Netradicinė medicina: kuo labiau pasitiki žmonės?

Tradicijos (prietarai, receptai)

Reikšmingas įvykis žmonių gyvenime – vestuvės. Joms buvo ruošiamasi ilgai ir trukdavo savaitę. Būtent su vestuvėmis, moters vaisingumu, nėštumu susiję daug prietarų. Nevaisingomis tapdavo daugelis anytų apkerėtų moterų. Jos buvo vadinamos dar ir  „Dievo nubaustosiomis“. Norint susilaukti kūdykėlio reikėdavo surinkti vienuoikos pirmagimių virkšteles, jas išvirinti ir gerti nuovirą po 1stiklinę 3dienas.

Būvo manyta, kad gimusi mergaitė šeimai atneša „zgūbą“, mat į šeimą ji nieko dora neatnešdavusi, ją reikėdavo tik puošti ir ruošti jai kraitį. O štai berniukas buvo visad pagalbininkas šeimoje, jis padėdavo tėvui nudirbti ūkio darbus ir jo ištekliai buvę mažesni.

  • Buvo sakoma, kad besilaukianti moteris turi žiūrėti tik į šviesius daiktus, tuomet jos vaikutis bus gyvenime laimingas ir jo veiklą lydės sėkmė.
  • Valgyti ji turėtų tik prie stalo, nes jei valgytų eidama ar kur kitur, tai vaikutis būtų apskrętęs, nelaimingas, negražus.
  • Šventą dieną ji neturėtų kapoti malkų, mėsos (labai keistas tas gyvenimas buvo moterų, kai dėl savo vyrų aplaidumo, neatsakomybės turėjo ir malkas kapoti), nes vaikas gali gimti skeltalūpis.
  • Jei nėščia moteris, eidama per dvėselieną ar žmonių mėšlą, užima kvapą, tai jos vaikui dvoks iš burnos.
  • Svarbu nenukristi. Tikėta, kad vaikas sėdi po krūtine ir čiulpia gyslelę, o kai mama pargriūva, gyslelė išslysta is burnytės ir įvyksta persileidimas.

Labai svarbus nėštumo laikotarpis buvo dienugala. Tai yra laikotarpis, kai priartėja gimdymo laikas, likus kelioms savaitėms. Šiuo metu moteris tvarko namus, taikosi su žmonėmis, su kuriais buvo susipykusi, nesantaikoje, parsiveža motiną, kuri pagelbėtų gimdyme. Ji daug laiko turėtų leisti toje vietoje, kur įvyko jos vestuvių šventė, dažnai eiti į pirtį, ruošti „kraitį“ vaikui. Tas kraitis, tai būdavo dažnai marškinėliai, pasiūti iš drapanų, tai buvo daroma tam, kad gyvenime vaiko rūbai neplyštų. Tikėta, kad jei berniuką suvysto suplėšyto sijono atlankais, jam užaugus, bus merginų mylimas. Tėvas per dienugalą ruošia vaikučiui lopšį, visaip tvarko pirtį, kur vėliau motina gimdys. Gimdymas buvo didi paslaptis aplinkiniams, o ypač vaikams.

Tikėta, kad kuo aplinkiniai mažiau žino, tuo gimdymas bus lengvesnis. Vaikams pasakodavo, kad vaikus sugauna vandenyje, tačiau tada kildavo klausimas, kodėl mama visada suserga.

Vaikai dažnai girdėjo, kad karvė tuoj apsiveršiuos, kiaulė atsivedė paršiukų, tačiau jie tematė besiritančius viščiukus. Mūsų seneliai neužsiversdavo sau galvos, kaip paaiškinti vaikams jų atsiradimą, buvo sakoma : „ateis laikas ir viską patys sužinos“.

Atėjus laikui gimdyti, tėvas skubėdavo pas „bobutę“ (pribūvėją). Dažnai keliavo laukais, kad kaimynai ir šiaip niekas neklausinėtų, o sutiktiems būtinai sumeluodavo. O bobutės savo ruožtu net vyrais persirengdavo. Gimdydavo pirtyse, avigardžiuose, dažnai tam, kad vaikai nesužinotų. Nuo 1920 metų gimdyvei pavedama šilta kamara su krosnimi. Kad lengviau gimdytų, prieš gimdymą moteriai duodavo gerti skalsių. Sunkiai gimdančią vežiodavo po padėtą ant žemės ližę, triskart apvesdavo aplink stalą, aprengdavo vyro marškiniais, išpindavo kasą, statydavo ant garų, įkaitintą ir užpiltą degtine plytą dėdavo gimdyvei tarp kojų. Taip pat vyrui liepdavo atidaryti visus užraktus, paleisti gyvulius, tik kas įdomu, palikdavo vieną dalyką – alaus statinę, ją saugodavo krikštynoms.

Po gimdymo motina 4-9 dienas ilsėdavosi, tai taip pat buvo laikas, skirtas lankyti vaiką ir motiną. Motinai sustiprėjus dažnai buvo keliamos krikštynos. Vardą duodavo seneliai, jei jų nėra, tai patys tėvai arba krikšto tėvai. Mėgdavo duoti senelių, prosenelių vardus, kad patronai neapleistų namų. Į kūmus kviesdavo gerus, dorus, jie būtinai turėjo būti giminės ir visų gerbiami žmonės, nes kūmus paseka krikštasūnis arba krikštaduktė. Krikštamotė neša marškinėlius, kad jei vaikas mirtų, aname pasaulyje nebūtų plikas. Vežant krikštyti mažylį slėpdavo nuo blogų žvilgsnių. Vaiką aprengdavo gimdyvės drabužiu, kuris jokiu būdu nebuvo skalbiamas. Pakrikštijus, krikšto mama būtinai vaikutį pakilnodavo, kad tas greit augtų. Mėlynos vaiko akys bylojo apie tai, kad vaikas gyvenime bus turtingas, o rudaakis – piktas. Mėlynakis – nuoširdus žmogus, jo mintis, emocijas dažnai suprantame iš akių, o štai rudaakis, juodaakis akimis nieko neatskleidžia, žvilgsnis šaltas, o akyse glūdi tuštuma.

Iki vienerių metų vaikams nekirpdavo plaukų, nes tikėjo, kad gyvenime bus nekalbus ir silpno proto.

O jei vaikas ilgai nepradėdavo kalbėti, tai duodavo pakramtyti pakelėje rastą grūdą. Jei vaikas dažnai verkdavo, manydavo, kad po jo oda auga plaukai. Tuomet į geldą pripildavo šilto vandens, ant keturių jos kampų papildavo po saują pelenų ir tame vandenyje vaiką prausdavo, tikėdami, kad plaukai išeisią į pelenus.

Atsitikdavo taip, kad vaiką kas nužiūrėdavo, tas imdavo verkti ir niekas negalėjo tam sutrukdyti.

  • Mama paberdavo druskos į ugnį, sukalbėdavo kelis burtažodžius, kurių turinį dažnai sudarė keiksmažodžiai.
  • Imdavo į burną druskos, vandens, palaikydavo ir supurkšdavo vaikui į veidą, nušluostydavo sijono atlankais.
  • Iš šulinio paimdavo vandens, kibirą statydavo ant slenksčio ir šlapiu delnu perbraukdavo vvikui per veidą tris kartus, taip pat nušluostydavo sijono atlankais.

Apgamai senovėje turėjo irgi ne mažą reikšmę. Jei turi apgamą, kurio nematai, vadinasi, gyvenime būsi laimingas. Kad nebūtų apgamų iki krikšto vaikutį patepdavo karvelio krauju. Tiesiog peiliu įpjaudavo karvelio pirščiuką ir jo nagu apskriedavo apgamą. Iššokęs apgamas bylojo apie tai, kad motina, būdama nėščia, metė anglį  į vaiką, šunį ar katę.

Išmanė žmonės senovėje ir kosmetikos taisykles.

  • Veidą balino krieno šaknimi, žirnių miltais, veidą nuleisdavo į skruzdėlyną.
  •  Šlakams išvaryti prausdavosi margu pilvu džiovintos varlės nuoviru.
  • Plaukus skalaudavo įvairių žolių nuovirais (dabar tai yra pagrindinė plaukų balzamų sudedamoji dalis).
  • Kad plaukai greičiau augtų, tepdavo juos medumi.
  • Plaukų slinkimui sumažinti įleisdavo utėlių.
  • Vaikai, kad užaugtų ūsai, po viršutine lūpa iš vidinės burnos pusės dėdavo džiovintą vištašūdį, kad tas iškeltų ūsus, o išorę tepdavo medumi, kad temptų į viršų.
  • Valyti dantis trindavo juos anglimi, jūros druska, augalais kaip dantų šepečiu. Sustiprinti dantis kabindavo ant kaklo gintaro karolius.

Tais laikais dar nebuvo atrastos jokios dezinfekcinės priemonės, net nebuvo žinoma, kad yra įvairūs mikrobai. Parazitai apsigyvendavo ne vienuose namuose ir todėl žmonės susigalvojo būdų kaip jų atsikratyti: barstė ajerus po aslą, degino šiaudus (išrūkydavo), ant lovos kampų kabindavo vėžio kiautukus. Norėdami išnaikinti tarakonus įrišdavo vieną į svetimo arklio uodegą, kad tas toli išvykęs jų nebesugrąžintų. Tikėjo, kad jei išeina vienas, tai paskui eina ir kiti. O jei užsiveisdavo žiurkių, tai pagaudavo vieną, išdegindavo jai akis ir paleisdavo, ta savo ruožtu sugrįžusi į savo šeimą visus suėsdavo.

Priemetį gaudavo nuo išgąsčio. Gąsdino dažnai tyčia, ypač tai mėgo vaikai. Jie netikėtai griebdavo už rankos, persirengdavo vėlėmis ir eidavo gąsdinti kapinėse. Vaikinai dažnai gąsdindavo vienas namie paliktas mergaites. Tokius išgąsdintus vaikus aprūkydavo švęstomis žolėmis. Rūkydavo pirmoji arba paskutinė šeimoje gimusi mergaitė, tikėta, kad ji turinti galių. Per Devintines ar Žolines šventindavo 9 mažus vainikėlius, supintus iš įvairių gydomųjų žolių, gėlių ir tai buvo vienas pagrindinių vaistų. Berniukams gydyti buvo naudojamos žolės, šventintos Joninių dieną.

Išsigandus šuns, duodavo jam palakti pieno, o likutį užvirindavo (pirmieji žingsniai higienos link) ir duodavo vaikui išgerti per tris kartus. Arba parūkydavo vaiką nukirptais plaukais. Jei tai nepadėdavo, tikėjo, kad vaikas apsėstas piktų dvasių. Jas išvaryti iš po vištų laktos surinkdavo mėšlinas plunksnas ir iš po slenksčio iškasdavo žemės, iš savo plaukų šepečio išgraibstydavo plaukų, visa tai dėjo ant žarijų ir parūkydavo vaiką. Parūkymui naudojo ir kitus ingredientus. Imdavo 3 gabaliukus pakulų, numelždavo motinos pieno, mišinį sudžiovindavo ir vėliau uždegdavo.

Vidurių ligas gydė šlapimu, vištašūdžiu, šuns mėšlu, vadintu „akmens žiedu“, kmynų, puplaiškių arbata, nemiga – aguonų galvučių nuoviru arba aguonų pienu, krapų, vyšnių, obelų, raudonųjų bijūnų žiedų, beržo lapų, eglių ir kitų medžių šakų, pataisų, džiovintų mėlynių, valerijonų, kadagių arbatomis.
Esant nuomariui, vaikas krinta negyvas, ima leisti putas (epilepsija). Tokį vaikutį lupdavo rožančiumi, girdydavo papjauto kurmio krauju, sugrūsto į miltelius gabaliuko pirmagimio placentos nuoviru, mirusių bičių arbatėle, devynių juodaplaukių gyvulių: katės, šuns, kurmio, veršiuko, avelės, kumeliuko, gaidžiuko ir kt krauju. Gerdavo po 9 lašus, sumaišytus su vandeniu 1kartą per dieną.

Votis gydydavo dažniausiai virtu svogūnu, jis jas iškeldavo, tada skaudama vieta būdavo šiltai aprišama. Kai pažeista vieta tvinksta, jį šutina karštame vandenyje, kad iškeltų dar labiau, tuomet jis pratrūksta arba jei ne, tai lengvai perpjauna. Taip pat pūliams traukti užtepdavo medaus, votį aptverdavo, šiltai apvyniodavo ir kai prakiursdavo, imdavo vieną kiaušinio baltymą, gerai jį ištrindavo su liepų žiedais, storai užtepdavo šio mišinio. Yra žinoma daug mišinių, kuriais buvo užtepama ant pūlinio vietos, receptų. Imdavo vieną svogūną, eglės sakų, bičių vaško, sviesto arba lydytų taukų, visa tai dėjo į krosnį, kad pašustų, tada pavirdavo ir perkošdavo, dėjo ant lininės skepetėlės. Maišė kiaušinio trynį su grietinėle, tepdavo lydytais kiškio taukais, bebrų sekretu. Dėjo kompresus iš žibalo, apdėdami voratinkliais, užpildami penkiapirščiais ( tokios žolės ), tepdami iš eglės dervos. Trindavo ir su vestuviniu žiedu. pridėdami rugių varpų šluotelę ar pušies šakelę ir pildami ant jos šiltą vandenį.

Navikus išvesdavo 3 kartus apskriejus naviką mirusiojo bevardžiu pirštu, patrynus jį muilu, kuriuo buvo prausiamas mirusysis. Žmonėms padėdavo ir pririšta rupužė, laikyta tol, kol ji nustips.

Kurioziškiausias, mano manymu, gydymo būdas buvo narikaulio gydymas. Reikėjo nuo kapų atnešti numirėlio kaulą ir juo mėnesienoje stovint prie lango, žiūrint į mėnulį trinti narikaulį (geras vaizdas turėjo susidaryti praeiviams;-).

Buvo daug būdų kaip naikinti karpas.

  • Tepė anksti pavasarį nuskintos kiaulpienės pieneliu, įvairių žolių piemuotu koteliu arba duodavo apkandžioti žiogui.
  • Pagaudavo rupužę ir jos nugara patrindavo karpas, o rupužę mesdavo atžagaria ranka, neatsigęžę nueidavo.
  • Paimdavo lazdelę, įrėždavo joje tiek brūkšnelių, kiek yra karpų, tada delčioj pakišdavo po mėšlu ir palaikydavo, vėliau ta lazdele badydavo karpas ir lazdelę numesdavo atbula ranka.
  • Imdavo tiek žirnių, kiek yra karpų, kiekvieną karpą patrindavo vis kitu žirniu ir juos esdavo į šulinį. Žirniams supuvus, karpos išnykdavo.
  • Tringavo karpas į tvoros stulpą, namų kertę, ten, kur trynėsi kiaulės.
  • Rišdavo ant vilnonio siūlo tiek mazgelių, kiek yra karpų ir pakasdavo po slenksčiu. Siūlui supuvus, karpos išnykdavo, tik nereikia į tą vietą sugrįžti, o ypač į tą vietą atsistoti.

Nuo peršalimo, slogos, gripo, plaučių uždegimo gerdavo aviečių lapų ir šakelių, liepžiedžių ( juos vartojo ir kosmetikai: užpiltus vandeniu visą parą laikydavo šaltoje vietoje, po to uždengus virdavo pusantros valandos, po to į nuovirą dėdavo medaus ir vėl virdavo apie pusę valandos. Tuo skysčiu trindavo veidą, kad būtų skaistus), jonažolių ( kartais su medumi ), juodųjų serbentų, ramunėlių arbatą. Ramunėlės buvo vartojamos ir nuo geltos, inkstų, šlapimo pūslės, žarnyno ligų ir kt. Jos, kaip ir jonažolės, laikomos vaistu „nuo šimto ligų“.

Skaudamą gerklę skalaudavo šalpusnių arbata. Gydymui plačiai buvo vartojama vyšnių, obelų, raudonųjų bijūnų žiedų, beržo lapų, eglių ir kitų medžių šakų, pataisų, sporų, džiovintų mėlynių, bruknienojų, arkliauodegių, valerijonų, kadagių, ožkabarzdžių, ąžuolo žievės, pipirmėtės ir kt. arbata. Beveik kiekviena vaistažolė buvo renkama tam tikru laiku.

Plačiai buvo žinoma odos liga rožė, kuri, žmonių manymu, įsimesdavusi arba nuo vandens, arba nuo išgąsčio, arba nuo vėjo. Rožę dažniausiai gydydavo:

  • Šieno voniomis, trindami degtine, sumaišyta su druska bei burtais ir užkalbėjimais.
  • Kad besikeliančią rožę “atsodintų”, trindavo sugrūstomis pleiskanėmis kanapėmis arba sena pavalkų pyne, prisigėrusia arklio prakaito. Po to tokį ligonį paguldydavo į patalą, apklodavo vilnone antklode ir smilkydavo mišiniu iš ruginių miltų, šventųjų verbų ( žilvičio) ir kadagio spyglių. Pasmilkytajam duodavo išgerti tris stiklines alaus arba pieno, kuriame buvo pamerkta sena įkaitinta arklio pasaga.

moterų ligų daugiausia buvo paplitusios gimdos ligos. Sergančios moterys gerdavo rūtas, kmynus, ramunėles, devyniažiedžius ir kitokius žolynus. Ligos atveju jos dažnai kreipdavosi ir į užkalbėtojus. Užkalbant negalima buvo sakyti žodžio “amen”, nes moteris tapsianti nevaisinga. Keturiasdešimt dienų po gimdymo ir per menstruacijas moteris buvo laikoma nešvaria. Pirtyje ji sėdėdavo nuošaliai, nes buvo tikėta, kad jeigu jos vietoje atsisėsianti kita moteris, tai sergančiosios kraujas pereisiąs pas aną, t.y. atsisėdusi gausianti „svetimą kraują“.

Kepenų ligas gydydavo gyvulių tulžimi, plaučių ligas – šuns, barsuko taukais. Nuo nusilpimo duodavo kumelės, avies ar ožkos pieno, veršiuko kepenų.

Rankų, kojų sukimą, plaukų susivėlimą žmonės vadino kaltūnu, gydė jį, trindami musmirėmis ar beržo spurgais, užpiltais degtine, gerdami arbatą iš rūtų, balandų, barkūno ir kaltūnžolių. Susivėlusių į kaltūną plaukų nekirpdavo ( manė, kad nukirpus ligoniui skaudėsianti galva ), bet nudaužydavo dviem akmenimis, nudegindavo karšta geležim. Kaltūną, kaip ir kitas ligas gydydavo užkalbėjimais. 1875m. H.Dobžickis paneigė, kad kaltūnas – liga.

Alternatyvi medicina www.netradicinemedicina.com

1 komentaras

  1. Na tas karpos naikinimo būdas su rupuže nieko gero… Skamba visai nekaip. O apie būdą su siūlais teko girdėti net iš artimųjų.

KOMENTUOTI