Internetas

Internetas – tai pasaulinis kompiuterinis tinklas, jungiantis vyriausybines organizacijas, mokslo, mokymo įstaigas, komercines firmas, pavienius kompiuterių vartotojus. Tai didžiausias kompiuterių tinklas pasaulyje, sudarytas iš daugybės mažesnių nacionalinių ir komercinių kompiuterių tinklų ir apimantis daugiau nei 160 šalių.

Internete rasite politinių įvykių, įvairiausių mokslo sričių pasiekimų apžvalgą, informacinių agentūrų pranešimus, verslo, finansinę informaciją, sporto naujienas, literatūros kūrinius, periodinius leidinius, galėsite prieiti prie specialių duomenų bazių ar informacijos archyvų, užsisakyti keliones, surasite oro prognozę, netgi horoskopus bei valgių receptus.

Pasaulinis kompiuterinis tinklas šiuo metu jungia apie daugiau kaip 62 000 tūkstančius TCP\IP ryšio protokolų dirbančių tinklu ir virš 60 milijonų vartotojų. Prie Internet tinklo prijungtų kompiuterių skaičius kasmet padidėja 2 kartus. Apie 10 % tarptautinio telefoninio srauto yra susiję su informacijos perdavimu Internet tinkle. Internet tinklo abonentai tarpusavyje bendrauja elektroniniu paštu (E-MAIL), turi galimybę tiesiogiai prisijungti prie bet kurio tinklo kompiuterio ir naudotis jo resursais bei gali tiesiogiai kalbėtis per kokią nors programą (mIRC, ICQ etc.).

Klientams Internet tinklas siūlo plačią informacinių ir ryšio paslaugų įvairovę: • Naudojimasis tekstinėmis bei hypermedia

(tekstas+garsas+vaizdas+video) bylomis. • Informacinės duomenų bazės. • Patogios informacijos paieškos bei pateikimo priemonės

(Gopher, World Wide Web, Wais, Veronica, Archie). • Elektroninis paštas (E-Mail). • Darbas su tolimu kompiuteriu. • Bylų persiuntimas. • Interneto telefonas. • Video konferencijos. • Daugialypės informacijos tinklas. • Archyvų peržiūra. • Interneto radijas.

Interneto pradžia siekia „šaltojo karo” laikus. JAV prezidento Eizenhauerio įkurta agentūra ARPA (Advanced Research Project Agency) 6 dešimtmečio pabaigoje pradėjo kurti kompiuterines telekomunikacijas. Ši agentūra turėjo sukurti kompiuterių tinklą, kuris dirbtų patikimai atominio karo atveju. Pradinės sąlygos: bomba gali pažeisti bet kurią ryšio liniją, bet kurį mazgą.

Užduoties sprendimas: jungti kompiuterius taip, kad informacija galėtų keliauti bet kuria iš daugelio ryšio linijų ir nėra tokio mazgo, į kurį eitų visa informacija. Siunčiamas pranešimas skaidomas į daugelį paketų, kiekvienas paketas „aplipdomas” adresine informacija ir keliauja savarankiškai iki paskirties taško, kur jis vėl „sulipdomas”. Kiekviename tarpiniame mazge turi veikti kompiuteris su programa-maršrutizatorium, kuri parenka tolesnį paketo kelią, apeidama neveikiančius segmentus. (Segmentas – tai teksto dalis tarp pauzių). Šie informacijos siuntimo susitarimai pavadinti TCP/IP protokolu.

1969 metais 50 Kbps (Kbps – kilobaitas per sekundę) greičio linija buvo sujungtas keturių mazgų tinklas: Los Andželo universitetas, Stanfordo tyrimų institutas, Santa Barbarosos ir Jutos universitetai. Citata pagal laikraščio „Knight-Rider” straipsnį: „Profesorius Kleinrokas ir grupelė diplomatų iš Los Andželo sugalvojo beprecendentinį planą: užsiregistruoti Stanfordo instituto kompiuteryje ir pabandyti ten nusiųsti duomenų porciją. Jie turėjo parašyti „logwin” ir žiūrėti, ar raidės atsiranda tolimame ekrane. Kleinrokas pasakojo:

„Mes parašėme „L” ir telefonu paklausėme „Ar matote L?”

„Taip, mes matome „L”, išgirdome atsakymą.

„Mes parašėme „O” ir paklausėme „Ar matote O?”

„Taip, mes matome O”, pasigirdo atsakymas.

„Tada parašėme „G” ir ryšys nutrūko”… Taip prasidėjo revoliucija.”

Pradžioje tai buvo kelių universitetų ir Gynybos ministerijos kompiuterių tinklas. Jis buvo pavadintas ARPAnet. Pirma vieša tinklo demonstracija įvyko 1972 metais Kompiuterinių komunikacijų konferencijoje. Iš konferencijos įrengto terminalo buvo galima kreiptis į bet kurį iš 40 JAV sujungtų kompiuterių. 1983 metais ARPAnet pasidalijo į du tinklus: MILnet – karinių užduočių vykdymui ir ARPAnet – civilinių užduočių vykdymui. Abu tinklai buvo tarpusavyje sujungti. Šis naujas darinys buvo pavadintas Internet. Lygiagrečiai atsirado nepriklausomi švietimo ir kiti tinklai: BITnet, CSnet. Vėliau jie taip pat prisijungė prie Interneto. 1985 metais Internete buvo virš 2000 mazgų. Svarbus Interneto vystymo etapas yra 1986 metai, kada nacionalinis mokslo fondas (NFS, JAV) sukūrė superkompiuterių tinklą NSFnet, kuris tapo pagrindine interneto arterija.

Internetas sudaro galimybę žmonėms bendrauti nauju kokybiniu lygiu: perduoti selektyviai arba plačiai paskleisti informaciją tekstais, vaizdais, garsais. Mokymo formai, kurią anksčiau vadindavo neakivaizdine, tobulinti buvo atvertos naujos perspektyvos. Naudodamiesi Internetu besimokantieji gali aktyviai bendrauti su lektoriumi. Nebereikia ilgai laukti, kol bus paštu atsiųsti ištaisyti darbai ar mokymo medžiaga. Mokslo centruose eksperimentuojama tiriant videokamera perduodamų paskaitų efektyvumą.

Skirtingai nuo televizija perduodamų paskaitų, Internetinės besimokantiesiems sudaro aktyvaus dalyvavimo sąlygas, kai galima matyti ne tik lektorių, bet ir klausimą užduodantį arba savo nuomonę besakantį kolegą. Norėdamas, ir pats gali įjungti savo telekamerą ir pasirodyti auditorijai su kokiu nors pranešimu. Kadangi neakivaizdinė mokymo forma buvo dažnai kritikuojama dėl blogos kokybės, tai vengiant seno termino, kartu su nauja technologija buvo pradėti vartoti ir nauji pavadinimai – distancinis, tele, nutolęs mokymas. Nauja technologija suteikia galimybių ne tik tobulinti tradicinę, nors anksčiau ir nelabai efektyvią, mokymo formą, bet ir kurti naujus mokymo metodus.

 

Viena iš perspektyvių mokymo krypčių vadinama Internetu pagrįstu mokymusi (network based learning). Mokymosi medžiaga pateikiama WWW puslapiuose ir propaguojamas besimokančiųjų bendradarbiavimas. Gerai žinoma, kad vaikai mokydamiesi ir žaisdami grupėje daug išmoksta vienas iš kito. Panašiai studentai bendraudami per paskaitas, kartu dirbdami laboratorijose dažnai sužino tą, ko nepastebi lektoriaus paskaitose. Kolektyviniu darbu pasiekiamas individualių pasiekimų pagerinimas, vadinamas sinergetiniu efektu. Tradiciniame neakivaizdiniame mokyme tam tikrai nebuvo galimybių. Tačiau, Internetu pagrįstas mokymas ne tik suartina fiziškai nutolusius besimokančiuosius, bet ir padeda harmonizuoti jų pastangas laike. Pavyzdžiui, besimokančiajam beskaitant medžiagą WWW puslapiuose kilo neaiškumas, kurį jis pasiuntė į tinklą 10 valandą ryto. Gal būt atsakymas ateis bematant. Bet, jei kitas besimokantysis tą pastebėjo ir paaiškino savo darbo laiku, sakysim 14 valandą, tai, uždavęs klausimą ras atsakymą vėl priėjęs prie kompiuterio. Pasikliauti vien tuo, kad kažkas atsakys, negalima. Tarp besimokančiųjų pagal jų pasiekimus nustatomi hierarchiniai mokinys-mokytojas santykiai, o sudėtingiausius klausimu turi paaiškinti dėstytojas (instruktorius). Reikia pastebėti, kad dėstant tokiu metodu, dėstytojo darbas būna labai intensyvus.

 

 Interneto paslaugos

                      Kiekvienas Interneto mazgas, priklausomai nuo to, kokios programos-serveriai jame veikia, leidžia naudotis įvairiomis paslaugomis. Bet kuria iš šių paslaugų jūs galėsite naudotis tik tada, kai kompiuteryje, prisijungusiame prie Interneto, veiks programa – tos paslaugos klientas.

Dažniausios iš jų yra elektroninis paštas, pasaulinis voratinklis WWW bei Interneto pokalbiai (IRC). Be jų dar naudojamasi Archie (failo Internete paieška pagal vardą), FTP (File Transfer Protocol, failo siuntimas iš kurio nors Interneto kompiuterio į savąjį), PointCast Network (žinių transliavimas, reikalinga greita ryšio linija), Telnet (jūsų kompiuteris tampa tolimo kompiuterio terminalu), paskirstytomis teksto duomenų bazėmis, eksperimentuojama su garsiniu (Internet Phone) ir video ryšiu. Internetas pagal savo pradinę kūrimo koncepciją neturi centro. Jis sudarytas iš atskirų tinklų, priklausančių šalims, didelėms korporacijoms, organizacijoms. Tokie tinklai tampa Interneto potinkliais, kai prisijungia prie kurio nors jau esančio Interneto mazgo ir informacijos keitimuisi naudoja protokolą TCP/IP. Kiekvieną potinklį valdo jo savininkas pagal savo nusakytus reikalavimus. Kiekvieno tinklo viduje tie reikalavimai dažnai stipriai skiriasi. Tai gali kelti kliūčių informacijos perdavimui iš vieno potinklio į kitą. Interneto potinklius vienijančiomis organizacijomis galima laikyti InterNIC (Internet Network Information Center, Interneto informacijos centras, įkurtas 1993 metais JAV) ir Internet Society (Interneto Draugija, įkurta 1991 metais Danijoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje). InterNIC rūpinasi informacijos kaupimu ir naujų narių registracija, Internet Society ruošia rekomendacijas Interneto standartams.

Ankstesnis straipsnisGyvų vasarinių gėlių tyrimas
Kitas straipsnisLaikraščiams dar liko gyventi maždaug dvidešimt metų

Komentuoti

Please enter your comment!
Please enter your name here