Karstinė įgriuva

Karvės Ola – karstinė smegduobė su ola, esanti Karajimiškio kaime (Biržų rajonas), Biržų regioniniame parke. Tai žinomiausias ir geriausiai ištirtas respublikinės reikšmės geologinis paminklas Šiaurės Lietuvoje. Paminklu paskelbtas 1964 m. Ant duobės krašto stovi medinis stulpas su išdrožtais užrašais „Karvės ola“, „Gamtos paminklas“.

Sausų smegduobių gausu Karajimiškyje, Naciūnuose (Biržų rajonas) ir apie Pasvalį. Prie Karajimiškio yra šachtinio tipo karstinis urvas „Karvės ola“. Tarp Karajimiškio ir Mantagailiškio yra senų smegduobių grandinė. Čia jos sausos, bet kitur, ties Padaičiais, Užubaliais, Kirkilais, atrodo kaip ežeriukai. Vienur vanduo tamsus, kitur skaidrus, pamatyti galima ir žuvų, kurios požeminiais upeliais lengvai patenka iš vienos duobės į kitą. Karajimiškio apylinkėse yra ne tik daugybė karstinių duobių, bet ir Lietuvoje vienintelė natūrali gamtinė šachta – Karvės ola. Karvės ola. Pasakojama, kad dabartinėje įgriuvos vietoje kažkada yra prasmegusi karvė, o prie uolos likęs tik grandinės galas (nuo šio įvykio, girdi, ir dabartinis giliosios karstinės įgriuvos pavadinimas kildinamas). Jos gylis 12 metrų, plotis prie žemės paviršiaus apie 10 m, prie dugno susiaurėja iki 2 m. Įgriuvos dugne yra ertmė, iš kurios atsišakoja 5 urvai, kurių vienas – Rupūžės ola sudaro požeminį ežerėlį, 1,5 m.gylio. Visų urvų bendras gylis yra apie 4 metrus. Nusileisti žemyn 12 metrų galima laipteliais, o dugne tvyro pastovi temperatūra – apie +5C net vasara . Meniškos medinės nuorodos žymi taką prie olos, daugybės įgriuvų apsuptyje galima pasėdėti pavėsinėje ar prie laužo.

Karvės Ola yra beveik apskrita, piltuviška karstinė smegduobė. Speleologai mano, kad jai – apie 200 metų. Jos skersmuo 10-12 metrų, gylis – apie 12,6 m. Duobės dugne yra atvira kiaurymė. Olos sienose matosi viršutinio devono sistemos uolienos – dolomitas, gipsas, mergelis. 9 m gylio karstinės įgriuvos dugne yra 5 atšakos (Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa, Rupūžės ola) ir 1,5 m gylio požeminis ežeriukas.

Skirtingai nei kitur, Biržų rajone gipso ir dolomito klodai yra labai arti žemės paviršiaus, todėl gruntiniams vandenims juos išplovus žemė įgriūna. Senoliai pasakoja apie prasmegusias trobas, žemių prarytus galvijus. Įgriuvose dingsta upeliai, o kitur įgriuvos, užpildytos vandens, sudaro nedidelius ežerėlius. Sausų smegduobių gausu Karajimiškyje, Naciūnuose (Biržų rajonas) ir apie Pasvalį. Prie Karajimiškio yra šachtinio tipo karstinis urvas „Karvės ola“. Tarp Karajimiškio ir Mantagailiškio yra senų smegduobių grandinė. Čia jos sausos, bet kitur, ties Padaičiais, Užubaliais, Kirkilais, atrodo kaip ežeriukai. Vienur vanduo tamsus, kitur skaidrus, pamatyti galima ir žuvų, kurios požeminiais upeliais lengvai patenka iš vienos duobės į kitą. Senose, uždurpėjusiose lomose žmonės randa storų pamėlynavusių ąžuolų ir eglių. Matyt, kažkada, gal prieš šimtus metų, tos duobės įgriuvo miške. Karajimiškio apylinkėse yra ne tik daugybė karstinių duobių, bet ir Lietuvoje vienintelė natūrali gamtinė šachta – Karvės ola. Karvės ola. Pasakojama, kad dabartinėje įgriuvos vietoje kažkada yra prasmegusi karvė, o prie uolos likęs tik grandinės galas (nuo šio įvykio, girdi, ir dabartinis giliosios karstinės įgriuvos pavadinimas kildinamas). Be to, kalbama, jog į Karvės olą sumesdavo nugaišusias Mantagailiškio dvaro karves…Tačiau jų liekanų, net urvus tyrinėję speleologai ir akvalangininkai, neaptiko.

Viena ertmės eina į šiaurės rytus, dvi į pietryčius. Bendras urvo ilgis 46 m, aslos plotas 42 m², tūris 28 m³. Požeminio ežero vandens temperatūra 4,5 °C. Ežere rasta devynspyglių ir trispyglių dyglių ir moliuskų, vienoje landoje rasta šikšnosparnių (ūsuotasis pelėausis, šiaurinis šikšnys ir rudasis ausylis) griaučių. 19731978 m. olą tyrė Kauno speleologai. 1978 m. akvalangininkai ištyrė povandeninę požeminio ežero dalį.[1] Karvės Ola dar aktyviai vystosi. Jos parametrai, urvų ilgis, smegduobės forma, kitos tuštumos keičiasi.

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI