PERSONALINIO KOMPIUTERIO DARBO OPTIMIZAVIMAS

Asmeniniai kompiuteriai savo istoriją pradėjo 1976 metais, kai du amerikiečiai – Stivenas Džobsas (Steve Jobbs) ir Stivas Vozniakas (Steve Wozniak) savo garaže surinko kompiuterį, kurį pavadino „Apple” (obuolys). Tai buvo pirmas kompiuteris, skirtas asmeniniam naudojimui. Tuojau pat tokių kompiuterių užsinorėjo Džobso ir Vozniako draugai. Vaikinai įkūrė firmą ir jau 1976 metais rinkoje pasirodė pirmasis pramoninis asmeninio kompiuterio variantas „Apple II”. Šie kompiuteriai turėjo didžiulį pasisekimą, tad jų gamybos ėmėsi daugelis firmų.

Šiuo metu personaliniai kompiuteriai yra neatskiriami kiekvieno biuro arba įmonės dalis. Kompiuterio įranga labai įvairi, naudojamos įvairios programos. Kiekvienas vartotojas nori, kad jo kompiuteris dirbtų be priekaištų, pasileistų visos įdiegtos programos. Kompiuterio darbas labai priklauso tiek nuo aparatūrinės dalies savybių, tiek nuo programinių nustatymų. Diplominiame darbe ir yra nagrinėjami klausimai susiję su kompiuterio darbo kokybe.

Pagrindiniai šio darbo tikslai:

1.Pateikti kompiuterių darbo našumo nuo jo konfiguracijos priklausomybę.

2.Išnagrinėti personalinio kompiuterio aparatūrinės dalies optimalius nustatymus.

*Pateikti bazinės įvedimo, išvedimo sistemos (BIOS) parametrus ir jų nustatymus.  *Išnagrinėti virtualios atminties įtaką kompiuterio darbui.

*Pateikti kieto disko darbo našumo didinimo metodiką.

*Patikrinti operacinės sistemos nustatymo įtaką kompiuterio darbui.

 

Visa informacija pateikta  naudojantis įvairiais literatūriniais šaltiniais, interneto medžiaga, praktiniais įgudžiais.

Dėl sparčios mikroelektronikos ir kitų PK komponentų gamybos technologijos pažangos PK labai sparčiai tobulėja: didėja jų pajėgumas, ekonomiškumas, mažėja svoris ir matmenys bei kainos ir pajėgumo santykis. Jau 1998 m. Pradžioje PK su Pentium MMX pasiekė tokį pajėgumą, kad dauguma vartotojų nebepastebi jo padidėjimo, todėl pradedama dvejoti, ar verta pirkti pajėgesnį ir brangesnį kompiuterį. Turbūt dėl to 2000 m. Buvo labai perkami PK, kainuojantys mažiau nei tūkstantį dolerių

Tikrovė smarkiai aplenkė programas. Pavyzdžiui, 1993 m. buvo manyta, kad 100 MHz dažnio mP, turėsiantys 5 milijonus tranzistorių, pasirodys tik 2000 metais. Jau 1998 m. buvo pagaminti 450 MHz dažnio Pentium II ir turintys beveik devynis milijonus tranzistorių ir AMD K6-2. 1999 m. pradžioje INTEL pradėjo gaminti 450ir 500 MHz Pentium III, o AMD – panašaus pajėgumo 400 ir 450 MHz K6-3, turintį net 21 milijoną tranzistorių ir trijų lygmenų spartinančiąsias atmintines, ir taip pat  K7, dirbantį su 200 MHz magistrale.   Naujas PK morališkai pasensta maždaug per pusę metų. Dabartinis IBM PK su Pentium pajėgumas šimtus kartų didesnis nei IBM XT. 1997 m.  Gaminami tik mažai energijos vartojantys, vadinamieji “žalieji” (Green), PK. Jų µP yra maitinamas mažesne (apie 1,5 V) įtampa, µPdarbo dažnis yra keičiamas pagal apkrovimą, kai PK tam tikrą laiką nenaudojamas, išjungiamos daugiausiai energijos naudojančios monitoriaus ir PK grandinės (kompiuteris užmiega).

Numatoma, kad naujuose kompiuteriuose įdiegus “Device Bay” technologiją bus galima PK neišjungus keisti vidinius įrenginius, pavyzdžiui, diskinį kaupiklį pakeisti CD- ROM kaupikliu. Sąsają ACPI (Advanced Configuration and Power Interface), leidžia mygtuku “užmigdyti” ir per dvi tris sekundes jį “pažadinti”, taip pat nurodyti “užmigimo” ir  “pabudimo “ laiką.

Globalus kompiuterių tinklas sudarė sąlygas vieningos pasaulinės informacinės sistemos sukūrimui, kuriama nauja informacinė visuomenė. Norint būti pilnateisiu tokios visuomenės nariu, kiekvienam yra būtinos išsamios žinios apie šiuolaikines informacines technologijas, ir jų organizavimo būdus.

Sparčiai vystantis kompiuterinio ryšio technikai, kompiuterių tinklams ir patiems kompiuteriams, situaciaja iš esmės pasikeitė. Patikimi ir nebrangūs asmeniniai kompiuteriai, kurių techninės ir eksploatacinės savybės daugelį kartų geresnės už šeštojo dešimtmečio informacinių sistemų organizavimui naudotų didžiųjų kompiuterių pajėgumą, tapo neatskiriama daugumos specialistų ir tarnautojų darbo vietos dalimi. Norint gerai išnaudoti šiuolaikinių kompiuterių galimybes, kiekvienas iš mūsų turi būti ne tik informacinių paslaugų vartotojas, bet ir organizatorius. Informacinių technologijų organizavimo pagrindų žinios tampa būtinos kasdieninės asmeninės veiklos organizavimui: asmeninio informacinio ūkio ir dokumentų tvarkymui, duomenų paieškai, analizei, kompiuteriniam paštui ir kitiems panašaus pobudžio darbams.

Diplominiame darbe tema yra pasirinkta todėl, kad dauguma gerų kompiuterių nėra iki galo optimizuoti.

Diplominio darbo tikslas yra išnagrinėti aparatūrines ir programines problemas bei jų sprendimo būdus kurių pagalba būtų galima pagerinti kompiuterio darbą.

Darbo uždaviniai:

1. Išnagrinėti kompiuterio aparatūrinę dalį ir konfiguracijos ypatumus .

2. Pateikti bazinės įvedimo išvedimo sistemos nustatymo metodiką.

3. Apžvelgti diskinių įrenginių darbo įpatumus ir jų optimizavimą.

4. Pateikti operacinės sistemos darbo optimizavimo metodiką.

Pateikiami tik patys pagrindiniai būdai norint pilnai sutvarkyti kompiuterio darbą. Rašant diplominį darbą buvo naudotasi įvairia literatūra ir interneto medžiaga kurios sąrašas pateikiamas. Šis diplominis darbas galėtų būti naudojamas optimizuojant naujai įsigytą arba pertvarkant naudojamą kompiuterį. Prie diplominio darbo taip pat buvo atliktas tyrimas siekiant išsiaiškinti personalinio kompiuterio reikalingumą, jo panaudojimo galimybes. Šio tyrimo rezultatai yra pateikiami ekonominėje darbo dalyje.

2. Kompiuterio darbo principai

 Dauguma šiandien dar naudojamų ir gaminamų kompiuterių sukurti remiantis pagrindiniais principais, kuriuos prieš daugelį metų suformulavo J. von Neuman, H.Burks ir A.Goldstine.

Autoriai savo idėją suformulavo taip:

Principinės mašinos komponentės yra:

1.Kadangi tai turi būti bendros paskirties skaičiavimo mašina, joje turi būti tokie įtaisai, kaip aritmetinis, atminties, valdymo ir ryšio su žmogumi; mašina bus visiškai automatinė;

2.Mašina turi saugoti atmintyje tokia pačia forma ne tik skaičiavimams reikalingą skaitmeninę informaciją (duomenis, funkcijų lenteles, tarpinius rezultatus), bet ir komandas, valdančias skaičiavimą;  skaičiavimo mašinoje turi būti įtaisas programoms saugoti, o taip pat įtaisas, kuris jas suprastų ir valdytų jų vykdymą;

3.Konceptualiai mes apsvarstėme dvi skirtingas atminties formas – skaičių  ir komandų atmintį; jei komandos bus koduojamos skaičiais ir jei mašina sugebės atskirti jas nuo skaičių, viskas gali būti saugoma vienoje atmintyje.

4.Jei atmintis tik saugo  komandas, mašinoje turi būti organas, kuris automatiškai jas vykdo; šį organą vadinsime valdymu.

5.Kadangi tai yra skaičiavimo mašina, joje turi būti aritmetinis įtaisas, kuris vykdytų aritmetines operacijas (sudėtį, atimtį, daugybą, dalybą), o taip pat ir kitas dažnai sutinkamas operacijas.

6.Joje taip pat turi būti įvedimo ir išvedimo įtaisas, kuris leistų operatoriui komunikuoti su mašina.

kompiuterio struktūrinė schema

2.1. pav. kompiuterio struktūrinė schema

Šiame paveiksle priimta, kad visi informacijos  persiuntimai tarp kompiuterio įtaisų vykdomi per vienintelę magistralę. Komandų ir duomenų procesorius įprasta apjungti į vieną įtaisą – centrinį procesorių (CPU).

Iš kompiuterių organizacijos taško Neumano architektūrą galima apibūdinti kaip minimalios aparatūros architektūrą, kurią sudaro tokie įtaisai:

1) CPU, apjungiantis operacinį (duomenų procesorių) ir valdymo (komandų procesorių) įtaisus; CPU interpretuoja ir vykdo programos komandas (išskyrus informacijos įvedimo ir išvedimo komandas);

2) atmintis, kurioje saugomi visi duomenys ir programos;

3) įvesties ir išvesties įtaisas, kuris kartu su periferiniais įtaisais užtikrina kompiuterio ryšį su aplinka;

4) vidiniai duomenų keliai – magistralės, kurios užtikrina informacijos mainus tarp visų kompiuterio įtaisų.

Von Neumano  architektūros funkcionavimo principo esmė – operacija atliekama visuomet su turiniu lastelės, kuri nurodyta komandoje, neatsižvelgiant į tai, ką šios lastelės turinys reiškia. Šį principą galima pavadinti minimalios atminties panaudojimo principu.

 

Minimalumas panaudojant aparatinius resursus lieka tol svarbus ir pateisinamas, kol aparatūros kaina yra svarbus faktorius. Sparčiai vystantis technologijai, akcentai pasikeitė.

Dabar aparatūros kainos dalis bendroje kompiuterio kainoje yra žymiai mažesnė, nei programinės įrangos dalis bei periferinių įtaisų kaina. Tai sąlygojo naujų principų vystymąsi – visų pirma lygiagretumo ir lygiagrečiųjų kompiuterių architektūrų.

Mažiausias identifikuojamas informacijos vienetas kompiuteryje – dvejetainis žodis, kurio ilgį pažymėsime n. Šis žodis von Neumano kompiuteryje atitinka tokius informacijos tipus:

·       komandas,

·       duomenis (skaičius, dvejetainius vektorius ar simbolius),

·       atminties lastelių arba įvesties ir išvesties įtaisų adresus.

Šiuolaikiniuose kompiuteriuose (ne von Neumano tipo) galima sutikti ir kitokius informacijos tipus:

·   tegus (tags) – bitų grupes, kurios nurodo palydimos informacijos  tipą;

·      informacijos vienetų deskriptorius;

·      informacijos vienetų identifikatorius (vardus).

Kompiuteriams palyginti vienas su kitu naudojami įvairūs parametrai.Vienas iš šių parametrų yra kompiuterio darbo našumas.

Našumas. Kas tai yra, kaip jį galima apibūdinti ir išmatuoti?

astronominis skaičiavimo laikas; įvertina viską: CPU laiką, kreipimosi į atmintį ir diskus laiką, įvedimo-išvedimo ir operacinės sistemos sugaištą laiką;

CPU laikas :

– vartotojo CPU laikas;

– sistemos CPU laikas.

 

CPU laikas TCPU = NCPU  * T = NCPU  / F ;

NCPU  – programai vykdyti reikalingas taktų skaičius

T         – takto periodas

F         – taktų dažnis (T = 1/F).

Vidutinis komandos taktų skaičius:

CPI =   NCPU  / N, 

CPI – vidutinis komandos taktų skaičius (Clock Per Instruction),

N         – programai vykdyti reikalingų komandų skaičius.

 

TCPU  = N * CPI * T

arba

             TCPU = N * CPI / F .

 

CPI = *(CPIi * Ii )/ N = *(CPIi * Ii / N ).

Be programos kompiuteris yra negyva geležis ir jokių veiksmų neatlieka. Įdiegus programinę įrangą, personalinio kompiuterio darbų seka būtų tokia:

Valdymo įrenginys nuskaito atminties ląstelėje esančią informaciją, tai yra pirmąją programos komandą, ir organizuoja jos vykdymą. Šios komandos paskirtis gali būti: aritmetinių arba loginių operacijų vykdymas, duomenų aritmetinėms arba loginėms operacijoms skaitymas iš atminties, rezultatų užrašymas į atmintį, arba duomenų išvedimas iš atminties i loginį įrenginį.

Dažniausiai, kai viena komanda įvykdyta, valdymo įrenginys organizuoja komandos(įrašytos į atminties ląstelę), einančios iš kart po tos, kurioje buvusią komandą kompiuteris ką tik įvykdė, vykdymą. Tačiau ši tvarka gali būti pakeista, naudojant valdymo perdavimo(perėjimo) komandas. Šios komandos nurodo valdymo įrenginiui, tęsti programos vykdymą, pradedant nuo komandos, kuri yra kurioje nors kitoje nurodytoje atminties ląstelėje. Tokį( šuolį) arba perėjimą programoje galima vykdyti su tam tikra sąlyga. Pavyzdžiui, jį galima vykdyti tik tuo atveju, jei kurie nors du skaičiai lygūs arba nelygūs, arba jei kokios nors prieš tai buvusios aritmetinės operacijos rezultatas yra nulis ir t.t., tai yra sudaryti sudėtingas programas.

Tokiu būdu valdymo įrenginys organizuoja programos vykdymą automatiškai, t.y. nesikišant žmogui. Jis gali keistis informacija su operatyvine atmintimi ir išoriniais kompiuterio įrenginiais.

Išoriniai įrenginiai dažniausiai veikia žymiai lėčiau negu kiti, todėl valdymo įrenginys turi ir gali laikinai sustabdyti programos vykdymą, kol išoriniai kompiuterio įrenginiai įves ar išves informaciją. Visi įvykdytos programos rezultatai turi būti išvesti į išorinius išvedimo įrenginius, ir kompiuteris turi laukti naujų komandų iš išorinio įvedimo įrenginio.

Reikia pasakyti, kad šiuolaikinių kompiuterių įrenginių sąveika šiek tiek skiriasi nuo anksčiau aprašytos. Dažniausiai aritmetinis- loginis įrenginys ir valdymo įrenginys yra sujungti į vieną įrenginį, kuris vadinamas centriniu procesoriumi. Be to, programos vykdymą galima nutraukti dėl neatidėliotinų veiksmų, kurių vykdymas susijęs su išorinių kompiuterio įrenginių signalais. Daugelis greitaeigių kompiuterių vienu metu lygiagrečiai apdoroja duomenis keliais procesoriais. Tačiau, dauguma šiuolaikinių kompiuterių bendrais bruožais atitinka principus, kuriuos kadaise išdėstė fon Neimanas.

Programas pirmiesiems kompiuteriams teko rašyti mašinine kalba, t.y. dvejetainiu kodu, kurį buvo galima tiesiogiai įvesti į kompiuterio atmintį ir vykdyti. Tai buvo kruopštus, varginantis ir nenašus darbas, kurį darant buvo lengva suklysti. Penktojo dešimtmečio pradžioje, siekiant palengvinti programavimo procesą, buvo sukurtos sistemos, leidžiančios rašyti programas ne mašinine kalba, o panaudojant tam tikrus sąlyginius, mašinai skirtų komandų, pažymėjimus, programos taškų vardus ir t.t. Tokia programų rašymo kalba vadinama autokodu arba asemblerio kalba. Asembleriu  parašytos programos yra labai lengvai išverčiamos į „mašininę“ kalbą. Daro tai speciali programa, kuri taip pat vadinama asembleriu. Asembleris ir dabar naudojamas programuojant, kai reikia pasiekti maksimalų programos vykdymo greitį ir minimalią apimtį, arba norint kuo tiksliau priderinti programą prie kokių nors kompiuterio ypatybių.

Tačiau programų rašymas asemblerio kalba yra daug kruopštaus darbo reikalaujantis procesas. Tam tikslui, programuotojas turi labai gerai žinoti to kompiuterio, kuriam rašoma programa, komandų sistemą. Darbo metu daugiausia laiko jis sugaižta ne vykdydamas užduotį, o jos įvykdymui reikalingus veiksmus paversdamas kompiuteriui priimtinų programų eile. Dėl šios priežasties, net ir atsiradus asembleriui, daugelis tyrinėtojų tęsė darbus, norėdami supaprastinti programavimo procesą. Darbų tikslas buvo- “išmokyti” kompiuterį dirbti pagal programas, parašytomis žmogui suprantamesnėmis programavimo kalbomis. Tokias kalbas pradėjo vadinti aukšto lygio programavimo kalbomis, o senesnes asemblerio ir kitas mašininei kalbai artimas programavimo kalbas- žemo lygio programavimo kalbomis. Aukšto lygio kalbomis parašytos programos arba yra “išverčiamos” į mašininę kalbą (tai daroma panaudojant programas, vadinamas transliatoriais arba kompiliatoriais), arba yra interpretuojamos, panaudojant programas – interpretorius.

Aukšto lygio programavimo kalbos žymiai supaprastino programų sudarymo procesą. Jos, nepriklausomai nuo konkretaus kompiuterio įpatybių, įgalino patogiau užrašyti sprendžiamų užduočių logaritmus. Žinoma, kiekvienu atveju patyręs programuotojas gali parašyti kompaktiškesnę ir greičiau vykdomą programą asembleriu. Tačiau tam jis sugaiš žymiai daugiau laiko. Tai daryti prasminga tik įpatingais atvejais.

Pirmoji komerciniams tikslams naudota aukšto lygio algoritminė kalba Fortran buvo sukurta 1958 m. firmoje IBM, vadovaujant Džonui Bekusui. Ši kalba, pirmiausia, buvo skirta moksliniams tyrimams, kuriems ji (patobulintas variantas) tebetarnauja ir šiandien. Kitokiam panaudojimui buvo sukurta daug įvairių aukšto lygio programavimo kalbų, bet plačiau paplito tik kai kurios iš jų, tarp jų SI, TURBO SI, PASKALIS, BEISIKAS, LOGO, FORTAS, LISP, PROLOGAS, pastaruoju metu – Java ir kitos.

3.Personalinio kompiuterio aparatūrinės dalies darbo optimizavimas

 

Kai kuriuo atžvilgiu lengviau rasti gedimą nedirbančiame kompiuteryje. Mažiau galimų gedimų šaltinių, lengviau atgaminti situaciją,  ir paprasčiau rasti problemos pašalinimo būdą. Išskyrus taikomąsias programas ,  toliau vardinami gedimų šaltiniai,  kuriuos pašalinti yra gana sudėtinga.

Konfiguracija.Tarp įvairių įrenginių galimi konfliktai naudojant vienus ir tuos pačius sisteminius resursus( pertraukimus,  tiesioginės krypties į atmintį (DMA)  , įėjimo išėjimo adresų (I/O) ,magistralės jungtis.

– Nesuderinamumas.  Kai kurie įrenginiai negali teisingai dirbti vieni su kitais, netgi jei viskas sutvarkyta kaip reikiant ir nėra konfliktų naudojant sisteminius resursus.  Nesuderinamumas priveda prie nesistemingo darbo ir operacijų darbo žlugimo.

– Blogai dirbantys įrenginiai. Netgi tvarkingame kompiuteryje kai kurie įrengiai nedirba taip, kaip reikia.

Virtuali atmintis. Windows nedirba be  virtualios atminties. Reikia vengti situacijos, kuriai susiklosčius diske neužtenka vietos papildomam atminties  failui (SWAP) sudaryti. Reikia uždrausti  panaudoti virtualią atmintį kompiuteryje. Nors nustatyta 64 megabaitai operatyvinės atminties, operacinė sistema reguliariai stringa. Iškyla problemos kada saugomam failui (swap) neužtenka vietos(tuo metu failų dydį sudaro keli šimtai megabaitų). Reikia atsižvelgti, kad  failas (swap) gali du ar tris kartus viršyti kompiuteriu nustatytos atminties apimtį ir jo saugojimui kietąjame diske būtina palikti laisvą erdvę.

  Grafika. Kai kurie grafiniai akseleratoriai (ar jų tvarkyklės) labai nepatogūs darbui. Panaudojant dialogą, kuris aktivizuojamas nuspaudus klavišą Graphics (grafika) ,Performance lentelėje, galima palaipsniui mažinti akseleratoriaus darbą uždraudžiant išpildyti tas ar kitas grafinio greitintuvo funkcijas. Jeigu tai išsprendžia problemą, tai dėl būtinos papildomos informacijos reikia kreiptis į plokščių gamintojo svetainę.

Failų sistema. Paspaudus Fail System (failų sistema) , Performance dialoginio lango System Properties ekrane pasirodys dialoginis langas su lentele Troubleshooting (klaidų ištaisymas). Su jo pagalba galima ištaisyti kai kurias klaidas. Šios  programos naudojamos aparatūros klaidų ištaisymui .Jeigu nustatymas vienos iš šių vėliavėlių išsprendžia problemą likviduojant sistemos darbo nestabilumą tai nurodo aparatūrinės dalies nesuderinamumą, konfliktą dėl resursų sistemos arba problemas su įrenginio tvarkyklėmis.

Nesuderinamumas

Nors dauguma įrenginių dirba pakankamai gerai, kai kuriems iš jų.  pasitaiko nesuderinamumo atvejų .Kadangi komplektuojamus kompiuterius gamina dauguma firmų, tai iš anksto neįmanoma pertvarkyti visų kombinacijų. Būtina pakeisti vieną iš nesuderinamų komponentų analogišku, dirbančiu normaliai.

Literatūroje pateikiamas toks pavyzdys. Kompiuteris su procesoriumi Celeron 466 sisteminėje plokštėje pastoviai dirbo aštuonis mėnesius, kol nebuvo video plokštės su 3D akseleratoriumi. Nustatymas praėjo normaliai ir kompiuteris buvo pasiimtas iš aptarnaujančios firmos.Tačiau jau kitą dieną kompiuterio darbas sutriko. Patikrinimas parodė, kad būtina pakeisti video plokštę arba persijungti į standartinį VGA draiverį. Draudimas panaudoti videoakseleratorių Windows OS nedavė jokio efekto.

Panašiais atvejais kartais naudinga kreiptis į   BIOS parametrus ir su  atitinkamų reikšmių parametrų pagalba uždrausti papildomas galimybes PCI, dubliavimą BIOS operatyvinėje atmintyje ir spartinančios atminties panaudojimą. Šie pakeitimai gali išspręsti visas problemas .

 

   3.1. Bazinės įvedimo išvedimo sistemos (BIOS) optimalūs nustatymai

 

Svarbiausi kompiuterio pagrindinės plokštės komponentų  valdymo lustų rinkinys (,,Chipset“)    ir bazinė įvesties bei išvesties sistema BIOS(,,Basic Input/Output System“).Procesorius vykdo programas. Nuo valdymo lustų rinkinio priklauso, kokius įrenginius (pavyzdžiui, vieną ar daugiau procesorių, DDRRAM ar RDRAM tipo atmintinę) galima įdėti į kompiuterį.

TJ T f\ Q – programėlių, skirtų kompiuteriui paleisti ir procesoriui su kitais kompiuterio elementais bendrauti, rinkinys. BIOS saugoma pag-rindinės plokštės pastoviojoje atmintinėje (dažniausiai ,,Flash“ tipo). Ji pradeda veikti tik įjungus kompiuterį. Tinkamai pakeitus sistemos parametrus (Settings), programa ,,BIOS Setup“ arba ,,CMOS Setup“ galima pagerinti kompiuterio duomenis ir visos sistemos stabilumą. Ekrane pasirodžius kvietimui ,,Hit DEL, if you want to run SETUP“ ar ,,Press F2 to enter SETUP“ ir paspaudus nurodytą klavišą, atsiranda BIOS meniu arba pirmoji (pagrindinė) parametrų lentelė su meniu ir paaiškinimais, kaip keisti parametrus. Užrašas ,,Enabled“ reiškla įjungtą, ,,Disabled“ – išjungtą režimą.

BIOS parametrus reikia  keisti tik po vienąl Būtinai reikia patikrinti pakeitimo įtaką kompiuterio darbui. Jei dėl to pablogėjo kompiuterio darbas, reikia išjunkti kompiuterį, vėl įjunkti BIOS ir grąžinti prieš tai buvusią parametro reikšmę arba gamintojo nustatytas parametrų reikšmes (,,Default“).

Darbą su ,,BIOS Setup“ sunkina daugybė kartais sunkiai suprantamų parametrų. Jų skaičius ir tipas priklauso nuo pagrindinės plokštės gamintojo. Standartiniai CMOS parametrai (Standard CMOS Setup) *

Date ir Time: skirti sistemos datai ir laikui nustatyti.

IDE (Primary, secondary) Master/Slave: leidžia nurodyti kompiuteryje esančių diskų tipus; tai galima padaryti automatiškai arba rankiniu būdu. Automatinis būdas patogesnis, tačiau ne visada optimalus.

Drive A, Drive B: skirti kompiuterio diskelių kaupiklių tipams nustatyti.

Floppy Mode 3 Support: galima įjungti režimą, leidžiantį naudotis kai kurių japoniškų asmeninių kompiuterių lanksčiųjų diskelių kaupikliais.

Video: skirti vaizdo sistemos tipui nustatyti; reikia nurodyti EGA/VGA, nes CGA išnyko 1990 metais.

Halt On: leidžia nurodyti, kokiai klaidai esant įkrovos procesas neturėtų tęstis (esant bet kokiai klaidai; esant bet kokiai klaidai, išskyrus klaviatūros klaidas; esant bet kokiai klaidai, išskyrus diskelio skaitymo ir klaviatūros klaidas; nekreipti dėmesio į klaidas).

BIOS parametrų nustatymas (BIOS Features Setup)

Virus Waming/Anti-Virus Protection: leidžia įjungti režimą, pranešantį apie viruso pavojų arba apsaugantį kompiuterio įkrovos (Boot) sektorių ir diskinio kaupiklio rinkmenų išdėstymo lentelę (FAT) nuo nesankcionuoto duomenų įrašymo ir virusų. Norint patikimiau apsaugoti kompiuterį nuo virusų, reikia įjunkti režimą ,,Anti-Virus Protection“ ir įdiegti antivirusinę programą.

CPU Level 1 Cache: ir CPU Level 2 Cache: skirtas procesoriaus pirmojo (Ll) bei antrojo (L2) lygmens spartinančiajai atmintinei įjungti ir išjungti. Kai atmintinė prijungta, kompiuteris dirba sparčiau. Išorinė atmintinė L2 kartais gali trukdyti bandant padidinti procesoriaus darbo dažnį (Overdocking).

CPU12 Cache ECC Checking: skirtas klaidų paieškai ir taisymui antrojo lygmens spartinančiojoje atmintinėje įjungti. Padidinus procesoriaus darbo dažnį, padidėja atmintinės veikimo stabilumas. Jį reikia įjungti, jei numatytas toks procesoriaus darbo režimas.

Processor Number Feature: gali uždrausti pašaliniams asmenims sužinoti kompiuteryje esančio procesoriaus ,,lntel Pentium III“ serijos numerį.

Qiiick Power On SelfTest: gali sutrumpinti valdymą įjungiant kompiuterį. Kai kompiuteris veikia patikimai, įjungus šį režimą keliomis sekundėmis galima sutrumpinti jo įkrovos trukmę.

Boot SecĮuence: skirtas nustatyti, kokia tvarka kompiuteris turi ieškoti kaupikliuose įjungimo programos (pavyzdžiui, diskelyje, diskiniame ar CD-ROM kaupiklyje).

Swap Floppy Drive: kompiuteriuose su dviem diskelių įtaisais leidžia pakeisti jų skaitymo eilę.

Boot Up Floppy Seek: įjungia režimą, patikrinantį, ar gerai veikia kompiuterio diskelis. Norint sumažinti kompiuterio įkrovos trukmę ir triukšmą, šį režimą reikia išjungti.

Boot Up NumLock Status: leidžia įjungti mažąją skaitmeninę klaviatūrą (reikia paspausti klavišą ,,Num Lock“). ‘

Gate A20 Option: nurodžius ,,Fast“, paspartina darbą su pagrindine atmintine.

IDE HDD Block Mode: leidžia padidinti ne senesnių kaip dvejų metų diskinių kaupiklių pajėgumą, nes per pertrauktį (Interrupt) vietoj 512 baitų perduoda 64 KB informacijos. Šį re-žimą reikėtų įjungti. Dirbant su ,,Windows NT4.0″, reikia būti atsargiems, nes įjungus šį režimą galima prarasti kai kuriuos duomenis.

32-bit Disk Access: paspartina įvairių kompiuterio įtaisų ir diskinio kaupiklio informacinius mainus.

Typematic Rate Setting: leidžia nurodyti klaviatūros veikimo spartą (spausdinamų simbolių skaičių per sekundę).

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI