitoks širdies ritmas.

Prieširdinio ritmo metu širdis dirba ne sinusinio mazgo ritmu, bet prieširdžių raumenyje esančių suaktyvėjusių ląstelių grupių ritmu. Toks ritmas būna pažeidus sinusinį mazgą.

Prieširdinio skilvelių, arba atrioventrikulinio, ritmo metu širdies veik­lai vadovauja prieširdinis skilvelių, atrioventrikulinis, mazgas. Taip būna tuo­met, kai slopinamas sinusinio mazgo aktyvumas arba padidėja atrioventrikulinio mazgo automa­tizmas.

Sportininkų dažnai būna kintamasis, arba migracinis, ritmas. Kintamuoju, arba migraciniu, vadinamas toks širdies ritmas, kai širdies veiklai vadovauja tai sinusinis, tai atrioventrikulinis mazgas.

 Širdies dirglumo funkcija, jos tyrimas, vertinimas, pažeidimai.

Sportininkų širdies dirglumas dažniausiai yra normalus. Tam tikrais atvejais gali padidėti kurios nors širdies raumeninių ląstelių gru­pės dirglumas. Dažniausiai ektopiniai padidėjusio dirglumo židiniai sportininkams atsiranda prieširdžių ir skilvelių miokarde bei prieširdiniame skilvelių, atrioventrikuliniame, mazge. Juos sukelia raumeninių širdies ląstelių pažeidimas, kitų ligų neigiamasis poveikis širdžiai, taip pat distrofiniai širdies raumens procesai.

Padidėjus ektopinių židinių jaudrumui, šalia normalių periodiškai lygiais tarpais pasikartojančių širdies susitraukimų atsiranda priešlaikiniai širdies susitraukimai, vadinami ekstrasistolėmis. Ekstrasistoles sportininkai subjektyviai jaučia ir apibūdina kaip atsirandančius širdies „permušimus”. Būdingas visų ekstrasistolių EKG požymis yra pakitę R-R intervalai: prieš ekstrasistolę jų trukme mažėja, o po ekstrasistoles – didėja. Ši padidėjusi R-R intervalo trukmė po ekstrasistoles vadinama kompensacine pauze.

Sportininkams tarp pagrindinių veiksnių, aktyvinančių šiuos širdies mechanizmus, svarbiausi yra: emociniai krūviai, vegetacinės nervų sistemos aktyvumo pokyčiai, nerviniai refleksiniai ir neurohormoniniai poveikiai, elektroliltų sutrikimas (disbalan­sas), režimo klaidos, organizmo apsinuodijimas iš lėtinių infekcijos židinių. Visų veiksnių, sukeliančių sportininkams ekstrasistoles, poveikį stiprina dideli fiziniai krūviai ir dažnas pervargimas.

Sportininkams ekstrasistoles nustatomos dažniau negu nesportuojantiems žmonėms.

Ekstrasistolės, užrašomos ramybės sąlygomis ir išnykstančios fizinio krūvio metu, rodo funkcinį jų pobūdį, neturi didesnės klinikinės reikšmės ir jų prognozės yra palankios. Šalia ramybės ekstrasistolių, sportininkams eks­trasistolės gali atsirasti fizinio krūvio metu ir atsigavimo periodu. Krūvio ekstrasistolės jau yra svarbus požymis, rodantis ryškius prepatologinius ir patologinius širdies pokyčius.

Širdies laidumo funkcija, jos tyrimas, vertinimas, pažeidimai.

Širdies laidumo funkciją apibudina jaudinimo impulso, susidariusio sinusiniame mazge, plitimo trukmė prieširdžių miokardu, prieširdiniu skilvelių, arba atrioventrikuliniu, mazgu, Hiso pluošto kojytėmis ir darbiniu miokardu.

Laidumą nuo sinusinio mazgo iki darbinio miokardo ląstelių rodo EKG intervalo P-Q trukmė. Sveikų suaugusių žmonių norma yra 0,12-0,2 sek. Sportininkų intervalo P-Q trukmė gali būti tokia pati kaip ir sveikų netreniruotų žmonių. Kai kurių, sportininkų, turinčių bradikardiją, intervalo P-Q trukmė gali būti šiek tiek didesnė, tačiau dažniausiai nėra didesnė kaip 0,22 sek. Tai rodo normalų laidumą laidžiąja širdies sistema. Pablogėjusi laidumo funkcija vadinama blokada, kuri gali būti dalinė, kai sujaudinimo impulsas lėčiau ir ne visada praeina atitinkama laidžiosios siste­mos dalimi, ir visiška, kai sujaudinimo impulsas konkrečios laidžiosios siste­mos dalimi nepraeina. Jei intervalo P-Q trukmė yra didesnė už 0,22 sek., tai yra I laipsnio dalinė atrioventrikulinė blokada. Tokia būklė nustatoma pervargusiems ar persitreniravusiems sportininkams, kuriems reikalinga medici­nos pagalba ir būtina visiškai pakeisti treniruotės procesą.

Jei sujaudinimo impulsas nebepereina iš prieširdžiu į skilvelius, prieširdžiai dirba vienu ritmu, o skilveliai – kitu. Ši būklė vadinama visiška, arba totaline blokada. Visiška atrioventrikulinė blokada dėl padidėjusio klajoklio nervo, n.vagus, slopinamojo poveikio atrioventrikuliniam mazgui gali būti pašalinta gydant vaisiais ir visiškai pakeitus treniruočių procesą. Tačiau sportininkams gali atsirasti visiška atrioventrikulinė blokada ir po ūmių širdies ligų, gripo, anginos ir kitų sutrikimų. Tokiais atvejais sportuoti draudžiama.

Laidumą skilveliuose rodo komplekso QRS trukmė. Sveikų suaugusių žmonių ji būna 0,06-0,09 sek. Sportininkų QRS trukmė dažniausiai būna ties 1 viršutine normos riba, o turinčių širdies raumens hipertrofiją, komplekso QRS trukmė gali būti 0,1 sek. ir daugiau. Laidumas skilveliuose sutrinka dėl Hiso pluošto kojyčių ir jų šakelių tam tikrų blokadų. Hiso pluošto kojyčių blokada vadinama tokia būklė, kai jaudinimo impulsas kuria nors viena arba dviem kojytėmis praeina lėčiau negu įprasta – dalinė blokada – arba visai nepraeina – visiška, arba totalinė, blokada.

Laidumo sutrikimai skilveliuose (intraventrikulinė blokada) klasifikuojami vadovaujantis Hiso pluošto struktūra. Atsižvelgiant į ją, Hiso pluoštas dalijamas į tris funkciškai savarankiškas šakas: kairiąją priekinę, kairiąją užpakalinę ir dešiniąją kojytes. Sutrikus kurios nors kojytės impulso laidumui, pakinta QRS kompleksas (dėl pakitusio jaudinimo bangos plitimo skilveliais).

esant intraventrikulinei blokadai, jaudinimo impulsas pirmiau praeina dviem arba viena iš trijų kitų nepažeistų kojyčių į vieną skilvelį, o tik vėliau pažeistąja kojyte (jei esti dalinė blokada) arba per pertvarą (jei esti visiška blokada) į antrąjį skilvelį. Su šiuo procesu susijusi ir pagrindinė skilvelinės, arba intraventrikulinės, blokados savybė: abu skilveliai sujaudinami vienu metu ir skilveliuose ilgiau plinta jaudinimas.

Kai kuriais atvejais didėja komplekso QRS trukmė ir nesant intraventrikulinės blokados. Tai būna Volfo-Parkinsono-Vaito sindromo (WPW) atvejais, kai ties atrioventrikuliniu mazgu yra papildomų impulsą iš prieširdžių į skilvelius greitai praleidžiančių skaidulų. Jomis praėjusi tam tikra jaudinimo impulso dalis prieš laiką pradeda dirginti skilvelius. Esant WPW, dėl papildomos jungties gali susiformuoti grįžtamasis jaudinimo impulsas, sukeliantis tiek ramybės, tiek fizinio krūvio metu paroksizminę tachikardiją, prieširdžių plazdėjimą ar virpėjimą ir kitus ritmo sutrikimus, pavojingus gyvybei.

41. Sportininko kardiodinamikos tyrimas ir vertinimas, širdies kontraktilinės funkcijos faziniai sindromai.

Kardiodinamika, jos rodiklių tyrimas ir vertinimas.

Visi mechaniniai širdies veiklos reiškiniai apibūdinami terminu kardiodinamika. Jie užrašomi tam tikrais instrumentiniais metodais ir įgalina vertinti širdies veiklos ciklo fazinę struktūrą.

Širdies sistolės ir diastolės fazes tirti ir vertinti padeda polikardiografijos metodas, t.y. cinchroniškas elektrokardiogramos, fonokardiogramos, miego arterijos sfigmogramos ir apekskardiogramos užrašymas. Kartu galima užrašyti ir kitus širdies veiklos rodiklius – širdies ertmių kraujospūdį,  kairiojo skilvelio ilgio kitimus, vožtuvų atsidarymą ir užsidarymą ir kt. Užrašytose kreivėse pažymimi taškai, reikalingi sistolės ir diastolės fazėms apskaičiuoti, ir iš šių taškų per visas kreives nubrėžiami statmenys. Tiksliai pamatuojant laiko tarpus tarp pažymėtų polikardiogramos momentų, apskaičiuojama visų širdies veiklos fazių trukmė. Pagrindinės sistolės fazės yra: 1) izovolumetrinio susitraukimo fazė, trunkanti 50-60 msek. ir 2) išstūmimo fazė, trunkanti 250- 300 msek., o diastolės – 1) izovotumetrinio atsipalaidavimo fazė, trunkanti 60-80 msek. ir 2) prisipildymo fazė, trunkanti 400-600 msek.

15. Kardiodinamikos rodiklių reikšmė nustatant širdies raumens kontraktilinę funkciją (pilnas ir nepilnas hipodinamijos faziniai sindromai, ūmus miokardo nuovargio fazinis sindromas).

Ištvermes sporto šakų sportininkų kardiodinamika visiškai skiriasi nuo kitų sporto šakų sportininkų ir nuo nesportuojančių sveikų žmonių. Ištvermės sporto šakų sportininkų, kurių yra ryškiai padidėjusi miokardo masė ir padidėjęs galinis diastolinis tūris, ramybės būklės metu nustatomas miokardo visiškos hipodinamijos fazinis sindromas. Šio sindromo požymiai yra:

1)       Pailgėjusi izovolumetrinio susitraukimo fazės trukme;

2)       Sutrumpėjusi išstūmimo fazės trukmė

Šis sindromas rodo, kad širdis kiekvienos sistolės metu ramybės sąlygomis dirba ekonomiškai. Šių sportininkų kraujo išstūmimo iš širdies procesas taip pat yra ekonomiškesnis. Kai kuriems sportininkams galima nu­statyti miokardo nevisiškos hipodinamijos fazinį sindromą.

Jėgos ir greičio sporto šakų sportininkų kardiodinamika ramybės metu mažai skiriasi nuo tos, kuri nustatoma sveikiems netreniruotiems žmonėms.

Krūvio metu visiškai persitvarko kardiodinamika: širdies ciklo visų funkcijų trukmė trumpėja, ir nustatoma miokardo hiperdinamija. Jo metu:

1)       Ilgėja izovolumetrinio susitraukimo fazės trukmė

2)       Mažėja spaudimo didėjimo greitis skilvelyje, esant beveik normalios trukmės kraujo išstūmimo fazei.

Jos metu didėja sistolinis turis (iki 100-200 ml), širdies dažuis (iki 185 -200 k./min.), inten­syvėja kraujotaka.

Po intensyvių treniruočių ar sunkiu varžybų pertempusiems širdį spor­tininkams atsiranda miokardo ūminio nuovargio fazinis sindromas. Jam būdinga: 1) pailgėjusi izovolumetrinio susitraukimo fazės trukmė ir 2) pailgė­jusi išstūmimo fazės trukmė. Jeigu šie faziniai reiškiniai nustatomi praėjus tam tikram atsigavimo laikotarpiui po krūvio, miokardas yra ryškiai pervargęs.

42. Sportininko hemodinamikos tyrimas, vertinimas, ypatumai ramybėje ir krūvių metu.

Bendrieji sportinės širdies ypatumai vertinami vadovaujantis kraujotakos, arba hemodinamikos, rodikliais, apibūdinan­čiais kraujo kiekį, išstumiama iš skilvelių į kraujo apytakos ratus.

Sporto medicina kraujotakai tirti dažniausiai taiko reografijos ir echokardiografijos metodus. Reografijos metodas pagrįstas gyvų audinių elektri­nio pasipriešinimo pulsinių pokyčių užrašymu, lei­džiant pro juos aukštadažnę elektros srovę. Kraujas yra skysta terpė, kuriai būdinga mažesnė varžų, lyginant su aplinkiniais audiniais.

Vienas iš pagrindinių hemodinamikos rodiklių yra sistolinis tūris, t.y. kraujo kiekis, kurį širdis kiekvienos sistolės metu išstumia iš skilvelių i didįjį ir mažąjį kraujo apytakos ratus. Sveikų nesportuojančių asmenų sistolinį tūrį ramybės metu sudaro 40-90 ml kraujo. Sportininkų sistolinis turis dažniau­siai svyruoja 50-100 ml.

Pagrindinis hemodinamikos rodiklis yra minutinis širdies tūris (MŠT) – kraujo kiekis, kurį širdis išstumia į kraujo apytaką per vieną minutę. MŠT rodo audinių aprūpinimą krauju ir su tuo susijusį maisto medžiagų ir O₂ tiekimą audiniams bei CO₂ pašalinimą iš jų. MŠT priklauso nuo kūno konstitucijos, kūno padėties, lyties, amžiaus, kūno paviršiaus ploto, treniruotumo ir daugelio kitų veiksnių. Sveikų netreniruotų asmenų raumenų ramybės metu minutinis širdies tūris, kūnui esant horizontalios padėties, yra 3-6 l/min., o vertikalios – 2,5-5 l/min.

Hemodinamika priklauso ir nuo funkcinės arterijų sistemos būklės, kuri sportininkų dažniausiai atitinka amžiaus standartus. Jeigu jaunų sveikų žmonių pulso bangos plitimo greitis yra 5-6 m/sek., tai treniruotų sportininkų ji dažniau būna ties apatine normos riba, t.y. sportininkams nustatoma pulso bangos plitimo greičio mažėjimo tendencija. Be to, sportininkų didžiosioms stambiosioms arterijoms būdingos geresnės tąsumo ir standumo savybės, ku­rios gerina kraujo išvarymą iš širdies į arterijų sistemą. Fizinio krūvio metu funkcinė arterijų būklė kinta. Labai didėja pulso bangos plitimo greitis ir mažėja periferinis pasipriešinimas, kurį lemia arteriolės. Arteriolės turi gana storą lygiųjų raumenų sluoksnį, ir jų skersmens pokyčiai sukelia ryškius pra­tekančio kraujo tūrio kitimus. Arteriolės vadinamos arterijų sistemos čiau­pais ir lemia į audinius pratekančio kraujo kiekį.

43. Sportininkų arterinio kraujospūdžio tyrimas. Hipotenzija, ribinė hipertenzija ir hipertenzija.

Sistolės metu susitraukdamas kairysis skilvelis sukelia tam tikrą spau­dimą, kuris išstumia kraują į aortą. Kraujas, veikiamas spaudimo gradiento, teka kraujagyslėmis. Juo kraujagyslės yra toliau nuo širdies, juo spaudimas jose yra mažesnis. Didžiausias kraujo spaudimas yra aortos ir stambiųjų arte­rijų, o mažiausias- tuščiųjų venų. Kraujospūdis yra vienas iš reikšmingų he­modinamikos rodiklių, – medicina, taip pat ir sporto medicina, jam teikia svarbią reikšmę.

Arterinis kraujospūdis – tai kraujo, išstumto iš kairiojo skilvelio, spaudimas, kurį jis sukelia į arterijų sieneles tekėjimo kryptimi. Arterinis kraujospūdis skiriamas į sistolinį, diastolinį, pulsinį ir vidutinį.

• Maksimalus kraujospūdis, kuris būna arterijose sistolės metu, vadina­mas arteriniu sistoliniu spaudimu (sistolinis kraujospūdis, Ps). Jo dydis priklauso nuo kairiojo skilvelio sistolės metu sukurtos jėgos.
• Minimalus spaudimas arterijose kairiojo skilvelio sistolės metu vadina­mas arteriniu diastolniu spaudimu (diastolinis kraujospūdis, Pd). Jį le­mia periferinis kraujagyslių pasipriešinimas ir kraujo ištekėjimo iš arterijų greitis.

Vadinasi, sistolės jėga ir periferinis kraujagyslių pasipriešinimas yra du pagrindiniai veiksniai, nuo kurių priklauso arterinio kraujospūdžio dydis. Tam tikrą reikšmę kraujospūdžiui turi kraujo tūris, sudėtis, kraujagyslių standurno ir tąsumo savybės, klampumas ir kiti veiksniai.

• Pulsimu spaudimu vadinamas skirtumas tarp sistolinio ir diastolinio spaudimų. Pulsinis spaudimas yra tiesiogiai proporcingas širdies sistoliniam tūriui ir atvirkščiai proporcingas arterijų tąsumui. Juo didesnis pulsinis spau­dimas, juo didesnis ir sistolinis širdies tūris. Sportininkų, kurių sistolinis tūris ramybės metu yra didesnis, atitinkamai ir jų pulsinis spaudimas yra didesnis, negu nesportuojančių žmonių. Sumažėjus sistoliniam tūriui, pvz., šoko metu, nukraujavus ir kt., pulsinis spaudimas mažėja. Pulsinis spaudimas vyresnio amžiaus žmonėms didėja, nes jų arterijų sienelių tąsumas mažėja.
• Arterinis vidutinis spaudimas apibudina stumiamąją kraujo jėgą ir yra tiesiogiai proporcingas minutiniam širdies tūriui ir bendrajam periferiniam pasipriešinimui.

Kraujospūdžiui matuoti naudojamas sfigmomanometras. Jis gali būti gyvsidabrinis, mechaninis ir elektroninis. Dažniausiai arterinis kraujospūdis matuojamas žastinės arterijos, taikant auskultacijos metodą. Sfigmomanometro manžetė glaudžiai, bet neveržiant, užvyniojama žasto srityje 1-2 centimetrus aukščiau alkūnės įlinkio taip, kad guminiai vamzdeliai priglustų prie alkūnės šonu žemyn. Užsukamas sfigmomanometro varžtelis, ir balio­nėliu pripučiama oro į manžetę iki 160-170 mm Hg (prireikus, iki 200 mm Hg ir daugiau), kad kraujas nepratekėtų žastine arterija. Stetofonendoskopas dedamas ties alkūnine arterija. Pamažu atsukant varžtelį ir išleidžiant iš rnanžetės orą, pasiekiamas toks spaudimas, kad tik sistolės metu kraujo srovė pra­siveržia pro užspaudimo vietą. Išgirstami garsai, kurie suintensyvėjo po kurio laiko visiškai išnyksta. Garsai susidaro dėl padidėjusio kraujo tekėjimo grei­čio pro ne visiškai užspaustą arteriją, o išnyksta- kai kraujas gali laisvai te­kėti arterija sistolės ir diastolės metu. Pirmųjų išgirstų garsų metu sfigmoma­nometras rodo sistolinio kraujospūdžio dydį, o garsų išnykimo akimirką- diastolinį kraujospūdžio dydį. Arterinis kraujospūdis užrašomas atskiriant sistolinio  ir  diastolinio  kraujospūdžio  rodmenis   įžambiu  brūkšniu,  pvz., 125/65 mm Hg.

Atsižvelgiant į Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomenduojamą klasifikaciją:

• Normalus arterinis kraujospūdis, arba normotenzija, sistoli­nis yra 100-139 mm Hg, o diastolinis – 60-89 mm Hg. Arterinis kraujospū­dis priklauso nuo žmogaus amžiaus: jaunuolių (17-18 m.) viršu­tinė kraujospūdžio riba yra 130/80 mm Hg, jaunų (19-39 m.) – 135/85 mm Hg, o vyresnių kaip 60 metų – 150/90 mm Hg. Nutukusių žmonių arterinis kraujospūdis didesnis, negu žmonių, turinčių normalią kūno masę. Rūkalių sistolinis kraujospūdis padidėja 10-20 mm Hg. Miego metu arterinis krau­jospūdis mažėja. Sportininkų arterinis kraujospūdis ramybės sąlygomis, kaip nurodo A. Dembo, atitinka sveikų žmonių norminius dydžius: sistolinis dažniausiai būna 100-130 mm Hg, o diastolinis – 60-80 mm Hg.
• Ribinė hipertenzija. Jos metu sistolinis kraujospūdis yra 140-159 mm Hg, o diastolinis — 90-94 mm Hg. Ji nustatoma 6-7% jauno amžiaus žmonių. Arterinis kraujospūdis dažniausiai yra padidėjęs sportininkų, kurių minutinis širdies tūris ramybės sąlygomis yra gana didelis (8 l/min. ir dau­giau), o periferinis pasipriešinimas- normalus. Kibinės hipertenzijos metu kraujospūdis dažnai normalizuojasi visiškai negydant, vidaus organų poky­čių, būdingų padidėjusio kraujospūdžio ligai, nenustatoma.
• Padidėjęs kraujospūdis, arba hipertenzija, nustatomas, jei arterinis kraujospūdis yra 160/95 mm Hg ir daugiau. Nuo jo dydžio priklauso hiper­tenzinės ligos laipsnis (nedidelė hipertenzija- iki 180/105 mm Hg, vidutinė -iki 200/114 mm Hg ir labai didelė – daugiau kaip 200/114 mm Hg), kurią rei­kia atitinkamai gydyti.

Medicinos kontrolės metu kai kuriems sportininkams ramybės metu ga­li būti nustatomas gana ryškiai padidėjęs arterinis kraujospūdis. Dažnai jis di­dėja sergant hipertenzine liga arba esant tam tikrai vidaus organų patologijai. Hipertenzija gali būti sportininkų pervargimo ir persitreniravimo vienas iš požymių, ypač dėl neracionalių treniruočių. Taip pat padidėjusį arterinį krau­jospūdį sportininkams galima nustatyti dažnų varžybų atvejais prieš startą ar net kelias dienas iki atsakingų varžybų.

• Sumažėjęs arterinis kraujospūdis, arba hipotenzija, nustatoma, jei kraujospūdis yra mažesnis negu 100/60 mm Hg. Sportininkų arterinis kraujospūdis dažnai būna ties apatine normos riba. Kraujospūdis, mažesnis negu 100/60 mm Hg, būna kaip laikinoji (pereinamoji) sportinės formos būklė. Ji buvo pavadinta didelio treniruotumo hipotenzija, ir yra susijusi su sportine specializacija, sportiniu meistriškumu, stažu, treniruočių etapu ir kt. Treni­ruotumo hipotenzija vertinama panašiai kaip ir bradikardija, ir ji yra vienas iš sportininko funkcijų ekonomiškumo, esant dideliam treniruotumui, požymis.

44. Fonokardiografija. Širdies tonai ir patologiniai širdies garsai.

Fonokardiografija – tai širdyje kylančių garsinių reiškinių grafinis už­rašymas specialiu prietaisu fonokardiografu. Fonokardiografo pagrindą suda­ro mikrofonas, kuris garsinius virpesius transformuoja į elektrinius, perduoda juos į stiprintuvus, filtrus ir rašymo sistemą. Užrašyta kreivė vadinama fonokardiograma. Normali fonokardiograma yra tiesi linija, kurioje matomos dvi svyravimų grupės, rodančios pirmąjį ir antrąjį širdies tonus.

Pirmasis tonas, vadinamas sistoliniu, atsiranda sistolės pradžioje. Juo greičiau susitraukia skilveliai, juo garsesnis pirmasis tonas. Antrasis tonas, vadinamas diastoliniu, nustatomas diastolės pradžioje staiga užsidarant aortos ir plaučiu kamieno pusmėnuliniams vožtuvams. Daugelio sportininkų pirmasis ir antrasis širdies tonai yra aiškūs, švarus ir reguliarūs, t, y. kaip sveikų žmonių.

Sportininkams gaili būti nustatomi ir tam tikri garsinių širdies reiški­nių pokyčiai. Dažnesni iš jų yra: 1) susilpnėję tonai, 2) funkciniai ūžesiai, 3) pirmojo tono skilimas.

Susilpnėję tonai dažnai būdingi visiškai sveikai sportininko širdžiai. Fonakardiograma susilpnėję tonai užrašomi kaip mažos amplitudės svyravi­mai. Sveikų sportininkų susilpnėjusių tonų priežastis dažniausiai būna: 1) gerai susiformavę krūtinės ląstos raumenys, 2) padidėjęs poodinis riebalų sluoksnis, 3) ramybės melu esant miokardo hipodinamijai ir kitos. Susilpnėję tonai pavojingi, jei jie atsiranda per trumpą laiką po peršalimo ligų (gali būti miokardo uždegimo -miokardito- požymis) arba po labai intensyvių treniruočių (dėl atsirandančios miokardo distrofijos).

Ūžesiai sportininkams nustatomi gana dažnai. Atsižvelgiant į tai, kurią, širdies veiklos fazę ūžesiai yra nustatomi, jie skiriami į sistolinius ūžesius, sutampančius su skilveliu sistole, t.y. su pirmuoju tonu, ir diastolinius, su­tampančius su diastole, t.y. su antruoju tonu.

Ūžesiai, atsižvelgiant į jų atsiradimo priežastį, skiriami organiniai ir funkciniai. Organiniai ūžesiai atsiranda dėl širdies vožtuvų pažeidimo. Vožtuvus pažeidžia, širdies ligos, jaunų žmonių – dažniausiai reumatas. Organiniai ūžesiai užrašomi, jei pažeistas dviburis vožtuvas.

Funkciniai ūžesiai dažniausiai būna tik sistoliniai. Sistoliniai ūžesiai EKG užrašomi tarp pirmojo ir antrojo tonų, įsiterpę kaip žemos amplitudės didelio dažnio virpesiai. Dažniausiai jie atsiranda dėl  susidarančių kraujo sūkurių arba dėl speninių raumenėlių vibravimo stipraus širdies susitraukimo metu. Treniruotiems sportininkams ūžesiai gali atsirasti dėl stambiųjų kraujagyslių kraujotakos ypatumų.

Kita sistolinių ūžesių priežastis yra dviburio vožtuvo prolapsas. Pro­lapsas – tai nevisiškas dviburio vožtuvo burių užsidarymas, dėl to sistolės metu kraujas iš dalies grįžta į prieširdį. Grįžtant kraujui ir at­siranda sistolinis ūžesys.

Pirmojo tono skilimas – tai simptomas, kai pirmasis tonas susidvejina aukštų dažniu diapazone. Tai nėra susiję su jokiais patologiniais procesais ir dažniausiai nustatomas ištvermės sporto šakų sportininkams, turintiems ilga­meti treniruočių stažą.

45. Širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinės būklės tyrimas ir vertinimas kombinuotu mėginiu.

LETUNOVO mėginio metu naudojami trys skirtingi krūviai, o pulsas ir arterinis kraujospūdis matuojami ramybės metu prieš pradedant mėginį ir tuoj po krūvių bei atsigavimo laikotarpiu.

• Pirmasis krūvis yra 20 pritūpimų per 30 sek., po kurių tuoj kas minutę 3 karius matuojami pulsas ir arterinis kraujospūdis.
• Antrasis krūvis yra 15 sekundžių bėgimas vietoje maksimaliu tempu, po kurio kas minutę 4 kartus skaičiuojamas pulsas ir matuojamas arterinis kraujospūdis.

             Šie tyrimai rodo širdies ir kraujagyslių sistemos prisitaikymą prie greičio krūvių.

• Trečiasis krūvis yra 3 minučių bė­gimas vietoje 180 žingsnių per minutę tempu. Po krūvio tuoj kas minutę 5 kartus vėl skaičiuojamas pulsas ir matuojamas arterinis kraujospūdis. Re­miantis šio krūvio duomenimis, galima vertinti širdies ir kraujagyslių siste­mos prisitaikymą prie ištvermės fizinių krūvių.

Vertinant organizmo reakciją į vieną ar kitą fizinį krūvį, kreipiamas dė­mesys į tiriamųjų rodiklių pokyčių ryškumą ir laiką, per kurį šie pakitimai atsikuria iki pradinių dydžių. Pulso ir arterinio kraujospūdžio pokyčiai tuoj po krūvių (iki pirmosios minutės pabaigos) rodo širdies ir kraujagyslių sistemos reakciją. į krūvį, o vėlesni jų duomenys – atsigavimo laikotarpio ypatumus. Tiksliai juos vertinant galima nustatyti tiriamo sportininko širdies ir krauja­gyslių sistemos prisitaikymo prie fizinių krūvių ypatumus visą sportinio tobu­lėjimo procesą.

46. Įsiręžimo mėginiai ir jų reikšmė sporto medicinoje.

1921 m. Valsalvos mėginį modifikavo Flekas, Jis tyrinėjo įsirėžimo po­veikį organizmui, nustatydamas širdies susitraukimų dažnį. FLEKO mėginys atliekamas taip: sportininkas giliai įkvepia, paskui, sulaikęs kvėpavimą, imituoja iškvėpimą. Iškvėpimo jėga lygi 40 mm Hg. Šį (iškvėpimą) įsirėžimą sportininkas turi išlaikyti iki tiek, kiek gali. Mėginio metu kas penkias sekun­des nustatomas pulso dažnis, taip pat- mėginio trukmė. Šis mėginys rodo de­šiniųjų širdies dalių funkcinę būklę. Normali būklė -per 15-20 pirmųjų se­kundžių pulsas dažnėja, o vėliau stabilizuojasi. Esant blogai širdies ir krauja­gyslių sistemos reguliacijai, pulsas gali dažnėti ir viso įsirėžimo metu.

• Labai gera širdies ir kraujagyslių sistemos reakcija įsirėžimo metu nustatoma, jei pulsas kas penkias sekundes padažnėja vienu-dviem tvinksniais, o įsirėžimo trukmė yra 45- 55 sekundžių. Treniruotų sportininkų įsirėžus iki 60-100 mm Hg, pulsas padažnėja per 5 sek. 4-5 dūžiais. Sunkiosios atletikos sportininkai įsirėžiant gali iškvėpimo jėgą sukelti iki 150 mm Hg, tačiau pulsas didės greičiau ir daugiau trumpės įsirėžimo trukmė.
• Reakcija yra gera, jei pulsas dažnėja 7 tvinksniais per penkias sekundes.
• Patenkinama— kai pul­sas dažnėja 9-10 ir daugiau dūžių. Ji nustatoma žmonėms, kurių treniruotumas įsirėžimui yra vidutinis.
• Bloga, jei pulsas iš pradžių dažnėja, o paskui ryškiai mažėja. Tokia būklė nustatoma sergančių sportininkų, kurie negali atlikti didelių įsirėžimo krūvių.

1923 m. Biurgeris organizmo reakciją įsirėžimo metu pradėjo vertinti matuodamas sistolinį kraujospūdį. BIURGERIO mėginys atliekamas taip: pama­tuojamas sistolinis kraujospūdis, paskui per 20 sek. tiriamasis atlieka 10 gilių įkvėpimų, vėl matuojamas kraujospūdis, o sportininkas po 10-ojo įkvėpimo sulaiko kvėpavimą ir 20 sek. Įsirėžia, sukeldamas iškvėpimo raumenų jėgą iki 40-60 mm Hg. Kraujospūdis matuojamas tuoj įsirėžus ir po jo.

Biurgeris išskyrė tris širdies ir kraujagyslių sistemos reakcijos tipus įsirėžimo metu:

1) sveikų netreniruotą žmonių – sistolinis kraujospūdis viso įsirėžimo metu beveik nekinta;

2) treniruotu asmenų – įsirėžimo metu kraujospūdis didėja, o po jo per 20-30 sekundžių normalizuojasi;

3) neigiama reakcija – įsirėžimo metu kraujospūdis labai mažėja. Tai susiję su bloga kraujagyslių tonuso reguliacija, esant mažesniam minutiniam širdies tūriui dėl įsirėžimo.

47. Sportininkų gyvybinės plaučių talpos, kvėpavimo raumenų ir bronchų praeinamumo tyrimas ir įvertinimas.

Pats paprasčiausias tyrimas, leidžiantis spręsti apie kvėpavimo sistemos pajėgumą, yra gyvybinės plaučių talpos (GPT) nustatymas. Tyrimo duomenys labai priklauso nuo krūtinės ląstos padėčių, kurios lemia skirtingą oro kiekį plaučiuose. Krūtinės ląstos padėtys yra tokios:

1)       maksimalaus įkvėpimo;

2)       maksimalaus iškvėpimo;

3)       normalaus (įprasto ramybės būklės) įkvėpimo;

4)       normalaus (įprasto ramybės būklės) iškvėpimo.

GPT nustatoma vandeniniu spirometru. Tiriamasis nusivalo spiritu sumirkyta vata spirometro kandiklį ir patikslina, ar spirometro skalės rodyklė yra ties nuliu. Po to maksimaliai įkvėpia, įkvėpimo “viršūnėje” stipriai prispaudžia prie lūpų spirometro kandiklį ir, užspaudęs nosį, neskubėdamas maksimaliai iškvepia į spirometrą. Tai yra faktinė GPT. Tyrimas pakartojamas kelis kartus ir užrašomi didžiausi 2 – 3 rodmenys.

Nustatant GPT sudėtines dalis, darbo eiga tokia pati. Normaliai įkvėpus ir po to normaliai iškvėpus, nustatomas kvėpuojamasis tūris. Tiriamajam maksimaliai įkvėpus, o po to normaliai iškvėpus, nustatoma įkvėpimo talpa. Iš šio dydžio atėmę kvėpuojamąjį tūrį nustatome įkvėpimo rezervinį tūrį. Tiriamajam po normalaus iškvėpimo pro nosį maksimaliai iškvėpus pro burną į spirometrą, nustatomas iškvėpimo rezervinis tūris.

GPT tyrimo duomenis galima vertinti žinant tiriamojo norminius dydžius, kurie priklauso nuo amžiaus, lyties, antropometrinių duomenų. Norminis GPT dydis nustatomas remiantis Antonio – Venrato formule, kurios norminė GPT yra lygi pagrindinei medžiagų apykaitai, padaugintai – vyrų iš koeficiento 2,6, o moterų – 2,3. Vyrų ir moterų pagrindinė medžiagų apykaita nustatoma remiantis Hariso – Benedikto lentelėmis.

Norminį GPT dydį galima nustatyti iš regresijos lygčių, kurias rekomendavo Europos pulmonologų draugija, standartizuodama plaučių funkcijos tyrimus. Asmenų, kurie yra daugiau kaip 18 metų, norminė GPT yra:

Vyrų = 0,06´ ūgis(cm) – 0,028´amžius(m) – 4,45;

Moterų = 0,0466´ūgis(cm) – 0,026´amžius(m) – 3,28;

Tiriamojo sportininko norminiai GPT dydžiai apskaičiuojami remiantis Antonio  – Venato formule ir EPD regresine lygtimi. Toliau nustatoma, kiek procentų faktinė GPT sudaro norminės. Tai apskaičiuojama iš formulės:

nustatytas tūris : norminė GPT´100;

Esant normaliai kvėpavimo aparato funkcinei būklei, faktinė GPT sudaro 85-115% norminės (100±15%);

Vertinant GPT sudedamųjų dalių dydžius, apskaičiuojama, kiek procentų nustatytieji tūriai sudaro visos gyvybinės plaučių talpos. Skaičiuojama iš formulės:

nustatytas tūris : faktinė GPT´100.

Normalus kvėpuojamais tūris sudaro 10-15%, rezervinis įkvėpimo tūris 55-60% ir rezervinis iškvėpimo tūris – 25-30% visos gyvybinės plaučių talpos.

Bronchų praeinamumui įvertinti naudojami šie funkciniai mėginiai:

1)       Forsuota GPT – nustatoma taip, kaip GPT įprastomis sąlygomis, tik tiriamasis maksimaliai greitai iškvėpia . Tai padeda įvertinti bronchų praeinamumą. Nustatę forsuotą GPT, palyginame ją su faktine GPT ir vertiname pakitimus. Normali forsuota GPT yra 200-300 ml mažesnė už faktinę. Jei skirtumas didėja, vadinasi bronchų praeinamumas yra pablogėjęs.

2)       Spirografija galima nustatyti bronchų praeinamumą. Tuo tikslu atliekamas Tifno mėginys – maksimaliai įkvėpus, reikia kuo greičiau iškvėpti orą į spirografą. Kreivė parodo, kiek oro iškvepiama per 1 sekundę. Sveiki asmenys per 1 sekundę gali iškvėpti 80-85% GPT, o sportininkai – daugiau.

3)       Dar tiksliau bronchų praeinamumas (l/s) išmatuojamas pneumotachometru, kurį sudaro manometras, turintis dvi skales, ir daviklis, kurio diametras gali būti 20 ar 10 mm. Tiriamasis nusivalo spiritu sumirkyta vata daviklio antgalį, persuka matuojamo bloko rankenėlę prie užrašo “iškvėpimas”, giliai įkvepia, apžioja  daviklio antgalį ir maksimaliai giliai ir greitai iškvepia. Tiriantysis užrašo pneumotachometro duomenis, atitinkančius iškvepiamo oro tūrio greitį. Po to tiriamasis persuka matuojamojo bloko rankenėlę prie užrašo “įkvėpimas”, giliai iškvėpia, apžioja daviklio antgalį ir maksimaliai giliai ir greitai įkvėpia.

Norint vertinti maksimalų oro tūrio greitį, būtina jį palyginti su norminiu dydžiu. Pastarąjį nustatome faktinę GPT padauginę iš koeficiento 1,24. Toliau nustatome, kiek procentų faktinis oro tūrio greitis sudaro norminio. Jį apskaičiuojame iš formulės:

faktinis oro tūrio greitis : norminis oro tūrio greitis´100.

Esant normaliam bronchų praeinamumui, maksimalus oro tūrio greitis iškvepiant ir įkvėpiant yra vienodas ir sudaro 85-115% norminio (100±15%). Bronchų praeinamumas nuo reikiamo gali skirtis ne daugiau kaip 20%. Ištvermės sportininkų jis paprastai yra didesnis už nesportuojančių.

Kvėpavimo raumenų jėgos tyrimas ir įvertinimas.

Plaučių ventiliacijai svarbi yra kvėpavimo raumenų jėga, ypač iškvėpimo raumenų. Pastariesiems nugalėti tenka daug didesnį kvėpavimo takų pasipriešinimą, negu įkvėpimo. Kvėpavimo raumenų jėga tiriama pneumotonometru. Tiriamasis paima pneumonometrą, nuvalo spiritu kandiklį, giliai įkvėpia ir, gerai prispaudęs prie lūpų kandiklį, stipriai iškvėpia. Tiriantysis užrašo pneumatonometro rodmenis, atitinkančius iškvėpimo raumenų jėgą. Tikslinga matuoti 3-5 kartus ir nustatyti vidurkį. Normali įkvėpimo raumenų jėga yra apie 50-60, o iškvėpimo – apie 80-150 mm Hg stulpelio.

Nustačius faktinę iškvėpimo raumenų jėgą, apskaičiuojama norminė. Norminė iškvėpimo  raumenų jėga sudaro 0,1 dalį pagrindinės medžiagų apykaitos. Naudojantis Hariso – Benedikto lentelėmis nustatoma pagrindinė medžiagų apykaita ir ji padauginama iš 0,1. Nustatytas skaičius atitinka norminę iškvėpimo raumenų jėgą. Vertinant faktinę raumenų jėgą, reikia nustatyti, kiek procentų ji sudaro normines. Apskaičiuojam iš formulės:

faktinė jėga : norminė jėga´100.

Normali iškvėpimo raumenų jėga sudaro 85-115% norminės (100±15%).

48. Plaučių ventiliacijos tyrimas ir vertinimas sportuojant.

Kiekybinis plaučių ventiliacijos rodiklis yra minutinis kvėpavimo tūris (MKT), kurį rodo oro kiekis, praeinantis pro plaučius per minutę. Ramybės metu suaugusių vyrų minutinis kvėpavimo tūris, arba plaučių ventiliacija , būna 4-8 l/min., o moterų – 3-6 l/min.

MKT nustatomas dujų skaitikliu. Tiriamasis atsisėda taip, kad nematytų dujų skaitiklio skalės, užsispaudžia nosį, apžioja spiritu nuvalytą kandiklį ir pradeda į jį normaliai kvėpuoti. Tiriantysis užrašo dujų skaitiklio pradinius rodmenis ir įjungia laikmatį. Bandymas tęsiamas 3 arba 5 minutes. Pasibaigus bandymui, tiriantysis vėl pažymi dujų skaitiklio rodmenis ir bandymo trukmę. Po to apskaičiuoja bandymo metu pro plaučius praėjusį oro kiekį ir jį padalija iš bandymo trukmės, t.y. nustato, kiek oro praėjo pro plaučius per 1 min. Šis oro kiekis ir sudaro MKT.

Vertinant sportininko nustatytą faktinį MKT , reikia jį palyginti su norminiu to asmens dydžiu. Norminis MKT nustatomas vadovaujantis tuo, kad iš vieno litro ventiliuojamo oro organizmas pasisavina vidutiniškai 40 ml O₂. Dėl to norminis MKT yra lygus reikiamam pasisavinti O₂ kiekiui per minutę, padalintam iš 40. Reikiamas pasisavinti O₂ kiekis per minutę apskaičiuojamas iš formulės:

Pagrindinė medžiagų apykaita :7,07.

Apskaičiuojam, kiek procentų faktinis MKT sudaro norminio iš formulės:

faktinis MKT :  norminis MKT´100.

Sveikų asmenų faktinis MKT sudaro 85-115% norminio (100±15%).

Nustačius ir įvertinus MKT ramybės būklės tiriamasis 5 min. užlipa-nulipa ant atitinkamo aukščio (vyrų –50,8, moterų – 4 cm) laiptelio 30 k/min. dažniu (metronomo taktas 120 k/min.). Tiriantysis paruošia dujų skaitiklį darbui, ir tuoj po fizinio krūvio nustato tiriamojo MKT. MKT nustatomas taip, kaip ir ramybės būklės. Fizinio krūvio vertinimas, jį dalijant iš MKT, nustatyto ramybės metu, ir padaroma išvada apie jo pakitimus.

MKT galima nustatyti ir paprastesniu būdu: vandeniniu spirometru tiksliai nustatomas kvėpuojamasis tūris ir suskaičiuojamas kvėpavimo dažnis per minutę. Sudauginus šiuos duomenis nustatomas faktinis MKT. Šis būdas nėra toks tikslus, kaip naudojant dujų skaitiklį.

49. Dujų difuzijos ir kraujo įsotinimas deguonimi tyrimas ir vertinimas.

Išorinio kvėpavimo funkcijų tyrimą papildė oksihemometrijos metodas. Juo galima stebėti kraujo prisisotinimo deguonimi pakitimus gyvame organizme. Pagrindinis išorinio kvėpavimo uždavinys yra palaikyti normalų arterinio kraujo prisotinimą deguonimi. Šimtaprocentinis kraujo prisotinimas deguonimi įmanomas tik kvėpuojant grynu deguonimi. Pradėjus po to kvėpuoti atmosferos oru, vidutiniškai per 2 min. 24 s deguonies kiekis pasidaro toks kaip ir prieš tai, kuris sveikiems asmenims esti nuo 96 iki 98%. Kylant į aukštumas, deguonies kiekis kraujyje mažėja; jo gali sumažėti ir dėl išorinio kvėpavimo ar kraujo apytakos sistemos funkcijos nepakankamumo.

Kraujo oksigenacijos kitimai stebimi aparatais (oksihemometrais), parodančiais oksigenacijos laipsnį arba užrašančiais oksigenacijos pakitimus (oksihemografais). Šie aparatai spalvoms jautriais fotoelementais fiksuoja kraujo spalvos pasikeitimus, pagal tai nustatomas deguonies kiekis kraujyje. Kuo kraujyje daugiau deguonies, tuo jis raudonesnis.

Kraujo oksigenacija kinta dėl įvairių priežasčių: kvėpuojant įvairios koncentracijos oro mišiniais, keičiant slėgimą barokameroje, didinant fizinį krūvi ir kt. Tačiau labiausiai paplitęs ir pats nesudėtingiausias jos tyrimas – kvėpavimo sulaikymas. Visi žmonės nekvėpavę išbūna nevienodai. Tiriant šį procesą oksihemografu, matoma, kad sulaikius kvėpavimą, iš karto deguonies koncentracija kraujyje nepasikeičia. Tik kai jau darosi sunku išbūti nekvėpavus, deguonies kiekis kraujyje sumažėja. Pradėjus giliai kvėpuoti, deguonies kiekis sunormalėja. Ne iš karto po įkvėpimo deguonies kiekis grįžta į normą. Pačioje kvėpavimo pradžioje deguonies dar kurį laiką mažėja ir tik po kelių sekundžių jo padaugėja.

Organizmo funkcinę būklę galima įvertinti pagal deguonies koncentracijos kraujyje sunormalėjimo greitį. Deguonies atsistatymas skirstomas į lėtą ir greitą. Gerai treniruotų sportininkų deguonies koncentracija sunormalėja gana greitai – per 1-2 minutes.

Kvėpavimo sulaikymo mėginiai:

1. Štangės mėginys – kvėpavimo sulaikymas įkvėpus. Tiriamasis stovėdamas maksimaliai įkvėpia, maksimaliai iškvėpia ir vėl įkvėpia 80-90% maksimalaus įkvėpimo pajėgumo ir sulaiko kvėpavimą tol, kol gali. Norma netreniruotiems asmenims – 40-50 s, treniruotiems – daugiau kaip 1 min.
2. Genči mėginys – kvėpavimo sulaikymas iškvėpus. Norma netreniruotiems asmenims – 20-30 s, treniruotiems –30-60 s.

50. Sportininkų kvėpavimo sistemos dažnesni susirgimai.

Bronchitas – kvėpavimo takų uždegimas, kurį sukelia arba mikroorganizami, kurių nuolatos yra nosiaryklėje, arba kokie nors cheminiai ar terminiai dirgikliai (karšti garai, troškinančios dujos ar kitos gleivinę dirginančios medžiagos.

Labai dažnai juo susergama peršalus, nes nusilpsta organizmas ir susidaro sąlygos esančioms nosiaryklėje bakterijoms daugintis. Neretai bronchitai lydi kitas ligas (gripą, slogą, tymus, kokliušą it kt infekcines ligas.

Ūminis bronchitas – dažnai pasižymi trumpa ir gerybine eiga, sergantysis skundžiasi kosuliu, skrepliavimu, prakaitavimu. Kosulys iš pradžių skausmingas“deginantis krūtinę“. Po kelių dienų skreplių padaugėja ir kosulys palengvėja. Per 1-2 sav visiškai pranyksta skrepliavimas ir kosulys.

Nusilpusiems asmenims ar nerūpestingai gydantis, ūminis bronchitas gali komplikuotis plaučių uždegimu ar pereiti į lėtinį bronchitą.

Ūminis plaučių uždegimas – plaučių uždegimas yra ūminė infekcinė liga, kurią sukialia įvairūs mikroorganizmai (stalifokokai, pneumokokai, treptokokai ir tt.) plaučių uždegimas gali būti židininis arba skiltelinis ir krupinis. Dažniausiai sukėlėjai patenka iš aplinkos su kvėpuojamu oru. Liga prasideda staiga šalčio keitimu, aukšta temperatūra, skausmu viename ar kitame šone, kuris sustiprėja kosint ar giliai kvėpuojant, bendru silpnumu, galvos skausmais.. ligonio veidas paraudęs ant lūpų atsiranda bėrima, kvėpavimas padažnintas.

Spontaninis pneumotoraksas – pneumotoraksu vadinama tokia būklė, kai į krūtinplėvės ertmę patenka oro ir suspaudžiamas plautis. Sportuojant, padidėjus spaudimui krūtinės ląstoje gali įvykti spontaninis pneumotoraksas; fizinio įtempimo metu staiga pradeda skaudėti krūtinę, atsiranda dusulys. Skausmas labai stiprus, prasideda sausas kosulys, veidas pamėlynuoja. Dėl spaudimo pakitimo krūtinės ląstoje pablogėja kraujo apytaka, ligonis gali staiga uždusti.

51. Kraujo transportinės ir apsauginės funkcijų pakitimai sportuojant. Miogeninė leukocitozė.

Kraujo funkcija transportuojant kvėpavimo dujas.

Kraujo sistema organizme atlieka pačias įvairiausias funkcijas. Dėl to ben­droji kraujo analizė medicininių tyrimų metu yra vienas pagrindinių labora­torinių tyrimų, kuriuo remiantis vertinama eritrocitų, leukocitų ir trombocitų gamyba, diagnozuojamas jų kitimas dėl krūvių, kontroliuojamas gydymo ir re­abilitacijos priemonių efektyvumas ir kt. Sporto medicinoje daugiausia dėmesio skiriama kvėpuojamajai ir apsauginei kraujo funkcijai. Kvėpuojamąją funkciją atlieka eritrocitai, tiksliau – juose esantis hemoglobinas, kuris perneša deguonį.

Tai, kad kraujas nuo gimimo iki mirties aprūpina audinius deguonim, maisto ir kt. medž., išgauna iš audinių anglies dvideginį ir kt. medž. Eritrocitai- tai raudonosios kraujo ląstelės, deguonies pernešėjas iš plaučių į audinius. Jos grįžta į plaučius „ne tuščiom”- atkeliauja prisijungusios medž. apykaitos atliekų- anglies dvideginis, kuris yra pašalinamas. Eritrocitų f-ją lemia hemoglobinas, kuris geba jungtis su deguonim. Hemoglobino kiekis eritrocituose lOOmt. Sveiko vyro kraujy jo esti l4-l6g, mot.-12-l4g. Prisotintas deguonies kraujas teka arterine sist., o be deguonies su anglies dioksidu- venine sist. Įsotintas deguonim kraujas vadinamas arteriniu. Veikiant eritrocitų fermentams jis audiniuose virsta veniniu ir vėl grįžta į plaučius.

Kraujo apsauginę funkciją atlieka liaukocitai: granuliocitai ir limfocitai. Granuliocitai skirstomi į neurofilus, bazofilus, eozinofilus ir monocitus. Leukocitų kiekis varijuoja priklausomai nuo virškinimo, fiz.krūvio ir pan. Liauko-citozė-tai liaukocitų kiekio padidė-jimas uždegimo metu. Šiuo atveju liaukocitų jiekis gali padidėti iki 20.000 ir daugiau.Liaukonenija-tai liaukocitų sumažėjimas iki 4000.Jis atsiranda apsišvitinus arba kepenų ligų metu.Liaukocitų norma turi būti 5-8 tūks./mmkūb.Niaurofilai gamina bakteriocidines ir pirobenines medž-iagas, kurios dalyvauja uždegiminių procesų metu.Eozinofilai dalyvauja įv, alerginėse reakcijose.Jų pagausė-jimas iki 10-12 % stebima sergant, pvz.bronchine astma. Bazofilų skai-čius retai padidėja. Jis dalivauja alerginių reakcijų metu. limfocitai-imunologinė apsauga. B,T limfocitai turi specifinius receptorius apsaugo kūnelių imunitetą. Limfocitozė-sport. pasitaiko retai. Būna kai pasitaiko kokliušas TBC, Bazedovo liga. Monocitai alieka fagocitinė funkcija nespec. Apsauga nuo antigeno. Trumpa monocitozė-priklauso virusiniams susirgimams, ilga-chroniškoms ligoms.

Miogeninė leukocitozė. Padidėjęs leukocitų kiekis išsivys-to dėl fiz.krūvio, prikaluso nuo jo intensyvumo ir org-mo funkc.būklės. jos stadijos: I. Limfocitinmė-nedidelis leukocitų ir limfocitų padidėjimas. Ji atsiranda po trumpalaikio krūvio, dėl krūvio paskirstymo pakitimų ir didesnio limfocitų kiekio patenkančio į kraujo apykaitą. Tuomet laikoma, kad sportininko funkc.būklė gera. Ji tada stebima atliekant tiek sunkų tiek ir lengvesnį fiz.darbą. 2. Neutrofitinė. Atsiranda ligų ar intensyvių krūvių metu. padidėja leukocitų kiekis, neutrofilų kiekis. 3. Intoksikacinė.  Jos yra du variantai :a)reguliacinė (būdinga didelė leukocitozė, neurofilų kiekis, sumažėjęs limfocitų kiekiu, išnykę enzofilai). b)degeneratyvinė( sumaž. bendras leukocitų kiekis, padid.jaunų jų formų kiekis, išnyksta limfocitai, eozinofilai). Intoksikacinė forma išsivysto po labai intensyvių fiz.krūvių, kurie neatitinka pasiruošimo lygio, funkc. org-mo galimybių. Neurofilinė ir intoksikacinė formos pažymi org-mo sumažėjusią funkcinę būklę.

52. Sportininko virškinimo sistemos ypatumai ir pažeidimai.

Virškinimo sistemos funkcijos ypatumai sportuojant: žmogus maistą kramto ir varto burnoje, kur seilių liaukos išskiria seiles. Seilėse yra seilių amilasis, kuris padeda virškinti angliavandenius. Po to maistas patenka į ryklę, o peristaltiniai susitraukimai varo jį žemyn stemple į skrandį Jame maistas susimaišo su gleivėmis ir skrandžio sultim bei susidaro maisto košelė Čia pradedama virškint baltymus. Chimusas pamažu patenka į 12-pirštę žarną,kur yra tulžies,kasos sulčių ir žarnyno išskyrų. Virškinamojo trakto sekreciją reguliuoja 3hormonai: * skrandžio rūgštis,*gastritas,*natrio rūgščiojo karbonato išsiskyrimą kasoje stimuliuojantis sekretinas ir CKK, kuris skatina tulžies pūslę išskirti tulžį bei kasą išskirti virškinimo fermentą. Sportinėj e veikloje suaktyvėja sekrecijos liaukos, visi fermentai išskiriami greičiau ir daugiau, nes reik daugiau energetinių substratų fiz. veiklai. Todėl rekomenduojama valgyti apie 2val.prieš treniruotę ir praėjus l val. ir daugiau po jos

Virškinimo sist  f-jos tyrimas ir įvertinimas sportininkų virškinimo sis būklė l.svarbi. nes sustiprėjusi fiz.veikla reikalauja daugiau maisto medž. Nesilaikant mitybos higienos reikalavimų, t.y. tuoj po valgio sportuojant ar tuoj po treniruočių prisivalgant galima l.perkrauti skrandį. Būtinai išsiaiškinti ar neskauda epigastrinėje srity po dešn šonkaulių lanku.dešin pilvo pusėj žemiau bambos ar nėra pykinimo, vėmimo, ar viską gali valgyti. ar laikosi mitybos režimo. Tiriamajam pirmiausia apžiūrima burna, po to dantys, burnos gleivinė, liežuvis Nesveikus dantis būtina kuo greičiau išgydyti Jei liežuvis su baltu apnašų, reik ieškot to priežasties. Tiriant skrandžio sultis nustatomas jų rūgštingumas :sekrecija normali jei rūgštingumas yra 40-60-70 ir laisvos druskos rūgšties 20-40vienetų.Fermentų aktyvumui tirti ir įvertinti daromas pepsino mėginys 1,5-2,0mm skersmens vamzdelis pripildomas kiaušinio baltymo ir įmerkiamas į vandenį verdantį. Vamzdelis su virtu kiaušinio baltymu dedamas į skrandžio sultis ir paliekamas parai termostate. Pepsino kiekis normalus jei jo suvirškinama po8-12mm nuo vamzdelių galų, Kepenų f-jai tirti daromas galaktozės mėginys.

Virškinimo sistemos pažeidimai. Ūminiu gastritu susergama užvalgius netinkamo maisto arba išgėrus daug alkoholio. Susergama staiga: pablogėja savijauta, atsiranda šleikštulys, dienom ligonis nenori valgyt, jaučia bendrą silpnumą, gali pakilti temperatūra, iš burnos jaučiamas blogas kvapas, kankina troškulys. Jei ligonis nesugeba išvemti  maisto tai skrandį reikia plauti. Ūminis gastritas trunka nuo kelių valandų iki kelių parų. Lėtinį gastritą paprastai sukelia netinkama mityba: skubus valgymas, šaltas ir sausas maistas, nereguliarus ir netaisyklingas maitinimas. Nusiskundimai : pilvo pūtimas, raugėjimas, pykinimas. Jis gydomas dieta. Funkcinės būklės pažeidimai sportuojant skrandžio ir 12-pirštės žarnos opaligė-jos atsiradimą skatina neig emocijos,nereguliarus maitinimasis, nervų sist. Slopinimo procesų silpnumas, vidinės sekrecijos liaukų f-jos sutrikimai .Pagr. simptomas-skausmai epigastriume,atsirandantys tuojpo valgio. Sergant šia liga sportuot negalima iki visiško pasveikimo;pradėjus treniruotis krūvį didint palaipsniui.Hepatitas-tai l.rimta ir sportininkui nepalanki liga,nes ilgam tenka nutraukti sport.veiklą. Kartais ji gali pereiti į lėtinę formą ir padaryti žm invalidu.Šią ligą sukelia virusas,Ligos pradžia neryški-bendras negalavinias,neaukšta temp., vėliau atsiranda gelta-Liga užkrečiama,gydoma ligoninės.Pasveikus pusę metų negalima sportuoti.

53. Sportininko šalinimo sistemos ypatumai ir pažeidimai.

Šalinimo sistemos funkcijos ypatumai sportuojant.

Šalinimo sistemą sudaro inkstai, šlapimtakiai, šlapimo pūslė ir šlaplė. Šios sistemos pagrindinė funkcija yra šalinti iš organizmo visus galutinius medžiagų apykaitos produktus, arba šlakus. Jeigu šios medžiagos liktų organizme, sporti­ninkas sunkiai susirgtų. Fizinio krūvio metu sportininko organizme labai suin­tensyvėja medžiagų apykaita ir susidaro gerokai daugiau šlakų. Dėl to sportinin­kų šalinimo sistemai labai padidėja krūvis. Normali šios sistemos funkcinė būklė lemia sportininko sveikatą ir darbingumą.

Šalinimo  sist. pažeidimai sportuojant: ūminis glomerufonefritas –sunki liga kurią gali sukelti bet kur organizme esantis infekcinis židinys, po peršalimo ar kt. priežasčių nusilpus organizmo apsauginėms f-joms. Susirgus pabrinksta veidas ypač rytais; didėja kraujospūdis, sutrinka šlapimo išskyrimas, skauda strėnas. Laiku pradėjus gydymą ir laikantis režimo, galima pasveikti. Kitaip liga pereina į lėtinę formą ir tada sportuoti negalima. Ligos profilaktika šalinti lėtinius infekcijos židinius, nesportuoti, kai bloga savijauta. Inkstų akmenligė akmenų susidarymas inkste susijęs su mineralinių medi. Apykaitos sutrikimais, kuriuos skatina gausus prakaitavimas varžybų metu ir šlapimo koncentracijos padidėjimas. Druskų kristalai didėja ir slinkdami per šlapimtakius gali sukelti skausmų priepuolius. Jei akmenys pastoviai dirgina geldelių ir šlapimtakių sieneles, tai visą laiką šlapime galima rasti kraujo, ir kol akmenys nepašalinami, sportuoti negalima. Radikalus gydymas operacinis, profilaktinis-vengti maisto didinančio akmenis sudarančių druskų kiekį. Akmenų susidarymą skatina šlapimo takų ir lyt. organų uždegimai

54. Sportininkų endokrininės sistemos ypatumai ir pažeidimai.

Endokrininė sistema. Žmogaus endokrininę, arba vidaus sekrecijos, sistemą sudaro belatakės liaukos, kurios sintetina biologiškai aktyvias medžiagas – hormonus. Prie endokrininės sistemos skiriami antinksčiai, skydliaukė, kasa, užkrūčio, posmegeninė, kankorežinė, prieskydinės ir lytinės liaukos.

Fizinio krūvio metu, kai reikia smarkiai pakeisti organizmo medžiagų apykaitos intensyvumą ne tik širdies ir griaučių raumenyse, bet ir visame organizme, labai didėja tam tikrų hormonų sintezė ir jų kiekis kraujyje. Pirmiausia stiprėja antinksčių šerdies veikla: į kraują daug daugiau išskiriama katecholaminų. Šie hormonai skatina širdies ir kvėpavimo veiklą, mobilizuoja energines medžiagas, aktyvina centrinę nervų sistemą ir kt., t.y. katecholaminai stimuliuoja visas sistemas, laiduojančias fizinį darbingumą.

Fizinio krūvio metu kraujyje daugėja ir antinksčių žievės hormonų, kurie padeda reguliuoti daugelį procesų organizmui prisitaikant prie įvairių nepalankių sąlygų arba stresorių. Iš hormonų kiekio kraujyje ir jų metabolitų šlapime galima spręsti apie fizinio krūvio poveikį organizmui. Treniruotumui didėjant normaliai, antinksčių žievės funkcija vidutiniškai didėja po fizinių krūvių. Ilgalaikiai dideli fiziniai krūviai antinksčių žievės veiklą slopina, ji išsenka, ir hormonų sintezė mažėja. Jei fiziniai krūviai neatitinka organizmo parengtumo, tai hormonų į kraują išskiriama mažiau. Kartu sutrinka mineralinių medžiagų ir vandens apykaita, kraujo serume mažėja natrio ir daugėja kalio.

Sportininkų endokrininės sistemos (skydliaukės ir antinksčių) funkcijos tyrimas ir stebimi sutrikimai.

Prasidedančius endokrininės sistemos pažeidimus galima nustatyti renkant anamnezę, apžiūros ir apčiuopos metu, taip pat instrumentiniais metodais. Daugiausia informacijos gaunama matuojant arterinį kraujospūdį, užrašant elektrokardiogramą, rentgenoskopijos metu, tiriant pagrindinę medžiagų apykaitą, hormonų kiekį kraujyje ir jų metabolitus šlapime.

Labai svarbu tiksliai nustatyti sportininkų skydliaukės funkciją, nes jos veiklos stiprėjimas pasireiškia panašiai kaip persitreniravimas: didėja dirglumas, dažnėja pulsas, greičiau pavargsta, smarkiau prakaituoja, mažėja visa kūno masė, kartais pakyla temperatūra.

Skydliaukės hormonai stimuliuoja oksidacinius procesus, todėl jos funkcija tiriama nustatant pagrindinę medžiagų apykaitą. Norminė pagrindinė medžiagų apykaita nustatoma pagal Hariso-Benedikto lenteles ir palyginama su faktiškąja. Kai yra skydliaukės hiperfunkcija, tirotoksikozė, arba Bazedavo liga, pagrindinė medžiagų apykaita gali padidėti 30-60 proc. ir daugiau. Tikslausiai skydliaukės funkcija vertinama nustatant jos hormonų tiroksinio ir trijodtironino kiekį kraujyje. Didėjant treniruotumui, skydliaukės funkcija ramybės sąlygomis turi tendenciją mažėti. Persitreniravimo metu išryškėja skydliaukės hiperfunkcija.

Daugelis medžiagų apykaitos sutrikimų yra tiesiogiai susiję su hormonų veikla. Tai cukrinis diabetas, nutukimas, gigantizmas, akromegalija (pradeda augti trumpieji kaulai).

55. Fizinis darbingumas ir jo nustatymas Harvardo step- testo indeksu.

Žmogaus fizinis darbingumas yra tiesiog proporcingas mechaninio darbo kiekiui, kurį individas gali atlikti gana ilgai ir dideliu intensyvumu. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys žmogaus fizinį darbingumą, yra:

1)       sveikatos būklė,

2)               fizinis išsivystymas,

3)               nervų ir raumenų sistemų funkcinė būklė,

4)               aerobinių procesų funkcinė būklė,

5)               anaerobinių procesų funkcinė būklė,

6)               sąnarių būklė,

7)               psichikos būsena ir kiti.

Sporto praktikoje skiriamas bendrasis ir specialusis fizinis darbingumas. Ilgalaikį bendrąjį fizinį darbingumą riboja deguonies pernešimą garantuojančios organizmo sistemos, t.y.kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių bei kraujo sistemos. Specialusis fizinis darbingumas – tai tam tikros sporto šakos sportininko darbingumas. Jį lemia vienas iš vadinamųjų treniruotumo veiksnių – pedagoginis, psichologinis ir medicininis Sporto medicinoje fiziniam darbingumui nustatyti yra pasiūlyta daug tiesioginių ir netiesioginių, paprastų ir sudėtingų metodų. Daugiausia paplitę yra fizinio darbingumo nustatymas remiantis Harvardo steptesto, Rufjė, Rufjė – Diksono indeksais, PWC₁₇₀ testu, maksimaliu O₂ suvartojimu (Vo₂ max), Navakki testu ir kt.

Harvardo steptestas, jo esmė. HSTI apskaičiavimas.

Harvardo steptestas dabartiniu metu naudojamas nustatant sportininkų bendrąjį fizinį darbingumą. HSTI nustatomas atsižvelgiant pulso atsigavimą po gana intensyvaus fizinio krūvio. Juo greičiau atsigauna pulsas, juo didesnis HSTI. Kadangi sportininkų darbingumą daugeliu atvejų riboja širdies ir kraujagyslių sistemos, tai remiantis HSTI galima kiekybiškai vertinti sportininkų fizinį darbingumą.

Nustatant HSTI vyrai laipioja ant 50,8 cm, o moterys ant 43 cm aukščio laiptelio 5 min. 30 užlipimų ir lipimų per minutę dažniu. Harvardo steptesto indeksas apskaičiuojamas atsižvelgiant į pulso atsigavimą antrąją, trečiąją ir ketvirtąją minutę po šio krūvio.

Apskaičiavus HSTI, padaroma išvada apie tiriamojo fizinį darbingumą atsižvelgiant į sporto šaką ir meistriškumą. Harvardo universiteto nuovargio laboratorijos duomenimis (L. Brouha), nesportuojančių asmenų HSTI, didesnis kaip 90, rodo labai gerą fizinį darbingumą, 80-89 – gerą, 56-79 – vidutinį ir mažiau kaip 56 – silpną. Sportininkų HSTI būna daug didesnis. Ištvermės sportininkų darbingumui vertinti siūlomos daug didesnės normos: daugiau kaip 150 – labai geras, 125-149,9 – geras, 124-90 patenkinamas ir mažiau kaip 90 – silpnas. Kitų sporto šakų sportininkų (greičio, jėgos, vikrumo) HSTI normos atitinkamai mažesnės.

56. PWC 170 mėginys ir jo duomenų vertinimas. Navaki mėginys.

PWC₁₇₀  testas, jo esmė.

1947m. Sjostrandas ir 1948 m. Valundas atskirai tirdami nustatė, kad pulsas ir atliekamo fizinio darbo galingumas yra susiję. Ši priklausomybė nustatoma, jei pulsas yra nuo 120 iki 180 k/min. Dėl to atliekant du skirtingus submaksimalius fizinius krūvius, galima nustatyti tą fizinio darbo galingumą, nuo kurio pulsas padidėtų, pvz., iki 130, 150 ar 170 k/min.

optimalią kraujotaką ir kvėpavimo sistemų veiklą riboja padidėjęs pulsas daugiau kaip 170 iki 195-200 k/min. Jei pulsas organizme ne didesnis už nurodytąjį, vyrauja aerobiniai energijos gamybos procesai. Dėl to sporto medicinos praktikoje atliekamas testas PWC170, kurio pavadinimas kilęs iš trijų angliškų žodžių pirmųjų raidžių- physical working capacity- fizinio darbo galingumas, esant pulsui 170 k/min. Kitaip tariant, šiuo testu nustatomas tas minimalus fizinio krūvio galingumas, nuo kurio pakinta širdies ir kraujagyslių sistemos, taip pat ir visos kvėpavimo ir kraujotakos sistemos optimalus funkcionavimas. Juo didesnio galingumo fizinį krūvį sportininkas atlieka iki pasiekiamas 170 k.min., juo geresnis jo bendras fizinis (aerobinis) darbingumas.

PWC₁₇₀ apskaičiavimas stepergometrinio ir veloergometrinio testavimo metu.

Iš pradžių apskaičiuojamas P1 ir P2 minutiniai dydžiai, t.y. 10 sek. pulsai padauginami iš 6. Skaičiavimai žymimi į darbo rezultatus.

Absoliutus PWC170 dydis (kgm/min) apskaičiuojamas iš formulės:

PWC170= N1 + (N2-N1) * 170-P1/(P2-P1)

                N1- pirmasis krūvis kgm/min ar W

N2- antrasis krūvis kgm/min ar W

P1- minutinis pirmojo krūvio pulsas.

P2- minutinis antrojo krūvio pulsas.

Norint palyginti skirtingų individų PWC170 duomenis, dažnai apskaičiuojami jų santykiniai dydžiai. Santykinį PWC170 nustatome absoliutųjį jo dydį padalinę iš kūno masės.

Baigus skaičiavimus, padaromos išvados apie absoliutųjį ir santykinį PWC170 dydžius atsižvelgiant į savo sporto šaką, meistriškumą, amžių, kūno masę.

57. Maksimalaus deguonies sunaudojimo nustatymas ir vertinimas.

Maksimalus O₂ sunaudojimo nustatymas tiesioginiu būdu.

Aukštos kvalifikacijos sportininkų, kurių sportiniai rezultatai priklauso nuo aerobinių procesų funkcinio pajėgumo (ciklinės ištvermės sporto šakos), Vo2 max dažniausiai tiriamas tiesioginiu būdu naudojant automatinį dujų analizatorių ir krūviai dozuoti iki nebegalėjimo- veloergometrą ar bėgtakį (tredbaną).

Maksimalus O₂ sunaudojimo nustatymas netiesioginiais būdais.

Kitais atvejais dažniausiai naudojami netiesioginiai būdai (Astrando nomogramų, fon Dobelno ir Karpmano metodai), kuriuos atliekant nereikia sudėtingos aparatūros ir sportininką varginančių maksimalių pastangų.

Maksimalus deguonies suvartojimas nustatomas taikant Astrando nomogramų metodą ir Karpmano formules.

1) Vo2 max nustatymas Astrando metodu.

Nustatant Vo2 max šiuo metodu tiriamasis turi atlikti vienkartinį veloergometrinį arba stepergometrinį krūvius. Krūvio trukmė 5 min., o jo galingumas parenkamas toks, kad pulsas padidėtų iki 120-170k/min.

Mūsų surinktų duomenų protokolo, atliekant veloergometrinį krūvį, šiuos reikalavimus atitinka antrojo krūvio galingumas (N2) ir jį atliekant pasiektas pulso dydis (P2). Remdamiesi šiais duomenimis ir vartodami Astrando nomogramą, nustatome Vo2 max. Iš pradžių nomogramos dešinėje pusėje lytį atitinkančioje skalėje surandamas atlikto darbo galingumas (N2) ir nubrėžiamas statmuo į lygiagrečiai einančią deguonies suvartojimo (Vo2) skalę, kurios riedmuo yra krūvio metu faktiškai suvartotasis deguonies kiekis (1/min). Šis skaičius tiesia linija sujungiamas su kairiosios nomogramos pusės atitinkamos lyties skalės nustatytu pulso (P2) dydžiu. Linija, kirsdama maksimalaus deguonies vartojimo skalę, susikirtimo vietoje rodo Vo2 max dydį (1/min).

2) Vo2 max nustatymas Karpmano metodu.

Karpmanas, remdamasis dideliu koreliaciniu ryšiu tarp PWC170 ir Vo2 max (koreliacijos koeficientas 0,7-0,9), pasiūlė formules, iš kurių, vartojant nustatytą tiriamojo PWC170 dydį, galima apskaičiuoti Vo2 max dydį. Mažos sportinės kvalifikacijos asmenų Vo2 max (ml/min) apskaičiuojams iš formulės:

Vo2 max = 1,7 * PWC170 + 1240

Aukštos kvalifikacijos sportininkų Vo2 max apskaičiuojamas iš formulės:

Vo2 max = 2,2 * PWC170 + 1070

Šių formulių PWC170 dydis išreiškiamas kgm/min. Įrašę nustatytą PWC170 dydį į tiriamojo sportinę kvalifikaciją atitinkančią formulę, apskaičiuojamas maksimalus deguonies suvartojimas. Jis išreiškiamas litrais per minutę. Apskaičiuojamas santykinis Vo2 max dydis (ml/min/kg), absoliutųjį dydį padalinant iš kūno masės.

Nustačius Vo2 max Astarndo ir Karpmano metodais, palyginami maksimalaus deguonies suvartojimo duomenys, aptariami skirtumai ir galimos jų priežastys. Padaromos išvados apie aerobinį galingumą, remiantis Vo2 max dydžiais ir atsižvelgiant į amžių, lytį, sporto šaką.

58. Medicininė pedagoginė kontrolė, jos uždaviniai ir vykdymo formos.

Medicininė pedagoginė kontrolė.

Medicininė pedagoginė kontrolė – tai gydytojo ir trenerio (pedagogo) atliekami tyrimai treniruočių ir varžybų metu, jie leidžia įvertinti fizinių krūvių įtaką sportininko organizmui.

Medicininiai ir pedagoginiai stebėjimai yra būtini dėl keletos priežasčių:

• Spręsti apie organizmo f-cijų  atsistatymą po treniruočių ar varžybų vien pagal sportininko savijautą ir darbingumą negalima, nes jie kurį laiką gali būti geri funkcijoms ir neatsistačius.
• Užsitęsus  organizmo funkcijų atsistatymo periodui, tolesnės treniruotės neefektyvios, jos net gali sukelti patologinius procesus sportininko organizme. Dėl to reikia sekti organizmo f-cijas ir pagal jas koreguoti krūvius. (treniruočių krūvius – keisti. Po varžybų – atstatyti.)
• Kiekvienas sportininkas savaip reaguoja į fizinį krūvį, dėl to šie stebėjimai leidžia individualizuoti treniruotes, geriau jas planuoti.

Medicininės pedagoginės  kontrolės uždaviniai

Atliekant medicininius pedagoginius stebėjimus sprendžiami tokie pagrindiniai klausimai:

q Įvertinamos treniruočių vedimo sąlygos ir organizavimas.

q Patikrinama trenerio ar pedagogo darbo kokybė medicininiu požiūriu

q Patikrinama sportininkų sveikatos būklė arba įvertinami jos pakitimai

q Išaiškinamos prepatologinės būsenos ir patologiniai pakitimai, kurie gali atsirasti treniruočių metu.

q Įvertinamas specialus sportininko treniruotumas, nustatant organizmo f-cinę būklę.

q Įvertinimas taikomas treniruočių sistemos adekvatiškumas sportininko fiziniam pasiruošimui, kad būtų galima tobulinti planavimą ir individualizuoti treniruotes.

q Po didelių fizinių krūvių parenkama ir įvertinama medicininės,  pedagoginės ir psichologinės priemonės ir metodai, reikalingi organizmo funkcijoms atstatyti (medikamentai, fizioterapija, įvairios masažo rūšys, vandens procedūros, pirtis.

Medicininės pedagoginės kontrolės metu gydytojas pakartotinai įvertina fizinių pratimų poveikį sportininko organizmui, kurį anksčiau tyrė gydytojo kabinete, tyrimai atliekami betarpiškai treniruočių ar varžybų metu padeda patikslinti sportininko organizmo funkcinės būklės kitimus, be kurių negalima įvertinti treniruotumo lygio.

Sprendžiant treniruotės proceso valdymą keliami tokie MPK uždaviniai.

1. įvertinti įvairių taikomų kontrolės priemonių sudarymą, pasirinkimą ir nuoseklumą vieno užsiėmimo ar mikrociklo metu.
2. nustatyti pratimų kartojmo kiekį ir  poilsio trukmę tarp jų.
3. nustatyti krūvio dydį trukmę ir jo adekvatumą sportininko galimybėms.
4. įvertinti atsistatymo trukmę ir pilnavertiškumą po vieno (sunkiausio) užsiėmimo ar keletos mikrociklų metu.
5. įvertinti tam tikro etapo treniruočių rezultatus (po treniruočių stovyklos, po paruošiamojo periodo, priešvaržybinio pasiruošimo ir kt.)

59. Medicininės pedagoginės kontrolės formos.

Skiriamos 6 pagrindinės formos.

1. I.      FORMA Tyrimai treniruočių ar varžybų metu. Ši forma taikoma atliekant operatyvius tyrimus. Tyrimai vykdomi.

a)    Viso užsiėmimo metu.

b)    Specialių testų metu.

a) Viso užsiėmimo metu tyrimai atliekami tais atvėjais, kai trenerį domina užsiėmimų sudarymo teisingumas. Šios medicininės pedagoginės kontrolės formos metu tam tikri rodikliai tiriami.

1. prieš treniruotę
2. po atskirų užsiėmimo dalių
3. tučtuojau po atskirų pratimų atlikimo
4. po poilsio intervalų ar sumažėjusio darbo intensyvumo periodų
5. užbaigus užsiėmimą.

Šių tyrimų metu  gausime vadinamąją pamokos (užsiėmimo) funkcinę kreivę, rodančią rodančią kurio nors rodiklio (dažniausiai pulso) pakitimų dinamiką dėl fizinių krūvių poveikio.

b)         Testų metu atliekami tyrimai. Norint Įvertinti specialų treniruotumą treniruotėje, medicininiai pedagoginiai stebėjimai atliekami toje užsiėmimo dalyje, kurioje yra įtraukti testai.. Treneris parenką testą, leidžiantį nustatyti vienos ar kitos sportininko fizines savybes (ištvermė) išsivystymą.testo metu įvertinimas sportininko rezultatyvumas (nuotolio įveikimo laikas). Gydytojas nustato įvairių organizmo fiziologinių rodiklių atsistatymo pokyčius ir pobūdį.. lyginant trenerio ir gydytojo gautus duomenis, galima tiksliai įvertinti specialų treniruotumą.

II. FORMA. Tyrimai  prieš treniruotę ar varžybas ir praėjus 20-30min. po jų.  Palygindami sportininko f-cinės būklės rodiklius, nustatytus prieš treniruotę ar tuoj po jos, galime spręsti apie jos kitimus dėl fizinių krūvių poveikio. Tai leidžia įvertinti šių krūvių dydį (didelis, vidutinis, mažas) konkrečiam sportininkui, taip pat iš dalies – treniruotumo lygį.

III.FORMA. Tyrimai treniruotės dienos rytą ir vakarą. Taikoma operatyvių tyrimų metu, kai sportininkai turi 2-3 treniruotes per dieną. Ji leidžia teisingai įvertinti dienos treniruočių apimtį, intensyvumą ir turinį ir kartu ekskliuduoti galimus persitreniravimus.

IV FORMA. Tyrimai prieš treniruotę (varžybas) ir praėjus po jų 20-30 min, 4-6 val ir 24 bei 48 val. Ji taikoma einamųjų tyrimų metu, kai norima įvertinti liekamąjį treniruotės efektą po kelių valandų, vienos ar dviejų parų. Šie tyrimai dažniausiai atliekami, jeigu tuoj po treniruotės (varžybų) konstatuojami žymus nuovargio požymiai, sumažėjęs sportininko  funkcinis pajėgumas ir norima išsiaiškinti, ar galima sportininkui vėl leisti treniruotis tokiu pačiu krūviu rytojaus dieną.

V FORMA. Kartotiniai tyrimai savaitinio ar kito mikrociklo procese. Ši forma taikoma  einamųjų tyrimų metu. Šio tipo tyrimai atliekami:

• Kiekvienos dienos rytą prieš treniruočių pradžią;
• Kasdien ryte ir vakare;
• Mikrociklo (vieno, dviejų ar daugiau) pradžioje ir pabaigoje.

VI FORMA. Tyrimai po poilsio dienos. Ši forma taikoma etapinių  ir etapinių kompleksinių tyrimų metu, kai norima įvertinti tam tikro treniruočių  etapo rezultatus. Tyrimai parodo, kaip pakinta sportininko f-cinė būklė po treniruočių stovyklos, lyginant ją su buvusia prieš stovyklą. Jais remiantis galima padaryti išvadą apie f-cinės būklės gerėjimą, stabilizavimąsi arba prastėjimą. Tiriama po poilsio dienos dėl to, kad norima išvengti anksčiau buvusio krūvio poveikio gaunamiems rezultatams.

60. Treniruočių ir varžybų krūvio vertinimas tiriant išorinius nuovargio požymius, kūno masę, puslą, kraujospūdį ir atliekant ortostatinį mėginį.

Anamnezė ir  išorinių nuovargio požymių stebėjimas. Remiantis jais gydytojas ir treneris gali įvertinti sportininko organizmo bendrą būklę, fizinės įtampos bei nuovargio laipsnį. Prieš užsiėmimą išsiaiškinam sportininko savijauta, bendro nuovargio jautimą, norą treniruotis ir tt.  Per treniruotes taip pat išsiaiškinama, kokia sportininko savijauta, jo subjektyvi nuomonė dėl poilsio intervalų trukmės, atskirų pratimų atlikimo sunkumus ir tt. Jeigu sportininkas turi kokių nors nusikundimų per treniruotes ar po jos, vadinasi, fiziniai krūviai neatitinka jo pasiruošimo lygo arba yra kokie nors sveikatos sutrikimai.

• IŠORINIŲ NUOVARGIO POŽYMIŲ STEBĖJIMAS treniruočių metu  leidžia įvertinti nuovargio laipsnį. Vizuoliai stebint kreipiamas dėmesys           į odos atspalvį, prakaitavimą, kvėpavimo pobūdį, judesių koordinaciją, dėmesį.

Normali odos spalva arba vos pastebimas jos paraudimas, nežymus jos prakaitavimas, padažnėjęs kvėpavimas, normali judesių koordinacija ir eisena rodo, kad nesama nuovargio, arba, jei yra, tai mažo laipsnio nuovargis.

Vidutinio laipsnio nuovargiui būdinga veido odos paraudimas, stiprus prakaitavimas, gilus padažnėjęs kvėpavimas, judesių koordinacijos sutrikimas atliekant  pratimus,  nepasitikintis žingsnis, svirduliavimas einant.

Didelio laipsnio nuovargis, besiribojęs su pervargimu būna tuomet, kai matyti ryškus odos paraudimas ar pablyškimas, gausus prakaitavimas, labai padažnėjęs, paviršutinis net netvarkingas kvėpavimas, akivaizdus judesių koordinacijos ir dėmesio sutrikimas.

• KŪNO MASĖS MATAVIMAS. Jis atliekamas, jeigu yra  svarstyklės treniruočių vietose. Sportininkai sveriami prieš treniruotes ir tuoj po jos. Treniruočių metu paprastai netenkama 2-3% Dideli masės nuostoliai per treniruotę rodo nepakankamą fizinį pasiruošimą, o maži – nepilną krūvį per užsiėmimus.
• PULSO DAŽNUMO NUSTATYMAS. Jis atliekamas prieš užsiėmimą, po apšilimo, atskirų pratimų, poilsio intervalų  arba sumažėjus fizinio krūvio  intensyvumui. Pulsui per užsiėmimą esant 100 – 130 k/min krūvis nedidelio intensyvumo.. jei pulsas 140-170k./min. Tai krūvis vidutinis ar net didesnis už vidutinį intensyvumą. Esant  pulsui 180 -200k./min., turime krūvį viršijantį sportininko galimybes. Svarbu įvertinti pulso atstatymą po fizinių krūvių. Gerai treniruotų sportininkų pulsas per 60 – 90 s sumažėja nuo 180 – 160 k./min, iki 120k./min.
• KRAUJOSPŪDŽIO MATAVIMAS.  Jis leidžia įvertinti pokyčius, apibūdinančius organizmo adaptacija fiziniams krūviams. Priklausomai nuo medicininės o pedagoginės kontrolės uždavinių arterinis kraujospūdis visuomet matuojamas prieš treniruote, o vėliau:

1. Arba po kiekvieno pratimo ir poilsio intrevalų tarp jų.
2. Arba po atskirų pratimų serijų ir atsistatymo periodu po jų.
3. Arba tik po atskirų treniruotės dalių.

Įvertinant kraujospūdžio pokyčius atsižvelgiama į sistolinį, diastolinį ir pulsinį spaudimą.

Pagal sistolinio spaudimo pakitimus sprendžiama apie krūvio dydį ir kardiovaskulinės sistemos reakcija į tą krūvį. Jeigu sistolinis spaudimas 180-200 mmHg,  tai krūvis didelis, o kardivaskulinės sistemos reakcija stipri, jei 140-170mmHg, tai krūvis vidutinis ir kardiovaskulinis sistemos reakcija vidutinė, sistolinis spaudimas 130-140 mmHg, tai krūvis nedidelis, o kardiovaskulinės sistemos reakcija į tą krūvį silpna. Esant gerai adaptacijai sistolinio spaudimo ir pulso pokyčiai eina lygiagrečiai. Pablogėjusiai adaptacijai būdinga tai, kad sumažėja sistolinis spaudimas, o pulsas lieka tas pats arba padažnėja.

Diastolinis spaudimas, esant normaliai kardiovaskulinės sistemos reakcijai į fizinį krūvį, šiek tiek sumažėję, arba iš esmės nekinta.

• ORTOSTATINIS MĖGINTS. Jis leidžia įvertinti organizmo f-cijų atsistatymo laipsnį po buvusių treniruočių. Dėl to šis mėginys dažniausiai atliekamas rytais, sportininko pulsas skaičiuojamas dar jam gulint lovoje, o po to išlipus iš patalo. ( normaliai skiriasi 10-12 dūžių per 1 min.). jeigu reikia įvertinti visos dienos treniruočių krūvius, tai ortostainis mėginys atliekamas ryte ir vakare. Jeigu kasdien atliekant ortostatinį mėginį pastebimi nežymūs pulso svyravimai (lyginant padėties gulint su stovint), vadinasi šiuo atvėju sportininko organizmas lengvai susidoroja su treniruočių krūviais. Jeigu mėginio rodikliai būna gerokai padidėję, vadinasi organizmas nevisiškai atsistato nuo vienos treniruotės iki kitos ir rytdienos ar mikrociklo treniruotes pradeda esant pablogėjusiai  f- nei būklei.

61. Medicininės pedagoginės kontrolės instrumentiniai tiesioginio registravimo ir biotelemetriniai metodai.

INSTRUMENTINIAI TIESIOGINIO REGISTRAVIMO METODAI.

Dažniausiai iš šios grupės metodų taikoma: elektrokardiografinja , polikardiografija, miotometrija, chronaksometrija ir tt.

• ELEKTROKARDIOGRAFIJA. Tai pats vertingiausias metodas. Gerą organizmo reakciją į fizinį krūvį apibendrina sinusinis ritmas.
• POLIKARDIOGRAFIJA. Remiantis mioksardo susitraukimo f-cijos kitimais, polikardiografija leidžia įvertinti fizinių krūvių adekvatumą, sportininko galimybėms, atsistatymo periodo trukmę ir kt.
• OKSIHEMOGRAFIJA. Taikoma treniruotės metu sportininkams tų šakų, kurių treniruotės nėra susijusios su dideliais darbo vietos pakitimais (sunkioji atletika) kraujo oragnizacijos pakitimą su fizinio krūvio pobūdžiu lyginimas leidžia kartu su kitais metodais įvertinti krūvio dydį ir sportininko f-cinės būklės lygį.
• CHRONAKSIMETRIJA. Ji leidžia įvertinti nervų ir raumenų sistemos f-cinę būklę nustatant reobazę ir chronaksiją. Labai sunkios treniruotės sumažina  reobazės ir chronakcijos dydį.  Labai reikšmingas šis metodas įvertinant ir nuovargio laipsnį.
• MIOTOMETRIJA. Tai metodas nervų ir raumenų sistemai tirti.esant nuovargiui po treniruočių atsipalaidavusių raumenų standumas yra didesnis, o įsitempusių – mažesnis. Dėl to labai sumažėję įtemptų  ir atsipalaidavusių raumenų tonuso amplitudė.kasdieniniai šių rodiklių nustatymas leidžia įvertinti krūvių poveikį raumenims, atsistaymo laipsnį, kartu ir reguliuoti  krūvį.
• MIOGRAFIJA. Ji taikoma latentinio įsitempimo ir latentinio atsipalaidavimo periodui nustatyti, nes jų pakitimai fizinio krūvio metu iš dalies apibūdina raumenų nuovargį ir atsistatymo trukmę.

BIOTELEMENTRINIAI MEDICININĖS PEDAGOGINĖS KONTROLĖS METODAI.

Tai yra tokie metodai, kurie leidžia įvertinti įvairių fiziologinių rodiklių pakitimus atliekant fizinį krūvį.

Biotelementriniai apartai yra sudaryti iš  dviejų dalių:

• Davikliai ir siųstuvais
• Priimtuvai su registratoriais, kurie gali būti tam tikrame atstume nuo sportininko.

Biotelemetriniai aparatai sporto medicinoje yra perspektyvūs dėk to, kad tiriant fiziologinius rodiklius tuoj po krūvio, sunku įvertinti fiziologinių funkcijų reguliacijos pobūdį krūvio metu. Biotelemetriniai aparatai fiziologinius rodiklius registruoja raumenų veiklos metu nenutrūkstamai ir leidžia juos įvertinti būtent krūvio metu, o ne atsistatymo periodu, kad ir pačioje jo pradžioje. Akivaizdžiausiai biotelemetrinių medicininės kontrolės metodų įvairumą ir efektyvumą rodo visiems žinomi kosmonautikos eksperimentai.

62. Medicininės pedagoginės kontrolės klinikiniai biocheminiai tyrimai: laktato, ureos, neorganinio fosforo ir šarmų- rūgščių pusiausvyros nustatymas ir vertinimas.

 Dažniausi šie klinikiniai ir beocheminiai metodai.

• LAKTAKO nustatymas kraujyje. Laktakas, arba pieno rūgštis, susidaro organizme glikolizės metu, trūkstant deguonies. Dėl to laktako nustatymas kraujuje treniruočių metu yra vienas iš svarbiausių metodų, leidžiančių įvertinti krūvių poveikį organizmui bei treniruotės kryptingumą. Kraujas imamas prieš treniruotę ir praėjus 2-3 min po treniruotės. Ištvermės sporto šakose pagal laktako kiekį kraujuje treniruotės metu galima įvertinti treniruotės pobūdį.
• NEORGANINIO FOSFORO nustatymas. Neorganinis fosforas (PI) susidaro organizme skylant energiją turintiems junginiams (makroerginiams junginiams), t.y kretinfosfatui ir adenzinfosfatui.  Kreatinfosfatas ir ATF yra pagrindiniai energijos šaltiniai max ir trumpalaikiams jėgos krūviams. Neorganinio fosforo kiekis kraujuje nustatomas, norint įvertinti greičio jėgos ir greičio treniruočių efektyvumą. Kraujas imamas prieš krūvį ir 4 – tą minutę po jo. Pi tyrimas turi reikšmę tuomet, kai krūvių trukmė neviršija 10-16 sek., poilsio intervalai neilgesni kaip 1 min. ir pratimų serija ne mažesnė kaip 4-5 kartojimai. Jeigu tokių trumpalaikių krūvių metu Pi kiekis kraujuje padidėja nuo 1,5 iki 2,5m mol/l, tai laikoma, kad krūviai pakankamo dydžio.
• ŠLAPALO nustatymas kraujuje. Šlapalas yra baltymų irimo galutinis produktas, kurio labai padaugėja kraujuje, sumažėjus energetinių substratų, ypač angliavandenių kiekiui, intensyvaus krūvio metu. Šlapalo kiekis leidžia spręsti, kaip organizmas adaptuojais fiziniams krūviams. Nustačius šlapalo kiekį kraujuje rytą ramybėje ir nevalgius, galima spręsti, kaip sportininkas pakėlė prieš tai buvusios dienos treniruočių krūvį. Kai krūvis atitinka sportininko pasiruošimą, normaliu šlapalo kiekiu kraujuje laikoma 3,5-7,0m mol/L. Kai šlapalo kiekis viršija 7,0m mol/L nėra apykaitos procesų pusiausvyros kai šlapalo koncentracija viršija 8,0 m mol/L yra per didelis krūvis.  Norint  įvertinti visos dienos treniruočių poveikį, šlapalas nustatomas ryte prieš treniruotes ir vakare po treniruočių. Jegu šlapalo kiekis skiriasi iki 1m mol/L, laikoma, kad treniruotės krūvis buvo nedidelis, jei skirtumas nuo 1 iki 2,5m mol/L – krūvis vidutinis, jei daigiau kaip 2,5m mol/L – krūvis didelis.
• ŠARMŲ IR RŪGŠČIŲ PUSIAUSVYROS tyrimai. Šarmų ir rūgščių pusiausvyra, kurią nusako kraujo vandenilio jonų koncentracija arba kaip įprasta vadinti kraujo pH . kraujo pH ramybės metu būna      7,35 – 7,40. Fizinio  krūvio metu į kraują patenka  medžiagų apykaitos tarpiniai produktai (pieno rūgštis, pirovynuogių rūgštis ir kt) dėl šių medžiagų kaupimosi kraujuje pH mažėja, t.y.y kraujas rūgštėja. Gerą treniruotumą rodys metabolizės acidozės likvidavimo pagreitėjimas. Jeigu pH praėjus 10min po submaksimalių veloergometrinių krūvių yra lygus 7.32, tai organizmas labai gerai adaptuotas raumenų fiziniai veiklai, jei pH -7,25 – 7,29, tai gerai, jei pH – 7,20 – 7,25 patenkinamai, o jei pH – 7,10 -7,20  nepatenkinamai. Taigi periferinio kraujo, plazmos šarmų bei rūgščių pusiausvyros pakitimus fizinio krūvio metu (raumens veiklos metu) galima vertinti kaip bendro adaptacijos mechanizmo dalinį pasireiškimą.

63. Medicininė pedagoginė kontrolė papildomų standartinių ir specifinių krūvių metodais.

Įvertinant fizinių krūvių poveikį organizmo funkcinei būklei medicininės pedagoginės kontrolės metu plačiai taikomas papildomų krūvių metodas, kuris yra paprastas, visiems prieinamas ir gana informatyvus. Papildomi krūviai gali būti:

• standartiniai ir
• specifiniai.

Iš standartinių papildomų krūvių parenkami tokie, kuriuos lengva dozuoti, pvz., veloergometrija, steptestas, įvairaus intensyvumo ir trukmės bėgimas vietoje pagal metrono taktą it kiti. Priklausomai nuo medicininės ir pedagoginės kontrolės formos tą patį standartinį krūvį tiriamasis atlieka prieš treniruotę ir praėjus 10-20 min. po treniruotės, kasdien prieš treniruotę, rytojaus dieną po treniruotės, tam tikromis mikrociklo dienomis. Norint įvertinti sportininko treniruotumą, tyrimus su papildomais standartiniais krūviais reikia atlikti tokiomis treniruotėse, kuriose taikomi maksimalūs arba submaksimalūs krūviai.

Organizmo reakcija į papildomą standartinį krūvį įvertinama sekant pulsą, kvėpavimą, kraujospūdį ir kitus rodiklius. Norint įvertinti treniruotės ar atskiros treniruotės dienos krūvio poveikį sportininko organizmui, reikia palyginti jo organizmo reakciją į standartinį krūvį prieš ir po treniruotės arba vieno tyrimo rezultatus su kito. Dėl treniruočių poveikio galimi trys organizmo reakcijos į papildomą standartinį krūvį variantai:

• Pirmas variantas– organizmo reakcija į papildomą standartinį krūvį prieš treniruotę ir po jos iš esmės nesiskiria (pulsas ir sistolinis kraujo spaudimas vienais atvejais po treniruotės būna šiek tiek didesnis, kitais- kiek mažesnis, o atsistatymo trukmė lieka nepakitusi). Šis variantas būna gerai treniruotiems sportininkams (jeigu treniruotės krūviai buvo gana dideli).
• Antras variantas– atlikus papildomą standartinį krūvį po treniruotės labai padidėja pulso dažnumas, o sistolinis kraujo spaudimas- nežymiai palyginti su buvusiais prieš treniruotę (žrklių fenomenas). Pulso atsistatymas po treniruotės užsitęsia. Šis variantas rodo, kad nuo treniruotės krūvio labai pablogėja sportininko funkcinė būklė. Esant geram sportininko treniruotumei, taip gali atsitikti dėl per didelių treniruotės krūvių, o jeigu treniruočių krūviai buvo nedideli, tai arba sportininko treniruotumės yra nepakankamas , arba jis pervargęs.
• Trečias variantas– atlikus papildomą standartinį krūvį po treniruotės pasireiškia asteninė, hipertoninė arba distoninė reakcijos ir užsitęsęs atsistatymo periodas. Šis variantas būna nepakankamai treniruotiems sportininkams arba esant pervargimui. Gerai treniruotiems sportininkams jis gali pasireikšti tik po nepaprastai didelių krūvių.

Be standartinių papildomų krūvių, medicininės pedagoginės kontrolės metu taikomi ir specifiniai papildomi krūviai. Šiuos krūvius parenka treneris kartu su gydytoju, atsižvelgdami į sportinę specializaciją ir sportininko kvalifikaciją, pvz., tiriant sprinterius, futbolininkus rekomenduojama nubėgti 50-80 m., o vidutinių nuotolių bėgikus- 150-200 m., plaukikus- nuplaukti 25-50 m. Papildomas specifinis krūvis atliekamas du kartus: pirmą kartą- tuoj po apšilimo ir antrą kartą- treniruotės pabaigoje, įvykdžius visą planuotą krūvį.

Atlikdamas papildomą specifinį krūvį sportininkas kiekvieną kartą turi stengtis pasiekti patį geriausią rezultatą, kuris nusako jo darbingumą. Vertinant organizmo reakciją į papildomą specifinį krūvį, be sportininko darbingumo, nustatomas ir organizmo prisitaikymas krūviui, sekant pulsą, kraujo spaudimą, kvėpavimą. Pagal sportininko darbingumo ir jo organizmo adaptacijos kitimus prieš treniruotę ir po jos, skiriami keturi reakcijos variantai į papildomą specifinį krūvį:

• Pirmas variantas– darbingumas ir organizmo adaptacija papildomam specifiniam krūviui treniruotės pabaigoje iš esmės nesiskiria nuo buvusių rodiklių prieš treniruotę. Šis variantas rodo gerą sportininko funkcinę būklę (jeigu treniruotės krūvis buvo pakankami didelis).
• Antras variantas– po treniruotės sportininko darbingumas papildomo specifinio krūvio metu išlieka, kaip ir prieš treniruotę, o širdies ir kraujagyslių sistemos adaptacijos rodikliai pablogėja. Šis variantas būna sportininkams, kurių organizmo funkcinės galimybės yra nedidelės, taip pat gerai treniruotiems sportininkams po labai intensyvių treniruočių.
• Trečias variantas– po treniruotės papildo specifinio krūvio metu sportininko darbingumo sumažėja ir širdies bei kraujagyslių sistemos adaptacijos pablogėja (būna hipertoninė, asteninė reakcijos, užsitęsia atsistatymo periodas). Šis variantas būna netreniruotiems sportininkams arba esant pervargimui.
• Ketvirtas variantas– po treniruotės papildomo specifinio krūvio metu sportininko darbingumas sumažėja, o organizmo funkcijų adaptacija nekinta. Šis variantas rodo, kad nuo treniruotės krūvio pablogėja sportininko funkcinė būklė arba dėl per didelio krūvio, arba dėl nepakankamo sportininko treniruotumo.

64. Medicininė pedagoginė kontrolė kartotinių krūvių metu.

Norint įvertinti sportininkų specialųjį treniruotumą, medicininės pedagoginės kontrolės metu taikomas kartotinių krūvių metodas. Šio metodo esmė yra ta, kas sportininkui treniruotės metu duodama keletą kartų kartoti specifinį jo sporto šakai krūvį su tam tikrais poilsio intervalais. Šiuos krūvius parenka treneris kartu su gydytoju atsižvelgdami į treniruočių periodą, sportininko treniruotumo lygį ir kvalifikaciją. Be to, atsižvelgiama ir į tai, kokias sportininko fizines savybes norima įvertinti. Pvz., norint įvertinti maratono bėgiko greičio savybes, jam duodama nubėgti 8-10 kartų po 400 m. su 3-4 min. poilsio intervalais, o norint įvertinti jo ištvermę- 2-3 kartus po 300 m. su 5-8 min. poilsio intervalais. Parenkant krūvius naudojamasi R. Motilianskajos rekomenduojamais kartotiniais krūviais atskirose sporto šakose.

Specialų treniruotumą vertiname atsižvelgdami į sportininko darbingumą, kurį nusako kiekvieno kartotinio krūvio metu pasiektas rezultatas, ir į organizmo funkcijų adaptaciją bei atsistatymą, kuriuos nusako pulso, kraujospūdžio, kvėpavimo ir kitų rodiklių pakitimai prieš, tarp ir po kartotinių krūvių. Lygindami sportininko darbingumą ir organizmo funkcijų adaptaciją kartotinių krūvių metu, pastebime keturis reakcijos variantus į šiuos krūvius:

• Pirmas variantas– būna pastovūs ir aukšti sportininko darbingumo rodikliai kiekvieno kartotinio krūvio metu, taip pat gera organizmo funkcijų adaptacija krūviams, pulso ir kraujospūdžio mažėjimas su kiekvienu krūvio kartojimu, greitas funkcijų atsistatymas. Šis variantas būdingas gerai treniruotiems sportininkams.
• Antras variantas– sportininko darbingumas kiekvieno kartotinio krūvio metu nepastovus: tai padidėja, tai sumažėja. Analogiškai kinta ir širdies bei kraujagyslių sistemos adaptacijos rodikliai. Šis variantas rodo, kad sportininko specialusis treniruotumės nepakankamas.
• Trečias variantas– sportininko darbingumas su kiekvienu kartotiniu krūviu vis mažėja. Kartu blogėja ir organizmo adaptacija krūviams- akivaizdžiai padažnėja pulsas, sistolinis kraujospūdis beveik nebepakyla arba net sumažėja (asteninė reakcija), pertraukose tarp krūvių šie pakitimai neatsistato, ir tolesnį krūvį sportininkas pradeda būdamas nuvargęs nuo prieš tai buvusio krūvio. Šis variantas būna sportininkams, kurių specialusis treniruotumės prastas.
• Ketvirtas variantas– kartotinių krūvių metu sportininko darbingumas išlieka geras, tačiau organizmo funkcijų adaptacija kartojant krūvius pradeda blogėti. Šis variantas gali rodyti arba nepakankamą specialųjį treniruotumą, arba sportininko pervargimą.

Taikant kartotinius krūvius galima ne tik nustatyti specialų treniruotumą, bet ir įvertinti treniruotės proceso planavimą, jo trūkumus, padaryti reikiamus pakeitimus treniruotėse, ypač reguliuojant poilsio intervalus, krūvį.

65. Sportininkų savistaba kaip sudėtinė medicininės kontrolės dalis.

                Sportininkų savistaba- tai savarankiškas sveikatos būklės, fizinio vystymosi ir jų kitimų treniruočių ar varžybų metu reguliarus stebėjimas. Savistaba yra sudėtinė medicininės kontrolės dalis, tačiau jos nepakeičia ir neatstoja.

Savistabos apimtį nustato treneris. Savistaba gali apimti 3-5 rodiklius, arba būti gana smulki, apimanti 10-15 ir daugiau rodiklių.

Savistabos rodiklius įprasta skirstyti į subjektyvius ir objektyvius.

• Subjektyvūs priklauso: savijauta, nuotaika, skausmo jutimai, miegas, apetitas, darbingumas ir kt.;
• Objektyviems– tokie rodikliai, kuriuos galima išreikšti skaitine forma, pvz., pulsas, svoris, raumenų jėga, sportinis rezultatas ir kt.

Kai kuriuos iš šių rodiklių sportininkas nustato ryte, po to prieš treniruotę, tuoj po jos arba rytojaus dienos ryte. Prieš treniruotę ir po jos tikslinga įvertinti objektyvių rodiklių kitimus.

Sportininkas stovyklose privalo rašyti savistabos žurnalą. Gydytojas ir treneris, susipažinęs su šiuo žurnalu, gali įvertinti sveikatos kitimus dėl treniruočių poveikio ir funkcinę būklę.

Subjektyvių savistabos atskirų rodiklių reikšmė įvairi. Į šiuos rodiklius reikia žiūrėti kritiškai. Sportininkas juos turi vertinti kiek galima objektyviau.

• Sportininko savijauta– tai pojūtis, kurį jaučia žmogus priklausomai nuo jo fizinių ir dvasinių jėgų būklės. Ji susideda iš daugelio požymių: padidėjęs budrumas arba, atvirkščiai, mieguistumas, nuovargis, kokių nors neįprastų pojūčių ar skausmų jutimas ir t.t.

Savijauta vertinama kaip gera, patenkinama ir bloga. Esant kokiems nors neįprastiems pojūčiams, nurodomas jų pobūdis, priežastys ir kt.

• Raumenų skausmai gali atsirasti po ilgesnių pertraukų tarp treniruočių, arba labai greitai didėjant krūviams, persitreniravus. Gali skaudėti po dešiniu šonkaulių lanku. Taip pat būna dėl kepenų hipermijos. Kartais būna skausmai širdies plote. Tais atvejais reikia kreiptis į gydytoją. Nuvargus ar pervargus sportininkams gali skaudėti galvą dėl smegenų kraujotakos sutrikimo.
• Subjektyvus nuovargio jutimas paprastai pasireiškia kaip nenoras arba negalėjimas atlikti įprastą krūvį. Savistabos žurnale pažymima nuovargio priežastis.
• Nuotaika–  būklė. Ji gali būti gera, patenkinama arba bloga, prislėgta, prislopinta. Visa tai priklauso nuo teigiamų arba neigiamų emocijų vyravimo.
• Miegas turi labai svarbią reikšmę sportininkams. Normalus miegas atstato darbingumą, padaro žmogų budrų, pilną jėgų ir energijos. Nemiga arba padidėjęs mieguistumas, nutrūkstantis miegas, sapnai, ypač košmarai, gali sukelti pervargimą. Po tokio miego sportininkas jaučiasi kaip sudaužytas.

Sportininkas turi registruoti, kiek valandų miegojo (reikia 7-8val., ar esant ypač sunkiems krūviams- 9-10 val.). reikia pažymėti ir miego kokybę.

• Apetitas nurodomas kaip normalus, sumažėjęs arba padidėjęs. Kartu pažymima, ar nėra kitų virškinimo sistemos sutrikimų (pykinimas, viduriavimas ir kt.).
• Darbingumas priklauso nuo organizmo bendros būklės, iš dalies nuo nuovargio po buvusio krūvio, nuotaikos. Darbingumas vertinamas kaip padidėjęs, normalus ir sumažėjęs.
• Nenoras treniruotis ar dalyvauti varžybose gali būti pačių paprasčiausių ir informatyviausių metodų yra pulso tyrimas. Jį reikia suskaičiuoti ryte lovoje gulint ir atsistojus (ortostatinis mėginys).

– Būtina sekti pulsą ir po tam tikrų sportiniu krūvių: koks pulsas būna po įprastų pratimų, koks jo atsistatymas ir kt.

– Kūno svorio matavimas gali būti atliekamas 1-2 kartus per savaitę. Šis rodiklis, be treniruotumo gerėjimo, gali rodyti ir mitybos pakankamumą ar nepakankamumą.

– Dinamometrija, spirometrija ir prakaitavimas gali būti vertinami ir pasižymi savistabos žurnale.

Šiame žurnale pažymimi ir sportiniai rezultatai, leidžiantys objektyviai įvertinti sportininko funkcinę būklę dar tiksliau.

Moterys į savistabos žurnalą sužymi ir ginekologinius rodiklius.

Sportininkas savistabos žurnalą rašo reguliariai. Treneris ne rečiau kaip 1-2 kartus per savaitę turi tikrinti žurnalą, o gydytojas su juo susipažįsta pakartotinių patikrinimų metu.

66. Medicininės kontrolės uždaviniai varžybų metu. Varžybų medicininis aptarnavimas.

Pagrindiniai sporto varžybų medicininio aptarnavimo uždaviniai:

1)       Griežtai kontroliuoti, kad varžybose dalyvautų tik visiškai sveiki ir gerai pasiruošę sportininkai. Dalyvauti leidžiama pateikus paraišką pasirašytą trenerio bei gydytojo.

2)       Garantuoti būtinas sanitarines ir higienos sąlygas varžybų ir treniruočių vykdymo vietose ir kontroliuoti jas.

3)       Skiepai. Tikrinti ar sportininkai pasiskiepiję nuo galimų infekcijų kitoje šalyje.

4)       Tikrinti iš kitų miestų atvykusių dalyvių apgyvendinimo vietas bei kontroliuoti racionalią mitybą.

5)       Sudaryti sąlygas, kad neįvyktų sportinio traumatizmo ir sportininkai nesirgtų.

6)       Rūpintis gydymu stacionare, įrengti varžybų vietose med. pagalbos punktus, juos aprūpinti reikiama įranga, medikamentais.

Medicininiam varžybų aptarnavimui jų organizatoriai teritoriniam sveikatos apsaugos skyriui arba med. dispanseriui turi paduoti paraišką, nurodydami sporto šaką, varžybų laiką ir vietą, dalyvių skaičių ir sudėtį, reikalingo medicinos personalo kiekį ir transportą. Taip pat reikia nurodyti, kur bus maitinami ir apnakvindinami sportininkai.

Varžybų medicininį aptarnavimą vykdo gydytojai ir vidurinis medicinos personalas, dirbantis sporto medicinos centruose, sporto bazėse, bendro profilio gydymo įstaigose. Stambiose varžybose (pradedant rajoninėse) privalo dalyvauti gydytojas. Be to, gydytojas yra būtinas tose varžybose kur yra pavojus susižeisti, kur sportininkai patiria didelius krūvius. Visų kitų sporto šakų varžybose galima apsiriboti viduriniu med. personalo budėjimu. Stambias varžybas aptarnauja gydytojų grupė iš kurių vienas vyr. varžybų gydytojas. Jis paprastai įeina į teisėjų kolegijos sudėtį, ruošia varžybų medicininį aptarnavimo planą ir įjungia kitus.

Gydytojas turi teisę neleisti sportininkui dalyvauti varžybose, jei pablogėja jo sveikata arba jei jis nepraėjęs medicininės kontrolės. Jis gali reikalauti pasikeitus gamtinėms sąlygoms, nukelti atskiras varžybas į kitą dienos pusę arba net į kitą dieną. Pagal jo nurodymus turi būti pašalinami visi sanitariniai trūkumai. Varžybų gydytojas turi rūpintis maisto kokybe, traumatizmo profilaktiką ir suteikti pirmąją pagalbą, įvykus nelaimingam atsitikimui. Jam priklauso ir dalyvių sanitarinis švietimas.

67. Varžybų organizavimas pakitusiomis aplinkos sąlygomis. Aklimatizacijos procesai.

Pakitusiomis aplinkos sąlygomis laikomos oro ir klimato sąlygos, aukštis virš jūros lygio, pakitusios laiko juostos ir kt. Sąlygos  kurios susidaro išvykus sportininkams treniruotis į kalnus, persikėlus iš pietų į šiaurią, iš rytų ir vakarų ir atvirkščiai. Šiomis sąlygomis labai pakinta sportininko bioritmai, susiformavę įprastomis gyvenimo sąlygomis. Bioritmai – tai fiziologinių procesų, vykstančių organizme, ritmai.

Kintant aplinkos sąlygoms kinta cikadiniai sportininko bioritmai, t.y susiformavę paros bioritmai. Gyvenimo sąlygomis sportininko paros fiziologiniai bioritmai yra sinchronizuoti su vietiniais gamtiniais klimatiniais ir socialiniais buitiniais aplinkos ritmais, turinčiais 24h periodą. Vykstant naujo bioritmo resinchronizacijai, sportininko organizmas pamažu prisitaiko prie naujų aplinkos sąlygų – vyksta aklimatizacijos procesas.

Aklimatizacijos proceso trukmė priklauso nuo 2 faktorių:

1. Nuo pakitusios aplinkos ypatumų.
2. Nuo sportininko individualių savybių.

Šių dviejų faktorių tarpusavio santykis nulemia aklimatizacijos trukmę ir pobūdį. Pusiausvyros tarp organizmo ir aplinkos subalansavimą. Sportininkui palankiausia yra aktyvi aklimatizavimosi forma, kuriai būdinga tai, kad treniruotės tęsiamos pakitusiomis aplinkos sąlygomis. Sportininkų aklimatizaciją galima pagreitinti ne tik laikantis teisingos treniruočių sistemos ir režimo, bet ir vartojant specialų maistą, vitaminus ar net farmakologines medžiagas.

68. Medicininės kontrolės ypatumai atvykus į šalto ir šilto klimato sąlygas.

Medicininės kontrolės uždaviniai atvykus dalyvauti varžybose šalto klimato zonoje:

1. 1.  sekti, kad prieš treniruotę ar varžybas būtų nuoseklus ir pakankamas apšilimas;
2. 2.  reguliuoti mitybą, padidinant riebalų ir baltymų lyginamąjį svorį racione, pagausinti mineralinių medžiagų ir vitamino C kiekį;
3. 3.  reguliariai sekti organizmo funkcijų adaptaciją šalto klimato sąlygomis;
4. 4.  žiūrėti, kad apranga būtų šilta, bet nevaržytų sportininko judesių.

Medicininės kontrolės uždaviniai atvykus dalyvauti varžybose iš šalto į šiltą ir drėgną klimatą:

1. sekti, kad pirmomis dienomis krūvis būtų kiek mažesnis, mažinti jo apimtį ir ypač intensyvumą, daryti didesnius poilsio intervalus;
2. pirmomis dienomis stengtis treniruotis kiek vėsesniu laiku, pamažu pereinant prie būsimų varžybų laiko;
3. sumažinti gyvulinės kilmės baltymų ir riebalų kiekį;
4. pagausinti mineraliniu medžiagų ir vitaminų kieki, o ypač tinkamai ir pakankamai duoti skysčio;
5. sekti sportininko savijautą ir organizmo funkcijų adaptaciją karšto klimato sąlygomis.

69. Laiko juostų pasikeitimo poveikis sportininko organizmui ir medicininės kontrolės uždaviniai.

Laiko juostų poveikis organizmui jaučiamas tais atvejais, kai sportininkai perskrenda lėktuvu ar pervažiuoja traukiniu didelius atstumus skirtingomis laiko juostomis.

Jeigu laiko juosta pasikeičia 2-3 valandom tai sportininko funkcinė būklė ir darbingumas akivaizdžiau nepakinta. Pasikeitus laiko juostai 6-8  ir daugiau valandų organizme sutrinka cikadinis bioritmas. Šiuo atveju pirmiausia pasireiškia nervų sistemos funkcinės būklės pakitimai, tai mieguistumas dieną ir nemiga naktį, vangumas, pablogėja apetitas, sutrinka judesių koordinacija, pailgėja judesių slaptasis periodas. Pirmomis dienomis sumažėja fizinis darbingumas. Aklimatizacijos procesas šiomis sąlygomis gali užsitęsti iki 7-10 dienų, o kai kada ir ilgiau. Sportininkus reikia pratinti prie būsimos paros režimo.

70. Kalnuotų vietovių poveikis sportininko organizmui ir medicininės kontrolės uždaviniai.

Kalnuotose vietovėse žmogaus organizmą veikia visas kompleksas faktorių: stipriai jonizuotas oras, padidėjusi saulės radiacija, pakitęs oro drėgnumas ir temperatūra, sumažėjęs atmosferos slėgis, pagrindinis faktorius sumažėjęs deguonies kiekis atmosferos ore.

Kalnuotų vietovių iki 1000 -1200m virš jūros lygio poveikis organizmui paprastai nejaučiamas. 200m aukštis dažniausiai sukelia savijautos pakitimus ir organizmo reakciją į fizinį krūvį paprastai būna pakitusi.

Šiomis sąlygomis labai sumažėja darbingumas, susijęs su ištverme ir mažai kinta ar net kiek padidėja darbingumas, susijęs su greičio ir jėgos pratimais.

Sportininko organizmo adaptacija kalnuotose vietovėse vyksta keliais etapais:

a)       Ūmios aklimatizacijos periodas. Šis periodas trunka nuo 4-7 iki 10-14 dienų. Skundžiamasi miego sutrikimais, galvos skausmais, svaigimu, vangumu, dirglumu, padidėjęs prakaitavimas. Pagrindinė medžiagų apykaita kiek sumažėję. Ūmios aklimatizacijos metu sutrinka beveik visų sportininkų organizmo adaptacija fiziniams krūviams. Dėl to šiuo periodu treniruočių krūvį reikia sumažinti iki 60 – 70 % įprasto krūvio.

b)       Adaptacijos periodas šiame etape išnyksta ūmios aklimatizacijos požymiai. Funkcinės būklės rodikliai ramybėje priartėja prie pradinių duomenų, adaptacija krūviams gėrėja nors atsistatymas lieka užsitęsęs. Treniruotumas auga, tačiau nėra pastovus. Šis etapas tęsiasi 21-36 dienas.

c)       Pastovumo periodas, jis prasideda praėjus 30-40 dienų po atvykimo. Darbingumas artėja prie įprasto, kai organizmo būklės rodikliai ramybėje ir krūvio metu normalizuojasi. Ir yra pasiekiamas tam tikras funkcines būkles ir darbingumo pastovumas.

Aklimatizacija priklauso nuo: a)sportininko sveikatos būklės; b) fizinio pasiruošimo ir treniruotumo; c) ankstesnio kalnu stažo; d) organizmo atsparumo hipoksijai.

Medicininės kontrolės uždaviniai kalnuotose vietovėse yra tokie:

1. Reguliariai sekti visų organizmo funkcinių sistemų būklę visais galimais metodais;
2. Reguliuoti krūvį treniruočių metu priklausomai nuo organizmo funkcinės būklės;
3. Teikti reabilitacines priemones po fizinių krūvių ir gerinančias organizmo adaptaciją hipoksijai (specialus maitinimas, vitaminizavimas, farmakologinės ir natūralios priemonės, padidinančios deguonies talpą kraujyje);
4. Reguliuoti mitybą, kad joje būtų gausu daržovių, vaisių, pilnaverčių baltymų, vitaminų, mineralinių medžiagų, sulaikančių skysčius organizme.

71. Priešstartinės sportininkų būklės ir medicininės kontrolės uždaviniai.

Ruošiantis varžyboms ypač joms artėjant, sportininką pradeda jaudinti visa gama jausmų ir minčių. Šie atsiradę dirgikliai yra susiję su pergalės troškimu, asketišku prieš varžybiniu rasizmu, sirgalių reakcija. Sportininką gali jaudinti namuose neatlikti darbai, atsiradusios kokios nors bėdos šeimoje. Visas šių ir panašių priežasčių kompleksas pakeičia sudėtingu organizmo funkcijų reguliacinius mechanizmus. Susidaro nepakartojamas emocinis fonas, kuris akivaizdžiai skiria treniruotes nuo varžybų. Paslėpta vidinė psichinė įtampa atsiliepia visų sportininko organų ir sistemų veiklai. Dėl to priešstartinę būklę galima apibūdinti kaip emocinę sportininko reakciją, kurią lydi visų organizmo vegetacinių funkcijų aktyvėjimas ir mobilizavimas, atsirandantis prieš pat varžybų pradžią.

Pastebėta keletas emocinės nervinės būklės tipų prieš startinėmis dienomis:

1. Priešstartinis susimobilizavimas. Tai optimalus visų organizmo funkcijų tarpusavio santykis, leidžiantis tinkamai sukoncentruoti sportininkui dėmesį į būsimą startą, garantuojantis visų organizmo funkcijų sklandų darbą, paaistrinantis dirginimo ir mąstymo procesus. Šios būklės metu be nežymaus jaudinimosi pastebimas nežymus kraujospūdžio padidėjimas, kvėpavimo, pulso padažnėjimas ir kt.
2. Prieš startinė karštligė. Šios būklės atveju vyrauja ryškūs dirginimo procesai. Esant priešstartinei karštligei pastebimas padidėjęs emocinis ir judesių aparato aktyvumas, nežymus miego sutrikimas. Esant nelabai stipriai priešstartinei karštligei būna labai ryškiai padidėja dirginimo procesai. Kai stipri priešstartinė karštligė, rezultatai tampa nestabilūs, dažniausiai prasti. Labai stiprią priešstartinę būklę nesunku nustatyti. Jos metu įkrinta akys, pablykšta oda. Dreba balsas, sportininkas būna piktas, irzlus. Pulsas nepastovus, padažnėja širdies plakimas, gausiai prakaituoja.
3. Prieš startinė apatija atsiranda susilpnėjus dirginimo procesams, kai įsijungia slopinimo mechanizmai. Šiai būklei būdingi tokie požymiai: sumažėja darbingumas, atsiranda vangumas, mieguistumas dienos metu ir nemiga naktį, nusilpsta dėmesys, sulėtėja judesių reakcija. Dažniausiai gerų rezultatų nepasiekiama, o ši būklė dažnai pereina į patologines.
4. Pataloginės priešstartinės būklės – tai tokios būklės, kurių metu ryškiai pasikeičia ir iš esmės nukrypsta nuo fiziologinių normų organizmo neurohumoraliniai ir emociniai procesai. Šios būklės išsivysto iš labai stiprios priešstartinės karštligės ar apatijos. Priežastys gali būti neracionali treniruočių metodika, kai treniruojantis neatsižvelgiama į individualias sportininko savybes, organizmo nusilpimas dėl ligų traumų ar nepakankamo poilsio.

Yra 3 priešstartinės patologinių būklių variantai: 1. Laukimo neurozė (baimė prieš įvykį). 2.Įkyrumo neurozė (nepateisinami skausminiai simptomai). 3.Neurasteninės reakcijos (uždarumas, nuovargis). 4.Isterinės reakcijos (kaprizingumas). 5.Hipnotinės būklės atsiranda dėl per didelio krūvio, sutrinka bendravimas.

Medicininės kontrolės uždavinys – nustatyti atskirų organizmo sistemų, kurios turi didžiausią reikšmę toje sporto šakoje, funkcinę būklę.

72. Dopingai ir antidopingo kontrolė. Pagrindinės farmakologinės preparatų grupės p, priskiriamos dopingui.

Dopingais vadinama farmakologinės medžiagos, kurios pavartotos atsakingais varžybų momentais padidina organizmo dirglumą ir leidžia pasiekti geresnių rezultatų. Visi farmakologiniai preparatai, kurie draudžiami dabar skirstomi į 3 pagrindines grupes: dopingo klasės farmakologiniai preparatai, kraujo dopingai ir įvairios manipuliacijos preparatai, kuriems taikomi apribojimai

Antidopingo kontrolė- specialių priemonių sistema, kurios tikslas- nustatyti dopingo vartojimo faktą ir tam parenkami objektyvūs metodai kuriais nepaneigiamai galima parodyti, kad sportininko šlapime ar kitame mėginyje yra uždrausto preparato, arba jo apykaitos produktų. Per visas stambias varžybas imami biologiniai pavyzdžiai antidopingo kontrolei. Šiuos pavyzdžius ima specialių medicininių komisijų nariai dalyvaujant rinktinės vadovams ir tarptautinių sporto šakų federacijų nariams. Dažniausiai sportininkas dopingo kontrolei parenkamas atsitiktinai. Tačiau varžybų laimėtojams bei medalininkams dopingo kontrolė atliekama be atrankos. Komandinėse sportinėse šakose gali būti testuojami net atsarginai žaidėjai. Gali būti imami mėginiai ir kitų sportininkų, kuriems išsivysto ūmaus persitempimo reiškiniai, praranda sąmonę, nualpsta. Apie dopingo kontrolę pranešama iš karto pasibaigus varžyboms ar rungčiai. Mėginiai antidopingo kontrolei imami iš sportininko po to kai jam įteiktas kvietimas, jį įteikia ekskortas- asmuo, kuris pasirinktą sportininką stebi. Tuoj pat sportininkas turi prisistatyti į antidopingo kontrolės mėginių paėmimo punktą, jei jis vėluoja, jo tyrimo protokole tai užfiksuojama. Griežtai stebint atestuotam dopingo kontrolieriui sportininkas turi: 1) pasirinkti indą šlapimui surinkti; 2) pasirinkti buteliukus kuriuose bus laikomas šlapimas; 3) pateikti informaciją apie save ir per paskutines 10 dienų vartotus vaistus; 4) tualete stebint tos pačios lyties atstovui pateikti ne mažiau 100 ml šlapimo mėginį; 5) buteliukai supakuoti siunčiami į IOC akredituotas dopingo kontrolės laboratorijas; 6) pasirašyti, kad visos procedūros buvo atliktos teisingai. Ir tik tada galima palikti dopingo kontroles kambarį. Mėginio analizė atliekama TOK patvirtintais šiuolaikiniais tyrimo metodais ir jų rezultatai visiškai neginčijami, jeigu dopingo kontrolę patvirtina antrasis mėginys. Neatvykimas į dopingo kontroles kambarį nustato dopingo vartojimo atveji.

WADA- pasaulinė antidopingo agentūra, jie parengia pasaulinį antidopingo kodeksą. Pagal kodeksą dideles galias įgauna WADA, ji gali sekti kiekvieną sportininko žingsnį. Agentūros darbuotojai turi teisę bet kuriuo metu imti mėginį. Radus dopingo, kentės ne tik sportininkas, bet ir ta šalis, kuriai atstovauja sportininkas.

Dopingo preparatams priskiriamos 5 farmakologinių preparatų grupės:

1. Psichomotoriniai stimuliatoriai – ta preparatai, veikiantys žmogaus psichiką. Jie padidina CNS dirginimo procesus, mažina slopinimą ir dėl jų sportininką apima euforijos būsena, kurią lydi tariamas visų organizmo funkcijų sustiprėjimas. Tipiškos medžiagos – anfetaminas, kokainas ir pan.
2.  Simpatikomimentiniai aminai – tai medžiagos, veikiančios CNS ir KVS ir stiprinančios jų veiklą. taip veikia efedrinas, metoksifenaminas ir pan.
3.  CNS stimuliatoriai – tai medžiagos, dirginančios, vazomotorinį centrą, stimuliuojančios apykaitos procesus, didinančios skersaruožių raumenų tonusą. Joms priklauso strichninas, leptozolas ir pan.
4.  Narkotinės ir skausmą mažinančios medžiagos – tai morfinas, heroinas ir kt.
5. Anaboliniai steroidai – tai sintetinės medžiagos, analogiškos vyriškam lytiniam hormonui – testosteronui. Šie preparatai didina skeleto masę, stiprindami baltymų apykaitą, sulaikydami organizme azotą, baltymus, mineralines medžiagas, vandenį. Visais atvejais veikia lytinę sferą

73. Kraujo dopingas ir draudžiamos manipuliacijos. Vaistai, kuriems taikomi tam tikri apribojimai.

Kraujo dopingas – tai kraujo arba jo pakaitalų perpylimas asmeniui ne medicininiais tikslais, o siekiant geresnių rezultatų. Kraujo dopingo produktai gali būti gauti paėmus kraują iš to paties arba iš kito asmens. Kraujo dopingas padidina ištverme. Sportininkai, kurie treniruojasi ištvermės sporto šakose (ilgų distancijų bėgimas, dviračių sportas, slidinėjimas arba plaukimas), gali pasiekti geresnių rezultatų taikydami kraujo dopingą. Ši procedūra atliekama taip: treniruočių eigoje sportininkui pasiekus gerą sportinę formą paimamas kraujas ir konservuojamas. Sportininkai toliau treniruojasi mažakraujystės fone. 1-2 dienas prieš varžybas konservuotas kraujas perpilamas jam atgal. Taip dirbtinai padidinamas sportininko aerobinės galimybės.

Farmakologinės, cheminės ir fizinės manipuliacijos yra taikymas preparatų ir metodų, kurie keičia šlapimo mėginių, paimtų dopingo kontrolei, koncentraciją ir teisėtumą. Šiai kategorijai priklauso kateterizacija, šlapimo pakeitimas ir/arba suklastojimas (atskiedimas), šlapimo susidarymo inkstuose slopinimas, pvz., probenecidų ir jo analogais, jei buvo vartotas epitestosteronas.

1. 1.                   Vaistiniai preparatai, kuriems taikomi tam tikri apribojimai.

1) Alkoholis- sporte alkoholį vartoti nedraudžiama, tam tikrose sporto šakose draudžiamas, nes gali slopinti organizmo tremorą (šaudyme, biatlone, fektavime, šiuolaikinėje penkiakovėje).

2) Marichuana. Lengvieji narkotikai sporte nedraudžiami. Kai kuriose sporto šakose tai draudžiama

3) Vietiniai anestetikai- farmaloginės medžiagos, kurios šalina skausmą. Norint panaudoti vietinius anestetikus galima:

• o naudoti tik leistinus
• o Naudoti tik vietiniai į raumenis ar sąnarius, bet draudžiama į kraujotaką leisti
• o Prieš naudojant reikia dokumentuoti diagnozę ir indikacijas.
• o Prieš varžybas raštiška forma medicinos komisijai pateikti raportą apie panaudotą medžiagą. Jei panaudota varžybų metu, greitai pranešti apie panaudojimą.
• o Su raportu pristatyti sportininko medicininę kontrolę.

4)       Kortikosteroidai- medžiagos, kurias naudoja įvairių lygių gydymui. Jos poveikis priešuždegiminis, priešalerginis, priešskausminis. Sporte piktnaudžiaujama, nes jie gerina nuotaiką. Leidžama laikantis tam tikrų taisyklių:

• o Lašiukų pavidalu
• o Tepalų pavidalu
• o Visais atvejais informuoti medicininę komisiją apie jų vartojimą (kaip ir vietinių anestetikų metu)
• o Vietinių injekcijų pavidalu)

5) Betablokatoriai (etanobolis)- Blokuoja simpatinės impulsacijos acheno receptorius ir mažina deguonies sunaudojimą širdies raumenyje, arteninį kraujospūdį mažina, šalina galvos smegenų kraujagyslių spazmus, skausmus širdies plote ir kt. Šiems tikslams klinikose ir naudojami. Sporte šiais preparatais  pradžioje buvo piktnaudžiaujama todėl, kad dirbant intensyviais krūviais ir mažinant deguonies poreikį organizme, buvo manoma, kad bus gerinama ištvermė, bet praktika parodė atvirkščiai. Betablogatoriai žalingi ištvermės sporto šakose, bet jie reikšmingi greičio, jėgos sporto šakose.

Priimant sprendimą dėl preparato priskyrimo dopingui, atsižvelgiama ir į kitus tarptautinius sporto medicinos organizavimo pasiūlymus.

74.Vaikų, paauglių ir jaunių medicininė kontrolė. Fizinio auklėjimo medicininės grupės.

Vertinant užsiiminėjančių kūno kultūra ir sportu sveikatą, fizinį išsivystymą, funkcinį pajėgumą, treniruočių metodų tinkamumą, labai svarbu atsižvelgti į amžių ir lytį. Ypač šiuolaikiniu sporto suklestėjimo periodu, kai stengiamasi kuo anksčiau pradėti sportines treniruotes, vaikų amžiaus ypatybių žinojimas ir teisingas fizinių krūvių naudojimas, yra nepaprastai svarbus. Teisingos fizinės pratybos stimuliuoja vaikų vystymąsi, gerina jų vidaus organų darbą, skatina plastinių procesų eigą organizme, o per dideli krūviai sporte gali paveikti priešingai. Todėl, vertinant medicininių tyrimų duomenis labai svarbu atsižvelgti į vaikų amžių ir teisingai įvertinti tiriamojo asmens duomenis. Neretai to paties amžiaus vaikai labai skiriasi fiziniu išsivystymu ir pajėgumu. Todėl būtina atsižvelgti į biologinį vaikų amžių, t.y. į tai, kokio amžiaus vaikų duomenis atitinka jo fizinis išsivystymas. Kuo vyresnis vaikas, tuo jis pajėgesnis fiziniams krūviams. Jei vaikas fiziškai yra peraugęs savo vienmečius, tai jam vidutiniai to amžiaus fiziniai krūviai yra maži, kad organizmas tobulai vystytųsi. Ir priešingai, jei vaikas fiziškai yra atsilikęs nuo draugų, tai šie krūviai jam gali būti per dideli. Todėl fizinių krūvių individualizavimo principo vaikų amžiuje turi būti labai griežtai laikomasi, kad pagrindiniai vaikų fizinio auklėjimo principai – sveikatingumas, fizinis tobulumas ir sportinis meistriškumas – būtų kuo geriau įvykdyti.

Vaikai auga ir vystosi pagal tam tikrus dėsnius:

1. Kuo jaunesnis organizmas, tuo jis sparčiau ir greičiau vystosi.
2. Augimo ir vystymosi greičiai nėra lygiagretūs. Kai sparčiai augama, vystymasis sulėtėja ir atvirkščiai.
3. Berniukai ir mergaitės auga ir vystosi skirtingai. Mergaitės anksčiau lytiškai subręsta.

Vaikų amžius skirstomas į periodus. Pedagoginis paskirstymas: 1) naujagimystė – iki vienerių metų; 2) lopšeliais amžius – nuo 1 iki 3 metų; 3) priešmokyklinis (darželinis) – nuo 4 iki 6 metų; 4) jaunesnysis mokyklinis – nuo 7 iki 11 metų; 5) vidurinis mokyklinis – nuo 12 iki 15 metų; 6) vyresnysis mokyklinis – nuo 16 iki 18 metų. Darželinio amžiaus vaikų sparčiai didėja ūgis, bet kaulai, sąnariai, raumenys gana silpni, todėl dažnai sutrinka laikysena. Širdies ir plaučių veikla dar netobula: pulsas ir kvėpavimas dažni, o plaučių ventiliacija ir kraujo cirkuliacija silpnos. Vaikai greitai pavargsta, bet greitai ir pailsi. Spartus augimas, prasidėjęs darželiniame amžiuje, aštuntaisiais metais pradeda lėtėti, bet gana sparčiai didėja raumenų masė, tobulai pradeda veikti širdis, nerviniai centrai tampa dirglūs. Vidurinio mokyklinio amžiaus metu pagerėja judėjimo funkcijos, lengvai formuojasi nauji įgūdžiai, bet širdies ir kvėpavimo sistemos dar silpnesnės nei suaugusių. 12-15 m vaikai gali užsiiminėti visom sporto šakom, bet jų nestabili nuotaika, emocijos. 16-18 m. vaikai baigia lytiškai bręsti, jų funkcinis pajėgumas leidžia kultivuoti bei kurią sporto šaką.

Fizinio auklėjimo medicininės grupes:

1. pagrindinė – visi puikios sveikatos asmenys.
2. paruošiamoji – nežymūs fiziniai sutrikimai ir tie asmenys, kurie reabilituojasi.
3. specialioji – asmenys su ūmiais sveikatos ar fizinės būklės pakitimais.

75. Suaugusių žmonių medicininė kontrolė, jos uždaviniai, medicininių tyrimų apimtis, skirstymas į medicinines grupes.

Skiriamos 5 suaugusiųjų amžiaus grupės:

1)       subrendę žmonės (vyrai 19-39m, moterys 19-34m);

2)       vidutinio amžiaus (vyrai 40-59, moterys 19-34m);

3)       pagyvenę (vyrai 60-74, moterys 55-74);

4)       vyresnio amžiaus (vyrai 65-90, moterys 75-90);

5)       ilgaamžiai – daugiau nei 90metų.

Medicininės kontrolės metu vyresnio amžiaus asmenys suskirstomi į 4 pogrupius, pagal kuriuos kiekvienai amžiaus grupei sudaromi specialūs fizinių pratimų kompleksai. 1 grupė – sveiki ir fiziškai treniruoti asmenys; 2 grupė – asmenys su kai kuriais sveikatos trūkumais ir nedideliu fiziniu pasiruošimu; 3 grupė – asmenys su gana ryškiais sveikatos sutrikimais ir silpnai fiziškai paruošti; 4 grupė – sergantys asmenys, kurie gali užsiiminėti tik gydomąja kūno kultūra.

Pirmosioms trims grupėms leidžiama dalyvauti sveikatingumo grupėse, atliekant jų pajėgumą atitinkančius pratimus. Dirbant su antros ir trečios grupės asmenimis, pratimus būtina griežtai individualizuoti. Sudarant grupes reikia atsižvelgti ne į kalendorinį amžių, o į fizinį pajėgumą ir negalavimus. Pagrindinis vidutinio amžiaus ir pagyvenusių asmenų fizinių pratimų uždavinys – sulėtinti senėjimo procesą. Todėl šio amžiaus žmonių varžybas reikia laikyti priemone emocingumui pakelti. Bet jų per dažnai nereikia organizuoti, geriau teigiamas emocijas ir susidomėjimą fiziniais pratimais sukelti stebint (matuojant), nustatant kiek pagerėjo lankstumas, pusiausvyra, šoklumas, ištvermė, jėga.

Ilgametė sisteminga treniruotė, racionalus gyvenimo būdas padeda vyresnio amžiaus žmonėms ilgiau būti darbingiems ir gerai jaustis. Užsiiminėjantieji sveikatingumo grupėse 2k/metus turi būti mediciniškai patikrinti.

Medicininės kontrolės uždaviniai:

1)       reguliariai sekti visų organizmo funkcijų būklę;

2)       reguliuoti krūvį treniruočių metu;

3)       teikti reabilitacines priemones;

4)       reguliuoti mitybą.

76. Sportuojančių moterų medicininė kontrolė. Seks kontrolė.

Moterų duomenis reikia vertinti atsižvelgiant į jų anatomines bei fiziologines organizmo ypatybes.  Moterims nerekomenduojama kultivuoti sunkumų kilnojimo, imtynių ir bokso, nes jėgos pratimams moterų organizmas silpniau prisitaikęs dėl specifinės dubens ir kaulų- raiščių sistemos, o krūtinės sutrenkimas gali pakenkti pieno liaukoms. Taip pat moterims nerekomenduotini pratimai, lydimi stiprių sutrenkimų. Ištvermės sporto šakų distancijos sutrumpinamos, nes moterų  organizmo adaptacija ištvermei daug mažesnė, negu vyrų. Taip pat joms nerekomenduojama žaisti futbolo, nes kamuolio priėmimas krūtine kenksmingas pieno liaukoms.

Norint laiku pastebėti patologinius pakitimus, būtina savistabos žurnale registruoti menstruacijų eigą ir trukmę, o sportinę- medicininę anamnezę papildyti klausimais apie jas, apie buvusius nėštumus,  persileidimus, gimdymus. Taip pat būtina kartą per metus sportininkėms pasitikrinti pas ginekologą.

Pagrindiniai medicininiai reikalavimai treniruojant moteris.

1. treniruotis menstruacijų metu galima leisti tik visiškai sveikoms ir treniruotoms merginoms ar moterims, bet sumažintais krūviais, vengiant kūno sutrenkimų (šuolių, susitrenkimų žaidimo metu), kvėpavimo sulaikymo , jėgos pratybų ir peršalimo.
2. pradedančioms sportininkėms, kurių treniruotumas dar nedidelis, lytinio brendimo pradžioje rekomenduotina per menstruacijas nesitreniruoti.
3. dalyvauti plaukimo treniruotėse ir varžybose griežtai draudžiama, nes patekusios į gimdą su vandeniu bakterijos gali sukelti jos gleivinės uždegimą.
4. draustina vartoti kokias nors priemones menstruacijų pagreitinimui arba suvėlinimui.
5. nereikia versti treniruotis nenorinčių ar turinčių nusiskundimų bei ciklo sutrikimų.

Seks kontrolę turi pereiti visos moterys sportininkės. Kontrolės tikslas neleisti moterų varžybose dalyvauti asmenims, turintiems lytinio dimorfizmo požymių, t.y. hermafroditams- asmenims, kurių organizme šalia moteriškos lyties hormonų gaminasi ir vyriški. Jie turi geriau išvystytas fizines ir psichines savybes. Dokumentuota lytis nustatoma kūdikiui gimus. Išoriniai požymiai ne visada atitinka tikrąją lytį. Pagrindinis uždavinys.- nustatyti ar pase nurodyta lytis atitinka genetinę lytį, nes išorė ne visuomet atitinka tikrovę. Tiriamas lytinis chromatinas. Yra tiesioginis ryšys tarp lyties chromosomų ir lytinio chromatino somatinėse ląstelėse. Didžioji dalis moterų ląstelių turi jį. Chromatino gali sumažėti dėl sunkaus fizinio krūvio, susirgimų, tačiau tas sumažėjimas nesieks 5 % (vyrai turi tik 5%). Visos moterys kurios praeina lyties kontrolę gauna sertifikatą, patvirtinantį jos lytį ir pakartotinė kontrolė neatliekama.

Sportininkų tarpe įgimta lyties patologija stebima žymiai dažniau negu tarp nesportuojančių moterų.

77.Jaunų sportininkų medicininės kontrolės sistema.

Jauno amžiaus žmonės 1k metuose turi pereiti medicininę kontrolę. Kontrolės metu atliekami tokie tyrimai: surenkama sportinė anamnezė, somatoskopija, antropometrija, instrumentiniai tyrimai, naudoja funkcinius mėginius. Remiantis tyrimų duomenimis yra skirstomi į med. grupes:

4. pagrindinė – visi puikios sveikatos asmenys.

5. paruošiamoji – nežymūs fiziniai sutrikimai ir tie asmenys, kurie reabilituojasi.

6. specialioji – asmenys su ūmiais sveikatos ar fizinės būklės pakitimais.

Medicininės indikacijos ir kontraindikacijos tolesniam jaunų sportininkų tobulėjimui.

Jauni sportininkai turi indikacijas ir kontraindikacijas tobulėjimui. Visiškai neprieinami moksleiviai, kurie serga:

1. CNS ir periferinės NS  ligos, tame tarpe psichikos ir epilepsija.

2. dėl bet kokios priežasties atsiradę raumenų sistemos susirgimai, kaulų, sąnarių ir stuburo deformacijos.

3. vidaus tam tikros ligos: širdies ydos (tiek įgimtos, tiek įgytos), hipertenzinė liga, tuberkuliozė, bronchinė astma, ir t.t

4. didelio laipsnio trumparegystė.

Laikinos kontraindikacijos:

1. odos ir parazitinės žarnyno ligoms.

2. padidėjęs kraujospūdis (nedidelio laipsnio) būdinga aukštaūgiams ir stambiems sportininkams.

3. funkcinio pobūdžio sistolinis širdies ūžesys leidžiama sportuoti metus ir stebima ūžesio dinamika.

4. širdies ritmo susitraukimai – ekstrasistolės, respiratorinė aritmija.

Sportuoti esant laikinoms kontraindikacijoms leidžiama.

78. Medicininiai tyrimai pradinės sportinės orientacijos ir atrankos procese.

Kiekvienam paaugliui, labiausiai jam tinkančios veiklos parinkimas – sportinė orientacija. Sp. atranka – vaikų  labiausiai tinkamų konkrečiai sportiniai šakai parinkimas. Orientacija ir atranka vykdoma pagal sporto šakų  grupes. Atrankos uždavinys atrinkti labiausiai tai sporto šakai tinkančius vaikus. Tam reikia panaudoti psichologo, pedagogo, bei medicininius biologinius metodus. Aukštus rezultatus galima pasiekti tik laikantis šiuolaikinės metodikos pirmose atrankos ir orientacijos etapuose. Žinoma kad vienos fizinės savybės ugdosi greitai, o kitos labai lėtai,  netgi nustatyta, kad yra daug genetiškai nulemtų fiziologijos morfologijos savybių.  Darant atranką svarbu: 1. morfologiniai rodikliai : ūgis, masė, rankų ir kojų ilgio indeksas ir greitų bei lėtų skaidulų kiekis. 2. fiziologiniai rodikliai: GTP, PWC 175, ŠMT, ištvermingumas deguonies trūkumai. 3. motorikos rodikliai: rankų jėga, lankstumas, greitumas, vestibiuliais aparatas. Darant atranką nepamiršti atsižvelgti į vaikų amžių.

79. Sportininkų reabilitacija ir darbingumo atgavimo priemonės.

Labai svarbu visiškai pagyti po įv. traumų ar ligų prieš pradedant treniruotis. Nes ir dėl visai neryškių mikrotraumų gali išsivystyti sunkūs patologiniai procesai. Todėl reikalinga visiška sportinė reabilitacija-visiškas ligos reiškinių pašalinimas ir jėgų atstatymas. Reabilitacijos eigą pagreitina įv. fizioterapinės priemonės ypač derinant jas su vaistais  ir sportiniu režimu. Taip pat labai svarbu nepereiti iš aktyvaus sporto į visišką neaktyvumą. Taip pat svarbus laipsniškas treniruotumo augimas. Visos priemonės, pagreitinančios atsistatymo procesus yra skirstomos į grupes:1.pedagoginės-tai tinkamas krūvio paskirstymas paros metu, poilsio ir darbo suderinamumas, savalaikis tinkamas krūvių individualizavimas irt.t. 2.psichologinės-tai autogeninė tren, savitaiga. Tai padeda reguliuoti emocinę įtampą, padidinti dėmesio koncentravimą, daug labiau atpalaiduoti raumenis. 3.higienos-tai varžybų ir treniruočių aplinkos sąlygos, mitybos režimas, vitaminai, dienos režimas, aktyvus ir pasyvus poilsis. 4.medicininės ir biologinės-tai masažas, hidroprocedūros, fizioterapija ir farmakologiniai preparatai.

80. Higieninės atkuriamosios priemonės sporte.

Treniruočių ir varžybų aplinkos sąlygos. Nuo jų priklauso poilsio efektyvumas. maniežų takų sintetinė danga, plastiškesni gimnastikos kilimai ir kt. sumažina atramos ir judėjimo aparato apkrovimą bei gerina jo funkcijų atsistatymą. Geras apšvietimas, inventorius, spalvos taip pat padeda sportininko funkcijų atsistatymui.

Mitybos režimo laikymasis. Maitinantis reikia atsižvelgti į įpročius, individualias organizmo savybes, gyvenimo bei klimato sąlygas, bet reikia neužmiršti bendrų reikalavimų. Maistas turi būti pakankamai kaloringas, įvairus, nes sportininkui reikalingi visi maisto produktai, ypač tie, kuriuose yra daug mikroelementų.

Svarbūs vitaminai. kiekis turi būti ribotas. Ypač pavojingas riebaluose tirpstančių vitaminų perteklius. Nustatyta, kad papildomas  vitaminų kiekis neturėtų viršyti 50% dienos normos.

Higieninis dienos režimas: treniruočių laikas, aktyvus, pasyvus poilsis ir t.t.

Aktyvus poilsis. efektas priklauso nuo atliekamo krūvio dydžio. Teigiamai veikia vidutiniai, optimalūs krūviai. Didžiausią efektą aktyvus poilsis duoda tais atvejais, kai kaitaliojamas raumenų antagonistų darbas, ypač atliekant lengvą darbą atsistatymo periodu. Efektyviausias atsistatant funkcijoms po greitų ir trumpalaikių judesių.

Pasyvus poilsis-miegas. Normalaus miego metu beveik visi organizmo funkciniai rodikliai atsistato. Norint geriau užmigti, tikslinga 1-1,5 val. prieš miegą užbaigti intensyvų protinį ar fizinį darbą ir užsiimti ramia veikla.

81. Hidroprocedūrų taikymas organizmo funkcijų atkūrime.

Dušai. Vanduo veikia kūną 1 ar keliomis srovėmis, tam tikru slėgiu ir temperatūra. Jei temp, 20-33l-dušas vėsus, jis tonizuoja. 34-36-vidutinis, tonizuoja. 37-38-šiltas, ramina ir atlieka higieninį poveikį. 40 ir daugiau-karštas, taikomas peršalus ir po masažo.

Dušai būna:*sroviniai, didelė vandens srovė duodama į atskiras kūno vietas; *cirkuliariniai-mažos srovelės vienu metu duodamos į daugelį kūno vietų. *kontrastiniai-2 srovės, karšto ir šalto vandens, duodamos pakaitomis. Dušai gerina medžiagų apykaitą, raumenų ir vidaus org darbą.

Vonios: Šiltos v ramina, atpalaiduoja (36-38), rekomenduojamos prieš miegą, po treniruotės, 2-3k į sav. Vidutinės (34-35) ir vėsios (21-23) trumpos, tonizuoja, gerina medž apykaitą rekom sport, kuriems vyrauja slopinimo procesai. Karštos vargina ir nerekomenduojamos. Kontrastinės– 2v, kurių temperatūra skiriasi 5-20l. Vibracinės-kartu veikia vanduo ir vibrac. Tonizuoja, gerina darbingumą. Kursas-10-20v, didinant temperatūrą ir vibr jėgą. Iš dujinių vonių naudojamos: perlinės-tonizuoja, rekomenduojamos po varžybų. Angliarūgštės-didina nervų sis tonusą, gerina širdies darbą. Aromatinės-ramina, gerina miegą, šalina nuovargį. Mineralinės-tonizuoja, didina kraujagyslių tonusą.

Pirtys. Garinės ir saunos. Skiriasi temperatūra ir oro drėgnumu. G-didelė drėgmė, maža temp, o s atvirkščiai. S lengviau pernešama, mažesnis pavojus perkaisti. 3 užėjimai po 10-15min. tarpai 5-10min.

82.Masažo taikymas sportininko organizmo funkcijų atkūrimui.

Plačiai taikomas sporto praktikoje. Masažas atstoja jėgas ir padidina darbingumą tais atvejais, kai masažuojami tie raumenys, kurie aktyviausiai dalyvauja atliekant fizinį krūvį. Dėl masažo poveikio nuvargusių raumenų darbingumas ne tik atsistato iki buvusio lygio, bet neretai ir viršija jį. Teigiamas masažo efektas pasireiškia praėjus 10-15 min. po procedūros.

Nuo 1961 m. sporto praktikoje pradėtas taikyti vibracinis masažas, kuris atliekamas specialiais aparatais, vibratoriais. Vibromasažas pagreitina darbingumo atstatymą. Po jo sumažėja raumenų bioelektrinis aktyvumas, pagerėja raumenų tonusas ir jėga. Jis padidina kraujagyslių spindį, dėl to pagerėja dirbusių raumenų kraujotaka. Norint pagerinti atsistatymą ir padidinti darbingumą, rekomenduojama vibromasažą taikyti nuo 1 iki 5 min., esant 150-200Hz dažnumui. Vibromasažą taikant kaip bendrą atstatomąją priemonę, jo trukmė gali būti pailginta nuo 8 iki 22 min. skiriant masažavimo laiką atskiroms kūno dalims. Rekomenduojama taikyti pneumomasažą, kurio vibracija nuo 10 iki 40Hz. Masažavimo trukmė atskiriems raumenims 2-3 min., kartais, po didelių krūvių, 5 min. Bendra masažo trukmė 20-25 min.Ypač gerai pašalina nuovargį pneumovibromasažas tuoj po fizinio krūvio.

Be to, sporto praktikoje plačiai taikomas kompleksinis masažas, kaitaliojant rankinį, vibromasažą ir pneumomasažą tam tikra tvarka. Kompleksinis masažas yra daug efektyvesnis atstatant sportininkų organizmo funkcijas.

83.Fizioterapinės darbingumo atkuriamosios priemonės sporte.

Teigiamą efektą duoda O₂ terapija, t.y. papildomo O₂ kiekio davimas organizmui. Inhaliacijos naudojamos varžybų metu tose sporto šakose, kuriose yra pertraukos tarp pratimų. Kai pertraukos nepakanka O₂ skolai likviduoti (pvz., bokse, imtynėse ir kt.), tada O₂ terapija taikoma po treniruočių ar varžybų. Šiais atvejais ne tik iki galo likviduojama O₂ skola, bet ir sudaromos sąlygos ramesniam poilsiui: praeina buvęs susijaudinimas, sustiprėja slopinimo procesai centrinėje nervų sistemoje. Po ilgalaikių, sunkių krūvių O₂ kvėpuoti reikia ilgesnį laiką (30-60min. ir daugiau). Rekomenduojama inhaliuoti ne gryną O₂, bet jo mišinius, ypač turinčius CO₂ (karbogenas). Karbogenas ypač pagerina atsistatymo procesus po maksimalių ir submaksimalių krūvių.

jonizuotas oras- pagerėja sportininkų savijauta, miegas, apetitas, raumenų koordinacija, judesių reakcijos ir kt. Populiarios lokalinė dekompresija barokameroje ir griaučių raumenų elektrinis stimuliavimas. Griaučių raumenų elektrinis stimuliavimas duoda atstatomąjį raumens jėgos vystymąsį, skausmo mažinimą ir kt  Tarp kitų fizioterapijos priemonių galima paminėti Bernaro biodinamines sroves, kvarcą, ultragarsą, jonoforezę, soliuksą

84.Farmakologinės priemonės sportininko organizmo funkcijų atkūrime, pagrindinės šių preparatų grupės, jų naudojimo taisyklės.

Sportininkams reabilitaciniais tikslais yra duodami  kai kurie farmakologiniai preparatai. Gana plačiai vartojamas eleuterokoko ekstraktas ir ženšenis. Vartojant jį pagerėja sportininko savijauta ir atsistatymo procesas vyksta gana greitai. Šis poveikis pasireiškia ne tik tuoj po fizinio krūvio, bet ir vėliau, praėjus 60-90 min. po jo. Preparatų veikimas panašus-gerina fizinį darbingumą taupydami sportininko organizmo makroerginius junginius ir glikogeną, tuo jie skiriasi nuo dopingo grupės preparatų.

Sporto praktikoje plačiai vartojami kalio orotatas ir inozinas. Jų maksimalios dozės darbingumą padidina jau 4-5 dieną nuo vartojimo pradžios, mažesnės dozės 7 parą. Maksimalus efektas po didelių dozių pasireiškia po 12-15 dienų, o vartojant mažesnes dozes po 19-21 dienos. Nustojus vartoti šiuos preparatus darbingumas sumažėja 3-4 dieną. Dar geresnį efektą duoda šių preparatų veikimas, jeigu jie vartojami kartu su kalcio laktatu ir padanginu. Tais atvejais mažiau apkraunamas miokardas, sumažėja širdies susitraukimų dažnumas, greičiau atsistato pulsas po fizinių krūvių.Yra sukurta daug specialių farmakologinių preparatų: aerovitas, preparatas „AG“ (polivitaminų kompleksas), bimetilas, aktoprotektoriai ir t.t. dar vartojamos aktyviosios maisto medžiagos, sausas sportinis gėrimas, mitinamieji mišiniai.

Pagr preparatų grupės, naudojamos darbingumo ir atsigavimo procesams gerinti. 1.Vitaminai- mineraliniai gėrimai; 2.Preparatai veikiantys org-mo plastinius procesus. 3.Preparatai, veikiantys org-mo energetinius procesus (pananginas) 4.Bendro poveikio preparatai- adaptogenai (ženšenis). 5.Prep, veikiantys nervinių ląstelių bioenergetiką. 6.Prep, gerinantys kraujo gamybą. 7.naudojami įv tepalų pavidale ir veikiantys sportininko nervų raumenų sistemą.

Farmokologinių priemonių panaudojimo taisyklės. 1.fm gali būti naud tik atsižvelgiant į sveikatos būklę sportininko jautrumą preparatui, į tren periodą, atlikto krūvio pobūdį apimtį intensyvumą sukeltą nuovargio laipsnį taip pat sp amžių, kvalifikac, treniruotumo lygį. 2. Negalimas ilgalaikis tų pačių FP naudojimas. FP palengvina organizmo adaptaciją fiz krūv. Reabilitacijai preparatai naudojami tam tikrais kursais *dažniausiai sunkių krūv  ar varžybų periodais. *kai organizmas įsisavina aukštos apimties krūvius ar naujus sudėtingų jud pakitimus. *kategoriškai draudžiama naudoti preparatus nepraėjusius eksperimentinio ir klinikinio patikrinimo ir nežinant jų konkrečių indikacijų. Galima naudoti kai yra pilnai įsitikinama dėl jo efektyvumo, mažo toksiškumo ir visiško nekenksmingumo organizmui.

85. Sportininkų ligos ir prepatologinės būklės. Lėtiniai infekcijos židiniai, jų profilaktika.

Labai svarbu išaiškinti prepatologines būkles kaip organizmas dar neserga bet jau yra pakitimai galintys sukelti ligą. Prepatolog būsenomis paprastai laikomas pervargimas, persitreniravimas, persitempimas. Pervargimas: tai sp organizmo būklė po labai įtempto vienkartinio krūvio, arba per ilgai besikartojančių per did kr. Pasireiškia bendru silpnumu,. Nenoru dirbti, pailsėjus praeina, rodikliai į fizinius krūvius vėl pasitaiso gerai pailsėjus. Persitreniravimas. Cns normalios veiklos sutrikimas, atsirandantis po ilgai besikartojančių per didelių krūvių. Rezultatai nebeauga, o pradeda blogėti. Kiek vėliau atsiranda nemiga, irzlumas, apetito stoka, kūno masės mažėjimas, nenoras sportuoti. Persitempimas. Atskirų organų ar sistemų funkcijų sutrikimas dėl per didelių fiz krūvių, viršijančių sp pajėgumą. Profilaktikai labai svarbu fizinio krūvio individualizacija ir gera med kontrolė. Jį gydant būtina sumažinti ar laikinai nutraukti fiz krūvį.

Prepat. būsen priskiriami ir lėtiniai infekcijos židiniai, kurie pagreitina persit, persitemp. ir pervarg reiškinių atsiradimą bei gali sukelti įv ligas. Dažniausia pasitaikantis lėtinės infekcijos židiniai: pūlingas tonzilių uždegimas (angina), karioziniai dantys, veido kaulų daubų pūlingas uždegimas (sinusitas) apendicitas. Organizmui nusilpus mikrobai iš pūlingų židinių greit gali sukelt liga. Lėtin infekc židiniai sport pasitaiko dažniau kai turi įtakos kvėpavimas atvira burna, sporto salių oro užteršimas, dažnas nuovargis. Dėl treniruočių org-mas nusilpsta ir mikrobai pradeda daugintis. Org-mui pailsėjus, susilpnėja jų veikimas. Treneris, gydytojas turi išsiaiškinti židinių kenksmingumą ir nukreipti gydymui.

86. Ūmus ir lėtinis sportininko organizmo pertempimas.

Persitempimas –tai atskirų sistemų ar f-jų sutrikimas, kuris gb lėtinis ir ūminis. Ūminis – dažn išsivysto pradedantiems ar nepakankamai pasiruošusiems sportininkams. Krūvis ne visada turi būti max. Profesionaliems sportininkams jis pastebimas retai. Dažnai jis būna: 1. atliekant max krūvius, sergant ar po ligos. 2. Numetus svorį. 3. treniruojantis apsunkintose, neįprastose aplinkos sąlygose. 4. panaudojus dopingus. Ūminis persit išsivysto staiga, fizinio krūvio metu ar tuoj po jo ir jis gb: 1.Ūmus širdies ir krjg sist nepakankamumas. 2.Ūmus koronarinių kraujagyslių nepakankamumas. 3.Galvos krjg spazmai. Išsivysčius ūmiam pertempimui, sportininkas pajaučia silpnumą, galvos svaigimą, aptemsta akyse, gali skųstis skausmais širdies plote ir po dešiniu šonkaulių lanku, pykinimas, vėmimas. Gali skųsti dusuliu ir netekti sąmonės. Kardiogramoje stebimi ryškūs pakitimai, būdingi miokardo infarktui, distrofijai. Atsiradus pirmiems simptomams, reikia sportininkui suteikti pilną ramybę ir kreiptis į gydytoją. Lengvos ūmaus pertempimo formos dažnai praeina be liekamųjų reiškinių, po sunkesnių formų būna nedarbingas ir sportuoti leisti tik pagijus.

Lėtinis persitempimas– dažniausiai naudojant treniruočių krūvius. 2. forsuotų treniruočių metu. 3.Esant max krūviams, be pakankamo pasirengimo. 4.Pervargimo, susirgimų ir blogų sąlygų fone. Lėt persitr dažniausiai pažeidžia širdį. Gb kaip sportinė širdies tam tikra f-jos išraiška. Ir nesukelianti subjektyvių jutimų. Sportininkas darbingas, rezultatyvus, gerai jaučiasi ir dėl šio pakenkimo niekur nesikreipia. Širdies pertempimas diagnozuojamas atsitiktinai, užrašant EKG.

87. Sportininkų pervargimas ir persitreniravimas.

Pervargimas tai sportininkų organizmo būklė po labai įtempto vienkartinio krūvio ar po ilgai pasikartojančių per didelių krūvių, pasireiškianti bendru silpnumu, suglebimu, nenoru dirbti. Tai laikinas darbingumo sumažėjimas kuris pailsėjus praeina. Jo metu funkc. mėginių rodikliai į fiz. krūv. blogi, organizmui pailsėjus vėl sunormalėja. Pervargimas (prepatologinė būklė)- dažniausiai CNS ir viso org-mo susidariusi būklė po labai įtempto krūvio ar dažnai besikartojančių krūvių ir jis vystosi nuovargio fone. Nuovargis– laikinas darbingumo sumažėjimas ir org-mo f-nės būklės pablogėjimas po atliktų krūvių. Nuovargio požymiai– veido paraudimas ir pan. Po poilsio visi nuovargio požymiai išnyksta. Nuovargio ir atsikūrimo procesų atsikūrimo santykis ir yra efektyvios treniruotės. Nuovargiui neišnykus toliau didinami krūviai, pereinantys į prepatologinę būklę- pervargimą. Organų ir sistemų pokyčių pervargimo metu gali ir nebūti. Pavieniais atvejais galima konstatuoti širdies ritmo sutrikimus, arterinio kraujospūdžio svyravimus, skausmus po dešiniu šonkaulių lanku, padidėja raumenų tonusas. Pervargimas reikalauja tam tikro poilsio. Po poilsio ar treniruočių krūvio sumažinimo pervargimas po 3-5 d praeina. Tinka ir įv atkuriamosios priemonės. Pervargimas gb ir ligos priežastis, tokiu atveju jis nepraeis.

Persitreniravimas. Tai dažniausiai cns normalios veiklos sutrikimas, atsirandantis ir gerai treniruotiems asmenims dėl nuolat besikartojančių per didelių krūvių. Ankstyvu persitreniravimo požymiu yra judesių koordinacijos, ypač adaptacijos greičiui, sutrikimas. Sp dar nieko bloga nejaučia, o rezultatai ima blogėti, kiek vėliau sp pradeda skųstis padidintu dirglumu, nemiga, apetito stoka, masės mažėjimu, nenoru sportuoti. Stadijos. 1. būdingi nervų sist sutrikimai, rezultatų, vegetacinių funkcijų bei pritaikymo greičio pablogėjimai. Sumažinus krūvį per 15-30d funkcijos sunormalėja. 2.rezultatai toliau blogėja, nerviniai reiškiniai stiprėja, pablogėja širdies ir kraujagyslių sistemos veikla, naudojant ne tik greičio, bet ir ištvermės krūvius. Gydoma poilsiu 2mėn., nervų sist stiprinančiais vaistais, bei tren nutraukimu. 3.dar labiau sumažėja sportiniai rezultatai, būna nemiga, neuropsichiniai sutrikimai dar ryškesni, visai nebenori treniruotis, pablogėja širdies ir kraujag sist veikla. Gydyti reikia stacionare 4-6mėn ir daugiau.

88. Sportininkų traumos, jų išorinės ir vidinės priežastys.

Traumos- tai prievartinis audinių, organų, viso org sužalojimas. atviros kai pažeistos odos ar matomos gleivinės vientisumas. Minkštų audinių pav žaizdos, prasiskverbiantys ar kiauriniai ertmių organų sužalojimai, atviri kaulų lūžiai. Uždaros-minkštų audinių sumušimas, raiščių patempimas, nutrūkimas, sausgyslių, raum įtrūkimas, dalinis ir pilnas plyšimas. Uždari krūtinės, pilvo, ertmės organų, smegenų sužalojimai. Mikro-makro traumos, lengvos, vidutinės, sunkios,

mechaninės (nukritus), fizinės (nudegus), cheminės (rūgštys, šarmai). Klasifikacija: 1.pratybų metodikos trūkumai (netinkamas apšilimas), 2.pratimų atlikimo ypatybės (smūgiai bokse), 3.organizaciniai trūkumai, 4.materialinės-techninės bazės trūkumai, 5.blogas užsiimančių elgesys, 6.užsiiminėjančių būklė, 7.higieninės-klimatinės sąlygos, 8.kitos priežastys (neigiamos emocijos, netikėtumai). Priežastys. Daugiausia įvyksta dėl metodikos trūkumo. Pagal tr susidarymo mechanizmą, daugiausia jų būna dėl smūgių, atsitrenkimo, kritimų. Dažniausiai susimušama atsitrenkus į žemę, ledą, grindis. Sumuš dėl sporto technikos ypatybių sudaro mažąją dalį. Dažnai traumuojami sąnariai, viršijant jų lenkimo galimybes. Šios gr traumoms priklauso raumenų ir raiščių patempimai, juosmens srities patempimai. Dažnai tr įvyksta dėl staigių, nekoordinuotų raumenų susitraukimų. Dažniausiai traumuojamos galūnės, ypač kojos.

89. Trauminis šokas, jo stadijos, simptomai, profilaktika.

Atsiranda dėl skausmo, refleksinio dirginimo, nukraujavimo. Jo metu sutrinka audinių ir organų aprūpinimas deguonimi, maisto medž, vyksta visų organų funkcijų slopinimas. Požymiai: 1)ligonis abejingas aplinkai, bet sąmoningas, 2) blyški veido oda, platūs vyzdžiai, 3)šaltas lipnus prakaitas, 4)dažnas ir silpnas pulsas, 5)kvėpavimas paviršutinis, kartais netaisyklingas, 6)sumažėjusi kūno temp 32-30l. 7)sumažėjęs arterinis kraujospūdis. 2 stadijos: trumpa sujaudinimo ir ilga slopinimo. Sunkumo laipsniai: 1)lengvas-pulsas 90-100, sistolinis kr. 90ml/Hg, 2)vidutinio sunkumo-110-130, 75. 3)sunkus-130-160, 70-60. 4)agonijos stadija, nesuskaičiuojamas, 50 ir mažiau. Pmp-pašalinti  priežastis, paguldyti, kad galva žemiau, kojos aukščiau krūtinės lygio. Duoti šilto gėrimo, šiltai apkloti, suleisti nuskausminamųjų, nepalikti vieno, suteikti visišką ramybę, sustojus širdžiai ar kvėpavimui-gaivinti.

90. Pirminis žaizdos sutvarkymas ir kraujavimo stabdymas.

Tvarsčio uždėjimas ant žaizdos vadinamas tvarstymu. Tvarstį sudaro 2 dalys: 1)vidinė, tvarstomoji medž, kuri liečiasi su žaizda. Tai gb sterili servetėlė ir 2)išorinė, kur pritvirtinama tvarstomoji medž (bintas). Tvarstomoji medž gb higroskopinė, ty gerai sugerti drėgmę, o taip pat gerai sterilizuotų. Pirmą kartą po traumos uždedamas pirminis sterilus tvarstis. Tam galima panaudoti individualų tvarstomąjį paketą. Jį sudaro bintas ir 2 vatos ar marlės pagalvėlės. Viena pagalvėlė- nejudri, o kitą galima stumdyti bintu. Tvarstant bintas tempiamas tol, kol pagalvėlės išsilygina. Jos dedamos ant žaizdos, nepaliečiant paviršiaus. Tvarsčių rūšys.l.svarbu teisingai tvarstyti, kad tvarstis neatsileistų ir nenusmuktų gabenant nukentėjusįjį į ligoninę. Pradėti tvarstymą reikia nuo plonesnės kūno dalies pereinant į storesnę. Tvarstoma iš kairės į dešinę, perimant iš vienos rankos į kitą. Tvarsčio galva turi būti nukreipta į teikiantįjį pagalbą. Kiekviena vija turi padengti dalį apačioje esančios vijos. Tvarsčiai: 1)Žiedinis apsukinis- vijos eina apie kūną, naudojamas kaklui, riešui. 2)Spiralinis: a)bėgantysis, kurio kiekviena nauja vija padengia trečdalį senosios; b)šliaužiantysis spiralinis, kurio kiekviena nauja vija eina šalia senos, arba atokiau; c)spiralinis su perlenkimais, tai bėgantysis su perlenkimais, kurie daromi tam, kad nebūtų nukarusių kraštų. Kiekviena nauja vija turi padengti kitą iki pusės. Šis tvarstis taikomas nelygioms kūno dalims tvarstyti. 3)Kryžminis arba aštuoniukės pavidalo. Šis tvarstis susideda iš dviejų tarpusavyje besikryžiuojančių kilpų. Kryžminiai tvarsčiai skirstomi: a)varpinis. Jis būna kylantis ir nusileidžiantis. Taikomas klubo, peties sąn, pėdai, plaštakai, nugarai tvarstyti; b)vėžlinis- kryžminis tvarstis, kurio vijos kryžiuojasi vienoje vietoje. Taikomas kelio sąnariams. Hipokrato kepurė. Tvarstant galvą šiuo tvarsčiu, naudojamas tvarstis dviem galvom. Viena jų apjuosia žiedinėmis vijomis, kaktą, pakaušį, o antroji padengia viršugalvį iš priekio atgal einančiomis vijomis, kurios palenda po žiedinėmis vijomis. Šalmo pavidalo tvarstis. Kamanų arba apynasrio. Jis taikomas sužeidus viršugalvį, pakaušį, apatinį žandikaulį, skruostus. Gb vienpusis ir abipusis. Imobilizuojantys tvarsčiai: a)dezo tvarstis, taikomas esant raktikaulio, žastikaulio lūžimams, peties sąnario išnirimui; b)velpo; c)kryžminis nugaros tvarstis, padedantis imobilizuoti lūžusį raktikaulį. 6)Trikampės skarelės tvarsčiai. tvarstymui naudojamos trikampės skarelės. Galima tvarstyti galvą, peties, klubo sąnarius, pėdą, plaštaką, parišti ranką. 7)Svaidyklės pavidalo tvarstis. Jis naudojamas nosiai, smakrui tvarstyti.

Kraujavimo stabdymo būdai. Laikinas (galūnės pakėlimas, prispaudimas pirštais prie kaulo. Maksimalus, galūnės sulenkimas arba ištiesimas, užveržimas spaudžiamuoju tvarsčiu arba varščiu- timpa) ir galutinis (krjg perrišimas chirurgiškai stabdant žaizdą arba panaudojant fizinius, cheminius, biologinius kraujavimo stabdymo būdus). Užspaudimas pirštais. Šis būdas taikomas kraujavimo stabdymo pradžioje. Taikant jį kraujavimas sustabdomas greičiausiai. Staiga prasidėjus kraujavimui, kraujuojanti žaizda užspaudžiama pirštais ar ranka. Galūnės pakėlimas. Šis būdas tinka, jei kraujavimas yra nestiprus ir taikomas su kitais būdais įv stiprumo kraujavimui stabdyti. Ranka arba koja pakeliama aukščiau širdies lygio. Maksimalus galūnės sulenkimas. Rankos sulenkimas per alkūnės sąnarį ir kojos sulenkimas per kojos sąnarį. Šis būdas taikomas kraujavimo stabdymo pradžioje visiškai sulenkus ranką per alkūnės sąnarį. Tvarstis. Naudojamas nestipriam, ty kapiliariniam arba silpnam veniniam kraujavimui stabdyti. Ant žaizdos dedamas sterilus tvarstis ir aprišamas marle, skarele ar audinio atraiža. Spaudžiamasis tvarstis. Naudojamas stipresniam kraujavimui stabdyti- veniniam, arteriniam ar tuo atveju, jei paprastas tvarstis kraujavimo nesustabdo. Ant sutvarstytos žaizdos dedamas kietas žaizdos dydžio daiktas (standžiai susuktas audinio ritinėlis ir stipriai aprišamas). Tvarstant šiuo būdu mazgas rišamas virš ritinėlio. Spaudžiamas tvarstis yra geriausias kraujavimo stabdymo būdas, bet sutvarsčius netaisyklingai gali sutrikti aplinkinių audinių kraujotaka. Timpa. Varžtis, naudojama stipriam arteriniam kraujavimui stabdyti, kai spaudžiamuoju tvarsčiu kraujavimo sustabdyti nepavyksta. Timpa dedama kraujuojant iš galūnių. Jei galūnė nutraukta, ją būtina uždėti, gali prasidėti stiprus arterinis kraujavimas. Timpa veržiama 4-5cm aukščiau žaizdos. Jos negalima dėti ant sąnario. Po timpa būtinai padėti paklotą. Timpa vyniojama kelis kartus taip, kad kiekviena vija dengtų ankstesnės vijos kraštą. Baigus vynioti timpos galai gerai surišami ir gerai pritvirtinami. Tarp likusių diržo ar audinio galų dedamas pailgas tvirtas daiktas. Timpą ant galūnės reikia laikyti ne ilgiau kaip 1,5-2h. Po dviejų valo reikia 5-10 min atleisti. Ir taip daroma kas valandą.

91. Atramos judesių aparato traumos.

Sudaro didžiąją sporto patologijos dalį. Sunkumų laipsnis įvairus: nuo įbrėžimų iki mirtinų susitrenkimų ar kaulų lūžių. Nutrynimas-dėl netinkamos aprangos ar įrankių. Ta vieta parausta po to susidaro pūslelė, kuri greit pratrūksta ir susidaro atvira žaizdelė. Jei patenka bakterijos gali kilti pūlingas uždegimas. Reikia dezinfekuoti 3% vandenilio peroksidu ir sutepti streptocido tepalu bei steriliai aprišti. Nubrozdinimas-negilus odos sužalojimas. Reikia dezinfekuoti vand per, jodu, steriliai aptvarstyti. Gyti padeda saulės spinduliai ir kvarcas. Žaizda-audinių sužalojimas su odos paviršiaus defektu, iš didesnės ž gali stipriai kraujuoti. Krau reikia stabdyti, suleisti prieštetaninio serumo, kad  nekiltų užkrėtimas, dezinfekuoti ž pakraščius jodu, steriliai aprišti. Užterštos galūnės negali laikyti ilgiai 1,5val. būtina varžtą atleisti 3-5min. Sumušimas- audinių pakenkimas smūgiu, nesužalojant odos vientisumo. Požymiai: patinimas, skausmas liečiant, mėlynės, sumuštųjų raumenų funkcijos sutrik. Reikia 14-30min dėti šaltus kompresus, standžiai suveržti, kuo mažiau varginti sumuštą galūnę. Išnirimas-visiškas ar dalinis kaulų sąnarių galų išėjimas iš sąnario ribų, plyšus jo kapsulei. Sąnarys būna nejudrus deformuotas, judesiai skausmingi. Reikia įmobilizuoti galūnę, nebandyti atstatyti, sportuoti vėl galima tik visiškai atstačius galūnės funkciją. Kaulų lūžiai-skirstomi į uždarus-kaulo galai neišlenda išno paviršiaus ir atvirus-kai praduria minkštuosius audinius ir odą. Įmobilizuoti nesveiką galūnę taip, kad ji nejudėtų, vieną sąnarį aukščiau kitą žemiau lūžio vietos. Imob lentelėmis ar net prie liemens ar sveikos kojos. Jei lūžis atviras, tai reikia stabdyti kraujavimą, po to mob.

92.Vidaus organų traumos, pirmoji medicininė pagalba.

Skirstomos į krūtinės ląstos ir pilvo organų traumas. Krūtinės ląstos traumos gali pažeisti širdį, plaučius, krūtinplėvę   ir stambiąsias   kraujagysles. Pirmoji mp.: šaldyti krūtinės ląstą. Jei sustoja kvėpavimas, atliekamas dirbtinas kvėpavimas  be širdies masažo. Kuo skubiau gabenti į ligoninę. Jei krūtinės ląstos paviršiuje yra atviros žaizdos, reikia jas steriliai aprišti, jei yra pneumotorakso reiškiniai- uždėti hermetizuojantį tvarstį. Transportuoti kaip galima švelniau,   geriau pusiau sėdimoje  padėtyje. Smūgiai į pilvo sritį gali sužaloti   vidaus  organus: skrandį, žarnas, kepenis, blužnį, inkstus ir šlapimtakius. Sužalojus šiuos organus,     galimi vidiniai kraujavimai: nukentėjęs  staiga  išbąla, netenka sąmonės, pulsas iš  pradžių  sulėtėja, o paskui padažnėja, bet esti silpnas. Pirmoji mp: šalti kompresai ant   pilvo   ir žaizdų aptvarstymas. Kuo skubiau reikia ligonį gabenti į  ligoninę operaciniam gydymui. Kai plyšta šlapimtakiai ar inkstai, ligonis šlapinasi su krauju. Sužalojus inkstus ar kitus pilvo ertmės organus, išsivysto šokas. Pirmoji pagalba: ramybė, kova su skausmu ir kitais šoko reiškiniais, šalti  kompresai. Kuo skubiau vežti į ligoninę.

93. Nervų ir smegenų traumos. N patempimas-atliekant judesį max amplitude. Dažn patempiamas sėdmeninis nervas. Simptomai-trumpalaikis skausmas patempimo metu, vėliau-skausmas, jautrumo sutrikimas, ir raumenų, kuriuos inervuoja pažeistas n silpnumas. Galvos smegenų tr-skirstomos į:1-smeg sutrenkimas, trumpam ar ilgesniam laikui po sutrenkimo gali netekti sąmonės, kartais būna pykinimas, vėmimas. Visa tai dėl nedidelio smegenų kraujo apytakos sutrikimo. 2-sumušimas-tai sunkesnis pažeidimas, kai į smegenis išsilieja kraujas, atsiranda vėmimas, pulso sulėtėjimas, odos pabalimas, vyzdžių išsiplėtimas. 3-suspaudimas-būna išsiliejus kraujui tarp kietojo smegenų dangalo ir galvos kaulų. Ryškėja bradikardija, netenkama sąmonės. Pmp-guldyti truputį pakelta galva, dėti ledus ant galvos. Sustojus kvėpavimui daryti dirbtinį kv. nugaros sm traumos-skirstomos į sumušimą, pertempimą,. Sužalojimą. Greitai praeina sumušimai, o pertempimas reikalauja didesnio dėmesio. Sužalojus stuburą paprastai išsivysto trauminis šokas. Paguldyti ant kietos lentos ir skubiai gabenti į ligoninę.

94. Ausų, nosies, gerklės ir akių traumos, pirmoji medicininė pagalba.

Kartais sulaužoma ausies kremzlė. Jei atplyšta dalis kr su oda reikalinga chirurg pagalba. Pp-šaldymas ir aprišimas. Gali trūkti ausies būgnelis, landoje gali pasirodyti kraujas, galimas labirinto pažeidimas. Klausa ta ausimi susilpnėja. Pp-sterilus kamštelis negiliai,. Atvarstymas, siunčiamas pas specialistą. Nosies traumos požymiai-kraujavimas. Jei lūžę kaulai gali būti deformuota. Pp-stabdyti kraujavimą, guldomas pusiau sėdom, galva atlošiama, ant kaktos ir pakaušio dedami šalti kompresai. Kaulų lūžius ir pertvaros deformacijas atstato tik med darbuotojai. Gerklų sužalojimas, dusulys, skausmas gerklės srityje, balso prikimimas, beveik visiškas jo netekimas. Reikalinga skubi med pagalba. Akies sužalojimai-dažniausia lydi kraujo išsiliejimai junginyje, kurie per sav  rezorbuojasi. Pp-deti šaltus kompresus ir aprišti. Nuo stipresnių smūgių gali atšokti tinklainė ar išsilieti kraujas stiklakūnyje ar gyslinėje. Nedelsiant pas spec. Akies išdūrimas-dėl didelio skausmo dažnai netenka sąmonės ir išsivysto smegenų sužalojimo reiškiniai. Pp-uždėti sterilų tv ir kuo greičiau į ligoninę.

95. Trumpalaikis sąmonės netekimas dėl širdies raumens veiklos sutrikimų ir pirmoji med. pagalba.

Trumpalaikis sąmonės netekimas  vadinamas apalpimu. Sportininkai  gali apalpti nuo gravitacinio šoko, ortostatinio kolapso, įsirėžimo. Gravitacinis šokas pasitaiko, kai sportininkas finišavęs staigiai  sustoja. Sportininkas gali netekti sąmonės ir nugriūti. To priežastis yra  staigus „raumenų pompos” sustojimas. Veninis kraujas susilaiko išsiplėtusiose kojų venose ir smegenys nebegauna pakankamai O2, žmogus apalpsta. Pirmoji mp: paguldyti žmogų  į horizontalią padėtį, kojas pakėlus  šiek tiek aukščiau. Po gravitacinio šoko kurį laiką dar gali jaustis skausmas. Priežastys: nepakankamas treniruotumas, dalyvavimas varžybose pavargus ar nepasveikus po infekcinių ligų, perkaitus ir tt. Profilaktika- po finišo dar kurį laiką, apie 1 min. tęsti negreitą bėgimą. Ortostatinis kolapsas gali ištikti atsitiesiant po darbo susilenkus. Priežastys- perėjus į vertikalią padėtį dėl sumažėjusio venų tonuso jose užsilaiko kraujas, smegenys negauna O2 ir galimas apalpimas. Pirmoji med pagalba kaip ir  po  gravitacinio  šoko. Priežastys– žemas ortostatinis stabilumas, susijęs su hormoniniu nepakankamumu, pervargimas, perkaitimas ir tt. Sportininkams, kuriuos    yra ištikęs ortostatinis kolapsas reikia sistematiškai atlikti pasyvų ortostatinį mėginį. Apalpimas  dėl įsirėžimodažniausiai stebimas pas sunkiaatlečius. Keliant štangą labai padidėja slėgis  krūtinės  ir  pilvo ertmėse, dėl ko sutrinka kraujotaka.

96. Trumpalaikis sąmonės netekimas dėl širdies raumens veiklos sutrikimų ir 1oji med. pagalba.

Apalpimas gali ištikti dėl trumpalaikio širdies sustojimo. Tai kartais atsitinka  sporto praktikoje,  ir  tokių sportininkų med. tyrimai neparodė jokių širdies veiklos sutrikimų sveikatos būklėje. Asistolijos priežastimi gali būti klajoklio nervo centrinio tonuso sustiprėjimas dėl pervargimo ar persitreniravimo. Pirmoji mp.- sustojus širdžiai tuoj pat pradėti išorinį širdies masažą. Apalpimas ir trumpalaikis  širdies sustojimas  gali  ištikti  ir gavus stiprų smūgį į saulės rezginį, liemenį ar kaklą.  Bokse toks trumpalaikis apalpimas vadinamas nokautu ir nokdaunu. l.Gavus smūgį į saulės rezginį, širdis gali trumpam sustoti dėl refleksiško klajoklio nervo tonuso padidėjimo. Širdis atsistato automatiškai „išvengdama” klajoklio nervo įtakos.2.Gavus stiprų smūgį į kaklą gali išsivystyti taip vadinamas karotidinio sinuso sindromas ir širdis trumpam sustoja. 3.Nuo smūgio į galvą galima netekti sąmonės išsivysčius cerebraliniam mechanizmui dėl smegenų sutrenkimo.

97.Hipoglikemija sportuojant, jos požymiai, priežastys, 1 oji med. pagalba.

Hipoglikemija- kai cukraus kiekis sumažėjęs krauj. Normoj 3,2-iki5,5ml/mol/l, jei žemiau 3,2 jaučiamas alkis, veidas išbąla, padažnėja širdies plakimas, kartais elg. nesąmoningai, galimas sąmon. netekimas, vyzdžiai išsiplečia, pulsas vos jaučiamas, sausgyslių refleksai išnykę, kraujospūdis l. mažas. Gelbstint jei dar sąmoningas reikia duot išgert gliukozės tirpalo, jei be sąmonės tai pašildyto suleist į veną.1-ma med pagalba esant žaizdom: sustabdomas kraujavimas, po to žaizdos kraštai dezinfekuojami, į ją nieko nepilt. dedamas sterilus tvarstis, tvarstomoji medž turi gerai sugert drėgmę, lengvai sterilizuotis. Naudojami individualūs tvarstomieji paketai. Hipoglikemija dažniausiai pasitaiko nepakankamai treniruotiems sportininkams, taip pat dalyvaujant varžybose neaklimatizavus prie naujo klimato, aukštikalnių, laiko juostos. Didelio meistr. sportininkams hipoglikemija gali atsirasti dėl dalyvavimo varžybose pervargus ar per anksti grįžus po ligos. Labai svarbu yra sportininkų, ypač atliekančių ilgą ištvermės darbą, mityba. Prieš varžybas ir po jų  reikia valgyti angliavandenių. Prieš ilgas distancijas rekomenduojama suvalgyti cukraus, taip pat distancijos metu papildyti angliavandenių atsargas.

98. Šilumos ir saulės smūgiai, jų požymiai, skirtumai ir pirmoji medicininė pagalba.

Šil smūgis staiga atsiradusi liguista būsena kuri pasireiškia sutrikusią termoreguliacija, ilgai veikiant padidintai aplinkos temperatūrai, perkaistama kai šilumą yra sunkiai atiduoti nuo kūno paviršiaus ( karšta, drėgna) ir organizme jos gaminasi daugiau (sunkia dirb fiz) sutrikus termoregul. Šilumos ir saulės smūg simptomai yra panašūs iš pradžių ligonis jaučia nuovargį svaigsta galva, kojas nugarą, pykina vėmimas. Vėliau pradeda ūžti ausyse mirga akyse atsiranda dusulys. Ligoniui kuriam nesuteikiama pagalba jo būklė pablogėja dėl cns pažeidimo, išryškėja veido cianozė (paburkimas), stiprus kosulys, pulso kritimas. Ligonis netenka sąmonės prasideda raumenų traukuliai haliucinacijos, kūno temp padidėjimas iki 41 laip ir daugiau. Būklė greitai blogėja išnyksta pulsas gana greitai galima mirti dėl kvėpavimo paralyžiaus bei šird sustojimo. Pirm pagalba ligonį kuo greičiau nugabenti į vėsesnę vietą paguldžius pakelti galvą, aplieti vandeniu bet negalima per greitai atšaldyti. Kvėpavimą reguliuoti duodant pauostyti amoniako. Jei sutrikęs kvėpavimas nedelsiant atlikti dirbtinį kvėpavimą ligonį transportuoti paguldžius.

99.Paskendimas, jo klasifikacija, simptomai, 1 oji medicininė pagalba.

Yra 1.tikras nuskendimas ir 2.asfiksinis. Tikras, kai baigiasi deguonies atsargos org-me, vystosi nejudrumas, plaukikas pradeda mirti po vandeniu. Po vandeniu prasideda nevalingi įkvėpimai dėl padidėjusio CO₂ kiekio kraujyje, ko pasekoje vanduo patenka į plaučius: įvyksta plaučių skendimas. Skęstantysis greit praranda sąmonę. Dar kelias min po vandeniu tęsiasi gilus, reguliarus kvėpavimas, skatinantis likusio deguonies iš plaučių pašalinimą. Spaudimas pirmomis skendimo sekundėmis labai pakyla, vystosi bradikardija. Širdies sustojimo metu vystosi tachikardija, spaudimas sumažėja. Tikras nuskendimas gb gėlame ir sūriame vandenyje. Asfikcinis vystosi be vandens patekimo į plaučius, dėl refleksinio raumenų spazmo. Užsidaro balso plyšys, nepraleidžia oro į plaučius ir žm miršta. Skendimo priežastys: 1)šalčio šokas, dėl staigaus patekimo į šaltą vandenį dirginama sm žievė ir sustoja refleksiškai širdis. 2)Org-mo atšalimas dėl sušalimo žm darosi nejudrus ir grimzta po vandeniu, praranda sąmonę. 3)Trauminis šokas dėl smūgio į vandenį. 4)Pusiausvyros aparato sutrikimas dėl vandens patekimo į ausį sutrinka orientacija ir negali išnirti. 5)Dėl hiperventiliacijos nėrimo metu sumažėja deguonies, išsivysto alpimas. 6)Staigi miokardo išemija. Pašalinti iš plaučių vandenį, išvalyti burną, paguldomas, daromas dirbtinis kvėpavimas ir širdies masažas. Pirm.pagalba Skęstantį reikia traukti atsargiai rekomenduojama priplaukti iš nugaros. Skęstantįjį sugriebtą už plaukų ir pažastų reikia pasukti veidu į viršų ir plaukti kranto link neleidžiant jam apsikabinti. Išlipus iš vand skenduolis guldomas pilvu ant teikiančiojo pagalbą kelio kad galva būtų žemiau krūtinės ląstos. Kokių nors medžiagos gabalėliu iš burnos ertmės ir gerklės išvalomos vanduo, dumblas. Paskui kelis kartus energingai suspaudžiama krūtinės ląsta stengiantis pašalinti h2o. Kai iš kvėpavimo takų pašalinamas h2o žmogus paguldomas ant lygaus pagrindo jei nekvėpuoja daromas dirbtinis kvėpavimas. Jei neplaka širdis daromas netiesioginis šird masažas. tai daryti kol sunormalės šird ritmas. Transportuojant būtina tęsti šird masažą.