Miego sutrikimai

Miegas – tai periodinė ir funkcinė žmogaus organizmo būsena, kurios metu jis yra atstatomas tiek fiziškai, tiek psichiškai. Vidutinė miego norma – aštuonios valandos, per kurias patiriamos keturios lėtojo miego fazės ir aktyviojo miego stadiją. Kokybiškas miegas žmogui yra labai svarbus, nes tik pailsėjęs organizmas geba tinkamai atlikti visas funkcijas, žmogus daro mažiau klaidų bei reaguoja į tam tikrus įvykius optimaliu reakcijos greičiu. Neišsimiegojęs asmuo kur kas dažniau klysta, yra prastos nuotaikos, irzlus, kartais jaučiasi nusilpęs. Tokią neigiamą žmogaus savijautą neretai lemia ne tik nekokybiška miego higiena – tylos, tamsos stoka, persivalgymas prieš naktį– bet ir įvairūs miego sutrikimai. Šie, pagal pasireiškiančius simptomus (mieguistumas, darbingumo sumažėjimas, varginantys sapnai, miego priepuoliai, sutrikęs miegas, miego-budrumo ritmo sutrikimas, vaikščiojimas miegant, kalbėjimas naktimis),   yra skirstomi į tam tikras ligas, kurių yra labai daug ir be galo skirtingų.  Ko gero vienos dažniausiai pasitaikančių, tai insomnija(nemiga), hipersomnija, narkolepsija, parasomnijos (vaikščiojimas miego metu, griežimas dantimis, krūpčiojimas naktimis ir naktinis kalbėjimas), taip pat parasomnijos, kylančios REM metu (košarai).

Miego sutrikimas yra psichologinė žmogaus būsena, kai, dažniausiai, dėl emocinių priežasčių,  sutrinka ir nukenčia miego trukmė, kokybė bei galimybė sapnuoti. Žmogus neatlikdamas kokybiškų, gyvybei svarbių funkcijų, yra varginamas nemigos, mieguistumo ar miego budrumo ritmo sutrikimo. Be to, dauguma žmonių mano, jog košmarų sapnavimas yra natūralus reiškinys, tačiau tai taip pat yra sutrikimas, į kurį negalima nekreipti dėmesio, o ypač jei tai kartojasi dažnai.

Miego sutrikimai skirstomi į tam tikras ligas. Viena dažniausiai pasitaikančių ligų – nemiga. „Nemigos atveju pacientai dažniausiai skundžiasi sunkumu užmigti, rečiau – miego kokybe ir ankstyvu prabudimu. Neretai pasitaiko šių simptomų derinys. Tipiškais atvejais nemiga atsiranda padidėjusios gyvenimo įtampos laikotarpiais ir dažniau pasireiškia moterims, vyresnio amžiaus ar turintiems psichologinių sutrikimų arba socialinių-ekonominių problemų žmonėms. Jei nemiga kartojasi, gali atsirasti jos baimė ir susirūpinimas dėl jos padarinių. Tada susidaro užburtas ratas, dar labiau komplikuojantis žmogaus problemas.

Nemiga besiskundžiantys asmenys teigia, kad atėjus metui miegoti jie būna įsitempę, nerimastingi, susirūpinę ir depresiški, dėl to atsiranda ir minčių ant­plūdis: jie mąsto, ar pakankamai gerai išsimiegos, galvoja apie asmenines problemas, sveikatos būklę ar net mirtį. Šią įtampą jie dažnai stengiasi veikti vaistais ar alkoholiu. Nemigos kamuojami asmenys dažnai teigia, jog rytais jaučiasi fiziškai ir psichiškai pavargę; dienos metu jiems būdinga prislėgta nuotaika, pablogėja dėmesys, sunkiau įsimenama, silpnėja motyvacija, didėja susirūpinimas, įtampa, dirglumas, jie susitelkia tik į savo būseną, kinta suvo­kimas, dažnėja regos klaidos, ryškėja paranoidinis mąstymas, „tunelio“ simp­tomas, didėja agresija, neviltis, savižudybės rizika. Labai nukenčia nemiga sergančių žmonių gyvenimo kokybė, produktyvumas, dažnas turi darbo pro­blemų, neretai prasideda pravaikštos. Nemiga yra gana pavojinga būklė. Jeigu miegama mažiau negu 4-5 val. per parą, per keletą savaičių gali sutrikti moto­rika ir psichika. Esant ilgalaikei nemigai, depresijos rizika padidėja apie 35 kartus, nemiegojęs žmogus jaučiasi mieguistas, dėl to padidėja nelaimingų atsitikimų, tokie asmenys 2,5 karto dažniau padaro autoavariją, tarp jų dažna priklausomybė nuo vaistų ir alkoholio.“[1] Be jokios abejonės, šią liga sergantys asmenys yra ypač pavojingi aviacijos srityje. Lakūnai iš tiesų neretai skundžiasi dideliu krūviu, bioritmų sutrikimais dėl skrydžių tvarkaraščių, dėl to ir  neišsimiegojimu, tačiau nemigą turintys asmenys tikrai negali pilotuoti lėktuvo.

Taip pat dažnai pasitaikantis miego sutrikimas – hipersomnija. „Hipersomnija (padidėjęs mieguistumas) – grupė susirgimų, kuriems būdinga patologinio mieguistumo būsena dienos metu. Šią būseną svarbu skirti nuo nuovargio ar nuo noro miegoti. Padidėjęs mieguistumas gali pasireikšti bet kuriuo metu: dirbant, pietaujant, vairuojant automobilį. Ši liga taip pat gali būti tokių ligų, kaip miego apnėja, dažniausiai su nutukimu susiję kvėpavimo sutrikimai ar narkolepsija,  simptomas.  Todėl tokia būklė gali turėti įtakos gyvenimo kokybei, darbui, socialiniams santykiams.“[2] Ši liga gali pasireikšti įvairiai. Jos paplitimas „37 % suaugusių asmenų kelias dienas per mėnesį būna tokie mieguisti, jog tai kenkia jų kasdieninei veiklai, o 16 % suaugusių būna mieguisti kelias dienas per savaitę. Dažniausiai pasireiškia kaip  miego apnėja ir narkolepsija“[3].

Gana dažnas, tačiau ir gana kraupus miego sutrikimas, tai parasomnijos. Jos apibūdinamos kaip „neįprasto elgesio epizodai miego metu, trikdantys patį žmogų ar jo artimuosius. Beveik visos parasomnijos yra išprovokuotos nerimo ir yra dažnai lydimos nerimo ar depresijos sutrikimų. Kliniškai svarbus kriterijus yra tai, ar pacientas atsimena tuos epizodus ar ne. Parasomnijų, kylančių gilaus miego fazėje, pacientas neatsimena, tuo tarpu REM fazės parasomnijas atsimena. Parasomnijos skirstomos pagal tai, kokio miego fazėje jos kyla.“[4] Parasomnijos gali kiti  gilaus miego fazėje (ne REM fazėje) arba neramaus miego metu. Tada parasomijos pasireiškia tasrsi „Siaubas miegant (naktinis košmaras). Prasideda nuo riksmo ar šauksmo. Pacientas atsisėda lovoje, kartais su siaubo grimasa veide, gali bėgti iš kambario pro duris ar pro langą, gynybos tikslais ką nors užpulti. Naktinis siaubas gana dažnas vaikystėje (2-3 metų), jį bent kartą patiria 30-40% vaikų. Vėliau susirgimų dažnis mažėja. Kartais susirgimas tęsiasi ir brandžiame amžiuje, dažniau 20-30 metų amžiaus, kartojasi sunkiais gyvenimo periodais. Manoma, kad siaubo jausmas atsiranda dėl lėto miego fazės metu atsiradusių sudirginimo židinių smegenyse. Tuo metu kognityvinės funkcijos yra „išjungtos“ ir dėl to elgesį lemia požieviniai židiniai.“[5]

Kartais žmonės sieja parasomnijas() su naktiniais košmarais, bet į košmarus, kurių metu neviaikšto, retai kada kreipia dėmesį. Tačiau jie taip pat gali būti signalas apie sutrikusią sveiką. Naktinis siaubas ir naktinai košmašai skriasi. „Naktinis siaubas yra siaubo ar panikos epizodai nakties metu, lydimi intensyvios vokalizacijos, judrumo ir ryškių vegetacinių iškrovų. Individai paniškai rėkdami atsisėda lovoje ar atsikelia išjos, paprastai pirmąjį nakties periodo trečdalį, dažnai bėga link durų, lyg bandydami pabėgti, tačiau retai išeina iš kambario. Kitų asmenų pastangos padėti tokiems asmenims gali net sustiprinti būklės intensyvumą, nes individai ne tik silpnai reaguoja į panašias pastangas, bet netgi gali keletui minučių tapti dezorientuotais. Prabudę paprastai epizodo neatsimena. Dėl šių klinikinių siaubo epizodo požymių individams yra didelė rizika susižeisti. Naktinis siaubas ir somnambulizmas yra glaudžiai susiję: jiems atsirasti įtakos turi genetiniai, raidos, organiniai ir psichologiniai faktoriai, ir abiem būsenoms būdingi tie patys klinikiniai ir patofiziologiniai požymiai. Remiantis šiais panašumais abi būsenos pastaruoju metu yra laikomos to paties nozologinio proceso dalimis.“[6]  „Košmarai – tai sapnai, pilni baimės ar nerimo, kuriuos individas labai smulkiai prisimena. Pergyvenimai sapne yra labai gyvi, ir dažniausiai jų temos yra pavojus gyvybei, saugumui ar savigarbai. Gana dažnai tos pačios ar panašios košmariškų sapnų temos kartojasi. Tipiško epizodo metu būna tam tikras vegetacinis sujaudinimas, tačiau nėra ryškesnės vokalizacijos ar kūno judesių. Prabudęs indivi¬das yra žvalus ir orientuotas. Jis tuoj pat gali bendrauti su kitais, paprastai smulkiai papasakoja apie sapno potyrius ir tuoj po prabudimo, ir ryte.

Vaikų amžiuje dažniausiai nėra aiškiai susieto psichologinio sutrikimo, nes jų košmariški sapnai būna sąlygoti specifinės emocinio brendimo fazės. Priešingai, suaugusiems, varginamiems košmariškų sapnų, dažnai nustatoma ryškių psicho¬loginių sutrikimų, dažniausiai – asmenybės sutrikimų. Tam tikrų vaistų, pavyzdžiui, rezerpino, tioridazino, triciklinių antidepresantų ir benzodiazepinų vartojimas taip pat gali įtakoti košmarų atsiradimui. Dar daugiau – staiga nutraukus gydymą tokiais preparatais, kaip nebenzodiazepininiai migdomieji, kurie slopina REM-miegą (miego stadiją, susijusią su sapnais), gali sustiprėti sapnavimas ir košmarai dėl REM-miego stadijos atsistatymo. Požymiai – tai prabudimas iš nakties miego ar snaudulio gyvai ir smulkiai prisimenant stipriai, taip pat ir gąsdinantys sapnai, paprastai apie pavojų gyvybei, saugumui ar savigarbai. Prabudimas gali būti bet kurio miego periodo metu, tačiau tipiškais atvejais tai atsitinka antroje jo pusėje.

Svarbu diferencijuoti košmariškus sapnus nuo naktinio siaubo. Pastarojo epizodai pasireiškia pirmąjį miego periodo trečdalį, pasižymi stipriu nerimu, paniškais riksmais, intensyviais kūno judesiais bei stipria vegetacine iškrova. Be to, nakties siaubo metu neprisimenama sapno detalių nei tik prabudus, nei ryte.“[7]

Be abejo, tarp miego sutrikimų  egzistuoja ne vien minėtos ligos. Miego kokybė taip pat gali suprastėti ir sergant kitais miego sutrikimais, tokiais kaip:

  • neramių kojų sindromas, kai nemalonūs pojūčiai kojose ramybės metu ir užmiegant priverčia judinti ar keisti kojų padėtį;
  • vėlyvojo miego sindromas, kai žmogus užmiega 2 – 6 val. nakties, o vėliau nenori ir negali atsikelti laiku (taip būna besimokantiems);
  • miego apnėja, kai naktimis žmogus knarkia, jam sutrinka (sustoja) kvėpavimas, o dienomis ištinka mieguistumo priepuoliai;
  • periodinių galūnių judesių sindromas, kai miegant atsiranda periodiškai pasikartojantys kojų judesiai, kurių dažniausiai žmogus nejaučia, tačiau dėl jū prabunda;
  • ankstyvojo miego sindromas, kai apima nenugalimas miegas anksti vakare (18 – 21 val.), žmogus užmiega, o prabunda 1 – 3 val. nakties. [8]

Pirminiai miego sutrikimo simptomai gali išnykti ir nebesivystyti į ligą, jei vengiamą dirgiklių, pavyzdžiui, nervinės įtampos, dienos metu patiriamo streso, jei reguliuojama mityba, nepersivalgoma nakčiai. Taip pat miegą reguliuoja fizinė veikla. Svarbu, jog patalpoje, kurioje miegama, nebūtų  triukšmo, kad būtų laikomasi miego higienos, tai yra miegama tamsioje, gerai išvėdintoje patalpoje, tinkamoje temperatūroje, kai aplinka nėra dirgi ir nemaloni.

 

Pradėjus vystytis ligoms, svarbu kreiptis į gydytojus, nes miego sutrikimai iš tiesų turi didelę įtaką žmogaus sveikatai bei savijautai, jie gali lemti kitas ligas, kurios gali turėti rimtų pasekmių. „Jeigu įmanoma, šalinama miego sutrikimą sukėlusi priežastis, gydomos gretutinės ligos. Pastaruoju metu vis dažniau miego sutrikimams gydyti naudojami benzodiazepinai, jie beveik nesutrikdo miego struktūros, sukelia mažai pašalinių reiškinių. Juos rekomenduojama skirti trumpais kursais, kad nesusiformuotų priklausomybė. Jie greitai rezorbuojasi iš virškinamojo trakto, gerai patenka į smegenis, sekančią dieną pacientai jaučiasi darbingi, žvalūs, pailsėję, manoma, kad naudojant šiuos preparatus neišsivysto pripratimas. Skiriant preparatą atsižvelgiama į miego sutrikimo klinikines ypatybes, esant depresijai neretai pakanka raminančio antidepresanto paskyrimo vakare. Atsiradus naktiniam vaikščiojimui, naktiniams košmarams, jeigu įmanoma, turėtų būti šalinami emociniais stresai, nedidelės diazepamo dozės palengvina, o kartais ir visai nuima priepuolius.

Psichoterapija gydant nemigą yra  labai svarbi ir veiksminga. Prik­lausomai nuo nemigos priežasčių, taikomos įvairios metodikos, dažniausiai ­elgesio terapija ir kognityvinė terapija. Elgesio terapija remiasi klasikinio sąly­ginio reflekso ugdymu. Dažniausiai naudojamos šios technikos: relaksaciniai metodai, autogeninė treniruotė padeda atsipalaiduoti ir greitina užmigimą; grįžtamasis biologinis ryšys naudojamas operantiniam elgesiui sukurti pa­čiam asmeniui valdant fiziologines funkcijas; sisteminės desensibilizacijos tikslas – teigiamomis asociacijomis skatinti atsigulimo procesą, sukelti atsipa­laidavimą; dirgiklio valdymo metodika siekiama panaikinti neigiamai vei­kiančius miegą dirgiklius; miego režimas skirtas miego veiksmingumui optimizuoti. Kognityvinė terapija padeda suvokti daromas vertinimo klaidas.“

Mūsų dienomis atsiranda vis daugiau ir daugiau žmonių, kurie skundžiasi sutrikusiu miegu. Juos kankina negalėjimas užmigti, staigus noras miegoti, prasta savijauta ryte, baisūs sapnai, kurie blogina miego kokybę ir trumpina miego laiką. Miego sutrikimus lemia daug veiksnių, iš kurių svarbiausias – patiriamas stresas. Emociškai išsekę žmonės, kurie negali pailsėti naktimis, kurių organizmas negali atsistatyti ir grįžti į normalią būklę, yra  irzlūs, išsiblaškę, nelaimingi. Jie turi sunkumų socialiniame gyvenime, darbe, kelia pavojų kelyje ir ne tik. Nors pradiniai miego sutrikimo simptomai lengvai pastebimi ir nesunkiai gydomi, žmonės vengia kreiptis į specialistus, kol galiausiai išsivysto liga. Nors miego sutrikimai yra gydomi, tai reikalauja laiko ir pastangų. Miegas priklauso ne tik nuo mūsų emocinės būklės, bet ir nuo aplinkinių veiksnių, tad svarbios yra ir miego aplinkybės, higiena.  Juk gerai pailsėjęs ir išsimiegojęs žmogus gali nuveikti daugiau, daro mažiau lemtingų klaidų, be to gali pilnavertiškai džiaugtis gyvenimu bei jo suteiktais iššūkiais.

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI