Osteochondroze

Daugėja technologijų mūsų pasaulis, kuo toliau, tuo labiau tobulėja. kai kurie išradimai kuriuos palengvina mūsų buitį, dėl to žmonės tampa vangesni, tingesni ir mažiau rūpinasi savo sveikata. Pavyzdžiui, žmonės, dirbantys sėdimą darbą, ilgą laiką praleidžia vienoje vietoje, nepatogioje padėtyje, kūprinasi ir tai palaipsniui sukelia stuburo slankstelių degeneraciją, disko išvaržas. Arba žmonės, kurie mažai juda, nes važinėja automobiliu, nesportuoja, daug ir kaloringai valgo, nutunka ir tai vėl gi blogas padarinys, kuris suteikia apkrovą mūsų sąnariams. Toks mūsų gyvenimo būdas daro įtaką stuburo pažeidimams. Stuburas yra atsakingas už mūsų statiką ir dinamiką. Paprasčiau kalbant stuburas dalyvauja daugumoje kūno judesių ir atlieka įvairias funkcijas: padeda kūnui išlaikyti formą, palaikyti pusiausvyrą, saugo nugaros smegenis ir iš jų išeinančius nervus bei amortizuoja smūgius. (A. Bėkeris, 1991). Kada pažeidžiamas stuburas, jaučiamas skausmas arba tirpimas rankose, kojose, nugaroje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 70 – 80 proc. žmonių bent kartą per gyvenimą yra patyrę nugaros skausmus. Todėl skausmas yra pirmas rodiklis, kuris verčia susirūpinti savimi ir išsitirti ar tai nėra sąnarių liga. Šiais laikais žmonės dažniau skundžiasi sąnarių skausmais ir serga įvairiomis sąnarių ligomis. Sąnarių būklė daro itaką mūsų judėjimo sistemai. Tačiau viena labiausiai paplitusių sąnarių ligų yra osteochondrozė. Osteochondrozė literatūroje akcentuojama, kaip sąnarių liga, kuri išsvysto dėl stuburo kremzlinio audinio pažeidimo. Nustatyta, jog osteochondroze serga 40 – 80 procentų pasaulio gyventojų t.y. viena iš aktualiausių XXI amžiaus judamojo aparatų ligų.

Medikamentinis osteochondozės gydymas labiau mažina skausmą negu stiprina mūsų raumenų ir kaulų sitemą. Todėl didesnį vaidmenį osteochondrozės gydymui atlieka kineziterapija. Kineziterapija yra veiksmingesnė priemonė, kuri gali užkirsti kelią skausmui. Kineziterapeutai turi daug stengtis, kad sumažinti šios ligos vystymąsį ir ligos padarinius, atsižvelgiant į žmogaus gyvenimo būdą, darbą, socialinę padėtį ir fizinį aktyvumą.

 OSTECHONDROZĖS ETIOLOGIJA IR PATOGENEZĖ

Osteochondrozė – tai neuždegiminis kaulų pokremzlinės dalies pažeidimas. Ja sergant, kaule ir kremzlėje atsiranda degeneracinių pakitimų. Žinoma, jog osteochondrozė gali paveikti visus skeleto kaulus (trumpuosius, ilguosius ir t. t.). Dažniausiai osteochondrozė pažeidžia stuburą, jo tarpslankstelinius diskus, tada kai yra sumažėjęs organizmo imunitetas, audiniai negauna pakankamai maisto medžiagų, dėl to pažeidžiamos visos stuburo dalys. Kadangi stuburas sudarytas iš 33 – 34 slankstelių, tarp kurių yra kremzlinės plokštelės, vadinamos tarpslanksteliniais diskais. Tarpslanksteliniai diskai sudaryti iš skaidulinio žiedo ir minkštiminio branduolio centre. Tarpslankstelinis diskas gali deformuotis, kai stuburą veikia apkrova. Įprastinio aktyvumo metu diskai apkraunami įvairiai. Jie yra slegiami, lenkiami, sukami.

Yra išskiriami keturi ligos tarpsniai, kurie mums leidžia labiau įsigilinti į ligos patogenezę.

  • Pradiniame tarpsnyje liga pažeidžia diskų branduolius, jie degeneruoja ir suirsta.
  • Antriniame tarpsnyje minkštiminis branduolys prasiveržia per skaidulinį žiedą ir branduolio dalis išsprūsta per žiedo užpakalinės dalies plyšius.
  • Tolesniajame tarpsnyje tarpslankstelinio disko skaidulos persitvarko, žiedas tvirtėja, o minkštuminio branduolio dalys tankėja.
  • Vėlyvajame tarpsnyje įvyksta deformacinės artrozės pobūdžio pakitimai, jaučiami sąnarių skausmai.

Kalbant apie osteochondrozės etiologiją, tiksli osteochondrozės kilmė nėra žinoma, bet yra faktorių, didinančių ir skatinančių riziką susirgti šia liga:

  1. Vyresnis amžius (45 metai ar daugiau);
  2. Moteriška lytis;
  3. Įgimtos sąnarių ar kremzlės ligos;
  4. Stuburo traumos dirbant ar sportuojant;
  5. Nutukimas;
  6. Kai kurios ligos, keičiančios normalią sąnario ir kremzlės struktūrą (reumatoidinis artritas, hemochromatozė, Pedžeto liga[1], podagra ir kitos).

Taip pat įvardijami osteochondrozės atsiradimo veiksniai :

  • organizmo individualios savybės ir įgimtos stuburo anomalijos;
  • organizmo senėjimas ir judėjimo stoka;
  • žalingi išorės veiksniai- nuolatinės stuburo mikrotraumos ir fizinės perkrovos;
  • lėtiniai infekciniai organizmo procesai;
  • veiksniai kurie silpnina organizmą, taip sutrikdydama stuburo funkciją.

Pagal S. Zinatulin yra išskiriamos pagrindinės osteochondrozės etiologiją nusakančios teorijos:

  1. Infekcijos teorija. Ši teorija aiškina, kad osteochondrozės atsiradimą įtakoja ūmios ir chroniškos infekcijos, persišaldymas. Didžiausias sergamumas pastebimas šaltaisiais metų laikais, o mažiausias vasarą. Šaltis nėra tiesioginis osteochondrozės atsiradimą lemiantis veiksnys, tačiau jis iššaukia kraujo cirkuliacijos sutrikimus nugaros nervų šaknelės srityje ir, vykstant osteochondrozės procesams, gali sukelti disko pakitimo paūmėjimą.
  2. Autoimuninė teorija. Šia teorija bandoma aiškinti osteochondrozės etiologiją bei patogenezę anatominių pakitimų organizme atsiradimu. Šiuos pakitimus įtakoja įvairūs organizmo autoimuniniai procesai, kurie labai įvairiai gali įtakoti osteochondrozės etiologiją bei patogenezę.
  3. Trauminė teorija. Stuburo trauma yra ne tik etiologinis, bet ir provokuojančiai veikiantis veiksnys. Šis veiksnys osteochondrozės atsiradimą lemia net 85 proc. atvejų. Yra nustatytas tiesioginis ryšys tarp pažeidimo vietos ir profesijos. Dažniausiai įvyksta pažeidimai juosmens IV-V diskuose.
  4. Stuburo vystymosi anomalijos ir statiniai sutrikimai. Tiesioginės pasekmės osteochondrozei vystytis susidaro pažeidus normalią judesių amplitudę, sukeliant netolygų disko apkrovimą dėl ko sumažinama statinė stuburo ištvermė.
  5. Involiucinė teorija. Pagal šią teoriją manoma, kad tarpslankstelinio disko patologijai susidaryti įtakos turi priešlaikinis disko senėjimas bei susidėvėjimas.
  6. Raumeninė teorija. Raumenų sistemos pažeidimas yra laikomas viena iš osteochondrozės priežasčių. Svarbias sąlygas osteochondrozei vystytis sudaro netreniruota, silpna raumenų bei raiščių sistema, įgimta hipotonija. Dėl to hipotonijos sumažėja venų veiklumas, sulėtėja kraujo apytaka ir labai sumažėja bendrasis organizmo tonusas.
  7. Endokrininė ir apykaitos teorija. Tiesioginių įrodymų, kad endokrininiai ir apykaitos veiksniai turi įtakos osteochondrozės susidarymui nėra. Tačiau nutukus ir esant per dideliam kūno svoriui vyrauja pastovus tarpslankstelinių diskų apkrovimas ir tai kaip statinis veiksnys įtakoja osteochondrozės vystymąsi.
  8. Paveldimumo teorija. Nemažai tyrinėtojų nurodo galimą genetinių veiksnių įtaką osteochondrozei atsirasti. Nemažai tyrimų parodė, kad puse atvejų klinikinis osteochondrozės pasireiškimas atsirado jaunesniame nei 30 metų amžiuje ir turėjo šeimyninį pobūdį.

Nuo to laiko, kai pirmą kartą 1933 m. buvo aprašyta stuburo osteochondrozė, yra jau atlikta tūkstančiai eksperimentų su gyvuliukais, padaryta daugybė klinikinių tyrimų. Visų šių klinikinių tyrimų tikslas – nustatyti ligos atsiradimo priežastis, progresavimo mechanizmus, parengti profilaktikos ir gydymo priemones. Nežiūrint to visų osteochondrozės progresavimo priežasčių atskleisti tiksliai dar nepavyko. Osteochondrozę sukeliančios priežastys vertinamos prieštaringai, pateikiama įvairių hipotezių (Grečka, 2004).

 REABILITACINIS IR KINEZITERAPINIS OSTEOCHONDROZĖS GYDYMAS

Reabilitacija pacientui būtina, kad sulėtinti osteochondrozės progresavimą ir sumažinti rizikos veiksnius, nes praktiškai osteochondrozės išgydyti neįmanoma. Osteochondrozės gydymui yra priskiriamas medikamentinis, operacinis gydymas arba kineziterapija, kuria pacientas gali pritaikyti namų sąlygomis arba atlikti procedūras sveikatos įstaigoje.

Žinoma, kad gydymas vaistais ir operacijos yra mažiau veiksmingos ir tuo pačiu pavojingos. Gydytojai negali užtikrinti, kad sumažės skausmas ar pagerės stubuto funkcija. Operacija taikoma pagrindine, kai liga stipriai regresuoja. Operacinis gydymas skirtas juosmens srities osteochondrozei. „Operacijos tikslas – pašalinti pažeisto disko minkštiminį branduolį arba jo dalis, spaudžiančias nervo šakneles. Po operacijos nervo šaknelės funkcija atsikuria per metus.“ (Grečka, 2004)

Medikamentinis osteochondrozės gydymas skirtas sumažinti uždegimą, skausmą arba atpalaiduoti raumenis (pavyzdžiui: B grupės vitaminai, tolperizonas). Jei ostechondrozės atveju jaučiamas skaumas yra paviršinis, didelė raumenų įtampa, skaudamas vietas rekomenduojama įtrinti skausmą mažinančiais ir šildomaisiais tepalais (felorano, voltareno, histalgano tepalu, tepalais su pipirmėte). Apskritai sąnarių ligoms gydyti išskiriamos šios vaistų grupės: analgetikai, nesteroidiniai ir slopinantys uždegimą. Tačiau ilgiau juos vartojant, galimi skrandžio, kepenų, širdies ir kitų vidaus organų pažeidimai. (A. Bėkeris, 1991). Dėl to osteochondrozės gydymui labiau rekomenduojama taikyti kineziterapiją, kuri yra patikimesnė ir saugesnė. Kineziterapija padeda stiprinti stuburo srities raumenis, mažinti skaumą, gerinti kraujotaką sutrikimo vietoje, didinti organizmo ištvermę ir užkirsti kelią didėti ligos rizikai.

Osteochondrozės gydymui plačiai taikoma dauguma kineziterapinių procedūrų:

  1. Fizioterapija – taikoma indvidualiai pagal pažeidimą, jos metu mažinamas skausmas, stiprinami ir atpalaiduojami raumenys. Osteochondrozės atveju daugiau taikomi mažasai, šalčio ir šilumos kompresai, bet taip pat taikoma įvairios vonios, elektroterapija, magneto terapija.
  2. Manualinė terapija- koreguoja ir normalizuoja stuburo tarpslankstelinių diskų sąnarių padėtį bei raiščių, raumenų funkciją. Osteochondrozės metu taikoma kartu su fizioterapija ir vaistais.
  3. Refleksoterapija – tai vienas seniausių fizioterapijos metodų, kurio mechanizmas pagrįstas biologiškai aktyvių kūno taškų dirginimu fiziniais veiksniais: adatėlėmis, elektros srove, šiluma, šviesa, aplikacijomis ir kt. Kiekvienas organas turi savo biologiškai aktyvius taškus, kuriais palaikomas dvipusis ryšys: veikiant biologiškai aktyvius taškus, impulsai pasiekia tam tikrus organus, o “sunegalavus” organui, pasikeičia ir jo biologiškai aktyvus taškas. Refleksoterapija taikoma toje kūno dalyje, kurioje skauda. Čia labai svarbus bendras gydytojo ir paciento darbas, kitaip rezultato nebus. Osteochondrozės atveju tokia procedūra pagerina stuburo srities kraujotaką, o tai leidžia sumažinti uždegimą ir skausmą, būdingą šiai ligai.
  4. Gydomieji pratimai – taikomi indvidualiai pagal pažeidimą ir paciento fizinį aktyvumą. Atliekami tempimo, atsipalaidavimo, kvėpavimo, izometriniai, izotoniniai pratimai. Pratimai padeda stiprinti ir atpalaiduoti stuburo srities raumenis bei išvengti ligos progreso. Osteochondrozės atveju kartu taikyti masažą ir skausmą malšinančius vaistus.

 Osteochondrozės gydymas pagal pažeidimo vietą

Kadangi osteochondrozė dažniau pasireiškia kaklo ir juosmens srityje, atsižvelgiant į tam tikrą stuburo pažeidimo vietą yra taikoma skirtinga reabilitacija ir kineziterapija osteochondrozei gydyti. Literatūroje kaklo osteochondrozė pagal neurologinius simptomus skirstoma į tris komplikacijos grupes:

  1. Cervikalgija;
  2. Mielopatija;
  3. Galvos smegenų veiklos sutrikimai.

Trumpai apie kiekvieną iš jų pagal A. Grečkos knygą „ Apie kaklo osteochondrozę. Juosmens osteochondrozė“ :

  1. Cervikalgija – jos metu jaučiami nuolatiniai kaklo skausmai, gali skaudėti raumenis, peties, alkūnės, riešo sąnarius, krūtinės ląstą (kepenų ir širdies srityje). Jeigu kaklo skausmai dideli reikia gulėti lovoje, po kaklu laikyti šildyklę arba maišelį su šiltu smėliu. Ligonis negali judinti kaklo, atlošti galvos, todėl kuo anksčiau reikia pradėti masažą ir gydomąją mankštą. Skausmui malšinti gydytojas išrašo analginą, aspiriną, aminodopiriną. Kaklo įtempimui mažinti dedamos šildyklės ant kaklo 2 – 3 kartus į dieną. Taikomas masažas, kurį sudaro keturi etapai: glostymas, trynimas, maigymas, vibracija. Kadangi po masažo atsipalaiduoja įstempę kaklo, pečių juostos ir rankos raumenys, ligoniui galima taikyti mankštą, po masažo lengviau atlikti gydomusius pratimus, skirtus šioms sritims mankštinti. Mankšta rekomenduojama daryti 3 – 4 kartus per dieną.
  2. Mielopatija – tai nugaros smegenų pažeidimai kaklinėje srityje. Jeigu užspausta kaklo šeštosios šaknelės arterija – tirspta rankos. Todėl mielopatijos atveju svarbu gerinti nugaros smegenų kraujotaką. Tam net yra skiriami specialūs vaistai kraujagyslėms plėsti. Ūmiu ligos laikotarpiu reikia įtvirtinti kaklą specialia apykakle (flanelino audinys)[2]. Apykaklė turi įtvirtinti galvą vertikalioje padėtyje ir neįtempti raumenų. Pacientas gali atlikti lengvus aktyvius judėsius, bet per daug neįtempiant ir neapkraunant raumenų.
  3. Galvos smegenų veiklos sutrikimai – sutrinka pagumburio funkcija, pacientą gali kankinti neurozė, sąmonės, pusiausvyros praradimas. Gydytojai šiuo atveju paskiria vinkatononą. Pacientą gali kankinti sąmonės netekimo priepuoliai ,todėl svarbu žinoti, kad tik 10 – 12 dienų po priepuolių galima taikyti gydomąją mankštą: pusiausvyros – koordinacijos pratimus, kvėpavimo pratimus kartu derinant su kaklo pratimais. Jau praėjus priepuoliams, po 3-4 savaičių galimi izometriniai pratimai.

Kalbant apie juosmens osteochondrozę skiriamos ligos: lumbalgija, spondilolilistezė ir slankstelių suaugimas. Bendrai joms gydyti taikomas fizioterapijos procedūros atsižvelgiant į ligos stadiją (ūminė, poūminė, lėtinė), manualinė terapija arba gydomieji pratimai.

Juosmens ostechondrozei gydyti skiriamas masažas, kuris atpalaiduoja ir stiprina raumenis ir neleidžia susidėvėti kaulo audiniui bei mažina skausmą. Ligos pradžioje masažo metu atliekami švelnus trynimo judesiai ties juosmenine stuburo dalimi. Gydymui įpusėjus, masažas atliekamas šiurkščiau, giliai trinant, maigant juosmenį ir netgi su padaužymais. Tokiu būdu stiprinami nugaros ir juosmeninės dalies raumenys. Velesniame etape masažas gali būti derinamas su fiziniais pratimais.

Magneto terapija yra taikoma atsiradus komplikuotam šakneliniam sindromui. magnetinio lauko veikimo dėka, malšinamas skausmas. Magneto terapija gerina užspaustų nervų šaknelių apytaką, o tai gerina ir pačių organų, kurios liečia nervai funkcionavimą. Taip pat stiprina kraujo ir medžiagų apykaitą. Tai spartina regeneracijos procesus aparato veikimo zonoje, normalizuoja disko audinių funkcijas. Kompleksinė terapija, įskaitant magnetoterapijos kursą, fizinius pratimus bei gydymą medikamentais stabdo ligos progresavimą ir gerina paciento gyvenimo kokybę. Bet jeigu pacientas serga hipertenzija, osteochondrozės gydymui magnetoterapijos aparatu reikėtų kontroliuoti arterinį kraujospūdį iki gydymo procedūros ir 30 minučių po jos pabaigos. Esant aukštam arteriniam kraujospūdžiui arba esant kitiems nepageidaujamiems reiškiniams, po trijų gydymo procedūrų, procedūros atliekamos kas antrą dieną, minimali gydymo trukmė 10 minučių. Jeigu arterinis kraujospūdis nesumažėjo, reikėtų nutraukti gydymą ir kreiptis į gydytoją konsultacijos.

Taip pat juosmens ostechondrozės gydymui yra plačiai taikoma manualinė terapija. Ši terapija veikia stuburą ir atskirus jo segmentus. Manualinės terapijos metu įvairiais rankų atliekamais judesiais spaudžiami slanksteliai, vertikaliai tempiama juosmeninė stuburo dalis, atliekamos įvairios manipuliacijos pacientui stovint, sėdint, traukiamas stuburas, kojos, atliekami smūgiai per keterines ataugas. Tai padeda pašalinti raumenų, raiščių, sąnarių kapsulių įtempimą, gerina arterinę ir veninę kraujotaką bei koreguoja laikyseną. Prie šių visų procedūrų sveikatos įtaigose taikomi gydomieji pratimai.

 IŠVADOS

         Taigi, osteochondrozė yra viena iš labiausiai paplitusių XXI amžiaus sąnarių ligų. Tai yra neuždegiminė liga, kuri sukelia degeneracinius kaulų ir kremzlių pakitimus. Literatūroje dažniau akcentuojama kaklinės ir juosmeninės srities ostechondrozė, kurią sukelia stuburo srities pažeidimai. Aiškios priežasties, dėl ko atsiranda ostechondrozė nėra nustatyta, bet yra dauguma faktorių, kurie gali sukelti ligą arba paskatinti ją vystytis: vyresnis amžius, moteriška lytis, įgimtos sąnarių ar kremzlės ligos, stuburo traumos dirbant ar sportuojant, nutukimas ir kai kurios kaulų ligos.

Praktiškai osteochondrozė  nėra išgydydoma liga, galima tik sumažinti ligos padarinius ir riziką, kad žmogus galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą. Tokiu atveju reabilitacijoje plačiai naudojamas medikamentinis, operacinis gydymas ir kineziterapija. Didesnis dėmesys skiriamas paciento kineziterapijai, kadangi tai yra saugesnė ir patikimesnė gydymo priemonė.    Atžvelgiant į kaklo ir juosmens srities stuburo pažeidimus yra taikomos skirtingos procedūros kaip fizioterapija, manualinė terapija, refleksoterapija, gydomieji pratimai. Visos kineziterapinės procedūros yra kartu derinamos viena su kita duoda geresnių rezultatų. Precedūrų metu stiprinami ir atpalaiduojami raumenys, ligos eigoje taikant kineziterapiją turi sumažėti skausmas ir pagerėti pažeistos vietos kraujotaka.

 

[1] Pedžeto liga – J. Paget (1877) aprašė savitą skeleto ligą su būdinga vamzdinių kaulų, stuburo, dubens, galvos deformacija ir sustorėjimu. Autorius ją pavadino deformaciniu artritu. Tačiau iki šiol medicinos spaudoje dominuoja terminas Pedžeto liga.

[2] Flanelino audinys – minkštas audinys, pagamintas iš vilnos, meldvinės arba sintetinio pluošto.

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI