Glotniagalvės (Psilocybe)
Glotniagalvės (Psilocybe)

Grybai (lot. Fungi) yra gausi gyvų heterotrofinių organizmų grupė. Anksčiau ji buvo laikyta augalų dalimi, bet vėliau išskirta į atskirą – grybų šeimą. Šiuo metu grybų egzistuoja per 100 000 rūšių. Kasdieniniame gyvenime naudojamasi grybų nauda arba pastebimos jų veiklos pasekmės, o parazitiniai grybai gali sukelti ligas. Tam tikri grybai naikina meno kūrinius, aparatūrą, įrenginius, jų „dėka“ griūva namai, yra tiltai, skęsta laivai. Kai kurių grybų sporoms nebaisūs 150° C šalčiai, net aviacinis benzinas.

Kita vertus, iš grybų gaminami antibiotikai, vitaminai, augimo stimuliatoriai, fermentai, organinės rūgštys, preparatas boverinas, naikinantis žalingus vabzdžius, be grybų neapsieinama kulinarijoje.

Grybų reikšmė ekosistemoje

Grybai drauge su bakterijomis ir smulkiais gyvūnais spyglius, lapus, šakas, kelmus, per trumpą laiką paverčia puria miško dirva, reguliuoja dirvožemio dujų apykaitą, vandens režimą ir temperatūros svyravimus, apsaugo dirvos paviršių nuo išdžiuvimo, suvartoja augalų šaknų išskirtas toksines medžiagas.

Grybų gyvenimas labai susijęs su augalais. Net 80 % augalų su grybais sudaro mikorizę, t. y. abipusę naudą. Kai kurie augalai auga tik tokiame substrate, kuriame yra atitinkamų grybų, ir atvirkščiai, kai kurie grybai prisitaikę prie tam tikrų augalų (pvz., lepšės auga dažniausiai beržynuose). Orchidėjos be grybo nesugebėtų išleisti net daigelio, net bulvės, kukurūzai, kviečiai greičiau subręsta sudarydami mikorizę su grybais.

Grybai, kitaip negu augalai, neturi chlorofilo ir minta „gatavomis“ organinėmis medžiagomis, vykstant medžiagų apykaitai, nesusidaro tipinga augalams medžiaga asparaginas. Grybai, kurių medžiagų apykaitos produktai yra šlapimo rūgštis, chitinas, trehaliozė, trigonelinas, glikogenas, serotoninas, artimi gyvūnijos pasauliui. Vadinasi grybas – sudėtingas organizmas – nei augalas, nei gyvūnas.

Grybams būdingas savitas aromatas, spalvingumas, skiriasi dydis – visa tai lemia adaptacines savybes bei funkcijas. Daugumos grybų vaisiakūniai skleidžia savitą kvapą, pavyzdžiui, salierinis baltikas (Tricholoma apium) – salierų, kvapioji stirnabudė (Lepista irina) – kvapiosios našlaitės, česnakinis mažūnis (Marasmius scorodonius) – česnako, miškinis pievagrybis (Agaricus silvaticus), melsvoji tauriabudė (Clitocybe odora) – anyžių. Paprastoji poniabudė (Phallus impudicus) skleidžia dvoką, kad prisiviliotų vabzdžių, kurie po mišką išnešioja jos lipnias sporas. Grybiena taip pat išsiskiria spalvingumu, aromatu, formos įvairumu (virvutės, palmės lapo, voratinklio ir kt.).

Grybų reikšmė mityboje

Grybai – vieni seniausių žmogaus valgomų produktų. Grybų vertė priklauso nuo jų cheminės sudėties ir atitinkamų elementų santykio. Sudėčiai reikšmės turi augimvietė, vietovės klimatas, metų laikas ir kiti veiksniai.

Grybai turi daug vandens (84–95 %) ir nemažai blogai ar visai neįsisavinamų medžiagų – apie 4–6 % (pavyzdžiui, chitino). Mineralinių medžiagų kiekiu grybai nenusileidžia vaisiams ir daržovėms, o fosforo, kalcio, kalio kiekiu jie prilygsta žuvies mėsai. Suvalgius 100 g kelmučių, organizmas gauna vario ir cinko paros normą.

Grybuose yra geležies, mangano, kobalto, švino, taip pat aminorūgščių. Nustatyta, kad žmogaus organizmas gyvulinės kilmės baltymų pasisavina 96,5 %, augalinės – 68 %, grybų – 70 %. Taigi baravyko, pievagrybio ir kai kurių kitų grybų baltymų mitybinė vertė prilygsta gyvulinės kilmės baltymams.

Mažokai juose lengvai virškinamų riebalinių medžiagų ir angliavandenių. Grybuose kaupiasi trehalozė ir glikogenas – angliavandeniai, kurių neaptinkama augaluose. Lipidai, fosfatidai, laisvos amino rūgštys, eterinės ir kvapiosios medžiagos sužadina skrandžio sulčių išsiskyrimą, didina apetitą, gerina kitų maisto produktų virškinimą.

Grybuose daug vitaminų B1, B2, PP, C, A, D, fermentų, organinių rūgščių. Džiovinti grybai baltymų turi daugiau nei duona, kruopos, jautiena. Džiovinti baravykai du kartus kaloringesni už žuvį, maistingesni už kiaušinius, dešrą, jų sultinys triskart kaloringesnis nei mėsos. Maistingesni jauni grybai, vertingesnė kepurėlė nei kotas.

Grybuose, ypač senuose, atsiranda maistui netinkamų, net nuodingų medžiagų: aminų, amidų, šlapalo ir kt. Dėl to maistui negalima vartoti pasenusių grybų. Kai kurių grybų kotai sumedėję, maistui netinkami, nes juose yra daug chitino. Senesnių grybų kepurėlės apatinę pusę reiktų pašalinti, nes jame esančios subrendusios sporos nesuvirškinamos, be to, būna daug vabzdžių lervų.

VALGOMI GRYBAI LIETUVOJE

Lietuvos miškuose rasta daugiau kaip 1000 kepurėtųjų grybų rūšių (papildomai), manoma, kad iš viso jų auga apie 2000 (Europoje 6000 rūšių). Rasta 382 valgomų rūšys (Europoje – 500). Tačiau praktiniu požiūriu svarbių yra 120–140 rūšių, kitos – menkavertės arba retos.

Dėl grybų naudos specialistai nesutaria. Kai kurie teigia, kad grybai ne pats geriausias maistas, nes yra sunkiai virškinami – juos apdoroti organizmui tenka sueikvoti daug energijos. Kiti sako, kad grybuose esama puikių maistinių medžiagų – tad paįvairinti jais valgiaraštį išties verta.

Paprastasis kelmutis
Paprastasis kelmutis

Kaip rasti tarp šių nuomonių aukso viduriuką? Pirmiausia, žinoma, įsiklausykite į savo organizmą – jis geriausiai atsakys. Na, o kalbant abstrakčiai, valgant grybus, visgi nereikėtų pamesti saiko. Tai neturėtų būti patiekalas, valgomas tris kartus per dieną. Pasak mitybos specialistės Zitos Martinaitienės, dėl grybuose esančio chitino jie iš tiesų yra sunkiau virškinami, tad geriau nevalgyti vėlai vakare. Ir stenkitės juos ruošti kuo sveikiau – nepersistenkite gardindami riebalais. Grybų ir riebalų duetas – virškinimo sistemai bei kepenims iš tiesų nemenkas iššūkis.

Grybų ir riebalų duetas – virškinimo sistemai bei kepenims iš tiesų nemenkas iššūkis.

Dar vienas ypač blogas derinys – grybai ir alkoholis. Kai kurie žmonės mano, kad išlenkę taurelę stipresnio gėrimo apsisaugos nuo apsinuodijimo, palengvins virškinimą. Deja, alkoholis tik dar labiau apsunkina kepenų veiklą. Grybais nepiktnaudžiaukite, jei sergate lėtinėmis virškinimo trakto, inkstų ar kepenų ligomis, sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas.

KLASIFIKACIJA Į MAISTINES KATEGORIJAS

Grybai pagal mitybinę vertę, skonį, paplitimą, vartojimą skirstomi į 4 kategorijas. Tai sąlyginis skirstymas, nes nevisiškai ištirta grybų mitybinė vertė, ne visose šalyse tie patys valgomieji grybai vienodai gausiai auga, mėgstami, renkami, vertinami.

  • Pirmosios kategorijos grybai vertingiausi ir skaniausi: baravykas, rudmėsė, gelsvasis ir geltonasis piengrybiai.
  • Antrosios kategorijos geri, bet menkesnės vertės grybai: raudonviršis, lepšė, kazlėkai, rudakepuris, grakštusis, smiltyninis baravykai, valgomasis ir dvisporis pievagrybiai, ūmėdė garduolė, piengrybis paberžis, žaliuokė.
  • Trečiosios kategorijos grybai vidutinio skanumo ir vertingumo: geltonasis baravykas, raukšlėtasis gudukas, valgomoji voveraitė, paprastasis bei vasarinis kelmučiai, tikroji, juosvoji, juodmėsė ir blunkančioji ūmėdės, juosvasis, paprastasis piengrybiai.
  • Ketvirtosios kategorijos grybai yra menkaverčiai: tamprusis ir auksakotis baravykai, pilkoji, kvapioji stirnabudės, šalninė guotė, gličioji ir variaspalvė geltonpėdės, gluosninė kreivabudė, lelijinis baltikas, grūzdas, paliepis, rudasis piengrybis, raukšlėtasis ir čerpėtasis dyglučiai, gauruotasis mėšlagrybis.

 

Kokių maistinių savybių turi grybai?

♦ Grybuose gausu ląstelienos, vandens, vertingų baltymų ir mineralinių medžiagų. Daugelyje jų fosforo, kalcio ir kalio yra beveik tiek pat kiek žuvyje. Grybuose ypač daug mangano, magnio, geležies, vario, antioksidantų, taip pat cholesterolio kiekį kraujyje mažinančio lecitino.

♦ Daugiausia maisto medžiagų kaupiasi grybų kepurėlėse. Pasak specialistų, suvalgę 100 gramų kelmučių, gausite vario ir cinko paros normą. Kilograme ūmėdžių yra net 250 mg vitamino B2 ir apie 6 mg nikotino rūgšties, gerinančios nervų sistemos veiklą.

♦ Tam tikrų rūšių grybuose (tarkim, valgomuosiuose danteniuose ir kt.) yra betagliukanų, kurie stiprina imuninę sistemą ir saugo nuo vėžio. Iš šios veikliosios grybų medžiagos gaminami vaistai.

♦ Nerinkite nežinomų grybų, o surinktus kuo greičiau apdorokite. Pavyzdžiui, baravykuose ir raudonviršiuose yra daug baltymų, todėl pastovėję šiltoje vietoje jie kaip mėsa greitai sugenda.

VOVERAITĖS

Šiose miško gražuolėse vitamino D yra tiek pat, kiek aukščiausios rūšies svieste, o vitamino B1 daugiau nei baravykuose, pieno produktuose. Be to, šie grybai suteikia vertingų aminorūgščių, todėl jų vertėtų valgyti vegetarams. Voveraitėse gausu ir beta karoteno, cinko, vario, kalio, fosforo, natrio, mažiau geležies ir kalcio. 100 g voveraičių yra apie 23 kcal.

BARAVYKAI

Kaip ir rudmėsės jie – vieni vertingiausių grybų, nes juose yra visų organizmui reikalingų aminorūgščių, beta karoteno, D, PP ir B grupės vitaminų. Juose taip pat gausu vario, fosforo, cinko, seleno ir kt. Beje, baravykuose ypač daug lecitino, kuris mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Pasak dietologų, džiovintuose baravykuose baltymų yra daugiau nei jautienoje (100 g džiovintų grybų yra 34,6 g baltymų, o tokiame pat kiekyje jautienos – 20,4 g). 100 g baravykų – apie 28 kcal (džiovintuose daugiau).

RAUDONVIRŠIAI

Nors raudonviršiai maistine verte neprilygsta baravykams (iš keturių grybų kategorijų jie priskiriami antrajai), juose daug organizmui reikalingų aminorūgščių, taip pat D ir B grupės vitaminų, cinko, seleno, vario, mangano. Pasak specialistų, šiuose grybuose yra kraują valančių medžiagų. 100 g raudonviršių yra apie 22 kcal.

RAUDONVIRŠIS
RAUDONVIRŠIS

KAZLĖKAI

Šiuose grybuose yra uždegimą ir skausmą mažinančių medžiagų, taip pat kaulus ir dantis  stiprinančio vitamino D, plaukų ir nagų būklę gerinančios sieros, B grupės vitaminų. Šių grybų mitybos žinovai pataria valgyti sergantiems podagra ir migrena. 100 g kazlėkų yra 25 kcal.

PIEVAGRYBIAI

Nors šie grybai auginami dirbtinėmis sąlygomis, nenuvertinkite jų. Pievagrybiuose gausu antioksidantų, kurie skatina atsinaujinti ląsteles ir šalina laisvuosius radikalus. Ištirta, kad juose yra kraujospūdį ir cukraus kiekį kraujyje reguliuojančių bei nuo vėžio saugančių medžiagų. Daugiausia veikliųjų medžiagų, ypač seleno, geležies ir kalio, kaupiasi pievagrybių kepurėlėse. 100 g pievagrybių suteikia net pusę vario dienos normos. Pievagrybiuose esantis fosforas stiprina kaulus, o kalis šalina skysčių perteklių. 100 g pievagrybių yra 24 kcal.

GRYBAI MAISTO PRAMONĖJE

Mielės ir grybai

Mielių pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio levare – kelti, daryti lengvą. Mielės pradėtos vartoti maistui daug anksčiau negu buvo ištirtos (1680 metais). Tik išradus mikroskopą nustatyta, kad alkoholinį rūgimą sukelia, tešlą kelia tam tikri grybai, tiksliau – mieliagrybis, priklausantis aukšliagrybių klasei. Jų dauginimasis laikomas gamtos stebuklu. Mielės dauginasi pumpuravimu (vegetatyviškai) arba askosporomis (lytiškai). Mielių kolonija cukringoje terpėje, prisotintoje deguonies, labai greitai auga, plečiasi. Jų taip pat yra ir dirvožemyje, ant augalų lapų, uogų, ore, vandenyje.

Mielių cheminė sudėtis yra tokia: vandens – 8 %, proteidų – 57 %, lipidų – 3 %, gliucidų – 25 %, mineraliniu medžiagų – 7 %. Be to, jų baltymuose yra visos amino rūgštys, reikalingos žmogaus ir gyvūno organizmui. Jose gausu vitaminų ypač B grupės, E, PP, fermentų, ir kitų vertingų medžiagų, gerinančių virškinimą, didinančių organizmo atsparumą infekcijai.

Mielėse esantys fermentai (zimazės) skaldo cukrų į etilo alkoholį, kuris kepant pyragus išgaruoja, ir anglies dioksidą, kuris tam tikroje temperatūroje kelia pyrago tešlą, padaro ją puresnę, kvapnesnę.

Praktiniu požiūriu svarbiausia ir didžiausia yra mieliagrybio (Saccharomyces) gentis, kuriai priklauso natūraliai gyvenančios ir kultūrinės rūšys. Ypač svarbus yra alaus mieliagrybis (S.cerevisiae), vyno mieliagrybis (S.vini) ir kiti. Gamtoje taip pat yra mieliagrybių, gadinančių maisto produktus, sukeliančių įvairias augalų, gyvūnų ir žmogaus ligas.

GRYBAI MEDICINOJE

Gydomosios savybės

Grybų gydomosios savybės yra žinomos nuo senų laikų. Jau XVI a. apie tai aptinkama rašytinių žinių įvairiuose medicinos leidiniuose.

  • Pelėsių antibiotinės savybės pastebėtos jau daugiau kaip prieš 100 metų. Vėliau iš jų gautos gydomosios medžiagos buvo pavadintos antibiotikais: tai penicilinas, biomicinas, aureomicinas ir kai kurie kiti preparatai. Dabar žinoma daugiau kaip 1000 įvairių antibiotikų, tačiau vaistų gamybai kol kas vartojama ~ 30.
  • Kepurėtieji grybai terapijoje kol kas vartojami retai. Jų gydomosios savybės šiuo metu yra intensyviai tiriamos. Iš pievagrybių išskirtų cheminių medžiagų gaminami vaistai alerginių ligų terapijai. Iš rudmėsės išskirtas antibiotikas laktarioviolinas vartojamas nuo žalingų bakterijų, iš tauriabudžių (Clitocybe) gauta antimikrobinė medžiaga, stabdanti odos ir kaulų tuberkuliozės bakterijų gyvybinę veiklą.

Stafilokokus, sukeliančius pūliuojančias žaizdas, „užmuša“ rudojo piengrybio, žaliuokės, voveraitės, raukšlėtojo dyglučio ir kai kurių kitų grybų ekstraktai. Nuo radikulito, raumenų uždegimo išoriškai vartojamas paprastosios poniabudės spiritinis antpilas. Paprastoji musmirė taip pat turi nemažai vaistinių medžiagų.

Iš grybų ruošiami taip pat įvairūs arbatiniai antpilai

  • Arbatinis grybas – acto rūgšties bakterijų ir mieliagrybio kolonija. Mieliagrybis arbatoje ištirpusį cukrų skaido į organines rūgštis (askorbino, citrinos, pieno ir kt.), alkoholį ir anglies dioksidą, o bakterijos alkoholį paverčia acto rūgštimi.

Arbatinis antpilas praranda skaidrumą, bet įgauna saldžiarūgštį malonų skonį, kuris gerina apetitą, naikina kai kurias kenksmingas bakterijas skrandyje, žarnyne. Juo skalaujama gerklė sergant angina, dantenų uždegimu. Jame yra ir vitaminų B, D. Rekomenduojama nepiktnaudžiauti, kadangi acto rūgštis gali pakenkti virškinimo traktui.

Grybų, galinčių padidinti skystų antpilų (pavyzdžiui, arbatos, pieno) rūgštingumą, yra keletas rūšių. Jų augimo sąlygos nevienodos, bet vystymasis ir branda panašūs. Todėl ir antpilai turi labai panašų skonį.

Arbatinio grybo antpilas ruošiamas taip: gabalėlis grybienos įdedamas į stiklainį su pasaldinta arbata, užrišamas marle ir padedamas į šviesią vietą, geriausiai ant palangės. Po savaitės dviejų antpilą galima gerti.

PSICHOTROPINĖS SAVYBĖS

Istorinės žinios

Meksikos, Indijos ir kitų tautų gentys vartojo (kai kur ir dabar vartoja) haliucinacijas sukeliančius grybus, aktyvuojančius jų pojūčius, sukeliančius ryškius vaizdinius, įtakojančius žmogaus elgseną ir netgi įsitikinimus. Centrinės Amerikos indėnų gentys grybus netgi dievino, statė jiems statulas, net šventyklas, garbino juos. Ir dabar Gvatemaloje dar rymo didžiulės (grybo pavidalo) akmeninės skulptūros, prie kurių gilioje senovėje buvo atliekamos šventų grybų garbinimo apeigos. Grybų garbinimo kultas egzistavo ir Egipte. Senovės Kinijoje taip pat buvo garbinami atitinkami grybai.

Tyrimai

Žalsvoji musmirė yra labai nuodinga

Psichikos pakitimai, įvairios sąmonės būsenos, sąlygotos tam tikrų augalų, seniai traukė grybų tyrinėtojus (mikologus). Prancūzų mikologas Eimas (R. Heim) ir amerikietis Vasonas (G. Wasson) išstudijavo paskelbtas mokslines žinias, archyvus apie Meksikos, Amerikos indėnų ritualines apeigas, rengiamas vartojant haliucinogeninius grybus. Mokslininkai taip pat dalyvavo jų apeigose, stebėjo jas, netgi patys valgė šių grybų.

Pakramčius ar nurijus šių grybų, maždaug po 20–40 minučių žmogaus vaizduotėje atsiranda nematyti vaizdai, reginiai, haliucinacijos. Naktį matomos visos dienos spalvos, sapnuojama praeitis, dabartis, ateitis, taip pat atsiduriama neįprastose būsenose, kurios yra nemalonios lyginant su dideliu girtumu. Tokie psichikos pakitimai trunka 2–3 valandas. Išsiblaivius, pailsėjus sugrįžtama į normalų gyvenimą.

Minėti mikologai Eimas ir Vasonas nustatė, kad Meksikoje augantys ir haliucinacijas sukeliantys grybai yra smulkučiai, neišvaizdūs, visai nepanašūs nei į valgomuosius, nei į nuodinguosius grybus. Tai glotniagalvės (Psilocybe) genties grybai. Rastos dvi aktyvios medžiagos (psilocinas ir psilocybinas), kurios žmogaus psichiką veikia haliucinogeniškai.

Vėliau buvo ištirtos ir susintetintos kitos haliucinacijas sukeliančios medžiagos: iboteninė rūgštis, muskarinas, maskaronas, muscinolas, cholinas, bufoteninas. Šios medžiagos mažais kiekiais vartojamos psichiatrijoje.

Psichotropiniai grybai Lietuvoje

Lietuvoje haliucinogeniniai grybai nėra paplitę. Psichotropinių savybių turi kai kurios Lietuvos miškų glotniagalvės (Psilocybe), musmirės. Tautosakoje yra išlikę priežodžių, liudijančių apie tokių grybų poveikį žmogaus psichikai: apie šlitinėjantį žmogų sakoma, kad jis eina, kaip musmirių apsirijęs.

Glotniagalvės (Psilocybe)
Glotniagalvės (Psilocybe)

GRYBAI- LAIKYMAS, RUOŠIMAS VARTOJIMUI

Džiovinti grybai
Džiovinti grybai

Laikymas

Prisirinkus grybų reikia turėti omenyje, kad jie labai greitai genda, todėl rekomenduojama juos apdoroti dar tą pačią dieną. Grybus galima džiovinti, marinuoti, sūdyti, išspausti sultis ar apvirti (nepervirinti!), jei vartojami švieži. Kuo labiau susmulkinti grybai, tuo daugiau suirsta chitino, todėl jie geriau virškinami.

Juos galima laikyti esant itin žemai temperatūrai (pavyzdžiui, 5 laipsnių Celsijaus). Grybuose yra daug angliavandenių, mineralinių medžiagų, kuriomis minta bakterijos, pelėsis, vabzdžių lervos. Šiltoje, saulėtoje vietoje laikomi grybai gali greitai sugesti. Neapdorotų grybų vėsioje patalpoje nepatartina laikyti ilgiau kaip 24 valandas.

Grybai kulinarijoje

Švieži, džiovinti, marinuoti, sūdyti grybai bei jų sultys ar miltai naudojami kulinarijoje ruošiant įvairius patiekalus. Grybų kvapiosios medžiagos patiekalams suteikia specifinį aromatą. Prancūzų kulinarijoje pripažįstama, kad būtent grybų padažai yra kvapniausi ir skaniausi.

Pasenę, netinkamai paruošti maistui gali pakenkti. Nepatartina grybų valgyti sergantiems lėtinėmis skrandžio, kepenų, žarnyno ligomis, taip pat seniems žmonėms bei mažiems vaikams.

Grybai – jų nauda gydant onkologines ir kitas ligas

Rytų medicina grybus jau įtraukusi į priešvėžinių vaistų sudėtį

Geriausiai žinomi Azijos grybai: šiitake (valgomasis dantenis, lot. Lentinula edodes), maitake (kuokštiniai sėdžiai, dar vadinami miegančio Budos grybais, lot. Grifola frondosa), raudonasis kampargrybis, arba antrodija (lot. Antrodia), kempės (lot. Tramete, arba Coriolus versicolor), reiši (tikrinis blizgutis, lot. Ganoderma lucidum), braziliškasis agarikas (lot. Agaricus blazei Murill), kordicepas (lot. Cordyceps sinensis), juodkotės ugniabudės, arba enokitake (lot. Frammulina velutipes) ir morališkieji trapiadygliai (lot. Hericium coralloides). Visuose šiuose grybuose yra specifinių polisacharidų, tokių kaip lentinanas šiitakėje ir grifolanas maitakėje, priverčiančių aktyviau dirbti imunines ląsteles. Be imuniteto suaktyvinimo, šių grybų ekstraktai gali stabdyti auglio kraujagyslių vystymąsi, net paleisti vėžinių ląstelių susinaikinimo mechanizmą. Visiems žinomuose pievagrybiuose ir paprastosiose kreivabudėse irgi yra šių polisacharidų, tik jie ne tokie aktyvūs kaip esantys Azijos grybuose.

Japonijoje, Kinijoje grybai jau įtraukti į priešvėžinių vaistų sudėtis: „Lentinanas“ iš šiitake, „Krestinas“ iš kempių, „Maitake“ iš maitake grybų dažnai naudojami papildomai, kai taikoma chemoterapija ar švitinimas, kaip pagalba imuninei sistemai, kad lengviau būtų įveikti šias nemalonias procedūras, o organizmas po jų greičiau atsigautų. Su šiais vaistais atlikta daugybė kompleksiškų klinikinių tyrimų, įvykdytos visos trys tyrimų fazės ir įrodytas jų veiksmingumas.

Kinijos, Japonijos ir kitų šalių farmacijos pramonė naudoja gydomuosius grybus ekstraktų gamybai, o iš jų jau gaminami tradicinėje Rytų medicinoje naudojami preparatai. Būtent šiais preparatais tradicinės medicinos gydytojai ir prikelia onkologinius pacientus gyvenimui.

Pagiriamasis žodis braziliškajam agarikui

Naujas atradimas grybų pasaulyje – braziliškasis agarikas. Jis rekomenduojamas profilaktiškai ir gydymui onkologijoje, sergantiems virškinamojo trakto, kepenų, inkstų, šlapimo ir lyties organų sistemos ligomis (grybelių sukeltomis ligomis), endomeytioze, polipais, gimdos priedų uždegimais, miomomis, fibromomis, piktybiniais augliais, slaptomis lytinėmis infekcijomis.

 Mūsų miškų grybai taip pat tinka vėžio profilaktikai ir gydymui

Nereikia verstis per galvą ir ieškoti užjūrio retenybių. Mūsų baravykai irgi stabdo vėžinių auglių vystymąsi, ypač tikriniai. Ir tai jau įrodyta eksperimentų metu.

Patys veiksmingiausi Europoje augantys priešvėžiniai grybai: tikrinis baravykas, pilkoji tauriabudė, ilgasis kukurdvelkis, aitrusis pušynbaravykis, paprastoji ankštesnė, juodkotė ugniabudė, paprastoji poniabudė, juodkotė meškutė, beržinis pintenis. Labai vertingi ir poniabudžių genties grybai: paprastoji pobiabudė ir jos „giminaitis“ tinklagrybis, jie tiesiog stebuklus daro.

O gluosninės kreivabudės gali beveik visiškai sustabdyti vėžio augimą ląsteliniame lygmenyje.

 „Virkite grybų sriubas!“

Australijos mokslininkai nustatė, kad 64 proc. sumažėja rizika susirgti krūties vėžiu moterims, kurios kasdien suvartoja 10 g grybų. O ekstraktas iš 1 g žaliosios arbatos lapų (arba 5–6 puodeliai žaliosios arbatos per dieną) šią riziką sumažina 89 proc. Kitų tokių veiksmingų maisto produktų kol kas tiesiog neatrasta.

Žymi Rusijos biologė ir gydomųjų grybų žinovė G. F. Hauzės vardo naujų antibiotikų kūrimo MTI Larisa Michailovna Krasnopolskaja rekomenduoja: „Virkite grybų sriubas!“ Ir nereikia baimintis, kad ilgesnis virimas suardys polisacharidus – šių medžiagų molekulės pradeda irti tik temperatūrai peržengus 140 laipsnių, o iki to momento grybus galima ilgokai virti be baimės, kad jie praras naudingąsias savybes.

Bendrosios grybų gydomosios savybės

Skirtingi grybai pasižymi skirtingomis gydomosiomis savybėmis, nevienodas ir jų veiksmingumas, tačiau galima kalbėti apie bendrąsias farmakologines jų savybes:

– priešvėžinis poveikis sustiprinant organizmo atsparumo vėžiui mechanizmą;

– kryptingas įvairių imunitetą užtikrinančių elementų suaktyvinimas (NK ląstelių, vadinamų natūraliosiomis žudikėmis, aktyvumo didinimas, citotoksinių T limfocitų (CTL) susidarymo skatinimas, makrofagų suaktyvinimas), jų gyvybinio ciklo prailginimas;

– įvairių limfokinų (interleukino 1, 2 ir 6) potencijavimas;

– navikų nekrozės veiksnio α (TFN – α) sintezės stiprinimas;

– perforinų ir granzimų išskyrimo skatinimas;

– švitinimo ir chemoterapijos metu visada susilpnėjančio imuninio atsako atkūrimas;

– pasipriešinimas citostatikų vartojimo sukeliamam raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių kiekio mažėjimui;

– kai taikoma chemoterapija ir švitinimas, palengvina tokius simptomus kaip silpnumas, anoreksija, vėmimas, burnos džiūvimas, spontaniškas prakaitavimas ir skausmai;

– imunomoduliacinis poveikis;

– priešuždegiminis veikimas;

– veikia kaip hepatoprotektorius – gerina kepenų funkcinę būklę, apsaugo nuo enzimopatijos (fermentų stokos).

Pagrindinės vartojimo rekomendacijos

Grybai tinka piktybinių navikų (įvairios vėžio formos, sarkoma, melanoma), piktybinių kraujo ir limfos sistemos ligų (leukozės, limfomos, limfogranuliomatozė) profilaktikai ir gydymui. Taip pat – gerybinių navikų (miomos, fibromos, adenomos, mastopatija ir daugelis kitų) profilaktikai ir gydymui. Grybai gerai dera su kitais gydymo metodais ir biologiškai aktyvių papildų vartojimu.

Vartojant grybus, reikia vengti šviežio ir rūgusio pieno produktų, sojų, ankštinių kultūrų ir baltųjų ridikų, nes jie gali slopinti aktyviųjų medžiagų poveikį. Grybų preparatus geriau vartoti su erškėtuogių nuoviru ir pagal galimybes su 1 šaukšteliu imbiero sulčių.

Grybų nereikėtų vartoti nėščiosioms, vaikams iki 3 metų, o linkę į kraujavimus juos turėtų vartoti labai atsargiai.

Dažniausiai grybai vartojami poromis, 3 mėnesių trukmės kursais, vėliau keičiant grybų rūšis.

Grybų miltelius (o dar geriau – ekstraktus) esant gerybiniam augliui vartoti 2-3 kartus per dieną, po 4-6 g per dieną. Kursas – 3-4 mėn. Esant piktybiniams augliams, – 3-4 kartus per dieną, po 8-12 g per dieną ir ne trumpiau kaip 6 mėnesius. Imunomoduliacijai – 1 kartą per dieną 2 g. Kursas – 1 mėn. Esant teigiamai dinamikai kursus kartoti su 1-2 savaičių pertraukomis, keičiant grybų rūšis.

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI