Liaudies medicina

Liaudies medicina buvo žinoma žmonėms prieš daugelį tūkstančių metų. Buvo tikėta, kad žmogaus gyvenimą nulemia aitvarai, raganos, vaiduokliai, kurie rodydavęsi vietose, kur rasdavę negyvą žmogų. Šio tikėjimo trupinių randame ir šiuolaikiniame gyvenime: nelaimingo atsitikimo vietoje žuvusiojo giminės dažnai stato kryžių, palieka vainikus, aptveria ir net pastato paminklėlį, margina gėlėmis, kad žuvusiojo siela ilsėtųsi ramybėje, negąsdintų praeivių ir pan. Susirgusį paprastai gydydavo namiškiai ar giminės, o kai savi negalėdavo padėti, buvo kreipiamasi į žynius ar žolininkus. Nuo įvairiausių ligų užkalbėdavo dažniausiai moterys, rečiau – vyrai. Į garsius užkalbėtojus kreipdavosi ne tik apylinkės, bet ir tolimesni gyventojai. Pavyzdžiui, Pajuodupio kaime, Jonavos sen, Šalčininkų raj. buvo gydytojas-veterinaras Stanislav.L, kuris jaunystėje mokėsi pas gydytoją, baigusį aukštąjį mokslą. Kadangi medikamentų trūko, kaimą jais aprūpindavo ponas Stanislav, taip pat patardavo įvairiais klausimais, susijusiais su sveikata.
Vieni gydytojai gydė tik kokią nors vieną ligą, kiti – įvairias. Moterys žinojo daugybės žolelių gydomąją galią, bandė įvairius burtus bei magiškas priemones, užkalbėjimus. Liaudis manė, kad ypatingą galią, gydant nervų ir proto ligas, turėjo psichiškai nenormalūs žmonės. Seniausia gydymo vieta buvo pirtis. Joje buvo gydomi sunkūs ligoniai, masažuojama, gimdoma.
Senovės lietuviai tikėjo, kad žmogus suserga apšviestas mėnulio, kad jam kenkia saulės ir mėnulio užtemimas, kad ligas atneša vėjas. Plačiai žinomas ligų kildinimas iš dvasių, tariamai apsigyvenusių žmogaus organizme ir sukeliančių įvairias ligas: plaučių uždegimą, džiovą, širdies ligas. Liaudies medicinoje ypatinga galia buvo priskiriama motinos vestuviniam žiedui, kuriuo aprėžiant buvo gydomos karpos, rožė, įvairūs apgamai.
Blogį nukreipiančiais augalais buvo laikomos dilgėlės, paparčiai, ožkanagės: jomis plakant arba rūkant buvo išvaroma iš žmogaus liga. Lietuvių gydymo būdai: maldos, švęstas vanduo, smilkymas švęstomis žolelėmis, verbomis. Ligų šaltiniu buvo laikomos įvairios raganystės, padedant, duodant žmogui suvalgyti užkerėtą daiktą, užrišant javuose užkeiktus mazgus ir kt. Buvo laikoma esant kenksminga peržengti gulintį žmogų, ypač per vaiką, nes jis tuomet neaugsiąs ir negaluosiąs.
Plačiai buvo žinomas ligų kildinimas iš demonų, tariamai apsigyvenusių žmogaus organizme ir sukeliančių įvairias ligas. Įgimtos ligos (įvairūs apsigimimai) buvo visiškai nesuprantamas dalykas. Jeigu jau taip atsitikdavo, kad vaikelis gimdavo apsigimęs, ar šiaip labai ligotas, tai kaltę suversdavo nužiūrėjimui arba prakeiksmui. Apsirūkydavo mistinę galią turinčiomis žolėmis, ruginiais miltais, vištų mėšlu, apsipurkšdavo alumi, valgydavo česnaką bei nešiodavosi jį pažastyje, uostydavo pažasties prakaitą, gerdavo žolių arbatą ir panašiai. Liga iš sergančiojo buvo varoma labai įvairiai. Vienas būdas – ligos iščiulpimas: susirgusio “nuo akių” vaiko motina pačiulpdavo akutes ir tris sykius nusispjaudavo, tikėdama, kad liga pasitrauks šalin. Panašiai buvo iščiulpiamos žaizdos, išgąstis. Kitos ligos būdavo išvaromos išspaudžiant, iškratant, nupučiant, nušluostant bei nuprausiant ligą. Ligą galėję nuplauti, maudydamiesi saulėtekyje ar saulėleidyje, per Velykas ar Jonines. Buvo priemonių ligai išvaryti ją išgąsdinant: prie ligonio šūkaudavo, daužydavo į sieną, barškindavo. Vienas iš pirmykščių būdų buvo ligos varymas dūmais ir ugnimi. Kaip dūmų ir ugnies bijo įvairūs vabzdžiai, plėšrūs žvėrys, taip ir liga bijanti tų pačių reiškinių. Sergantį vaiką uždėdavo ant ližės, įkišdavo į karštą krosnį ir vėl ištraukdavo, tikėdami, kad liga liksianti krosnyje ir ten sudegsianti.
Lietuvių liaudies medicinoje ypatinga galia buvo priskiriama motinos vestuviniam žiedui, kuriuo aprėžiant buvo gydomos karpos, rožė, įvairūs apgamai, taip pat gimdymo metu dėvėtiems marškiniams, placentai, virkštelei. Virkštelės būdavo sudžiovinamos ir jomis barstomos žaizdos, iššutimai, sutinimai, stabdoma kraujosrūva.

Ilgą laiką, iki atsirado cheminiai vaistai, žmonės gamino naminius vaistus. Dažnai jų pagrindą sudarė šlapimas, mėšlas, įvairios miško ir laukų žolės, viena pagrindinių gydymo priemonių buvo parūkymas, juk manyta, kad jei žmogus suserga, tai jį apsėdo blogosios dvasios ir jas reikia išvaryti. Būtent dėl specifinės vaisto sudėties, pacientas nebuvo informuojamas apie komponentus. Juk sužinojęs, vargu ar išgertų vaistus. Šioje srityje galėtume įžvelgti tam tikrą analogiją, juk šiandien dažnai irgi nežinome vaisto sudėties, jei perskaitome informacinį lapelį, tai jo turinio net nesuprantame, nes išvardinta sudėtingų cheminių junginių kombinacija. Liaudies terapijoje lietuviai plačiai vartojo visokias gyvulinės kilmės medžiagas. Ypač daug kur nuo įvairių ligų gydytasi sudžiovinta ir spiritu ar degtine užpilta gyvate.

Natūrali medicina netradicinemedicina.com

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI