Mindaugo krikštas ir karūnavimasis Lietuvos karaliumi

Kai po Vorutos apgulos Mindaugas pasiūlė ordinui taiką, Livonijos magistras Andrius iš Štirlando (von Stirland) jam pateikė
krikšto sąlygą. Andrius buvo iš tikro padorus ir labai maldingas riteris: jis tikrai troško Lietuvos krikšto. Todėl, kai
Mindaugas sutiko krikštytis, jis nuoširdžiai rūpinosi jam padėti.
Liškiavos pilies griuvėsiai.
1250 m. pabaigoje jis su būriu palydovų atvyko į Lietuvą. Čia tų metų gale ar 1251 m. pradžioje Mindaugas su visais savo artimaisiais buvo pakrikštytas. Ordinas padėjo jam net suvaldyti priešus. Kunigaikštis Vykintas netrukus ties Tverais buvo nugalėtas;jis pats žuvo mūšyje, o Tautvilas su Erdvilu pabėgo. Tuo būdu nei Aukštaičiuos nei Žemaičiuos nebeliko didžiųjų
Mindaugo priešų. Tik pačioje visuomenėje ir smulkiųjų kunigaikščių tarpe buvo nepasitenkinimo dėl krikšto ir dėl susidėjimo
su vokiečiais. Bet kadangi nepatenkintieji neturėjo žymesnių vadų, tai dar ilgokai tas nepasitenkinimas neperėjo į sukilimą.
Tik žemaičiai vis nesiliovė kovoję su Livonijos vokiečiais,besiveržiančiais į jų kraštą.
Po krikšto Mindaugas kartu su ordino magistru tuojau pasiuntė į Romą pasiuntinius pareikšti ištikimybės popiežiui ir
prašyti jo globos. Kartu buvo prašoma suteikti Mindaugui karališkąją karūną. Popiežius su džiaugsmu sutiko delegaciją ir
įgaliojo Kulmo vyskupą Henriką karūnuoti Mindaugą karalium.
Popiežiaus sutikimas buvo duotas 1251 m. liepos 17 d., bet karūnacija teįvyko tik 1253 m., t. y. po 2 metų.Kaip matome, Mindaugas bandė staiga iškelti savo sukurtą valstybę ir pastatyti ją, kaip lygią, greta kitų Europos viešpatysčių. Bet vėliau pasirodė, kad šitas jo bandymas dar buvo per ankstyvas. Neseniai tik sukurtos valstybės valdovo autoritetas viduje dar buvo per silpnas, todėl jam nepakako jėgų visiems suvaldyti.