Persikraustęs į naują gyvenamąją vietą, tėvas labai džiaugėsi, kad šalia yra upė, tad bus galima visada eiti žvejoti, be to, yra ir neblogi kaimynai, o trobai daug remonto jau lyg ir nereikia. Gal tik naujos betoninės tvoros, kuri grakščiau apjuostų nedidelį kampinį sklypą. Taigi, pirmiausiai tą tvorą ir apjuosė, kuri nebuvo tokia jau labai didelė. Sakė, nenori užsidengti aukšta ponų tvora, nes tada jam atrodys, kad tas namas kaip mafijos. Bet šiaip jau norėjo betoninės tvoros, nes turbūt visiems kartais ateina laikas uždėti tokią tvorą, kuri ir gražiai derėtų prie namo, ir širdžiai būtų miela, ir negaila būtų pinigų jai. Tačiau paaiškėjo, kad ne be reikalo čia nebuvo betonines tvoros, o būdavo kažkokia vielinė su spygliais, lyg kalėjime. Pasirodo, teritoriją yra nuo ko saugoti, o betoninės tvoros lygus karkasas to pakankamai neatlieka.

Vagia viską iš sodo

Kaip pasakoja tėvas, iš pradžių jis net nesuprato, kas suvalgė jo braškes. „Mačiau iš vakaro, kad jau kai kurios braškės buvo sunokę, reikėjo tik apversti į kitą pusę, kad saulė nokintų ir ją. Tada taip ir padariau. Atėjau iš ryto kitą dieną, ir tų braškių nebėra. Pasidairiau, pagalvojau, gal špokai nulesė. Jų čia daug visada skraido, tuštinasi jie pas mane tiesiai ant stogo, apdergia ir mašinos langus kartais. Bet dabar reikėjo kažkaip suprasti, kas čia iš tikro nutiko, ir kiek tai man kainuos. Taigi, dar kartą apsidairiau ir pabandžiau suprasti. Staiga pamačiau, kad betoniniai tvorų blokeliai yra šiek tiek išpurvinti. Matosi – lipta per tvorą. Perlipti nebuvo net labai sunku turbūt, kadangi tvora lygi ir graži. Ne kartą norėjau tokios betonines tvoros Vilniuje, bet nesitikėjau, kad kai turėsiu, norėsiu dar didesnės, kaip kalėjimo, kaip kažkokio aptvaro nuo vagių. Na, bet esu geras žmogus, tikiu, kad ir kiti žmonės turi sąžinę. Todėl pamaniau, kad čia vienetinis atvejis, ir daugiau taip nebus. Pasižiūrėjau, kas dar kur vyksta, pamačiau, kad pas kaimynus yra kai kuriuos ir filmavimo kameros, ir spygliai ant tvorų. Pradėjau stebėti, kas čia lenda į tą sodą. Kol kitą dieną pamačiau, kai jau vėl prinoko partija barškių, kad betonines tvoros blokeliai ir vėl purvini. Tada per langą pamačiau ir vaikus. Aš išėjau jiems pagrūmoti, o jie man bjauriai atsakė. Kai kurie buvo jau visai rimti paaugliai. Ką man senam diedui, nesinorėtų, kad mane primuštų vaikai, pats jų irgi mušti nenoriu. Jie susirinko braškes, trešnes ir betoniniai tvoros blokeliai vėl buvo apspardyti. Visą vasarą taip ėjo niekšeliai ir skynė viską iš mano sodo, kaip iš savo. Kol kitiems metams susigalvojau tokį gerą metodą, kad daugiau niekam nebereikėjo ten lipti.

Smala – geriausia dovana

Paėmiau tokios geros dervos kibirėlį, ir ištepiau tvoros viršų. Viršutinių blokelių betoninės tvoros kaina tiesiog akyse padidėjo, nes staiga ten atsirado pati geriausia apsaugos sistema. Dar kitą kartą vaikai bandė lipti per tą tvorą, bet ji buvo aptepta smala, ir jie išsismalavo ir rankas, ir drabužius. O ką daryti, į kur paskui nusivalyti? Nepakenkiau jiems taip, kad pradėtų man keršyti, bet įspūdį paliko jiems nekokį, ir jau kitą kartą galbūt eidami pro šalį vaikėzai pagalvojo du kartus, ar tikrai nori šokti per tvorą ir lįsti pas mane vogti.

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI