Medinės perdangos naudojamos individualių namų statyboje, kur nėra galimybės montuoti perdangas iš gelžbetonio. Jei pastatas pastatytas ant silpno grunto, o pamatai gręžtiniai, sienos iš lengvų konstrukcijų, geriau montuoti medinę perdangą. Medinės perdangos montavimas yra lengvas ir nereikalauja nei kėlimo, nei kitokios technikos. Surenkamos medinės sijos, tarp jų įterpiama akmens vata (dėl šilumos ir garso izoliacijos), iš apatinės pusės prisukamos gipso kartono plokštės, o iš viršutinės pusės . ant tašelių užkalama medžio drožlių plokštė. Dėl papildomos garso izoliacijos ant medžio plokštės, po grindų danga galima kloti medžio plaušo plokštes.

Medinė perdanga yra lengva, ekologiška, šilta ir puikiai sulaiko garsą, tačiau neužtikrina tvirtumo . truputėlį vibruoja, blogai sumontavus gali girgždėti, įlinkti. Medinės perdangos naudojamos lengvų konstrukcijų vieno aukšto individualių namų statyboje.

Gelžbetoninės perdangos pagal įrengimo būdą skirstomos į monolitines ir surenkamąsias. Monolitinio gelžbetonio perdangos naudojamos tada, kai negalima naudoti surenkamųjų (plane sudėtingos formos pastatas), nėra arti gelžbetonio gamyklos, nedidelė darbų apimtis, nėra kėlimo mechanizmų ir pan. Įrengiant tokias perdangas, daug medienos sunaudojama klojiniams ir jų išramstimui, užbetonavus 2 – 3 savaites negalima jų apkrauti, o tai stabdo statybos darbus, negalima statybos darbų vykdyti žiemos metu. Iki 4 – 5 m pločio angas galima perdengti lygia monolitine plokšte, kurios storis 10 cm. Esant didesnėms angoms, tokia plokštė tampa neekonomiška, nes didėja jos storis ir svoris, todėl tokiais atvejais naudojamos briaunuotos monolitinio gelžbetonio plokštės. Šias plokštes ir pasirinkome projektuojamam namui.

 

Atlikus hidrologinius tyrimus nustatyta, kad statybos sklypo gruntas yra priesmėlis. Tai smėlis su molio priemaiša. Smėlio dalelė yra pakankamai didelė (2,0–0,05 mm) ir jos tarpusavyje nesulimpa. Molio grunto dalelės yra mažesnės už 0,002 mm. Tokie gruntams yra būdingas brinkimas juos sudrėkinus. Molinio grunto stipris priklauso nuo jo plastiškumo, jei grunte drėgmės daug – gruntas takus, jei drėgmės. mažai – gruntas plastiškas. Grunto kapiliaruose gali susirinkti daug vandens. Vanduo pereidamas į kristalinį būvį turi savybę plėstis, taip pradeda didėti grunto tūris ir vyksta pastato pamatų pakėlimas. Gruntui atšylant pamatai vėl sėda , tačiau jeigu atšilimas vyksta labai greitai, tada gruntas yra atleidžiamas netolygiai. Netolygus grunto atleidimas gali sukelti nemažas pastato deformacijas. Gali trūkinėti sienos, grindys, lubos atsiranda įvairūs plyšiai, įtrūkimai, sugadina pastato estetinį vaizdą. Todėl pamatus būtina įgilinti žemiau grunto įšalimo zonos, kuri Lietuvoje yra 1,2 m. Sklypo gruntinis vanduo 2,8 m. gylyje.

Atsižvelgiant į grunto mechanines savybes pamato padas bus įgilintas 1,8 gyli. Po pamato padu bus pilamas 30 cm. smulkaus žvyro sluoksnis, kuris bus tankinamas su tam tikra technika. Nors ir gruntinis vanduo neįtakos pamato, tačiau pamatą vis tiek būtina apsaugoti nuo išorinio vandens. Tad pamatas iš viršaus bus izoliuojamas hidroizoliacija. Aplink pamatą bus įrengtos nuogrindos, taip pat bus tinkamai sumontuotas drenažas. Lovių pagalba bus surenkamas vanduo nuo stogo, kuris bus nuvestas į vietinę kanalizaciją.

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI