KTU absolventas Andrius Pūkys sukūrė striukę, transformuojamą į vienvietę palapinę

Studentai baigę bakalauro studijas, kurios per ketverius metus jiems „neprilipo“ neretai bijo keisti karjeros kelią, rizikuodami pasirinkti kitą specialybę. Istorijos bakalauras Andrius Pūkys, prieš dvejus metus nusprendęs įstoti į Kauno technologijos universiteto (KTU) Aprangos mados inžinerijos magistrantūros studijas įrodė, kad bijoti nėra ko. Studijas A. Pūkys baigė su trenksmu – sukurdamas striukę, transformuojamą į vienvietę palapinę.

„Praėjus dvejiems metams po studijų KTU baigimo, džiaugiuosi įgijęs praktišką specialybę ir dirbantis mėgstamą darbą – mano pasirinkimas pasiteisino“, – sakė Andrius Pūkys.

– Kodėl nusprendei iš esmės pakeisti savo karjeros kelią?, – paklausėme A. Pūkio.

– Norėjau praktinio mokslo, tam tikro amato, kuris leistų kurti realius produktus. Drabužių gamybos pramonei specialistus, turinčius tiek bakalauro, tiek magistro laipsnį, Lietuvoje rengia tik viena aukštoji mokykla – Kauno technologijos universitetas. Po išlyginamųjų studijų, trukusių vienerius metus, įstojau į Aprangos mados inžinerijos magistrantūros studijų programą.

Šioje srityje dirbu jau keletą metų, dėl to šiandien galiu drąsiai teigti, kad tokių specialistų poreikis yra didelis, toks išliks ir ateityje.

– Kodėl po istorijos studijų pasirinkai inžinerinę specialybę?

– Svarsčiau galimybę studijuoti tiek Aprangos mados inžineriją, tiek Architektūrą. Visgi, aprangos ir tekstilės pramonė man buvo jau šiek tiek pažįstama sritis. Keletui metų išvykus gyventi į užsienį teko dirbti keliose drabužių parduotuvėse.

Įstojęs į KTU supratau, kad mada vis dėlto nėra mano pašaukimas. Tuomet atradau inžineriją, kuri priešingai – man labai patiko. Labiau nei piešti, eskizuoti ir eigoje bandyti „nukalti“ vienokį ar kitokį drabužį, mane domino techninė kūryba. Netapau dizaineriu, nes visada buvau linkęs pradiniame gaminio kūrimo etape dėmesį sutelkti į funkciją ir tik vėliau iš funkcijos išvystyti dizainą, o ne atvirkščiai.

KTU absolventas Andrius Pūkys sukūrė striukę, transformuojamą į vienvietę palapinę

Mano įsitikinimu, geras dizaineris yra tas, kuris išmano visą drabužio pagaminimo procesą, turi praktinių, technologinių žinių ir tik pabaigoje galvoja apie kūrybinius sprendimus.

– Ar radikalus karjeros kelio pasikeitimas negąsdino? Kaip ir kodėl tam ryžaisi?

– Aplinkinių požiūris į mano pasirinkimą buvo skeptiškas, tačiau buvau tvirtai pasiryžęs ir apsisprendęs.

Manau, jog prie to, kad laikiausi savo nuomonės ir nevengiau rizikuoti, prisidėjo mano patirtis gyvenant užsienyje. Tuo metu, kai Kaune studijavau istoriją ir gyvenau su tėvais, gyvenimas atrodė rožėmis klotas. Neturėjau daug rūpesčių, atsakomybių ar pareigų.

Metais, kuriuos praleidau gyvendamas ir dirbdamas užsienyje parodė, kaip sunkiai uždirbami pinigai, kiek daug reikia įdėti pastangų, laiko ir intensyvaus darbo, norint susikurti patogų gyvenimą. Ši patirtis neabejotinai mane motyvavo rinktis praktinę specialybę.

– Ar buvo sunku susirasti darbą?

– Susirasti darbą baigus magistrantūros studijas sekėsi gerai. Įgyta specialybė atveria plačias galimybes, nes darbuotojų poreikis jaučiamas tiek prekyboje, tiek dizaino srityje, tiek ir dirbant su technologijomis: tereikia pačiam žinoti, ko nori. Baigus Aprangos mados inžinerijos studijas gali rinktis technologo, vadybininko, konstruktoriaus darbą.

Nesirinkdamas tęsti istorijos mokslų, išplėčiau savo darbo galimybes ir susidomėjau inžinerijos mokslu, kuris mane labai patraukė. Studijų metu įgijau naujų kvalifikacijų, susipažinau su nauja sritimi.

– Po studijų KTU baigimo dirbai vienoje didžiausių įmonių Lietuvoje „Audimas“. Už ką buvai atsakingas?

– Dirbau produktų kūrimo bei vystymo procesuose, ėjau technologo pareigas. Pagal pateiktus eskizus ir konstruktorių iškarpas, reikėdavo pagaminti drabužio prototipą. Dirbau su klijavimo technologijomis, kuomet drabužis nėra siuvamas, bet klijuojamas.

Šiuo metu dirbu įmonėje „LTP Group“, taip pat produktų paruošimo, vystymo srityse.

– Ar nesigaili pakeitęs karjeros kryptį?

– Savo pasirinkimo nesigailiu, nes šiandien turiu dvi specialybes ir žinių bagažą tiek humanitariniuose, tiek technologiniuose moksluose. Keturi metai, gilinantis į istorijos raidą, istorinius reiškinius ir procesus, praplėtė mąstymą, padėjo man subręsti kaip asmenybei, ja domiuosi iki šiol. Tuo tarpu Aprangos mados inžinerija leido susirasti gerai apmokamą, kūrybišką ir įdomų darbą.

– Baigiamajam magistro darbui „Drabužis – gyvenamoji erdvė“ sukūrei striukę, transformuojamą į vienvietę palapinę. Kaip kilo ši idėja?

– Norėjau įgyvendinti tokį projektą, kuris man būtų iššūkis. Pati gaminio idėja gimė Lietuvoje, tačiau sunkusis darbas ir projekto įgyvendinimas vyko Slovėnijoje, Liublianos mieste, kur metams laiko buvau išvykęs studijuoti pagal „Erasmus“ mainų programą.

Kadangi visada domėjausi tiek drabužių, tiek pastatų, tiek daiktų dizainu, baigiamasis magistro darbas tapo istorijos, aprangos ir architektūros sinteze. Įgyvendindamas šį projektą nagrinėjau erdvę kitu kampu. Architektai erdvę tyrinėja statydami pastatus – aš ją tyrinėjau kurdamas palapinę, tokiu būdu tarsi provokuodamas ir keisdamas požiūrį į tai, kas yra suprantama kaip erdvė.

Dirbant su „Drabužis – gyvenamoji erdvė“ projektu pravertė ir istorijos žinios. Domėdamasis netradiciniais dizaino ir architektūros projektais, kurie buvo pradėti vykdyti gana seniai, susipažinau su britų architektūrinės grupės „Archigram“ darbais, kurie savaip įkvėpė ir mano projektą.

„Archigram“ XX a. šeštajame dešimtmetyje laužė standartus sukurdami tam tikrą pripučiamą gyvenvietę (angl. Blow-Out Village), įgalinančią praplėsti gyvenamąjį plotą bei Vaikštantį miestą (angl. Walking City), sudarytą iš „protingų“ namų arba robotų.

– Kokiomis savybėmis pasižymi tavo striukė-palapinė?

– Pati striukė yra unisex, t.y. tinkanti dėvėti bet kuriai lyčiai. Gaminyje yra panaudota aerogel (speciali izoliacinė medžiaga), kuri reikalinga norint apsisaugoti nuo šalčio ir sulaikanti šilumą.

– Ar tiesa, kad tavo projektas „Drabužis – gyvenamoji erdvė“ buvo nukreiptas į socialiai pažeidžiamą visuomenės grupę?

– Taip, tiesa. Gaminys nukreiptas į benamius, kaip socialinės atskirties grupę, ir jų problemas. Norėjau sukurti produktą, kuris būtų reikalingas, turėtų ne tik estetinę, bet ir praktinę funkciją.

– Kokia šio projekto ateitis?

– Mano sukurtą prototipą dar reikia tobulinti, tačiau turiu viziją ateityje projektą komercializuoti ir savo idėją paversti verslu.

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI