Saulė – arčiausiai mūsų esanti žvaigždė, ir todėl saulės sistemoje turi milžinišką reikšmę. Atmosfera ir debesys atspindi ir sugeria dalį saulės šviesos, tačiau vis viena nemaža jos ir šilumos dalis pasiekia mūsų planetą. Saulės poveikis naudojamas ne vien tiktai gražiam odos įdegiui gauti. Saulė labai susijusi tiek su fizine tiek su psichologine žmogaus sveikata. Ši žvaiždė gali turėti tiek žalingą (netgi pražūtingą), tiek gydomąjį poveikį. Saulės šviesa padeda įveikti kai kurias fizines ir psichologines ligas.
Daug įtakos saulė turi ir žmogaus biologiniam laikrodžiui, kuris turi būti sveikai suderintas, norint kuo sveikiau gyventi. Sveiką žmogaus bioritmą tiesiogiai lemia gautas saulės spindulių (infraraudonųjų ir ultravioletinių) kiekis, šilumos kiekis ir saulės šviesos kiekis.
- SAULĖS ŠVIESA IR ŽMOGUS
- 1 Saulės šviesos poveikis žmogui
Saulė spinduliuoja infraraudonuosius ir ultravioletinius (UV) spindulius. Pastariesiems ir tenka didžiausia kaltė dėl neigiamo saulės poveikio žmogaus organizmui, pirmiausia – odai.
Apsauga nuo spindulių – įdegis
Saulė gali teigiamai veikti žmogaus odą, tačiau peržengus ribą spinduliai pradeda kenkti.
Vitamino D gamyba – visiems geriausiai žinomas teigiamas saulės poveikis. Šio vitamino gamybai organizme užtenka, kad žmogaus veidas ir plaštakos pabūtų saulėje 15 minučių per dieną. Saulė taip pat gali teigiamai veikti spuogus, tam tikrų ligų, pavyzdžiui, žvynelinės, eigą.
Taigi įdegis nėra grožio išraiška, o reakcija, kurios metu odos ląstelėse (melanocituose) gaminamas pigmentas melaninas, kuris suteikia tamsų atspalvį ir apsaugo odą.
Saulės poveikis žmogaus organizmui yra kaupiamasis. Tai reiškia, kad per visą gyvenimą gautas saulės kiekis sumuojasi. Iki 22–25 metų sukauptas kiekis tolimesniame gyvenime gali būti rizikos veiksniu odos ligoms.
Lietuvoje 70 proc. populiacijos turi I arba II odos tipą. Tai reiškia, kad tokie žmonės yra labai jautrūs saulės poveikiui.
Saulė gali tapti įvairių odos ligų kaltininke. Jos poveikis paskatina apgamų formavimąsi, kai vienoje vietoje susitelkia keletas melanocitų.Viršutinis odos sluoksnis yra vadinamas epiteliu, o odos piktybiniai navikai yra skirstomi į epitelinės ir neepitelinės kilmės. Saulė gali sukelti pikčiausią odos vėžį – melanomą. Tai neepitelinės kilmės susirgimas. Jaunų, 20–25 metų, moterų dažniausias susirgimas yra piktybinė odos melanoma.
Epitelinės kilmės susirgimams saulė turi ypač daug įtakos. Po 50-ųjų gyvenimo metų epitelinių vėžinių susirgimų skaičius labai išauga. Dažniausios šių ligų pasireiškimo vietos – veidas ir kaklas. Tai sritys, kurios labiausiai susijusios su kaupiamuoju saulės poveikiu.
Gaudant saulės spindulius gali nukentėti ir mūsų akys. Kaip geriausią apsaugos priemonę gydytojai rekomenduoja akinius nuo saulės. Juos perkant būtina pasitarti su specialistu ir įsitikinti, kad akiniai yra su filtrais, kurie neleidžia spinduliams patekti į akis
Vaikai – viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių, kuriai saulės poveikis gali padaryti daugiau žalos nei kitiems. Vaikų akies terpės yra skaidresnės, spinduliai lengviau praeina pro apsauginius sluoksnius.
Maži UV spinduliuotės kiekiai žmonėms pageidautini iš esmės vitamino D gamybai. Ji taip pat naudojama kai kurių ligų, kaip rachito, žvynelinės ar egzemos, gydymui.Tai daroma griežtoje medicininėje kontrolėje ir gydymo nauda yra apsprendžiama specialistų su mažiausia neigiamo poveikio rizika. Ilgalaikis UV spinduliuotės poveikis žmogui gali sukelti ūminius ir chroniškus odos, akių ir imuninės sistemos pakenkimus. Labiausiai žinomas ūmus per ilgo buvimo saulėje efektas yra apdegimas. Per ilgą laiką UV skatina degeneracinius ląstelių, audinio skaidulų ir kraujagyslių pakitimus bei ankstyvą odos senėjimą. UV taip pat gali būti akių uždegiminių procesų, kaip fotokeratitas (akies ragenos uždegimas) priežastimi.
Saulės šviesa stiprina imuninę sistemą; malšina skausmą patinusiuose artrito pažeistuose sąnariuose; gali sumažinti kraujospūdį ir cholesterolio lygį. Viena valanda saulės šviesos kasdien pakelia nuotaiką ir gerina miegą. Tiesa, kad saulės šviesos perteklius didina riziką susirgti odos vėžiu, ypatingai žmonėms, turintiems šviesią odą. Tačiau galimybė susirgti vėžiu didėja tada, kai oda per daug veikiama saulės daugelio metų bėgyje. Odos nudegimai ypač žaligi. Pasikartojantys nudegimai ir stiprus įdegimas pamažu naikina odos riebalines liaukas, mažina jos elastingumą, didina raukšles, skatina pirmalaikį senėjimą. Todėl negalima būti saulėje pernelyg ilgai. Žmonės, kurie gauna saikingas saulės šviesos dozes, mažiau linkę sirgti krūties, storosios žarnos ir prostatos vėžiu.
1.2 Apsaugos priemonės ir patarimai
Vidurio Europos gyventojai skirstomi į 4 odos tipus:
– I tipo žmonių oda labai balta, itin reaguoja į saulės spindulius, neįdega, o nudega. Tai melsvų akių, neretai turintys strazdanų, rusvų plaukų žmonės. Jie saulėje be apsaugos gali būti ne ilgiau kaip 10 min.
– II tipo oda šviesi, bet plaukai tamsesni, akys mėlynos. Įdega jie silpnai, pirma beveik visada nudega. Saulėje be apsaugos priemonių jie gali pabūti ilgiau – 20 min.
– III tipo oda atsparesnė saulės spindulių poveikiui. Oda turi rusvą atspalvį, plaukai rudi, akys žalios arba pilkos, oda gerai įdega, nudega retais atvejais. Saulėje be apsaugos jie gali išbūti iki 30 min.
– IV tipo odą turintys žmonės saulėje be apsaugos gali išbūti iki 45 min. Jų oda šviesiai ruda, plaukai juodi, akys rudos. Jie labai gerai įdega, niekada nenudega.
Norint išvengti nemalonių saulės spindulių padarinių (nudegimų, priešlaikinio odos senėjimo, fototoksinių ir alerginių reakcijų, raukšlių, odos vėžio, įskaitant ir melanomą), reikia tinkamai elgtis saulėje ir apsaugoti save bei savo artimuosius nuo neigiamų saulės spindulių padarinių. Pararimai:
– vengti tiesioginių saulės spindulių nuo 10 iki 14 val. dienos metu (šį laiką praleisti mirguliuojančiame pavėsyje);
– nuo tiesioginių saulės spindulių saugoti ne tik labai jautrią veido, kaklo, krūtinės odą, bet ir galvą, pridengiant šiaudine skrybėle ar gerai orą praleidžiančiu audeklu;
– pasirinkti tinkamą aprangą: geriausia apranga yra iš natūralaus pluošto audinių, balta arba šviesi, laisva, skalbiama kasdien;
– avėti lengvą, natūralaus pluošto avalynę;
– dėvėti kokybiškus akinius nuo saulės (akių ragena, tinklainė ir lęšiukas yra labai jautrūs saulės spinduliams, tiesioginiai saulės spinduliai gali pagreitinti kataraktos ir kitų nemelanominių akių ligų atsiradimą), kurie turėtų būti su specialiu apsauginiu ultravioletinių spindulių filtru;
– gerti daug skysčių (vandens su citrina, sulčių, mineralinio vandens), kai saulėje praleidžiama didesnė laiko dalis – prakaituojant prarandama daug skysčių;
– vengti putojančių ar kofeino turinčių gėrimų, nes juos vartojant audiniai ir taip netenka daug vandens;
– jautrią odą turintiems asmenims ir vaikams naudoti apsaugines priemones nuo saulės su ne mažesniu kaip 30 apsaugos faktoriumi.
Saulėje degintis nepatartina žmonėms, kurie:
– yra I arba II odos fototipo,
– turi mažiau negu 18 metų,
– turi daug (daugiau negu 50) apgamų,
– turi strazdanų,
– vaikystėje bent kartą buvo nudegę iki raudonumo ar pūslių,
– turi ikivėžinių ar piktybinių odos pakitimų,
– turi saulės pažeistą odą,
– naudoja kosmetinius gaminius (jie gali padidinti jautrumą UV spinduliams),
– vartoja vaistus (antranalines rūgštis, tam tikrų rūšių antibiotikus, priešvėžinius preparatus, diuretikus, porfirinus, salicilo rūgštį ir kt.), kurie gali sukelti fototoksines reakcijas.
Saulė dovanoja sveikatą, tačiau būtinas atsargumas. Vaikas saulėkaitoje gali būti trumpai, jis turi vilkėti medvilniniais drabužiais. Geriausias laikas – iki 11 val. ryte ir po 16 val. pavakary. Naujagimius pirmomis dienomis neša į saulę tik porai minučių. Vėliau šį laiką ilgina. Kaitrią dieną kūdikius geriau laikyti medžių šešėlyje. Paplūdimyje žaidžiančių vaikų galvos turi būti uždengtos medvilniniais galvos apdangalais, o kūnas tepamas specialiu vaikišku kremu.
Alyvuogių aliejus viena geriausių priemonių nuo odos nudegimų. Jis ne tik kad apsaugo oda nuo nudegimų, bet jame esantys riebalai yra labai naudingi odai.
Saulė aktyviausia tarp 11 ir 14 valandos, ir būtent šiuo periodu reikia pabūti saulėje 15-20 min. Nes tada UVB bangos yra geriausio ilgio vitaminui D gaminti. Bet reikia būti tik 15-20 min. ir ne ilgiau. Ilgiau galima pabūti kitu metu, kai saulė mažiau aktyvi.
Jei neįmanoma išvengti tiesioginių saulės spindulių ilgesnį laiką, rinkimės apsaugines priemones: šviesius drabužius, kepures nuo saulės, apsauginius kremus. Nepamirškime, kad viskas, ką tepame ant odos, yra sugeriama ir įsisavinama, todėl rinkimės kuo natūralesnes priemones. Nuo saulės poveikio puikiai apsaugo natūralūs aliejai – avokadų, mangų, kokosų, sezamų, alyvuogių – jų rasite bet kurioje ekologiškų produktų parduotuvėje. O apsauginiai kremai gali, kai kada kenkti jūsų sveikatai, nes reguojant su saulės spinduliais gali išsiskirti kenksmingos medžiagos organizmui.
- 3 Saulės šviesa ir vitamino D poveikis žmogui
Kai saulės ultravioletiniai spinduliai (UVB) apšviečia mūsų odą, čia gaminamas vitaminas D. Aktyvi vitamino D forma vadinama D3. Tai daugiau hormonas negu vitaminas. Mažiausiai 30 skirtingų mūsų organizmo audinių turi vitamino D3 receptorius. Praktiškai visiems mūsų kūno organams reikalingas vitaminas D. Būtent dėl to toks platus vitamino D poveikis žmonių sveikatai. Vienas tyrimas su 13 000 žmonių parodė 26 % didesnę mirties riziką nuo visų priežasčių tarp tų, kurie turėjo mažesnį vitamino D kiekį. Mažesnis vitamino D kiekis susietas su didesne osteoporozės, diabeto, aukšto kraujospūdžio, vėžio, išsėtinės sklerozės, reumatoidinio artrito, depresijos ir kitų ligų rizika. Žmonės kurie vartodavo 400 TV (tarptautinių vienetų) vitamino D papildų kas dieną, 43% mažiau sirgo kasos vežiu. Kita statistika, sudaryta pagal daug skirtingų tyrimų įvairiose šalyse, parodė 50% mažiau storosios žarnos ir 30 % mažiau krūties ir kiaušidžių vėžio tarp žmonių, naudojančių 1000 TV vitamino D papildų kas dieną. Veikiant saulės spinduliams organizme gaminamas vitaminas D, kuris skatina kalcio įsisavinimą. Vitaminas D daro didelę įtaką širdies – kraujagyslių sistemai. Mokslininkai teigia, kad tie kurie turi mažesnį vitamino D kiekį, turi net 80% didesnę kai kurių kraujagylių ligų riziką. Žemesnis vitamino D lygis susijęs su aukštu kraujospūdžiu ir cholesterolio kiekiu. Moterys, kurios per dieną naudodavo 400 TV vitamino D papildų, turėjo 40% mažesnę išsėtinės sklerozės riziką. O pas žmones, kurie jau sirgo išsėtine skleroze ir naudodavo vitaminą D, buvo pastebėtas didesnis kiekis medžiagos, kuri apsaugo nervines ląsteles nuo pažeidimo ir stabdo ligos progresavimą.
Kiek reikia būti saulėje, kad pasigamintų užtektinai vitamino D? Tai sudėtingas klausimas. Priklauso nuo žmogaus, vietovės, oro sąlygų. Tamsesnė oda praleidžia mažiau UVB ir gamina mažesnį vitamino D kiekį. Juodaodžiui reikia net 10 kartų ilgiau pabūti saulėje, kad gauti tokį pat efektą kaip baltaodžiui. Rudenį, kai mūsų oda yra tamsesnė, reikia daugiau saulės nei pavasarį. Labai svarbu kelintą valandą būname saulėje. Oro užterštumas, ozono sluoksnis ir geografinė platuma taip pat turi stiprią įtaką. Dauguma ekspertų sutinka, kad, jeigu geros oro sąlygos, daugumai žmonių užtenka apie 15 minučių vidurdienio saulės, jeigu apie 50% odos bus atvira. Viena taisyklė, kuri rekomenduotina daugumai, – sužinokite, kiek laiko jums reikia būti saulėje, kad oda pradėtų raudonuoti, o tada praleiskite saulėje tik ¼ to laiko apie 4-5 kartus per savaitę. Dar vienas svarbus faktorius yra gyvenama vieta. Kuo toliau nuo pusiaujo – tuo mažiau UVB gali patekti per atmosferą pas mus. Tyrimai rodo, kad žmonių, gyvenančių 52 laipsnių platumoje (Lietuva yra 55 – 56 ° š. p.) oda negali pagaminti nei trupučio vitamino D nuo spalio iki balandžio mėn. O tai reiškia, kad, nežiūrint kiek mes būsime saulėje per tuos mėnesius, mūsų organizmas negali gaminti vitamino D.
- PAROS IR SEZONINIAI SVYRAVIMAI
- 1 Įtaka žmogaus bioritmams
Žmonių biologinis laikrodis veikia pagal šviesos ir tamsos ciklus. Natūralios šviesos, suteikiančios gyvybingumo, poveikis organizmui nepaprastai didelis – jos trūkumas sutrikdo emocinę pusiausvyrą, todėl nemaža dalis Lietuvos gyventojų vėlyvą rudenį ir žiemą kenčia dėl sezoninio emocinio sutrikimo, juos apima depresyvi nuotaika, daugiau valgo ir priauga nereikalingo svorio. Natūralaus apšvietimo stoka rudens – žiemos periodu sąlygoja pablogėjusią žmonių savijautą, galvos skausmų atsiradimą. Daugumai žinoma rudens depresija, kuri reguliariai pasireiškia lapkritį, drėgnu, be saulės, laikotarpiu. Tai vyksta todėl, kad gaunama mažai šviesos, medžiagų apykaitai ir sveikatos sistemai trūksta energijos, todėl pradedama sirguliuoti, jausti apatiją. Trumpos tamsaus periodo dienos ir silpna šviesa žmogų pastūmėja žiemoti, panašiai kaip ir gyvūnus, o šviesiojo periodo šviesa suteikia energijos. Mokslininkai seniai įsitikino, kad priklausomybė nuo Saulės pasireiškia bioritmais. Tai akivaizdu ir nepaneigiama: Saulei nusileidus einama miegoti, jai patekėjus – keliamasi, dienoms pailgėjus pagerėja nuotaika, sutrumpėjus – kamuoja slogumas.
Paros bioritmai. Dėl saulės įtakos sutemus jaučiamas mieguistumas, o auštant pabundama. Tai akivaizdu. Bet organizmo viduje vyksta ir nematomi procesai: miegant tamsoje gaminasi hormonas melatoninas, kuris yra atsakingas už bioritmų sinchronizaciją jame, neutralizuoja laisvuosius radikalus, dalyvauja serotonino gamyboje. Šviesa slopina melatonino išskyrimą, tamsa – skatina. Būtent dėl šio hormono organizme viskas vyksta ritmiškai; dėl jo geriau jaučiamasi ir lėčiau senstama. Pagal paros bioritmus žmonės skirstomi į dvi svarbiausias grupes: „vyturius” ir „pelėdas”. Pirmieji linkę anksčiau keltis rytais ir anksčiau gulti vakarais, antrieji – atvirkščiai. Jeigu dėl kokių nors priežasčių jie negali prisitaikyti prie individualių bioritmų, gali blogai jaustis, o ilgainiui net susirgti. Tiesa, paros bioritmai „įsigalioja” ne iš karto, o per keletą mėnesių. Naujagimiams būdingi savaitės bioritmai. Tik dėl minėto hormono melatonino mažylių organizmas maždaug per 3 mėnesius prisitaiko prie paros bioritmų.
Siekiant įvertinti Saulės įtaką, buvo atlikti specialūs tyrimai su savanoriais. Ilgam juos izoliavus dirbtinai apšviečiamose patalpose, po kurio laiko individualūs paros bioritmai ėmė keistis. Kai kurių žmonių para „ištįso” iki 36 ar net 48 valandų. Tuo remdamiesi mokslininkai padarė išvadą, kad žmogaus organizmui „patiktų” ilgesnis paros ciklas, bet jis priverstas derintis prie sąlygojamo Saulės. Sezoniniai bioritmai. Sezoniniai bioritmai – tai besikaitaliojantys metų laikai ir priklausomai nuo jų kintanti žmogaus savijauta. Pavasariniai energijos samplūdžiai, rudeninės depresijos, periodiški lėtinių ligų paūmėjimai ir remisijos. Pablogėjusios savijautos vaistais pagerinti beveik neįmanoma, nes ji priklausoma nuo Saulės ir jos sąlygojamo dienos ilgumo. Kuo trumpesnės ir tamsesnės dienos, tuo blogesnė nuotaika. O nuo nuotaikos labai priklauso ir bendra savijauta. Siekiant ją pagerinti buvo išrastas gana efektyvus naujas gydymo metodas – šviesos terapija. Tačiau ir jos poveikis negali prilygti natūraliam Saulės šviesos poveikiui.
- 2 Sezoninė depresija
Saulės šviesoje gaminamas ir serotoninas – “laimės hormonas”. Jis kontroliuoja nervų ląstelių impulsus, nuo kurių priklauso apetitas, miegas, žmogaus nuotaikos ir emocijos. Kai jo sumažėja, prasideda nuotaikų svyravimai. Serotonino stygius ypač jaučiamas tamsiuoju metų laiko periodu – tuomet plinta vadinamosios sezoninės depresijos. Saulės spindulių poreikis užprogramuotas genetiškai, įvairiose tautose jis skirtingas. Todėl pietietis, pakliuvęs į šiaurės rajonus, greitai pajunta stresą dėl šviesos trūkumo, o šiaurietis, atvirkščiai – pakliuvęs į pietinius rajonus, jaučia energijos antplūdį.
Gaivinamasis saulės šviesos poveikis pastebėtas jau labai seniai: Arateusas 100-aisiais mūsų eros metais siūlė letargo kankinamiems žmonėms gulėti prieš saulę. Prancūzų psichiatras Eskvirolis 1825 m. vienam savo pacientui patarė žiemos pradžią praleisti šalies pietuose ir šio nuotaika pasitaisė. 1894 m. F.Cook’as aprašė Arktikoje plaukiojusią laivo įgulą, kurios narius dėl saulės trūkumo apėmė kūno ir sielos sutrikimai.
Pirmieji moksliniai darbai apie žiemos depresiją ir jos gydymą šviesa pasirodė paskutiniame XX a. dešimtmetyje. JAV Nacionaliniame psichikos sveikatos institute labai sėkmingai buvo pritaikyta šviesos terapija inžinierei, kuri kasmet ją apimančius depresijos epizodus siejo su tamsiomis ir trumpomis žiemos dienomis. 1984 m. gydytojai N.Rosenthal’is, A.Lewy, F.Godwin spaudoje paskelbė savo pirmojo tyrimo rezultatus. Jame dalyvavo žiemos melancholija sergantys žmonės, kurie taip pat sėkmingai gydyti dienos šviesos intensyvumą atitinkančia dirbtine šviesa. Žiemos depresija (žiemos melancholija, sezoninis afektinis sutrikimas, sezoninė depresija) prasideda spalio – gruodžio mėnesiais, intensyviausia būna žiemą ir praeina balandį – gegužę. Vasarą ja sergančių žmonių nuotaika būna normali ar net puiki.Jai būdingiausi simptomai yra mieguistumas, prasta miego kokybė, nuovargio jausmas, padidėjęs apetitas (ypač saldumynams) ir įvairūs skausmai. Būdingi ir kiti depresijos simptomai – prislėgta nuotaika, energijos trūkumas, darbingumo sumažėjimas, sunkumas koncentruoti dėmesį ir priimti sprendimus, beviltiškumo ir nevertingumo jausmas, sumažėjęs seksualinis potraukis bei pasitenkinimas gyvenimu.
Pastebėtas žiemos depresijos paplitimo dėsningumas – tolstant nuo pusiaujo, sergamumas didesnis, taigi jo paplitimas priklauso nuo platumos. Tačiau įdomu tai, kad Islandijoje sergančių gyventojų yra kelis kartus mažiau nei piečiau esančiame Niujorke. Bendras ligos paplitimas – nuo 2 iki 10 proc., o lengvesnėmis jos formomis serga net 20 proc. šiaurinių regionų gyventojų. Yra keletas teorijų, aiškinančių šviesos trūkumo įtaką depresijos atsiradimui. Pirmoji ir populiariausioji siejo tai su miego hormonu melatoninu, kurio kiekį reguliuoja į akis patenkančios šviesos kiekis. Tačiau melatonino teorija, kaip ir cirkadinių ritmų sutrikimo teorija, moksliškai jau paneigta. Šiuo metu ligos kilmė siejama su “nuotaikos hormonu” serotoninu. Šio hormono koncentracija smegenyse tai pat priklauso nuo šviesos kiekio ir pastebėta, kad serotonino kiekis nuo rugsėjo iki sausio mėnesio labai sumažėja – tai sutampa su trumpiausiomis metų dienomis.
2.3 Kelionės laiko ir klimato juostomis poveikis žmogui
Aiškiausiai jaučiame savo biologinio laikrodžio veikimą, kai nuvykstame į tolimas šalis – iš vienos klimato juostos į kitą, taip pat per pavasarinius ir rudeninius laikrodžio rodyklės pervedimus. Beje, rudeninį laikrodžio rodyklės pervedimą mes išgyvename lengviau, nes “gauname” papildomą valandą. Pavasarį, atitinkamai, sunkiau ir dėl sezonų kaitos, ir dėl prisitaikymo viską daryti valanda anksčiau.
Šiais laikais net vaikų nenustebinsime, siūlydami jiems keliauti laiku. Juk nieko stebuklingo čia nėra. Tereikia sėsti į lėktuvą ir skristi toliau nuo namų. Vos už tūkstančio kilometrų žmonės jau gyvena kitoje laiko juostoje. O mes, derindamiesi prie jų, sukame savojo laikrodžio rodyklę į vieną ar kitą pusę. Tačiau pasukti reikia ne tik laikrodžio rodyklę, bet ir suderinti mūsų biologinio laikrodžio mechanizmus. Nesuderintas pastarasis nuolat signalizuos organizmui, kad kažkas negerai.
Organizmo paros ritmo sutrikimas nuskridus keletą laiko juostų neretai vadinamas anglišku terminu jet lag. Mokslinėje literatūroje yra aprašoma, kaip išvengti sveikatos sutrikimų, jei ilgai keliaujama kertant kelias laiko juostas. Medikai keliaujantiems pataria nepersivalgyti, gerti pakankamai skysčių, vengti kofeino ir alkoholio, ypač naktį. O atvykus į vietą, stengti būti kuo daugiau saulės šviesoje, kad prisitaikytumėte prie laiko skirtumų.
Laiko juostų kirtimo poveikio sveikatai tyrimai buvo atliekami JAV su stiuardesėmis, kurios dažnai kerta laiko juostas. Buvo tiriami stiuardesių bei palyginamoji mokytojų grupė. Tačiau šis tyrimas skirtas dažnam laiko juostų kirtimo poveikiui nustatyti, norint sudaryti optimalų stiuardesių darbo grafiką. Buvo nustatyta, kad dažnas laiko juostų kirtimas (kūno laikrodžio sutrikdymas) gali paveikti organizmo hormonų balansą, kas gali turėti poveikį reprodukcinei sistemai.
Žmogus sugeba aklimatizuotis, t.y. prisitaikyti prie neįprastų gyvenimo sąlygų, jo klimato ir geografinių ypatybių. Atsižvelgiant į žmogaus fizinę bei psichinę sveikatą, gyvenimo, buities sąlygas bei veiklą, aklimatizacija trunka 3–12 dienų. Tačiau užpoliarėje, kur, be šalčio, veikia ir saulės spindulių nebuvimas, aklimatizacija trunka vienerius, kartais 2–3 metus.
Keliautojai paprastai nespėja iki galo aklimatizuotis, kad nejaustų klimato pokyčių. Kalnuose gali prarasti sąmonę ar žūti, jei ištinka hipoksija. Karštuose kraštuose gali ištikti perkaitimas ar šilumos smūgis, gali susirgti užkrečiamomis ligomis, šaltuose kraštuose – sušalti, nušalti ar peršalti. Aklimatizacijos procesas šiaurėje yra lengvesnis nei tropiniuose kraštuose arba pietinių dykumų rajonuose, kur veikia intensyvi saulės radiacija, didelė santykinė oro drėgmė. Tada sutrinka organizmo termoreguliacija, ypač jei nėra vėjo. Esant didelei drėgmei ir nedidelis karštis yra sunkiai pakeliamas: viršutinė adaptacijos riba laikoma +30-31 C, kai santykinė drėgmė 85 proc.
III. NAMŲ IR DARBO APŠVIETIMO NORMOS
Stipriausias natūralus apšvietimas būna birželio ir liepos mėnesiais, o silpniausias lapkričio ir gruodžio mėnesiais. Natūralus apšvietimas patalpose ypač reikšmingas, nes stimuliuoja fiziologinius procesus ir veikia nervų sistemą. Mūsų klimatinėje zonoje gyvenamųjų patalpų langai turėtų būti nukreipti į saulėtą pusę: pietus, pietryčius arba pietvakarius, jokiu būdu ne į Šiaurę. Dar Hipokratas rekomendavo statant namus kiek galima tiksliau juos orientuoti į saulę, kad juose gyvensiantys žmonės kuo geriau išnaudotų saulės energiją. Langai neturėtų būti užstoti augančių medžių, krūmų bei kitų pastatų. Šviesos koeficientas, tai yra langų ir grindų ploto santykis, gyvenamosiose patalpose turėtų būti nuo 1:5 iki 1:7.
Šviesa lydi žmogų visą gyvenimą. Šviesos srauto vienetas – liumenas (lm), apšvietimo vienetas – liuksas (lх). Vienas liuksas – tai apšvietimas kai į 1 m2 krinta l liumeno šviesos pluoštas. Nepaisymas šviesos reikšmės sutrikdo nervų sistemą, o nepakankamas apšvietimas dar ir sutrikdo regėjimą. Apšvietimo poveikio sveikatai tyrimų pradininkas dr. J.Ottas teigia, kad dirbtinėje šviesoje nėra pakankamai pagrindinių ilgių bangų ir žmonės, patalpose praleidžiantys didžiąją dalį savo laiko (kai kurie net iki 90 proc.), labai stokoja natūralios šviesos, todėl būtina, kad jos patektų kiek įmanoma, nors minimaliai. Patalpos apšvietimas yra vienas reikšmingiausių veiksnių. Per akis ir vegetacinę sistemą, tvarkančią vidaus organų veiklą, veika savijautą. Ji padeda palaikyti ryšį su aplinka ir skatina gyvybinius procesus. Racionaliu laikomas apšvietimas kai akys apsaugotos nuo tiesioginių saulės spindulių, blizgių daiktų, atspindinčių šviesą, kai šviesos srautas tinkamai diferencijuotas, kai laiko požiūriu apšvietimas pastovus, patikimas ir saugus. Toks apšvietimas atitinka higienos reikalavimus, pagerina matomumą, ryškumą, neleidžia pervargti akims.
Galingiausias natūralus šviesos šaltinis – Saulė. Giedrą dieną šviesos intensyvumas siekia nuo 25 000 iki 50000 liuksų, apsiniaukusiomis dienomis – 700-1500 liuksų. Pagal higienos normas patalpų apšvietimas turėtų būti 250 – 1000 liuksų.
Natūralus apšvietimas paskaičiuojamas pagal šviesumo koeficientą , kuris apskaičiuojamas pagal langų stiklo ploto ir kambario grindų paviršiaus santykį. Jis neturi būti mažesnis nei 1:6 – 1:8 kambariuose ir 1:8 – 1:10 virtuvėje. Viršyti jo taip pat nereikėtų, arba langai turi būti labai sandarūs. Kitu atveju žiemą patalpose bus šalta, o vasarą per karšta. Taip pat reikėtų paisyti ir kambario ilgio bei pločio santykio, kuris rekomenduotinas 1:2 arba 3:4. Ilgame kambaryje bus tamsiau, natūrali šviesa pasiskirstys nevienodai. Kambario gilumas turi neviršyti 2,5 atstumo nuo grindų iki viršutinės lango linijos.
Nustatyta, kad net sunkūs ligoniai, turintys galimybę matyti šviesą ir gamtovaizdį, pasveiksta greičiau ir naudoja ne tiek daug nuskausminamųjų vaistų. Kai į patalpą patenka ultravioletiniai spinduliai, žarnynas įsisavina daugiau kalcio, sumažėja kaulų lūžių.
Dera neužmiršti ir to, kad svarbiausia yra ne šviesos kiekybė, bet jos kokybė. Net ir mažas natūralios šviesos šaltinis veikia pastebimai geriau, nei didesnis dirbtinės. Manytume jog visi sutiks, kad maloniau vienos žvakės šviesa, nei vienos elektros lemputės. Natūrali šviesa turi ištisinį šviesos bangų spektrą, kitimas priklauso nuo metų sezono ir paros laiko, o dirbtinė – nekintamo tipo mechaninis svyravimas. Natūralios šviesos kaita reguliuoja kūno temperatūrą ir miego-darbinę būseną. Ilgai vakarojant intensyviai dirbtinai apšviestoje patalpoje kūnas praranda galimybę įsiklausyti į natūralius gamtos ritmus ir nepagamina miego hormono melatonino, užmigti tampa labai sunku.
Nepakankamą natūralų apšvietimą būtina kompensuoti dirbtiniu. Tinkamai jį parinkus patalpos bus gyvybingos ir taip žmogus pagerins savo sveikatos būseną. Tik nereikia užmiršti, kad ilgai būti labai ryškioje nekintančioje šviesoje būti nepatartina, būtina bent trumpam išeiti į lauką ir pabūti natūralioje šviesoje. Kai naudojamas dirbtinis apšvietimas, jis paskaičiuojamas taip: lempučių stiprumų suma dalijama iš patalpos ploto, vatų skaičius dauginamas iš 3 ir gaunamas apšvietimas liuksais.
Patalpų apšvietimas kiek įmanoma turi būti artimesnis natūraliam. Dienos metu šviesa kinta, šviesos srautai dažnai filtruojasi pro debesis ir prieš langus augančius medžius. Tai teigiamai veikia žmogų, nes monotoniška šviesa mus vargina. Rudens ir žiemos laikotarpiu daug laiko praleidžiame namuose, todėl patalpų dirbtinis apšvietimas lemia mūsų nuotaiką, netinkamas apšvietimas gali sąlygoti padidėjusį buitinį traumatizmą ar regėjimo organo nuovargį bei įtampą.
Apšvietimo poreikis priklauso nuo darbo. Rašymui ir skaitymui reikėtų maždaug 300 lx, bendram kambario apšvietimui – 50 -75 lx, virtuvei apie 100 lx, pagalbinėse patalpose – 20-50 lx. Kai reikia didesnio apšvietimo patartina naudoti vietinį, apšviečiant tik tą vietą, kurioje dirbama. Reikia nepamiršti, kad intensyvus išskirtinės vietos apšvietimas turi derėti su visų patalpų bendru apšvietimu. Taip akys bus apsaugotos nuo pervargimo, darbas bus našesnis.
Olandų mokslininkas A. A. Kruithofas dar 1941 m. nustatė ryšį tarp spalvinės temperatūros ir regimojo komforto – kuo stipresnė apšvieta, tuo aukštesnės spalvinės temperatūros reikia, kad apšvietimas būtų malonus akiai, ir atvirkščiai.
Todėl būsto apšvietimui, kur naudojama nedidelė apšvieta, reikia rinktis žemos spalvinės temperatūros (2700–3000 K) šaltinius (tokia spalvine temperatūra pasižymi ir įprastos kaitinamosios bei halogeninės lempos). Darbo vietos apšvietimui (biure, klasėje, auditorijoje) labiau tinka „šaltai balti“ šaltiniai (4000–4500 K), o stipriai apšviestose erdvėse (prekyvietėse, įstaigų fojė) – „dienos šviesos“ (6500 K) lempos.
- SOLIARIUMŲ MITAI IR REALYBĖ
Gydytojų ir specialistų nurodymų nepaisymas saulės ir soliariumo dozavimo gali sukelti neigiamų padarinių, tačiau, kalbant bendrai, soliariumo įdegis yra mažiau kenksmingas, nes soliariume yra laikmatis, kontroliuojantis seanso trukmę ir pašalinantis riziką gauti saulės smūgį ar nudegti. Ultravioletinį spektrą galima padalinti į tris zonas – A, B ir C. C spinduliai yra panašiausi į kenksmingą ir žalojantį rentgeno spinduliavimą. A spinduliai nekenksmingi, artimesni matomos šviesos spektrui. Viduryje yra B spinduliai. Soliariume naudojamas tik UVA ir UVB spinduliavimas. Be to, lempų spinduliuojamoje šviesoje UVB spinduliavimas yra silpnesnis nei saulės šviesoje.Vokietijos apsaugos nuo spinduliavimo komisijos specialistų nuomone, 50 saulės vonių per metus nekelia pavojaus sveikatai.[15] 1 mitas. Soliariumo įdegis naudingas.Nesvarbu, ar tai būtų saulės, ar soliariumo lempos UV spinduliai, jų perteklius neigiamai veikia odą.Išoriniai pasikeitimai pasimatys ne iš karto, o po 10-15 metų. Tad jei dabar 25-erių gražuolė didžiuojasi šokoladiniu įdegiu, sulaukus 40-ies, jos oda bus kaip 60-etės, geriausiu atveju – kaip 55-erių moters. Per dažnai lankantis soliariume ant odos gali atsirasti pigmentinių dėmių, plečiasi poros, oda riebėja, gali paūmėti virusinės infekcijos. 2 mitas. Soliariume pats saugiausias įdegis. Jeigu kalbėtume apie vėžio susiformavimo riziką, soliariumo lempos iš tiesų yra mažiau kenksmingos nei saulės spinduliai, ypač kur nors ekvatoriuje. Tačiau jei palygintume UV spindulių intensyvumą Pietų kraštuose ir mūsų, su šiuo teiginiu galima būtų ir pasiginčyti.
3 mitas. Jei jūsų oda riebi ir spuoguota, būtinai reikia lankytis soliariume. Iš tiesų UV spinduliai labai mažomis dozėmis džiovina spuogus. Tačiau dažnai lankantis soliariume didėja odos riebumas, silpnėja imunitetas, todėl rezultatas gali būti priešingas – spuogų ne tik, kad nesumažės, o dar ir padaugės. Be to, reikia žinoti, kad dauguma kosmetikos ir gydomųjų priemonių nuo spuogų yra nesuderinamos su UV spinduliais. Jei jų naudodama lankysitės soliariume, galite itin pakenkti odai. Tam, kad oda “įgautų spalvą” ir jai būtų pakenkta kaip įmanoma mažiau, soliariume pakanka lankytis 1-2 kartus per mėnesį. Vienas seansas neturėtų trukti ilgiau kaip 5-7 min. Soliariume nederėtų lankytis, jei esate peršalę, sergate angina. Į solidarumą maždaug 14 dienų nederėtų eiti, jei jums buvo atlikta kūno pilingo procedūra, taikyta mezoterapija, daryta kokia nors operacija. Soliariume nederėtų lankytis tiems, kurių oda linkusi į pigmentaciją, tiems, kurių sutrikusi skydliaukės veikla, diagnozuota mastopatija, mioma, polipai, taip pat jei ant kūno yra daug apgamų. Pavojingas soliariumas ir pirmas 12 nėštumo savaičių.
Rizikinga naudotis soliariumu nėščioms moterims, asmenims, sergantiems odos ligomis (jungiamojo audinio sisteminėmis ligomis, odos raudonąja vilklige, sklerodermija), sergantiems tuberkulioze, cukriniu diabetu, katarakta, sunkia tireotoksikoze bei užkrečiamosiomis ligomis ir vartojantiems vaistus (antibiotikus, sulfanilamidus, diuretikus, vitaminą A, vaistus nuo psoriazės, vaistus nuo grybelinių ligų ir kt.).
IŠVADOS
Saulė ne tik šviesos ir šilumos šaltinis ji taip pat padeda organizmui įsisavinti vitaminus D, E ir C, riebalus, baltymus, mikroelementus, skatina vadinamųjų „laimės hormonų” gamybą. Praktiškai visiems mūsų kūno organams reikalingas vitaminas D. Būtent dėl to toks platus vitamino D poveikis žmonių sveikatai. Saulės šviesa stiprina imuninę sistemą, malšina skausmą sąnariuose, gali sumažinti kraujospūdį ir cholesterolio lygį. Netgi dirbtinės saulės šviesa gali būti naudinga žmogaus organizmui, žinoma, jeigu soliariumo voniomis lepinamasi atitinkamais kiekiais. Dar yra apsaugos priemonės nuo saulės (kremai, losjonai), kurios tinkamai naudojamos taip pat padeda išvengti nepageidaujamo saulės poveikio. Taip pat galima apsieit ir be šių priemonių- reikia tiesiog žinoti, kada saulė būna pati intensyviausia.
Kadangi šviesa žmogų lydi visą gyvenimą ji yra labai svarbi ir namų aplinkoje, kur natūralios saulės šviesos nėra tiek kiek reikėtų. Svarbiausia yra ne šviesos kiekybė, bet kokybė. Šviesa lemia darbo produktyvumą, nuotaiką, savijautą.
Taigi saulė tiesiogiai daro įtaka žmogaus gyvenimo kokybei. Be saulės šviesos nėra gyvybės. Saulės spinduliai būtini kiekvieno sveiko žmogaus egzistavimui.
